Įkūnyti neįkūnijamą,  S. Lemas

Kaip ir bet kuris išskirtinis rašytojas, S. Lemas stengėsi nesikartoti. Jo kūrybinis palikimas stebina savo įvairove: be grožinės literatūros yra ir filosofinių kūrinių, mokslo populiarinimo straipsnių, net ... eilėraščių. O jo socialistinio realizmo stiliaus trilogija „Neprarastas laikas“ (1955) pasakoja apie realius Antrojo pasaulinio karo įvykius ir jo pasekmes.

Tačiau tikru netikėtumu buvo recenzijos neegzistuojančioms knygoms (rinkinyje „Absoliuti tuštuma“, 1971). Galima tik spėlioti, kuo autoriui buvo tie keisti kūriniai: linksma mistifikacija, „gamybos atliekomis“, savyje nesutelpančios fantazijos proveržiais ar tiesiog „proto mankšta“?

Tačiau šiame žanre jis turėjo pirmtakų! Ko gero pirmuoju jų buvo F. Rablė, kurio „Pantagriuelio“ beveik visas 7 skyrius yra knygų, rastų Šv. Viktoro vienuolyne, sąrašo: „Šv. Gertrūdos pasirodymas Puasino vienuolei tai gimdant“, „Apie sultinių vartojimą ir apie Silvestro Prijeriečio persigėrimo privalumus“ ir t.t. Sąrašą užbaigia pastaba: „Kai kurios šios knygos jau atspausdintos, o kai kurios tebespausdinamos šauniajame Tiubingeno mieste“.

Kiek vėliau anglų keliautojas Viljamas Bekfordas1), žinomas apysaka „Vatekas: arabų pasaka“ (1786), išleido „Prisiminimus apie neįprastus dailininkus“ (1780), sudarytą iš apybraižų apie įsivaizduojamą išgalvotų dailininkų paveikslų galeriją.

Įdomiai temą panaudojo Hilbertas Kitas Čestertonas, kurio apsakyme „Darnujėjų šeimos bloga lemtis“ tėvas Braunas atskleidžia žmogžudystę, supratęs, kad knygos pavadinimais „Popiežė Joana“, „Islandijos gyvatės“, „Fridricho Didžiojo religija“ yra apie niekad neegzistavusius reiškinius ir iš tikro tėra nuorodos į slaptus laiptus, kuriais ir pasinaudojo nusikaltėlis.

O Ch.L. Borcheso kūrybiniame palikime sutinkama daugybė mistifikacijų, nuorodų ir citatų iš neegzistuojančių kūrinių, išgalvotų nesamų asmenų biografijų ir net nesančių šalių kultūrų aprašymų. Tai apsakymai: „Priartėjimas prie Almutasimo“, „Pjeras Menaras, ‚Don Kichoto‘ autorius“, „Tlionas, Ukbaras, Orbis Tertius“, „Herberto Kueino kūrybos analizė“, „Trys Judo išdavystės versijos“, „Įvairių Lumiso kūrinių katalogas ir analizė“. Tiesa, vargiai tai pavadinsi recenzijomis - Borgesas tai panaudojo gilių filosofinių klausimų aptarimui. Lemas. Apokrifai

O S. Lemas panašias istorijas kilstelėjo į naują lygmenį. Mintis apie „Apokrifus“ (tokiu pavadinimu 1998 m. išėjo rinkinys, apėmęs „Absoliučią tuštumą“, „Menamą dydį“ ir „XXI amžiaus biblioteką“) kilo ilgai iki jo pirmųjų pseudorecenzijų pasirodymo. Dar 1965 m. liepos 9 d. jis rašė rašytojui Slavomirui Mrožekui2):
„Beje, turiu kai kurių užmanymų. Pvz., smagu būtų parašyti fiktyvų kažkokio fiktyvaus tipo dienoraštį, kad jame būtų pateikti perskaitytų romanų, eilėraščių, filosofijos kūrinių, dramų – irgi fiktyvių, išgalvotų – įspūdžiai; tuo būtų galima nušauti kelis kiškius iškart. Visų pirma, aš išsilaisvinčiau nuo nusibodusių nuodugnių aprašymų (‚Markiza iš namų išėjo penktą‘), o antra, galėčiau įjungti aliuzijas į tekstus, kuriuose vyksta nepaprasti dalykai. Taigi daryčiau tai daugiaplaniškai, pvz., pateikčiau fiktyvios kritikos reakciją į fiktyvius kūrinius, paminėtus dienoraštyje, taip pat fiktyviame, ir veikėjo, aišku fiktyvaus, vardu. Kitas reikalas, kad tokia koncepcija numatyta ilgam laikui, galbūt, metams, pareikalautų kolosalaus išradingumo, kūrybingumo ir to, ką mėgstu, t.y. monumentalios mistifikacijos. Nežinau, ar aplamai rimtai imsiuos už ko nors panašaus, tačiau pati idėja gundanti...“

Vėliau Lemas atsisakė to sumanymo realizacijos visa apimtimi, pirmiausia, todėl, kad tai tikrai labai sudėtinga – juk tam reiktų sumąstyti visą pasaulį, ir dar kaip du lietaus lašai panašų į tikrovę. Jis nusprendė supaprastinti uždavinį ir ėmė kurti recenzijas neegzistuojančioms knygoms – beje, „Absoliučios tuštumos“ pratarmėje paminėdamas ir Rablė, ir Borchesą. Vėliau ją pavadins tarsi pasiruošimu „Menamam dydžiui“ ir vėlesniems „Apokrifams“. „Menamas dydis“ jau buvo ne recenzijos, o pratarmės neegzistuojančioms knygoms.

O vaizdžiu futurologiniu ateities modeliu tapo „Extelopedijos“ (Vikipedijos analogo) projektas – nors dėmesį išgalvotoms enciklopedijoms rašytojas parodė jau anksčiau, pvz., „Keturioliktoje Jono Tyliojo kelionėje“ (), kur enciklopedijos straipsnių apie sepulkas pagalba įtikinamai parodytas metaforos apie užburtą ratą pavyzdys, o vėlesnėje „Apžiūra vietoje“ enciklopedinė medžiaga irgi užima nemažai vietos.

Toliau – dar gražiau. S. Lemas parašė dar keletą trumpų kūrinių – perpasakojimų knygų, kurios, anot jo, privalėjo būti parašytos (sudarusių „XXI amžiaus biblioteką“). Reikšmingiausias – „Provokacija“, išgalvota vokiečių istoriko Horsto Aspernikuso knyga apie įvairias masines žudynes istorinėje perspektyvoje. Perpasakojimas buvo tokiu įtikinamu, kad Lemą apipylė laiškais, prašydami padėti rasti tą knygą. Rašytojas savo agentui Francui Rotenštaineriui su malonumu gyrėsi, kad kažkoks profesorius iš Naujausios istorijos ins-to žurnalistui tvirtino, kad puikiai žino tą Aspernikuso knygą.

Beje, ties Lemu pseudorecenzijų istorija nesibaigė. Strugackių kūrybos tyrinėtojas Vadimas Kazakovas3) parašė recenzija kažkokio T. Vanderero „Pliūpsnis tyloje“, išėjusią 2231 m. atseit, tos knygos autorius pabandė į vieną vietą surinkti atskirus įvykius iš Strugackių knygų ir juos paaiškinti paslaptingos Svetimų supercivilizacijos įsikišimu. O Konstantinas Dušenko į Strugackių „Sraigę šlaite“ atsiliepė pseudorecenzija apie tai, kas įvyks 2082-ais.

Pseudorecenzijos neaplenkė ir paties S. Lemo – amerikiečių vertėjas Maiklas Kandelis4) paskelbė recenziją apie naujas knygas apie Lemą, išėjusias 2238 m. birželį.

O toliau pseudorecenzijų estafetę perėmė V. Pelevinas apsakymu „Mardongi“, kuriame svarstoma apie Nikolajaus Antonovo „Dialogus su vidiniu numirėliu“. Įdomų eksperimentą 2001 m. atliko žurnalas „Jeigu“, visus metus kiekviename numeryje spausdinęs recenziją apie naują leidyklos „Naujoji kosmogonija“ knygą, o recenzijų autoriais buvo žinomi kritikai ir literatūrologai.

Ir galiausiai Pavelas Amnuelis5) išleido knygą „Visatos: begalybės etapai“ (2015), kurios išleidimo data nurodyti 2057- ieji. Tai nemažos apimties (450 psl.) knyga, pateikianti mokslo apie pasaulių daugį vystymosi istoriją, kurioje remiamasi tiek realių autorių kūriniais, tiek dar išeisiančiais iki 2057-ųjų.

Aišku, čia paminėtos ne visos šio žanro apraiškos...

Trumpos biografijos

1) Viljamas Bekfordas (William Thomas Beckford, 1760-1844) – anglų keliautojas , rašytojas, meno kolekcininkas, neogotikinio stiliaus architektūroje pradininkas, plantacijų Jamaikoje savininkas, laikytas vienu turtingiausių žmonių Anglijoje. Rašė anglų ir prancūzų kalbomis. Daug keliavo ir savo keliones aprašė („Svajonės, kelioninės mintys ir nutikimai“, 1783; „Laiškai apie Italiją su pastabomis apie Ispaniją ir Portugaliją“, 1835). Tačiau žinomiausia jo rytietiško siaubų pasakų stiliumi prancūziškai parašyta pasaka „Vatekas“ (1782, angliškai 1786 m.). Kai kuriuos kūrinius išleido Harietos Marlou pseudonimu (tarp jų ir satyrinį romaną „Azemija“, 1797 m., apie į Angliją atvežtos turkės nuotykius).

2) Slavomiras Mrožekas (Sławomir Mrożek, 1930-2013) – lenkų rašytojas, dramaturgas, eseistas, dailininkas. Pirmosios humoreskos ir feljetonai pasirodė 1950 m., vėliau pasirodė ir apysaka „Mažoji vasara“ (1956). 6-o dešimt. pabaigoje paliko žurnalistiką įsitraukdamas į dramaturgiją („Policija“, 1958). Laikomas soc-postmodernizmo atstovu. Nuo 1963 m. daugiau laiko gyveno Vakarų Europoje.

3) Vadimas Kazakovas (g. 1959 m.) – rusų medikas, literatūrologas, bibliografas, rusų fendomo aktyvistas. Spaudoje debiutavo 1983 m. Brolių Strugackių kūrybos žinovas, sudarė Strugackių publicistikos rinkinį „Kur mums plaukti?“ Dalį straipsnių apie Strugackius paskelbė V. Kornejevo slapyvardžiu. 2009 m. išleido ir nefantastinę knygą skirta kompiuterinei programai Total Commander.

4) Maiklas Kandelis (Michael Kandel, g. 1941 m.) – amerikieių fantastas ir vertėjas, geriausiai žinomas kaip S. Lemo kūrinių vertėjas. Vėliau išvertė ir kitų lenkų rašytojų kūrinių. Parašė romanus „Tarp drakonų“ (1990), „Pandos spindulys“ (1996) ir kt., taip pat apsakymų. A

5) Pavelas Amnuelis (Paul Rafaelovich Amnuél, g. 1944 m.) – žydų astrofizikas ir fantastas iš Rusijos, mokslo populiarintojas. 1990 m. emigravo į Izraelį. Pirmas fantastikos rinkinys „Šiandien, rytoj ir visada“ pasirodė 1984 m., tačiau jau daugelį metų buvo laikomas vienu „kietos” fantastikos lyderių, H. Altovo pasekėju. Tarybinis laikotarpis baigėsi apysakomis „Sprogimas“ (1986), „Uždelsto veikimo bomba“ (1990) ir „Aukščiausias matas“ (1990). Irzaelio etape parašė kelis šimtus fantastinių apsakymų, sudariusių rinkinį „Kas bus, tas bus“ (2002) ir kt., bei romanus „Kodo žmonės“ (1997), „Trivisata“ (2000), „Kelias į Elinorą“ (2008). Taip pat keliose apysakose populiarina multiversumo (daugelio visatų) idėjas. Rašė ir apie fantastikos istoriją bei detektyvus.
Taip pat skaitykite >>>>>

Papildomi skaitiniai:
Papildytoji tikrovė
S. Lemas. Cave Internetum
S. Lemas. Robotų psichologija
S. Lemas. Trumpas sujungimas
A. Cvetkovas. Blogio atskleidėjai
Baltasis erelis visuotinių nervų fone
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Ar mašina kada nors mąstys?
A. Morua. Kleopatros nosis
Mikės Pūkuotuko dao
Naujojo tipo mokslas
S. Lemas. Soliaris
Minties virusai
Filosofija
Skaitiniai
Vartiklis