Slėpiningieji Edeno sodai. Vartiklis

Praeitą naktį sapnavau, kad bučiavosi Saulė ir Mėnulis...
Sena persų daina

Archeologas David Rohl'is^*) įsitikinęs (1998-ais išleistoje knygoje „Legenda: civilizacijos kilmė“, o prieš tai ir „Laiko išbandymas“ bei TV laidose „Faraonai ir karaliai“), kad jie buvo dabartiniame Irane. Per Zagros kalnus pervažiavę į Azerbaidžano Miyandoab'o lygumą (60 mylių pločio ir 200 mylių ilgio) išvysime kalnus, kurių papėdes pažymi beduinų palapinių juodi taškeliai. Ir sodai abiejose kelio pusėse. Ir šiame slėnyje yra vienas keistas dalykas: kiekviename mažame miestelyje bus bent viena siena išpuošta liaudies įsivaizduojamo rojaus vaizdais - dievo kalnu nuo kurio teka gaivinantis vanduo link vešlių ganyklų. Prieš 6000 m. tokie pat piešiniai vaizdavo šumerų dievo Enki buveinę [kuris savo vieta atitinka Biblijos Jahvę]. Tais laikais ši krašto sritis buvo vadinama dviem vardais: Arrata arba Edin.

Gražu, bet ar tai dera su Biblijos tekstu? Pr 2:10-14 [skaitykite Biblijos tekstą] sakoma, kad Edeną supo keturios upės: Eufratas ir Hidekelis (hebrajiškas Tigro pavadinimas) bei Gihonas ir Pišonas. Nuo pat Jozefo, 1-o amžiaus žydų istoriko, tebetvirtinama, kad taip, kaip jos įvardintos, jų neberasime jokiame pasaulio žemėlapyje. Biblijoje minima, kad Edeno sodą maitino (neįvardinta) upė. Tame slėnyje teka Adji Chay upė (dar prieš šimtmetį vadinta Meidan, kas persų kalba reiškia „uždaras kiemas“ arba „aptvertas sodas“).

Tačiau Deividas Rohlis mano, kad jas iššifravo Reginald Walker'is, mažai žinomas ir daugiau kaip prieš 10 m. miręs mokslininkas, kuris savo samprotavimus paskelbė 1986-ųjų Senovės ir Viduramžių istorijos knygų klubo leidinyje pavadinimu „Vis dar tebeminkoma“. Bet kadangi net tarp mokslininkų išplitusi nuostata, kad Biblija mažai pakylėja virš mito lygio, tai ir tuo rašiniu mažai kas susidomėjo. Eden near Urmia lake

Bet į Šiaurės rytus nuo paminėto slėnio yra Aras upė. Ji prieš 8 a. įvykusį islamo įsiskverbimą buvo vadinta Gaihun (kas hebrajiškai būtų Gihon) Ir dar Viktorijos laikų žinynai ją mini kaip Gihon-Aras. Ketvirtąja upe galėtų būti Uizun, kuri, Volkerio teigimu, gali būti išdarkyta užrašant hebrajų kalba ('U' į 'P', 'z' į 'š', o 'u' ir 'o' gali būti lingvistinės variacijos. Biblijoje Gihono upė vinguriuoja per Kušo kraštą. Istorikas Jozefas siejo Kušą su Afrikos Kušo karalyste, buvusia į pietus nuo Egipto (tada Gihonas būtų Nilas), o Pišonas - Indas arba Gangas. Bet tada Edeno sodas užima pernelyg plačią teritoriją. Rohlas Kušo žemę "perkėlė" į Kušeh Dagh, Kušo kalną - 100 mylių į rytus nuo sodo. Tada ir Gihono upė vinguriuoja netoliese.

Ir dar šalia Volkeris atrado Noqdi kaimą. Ar tai ne nuoroda į Nodo žemę, į kurią buvo ištremtas Kainas nužudęs Abelį? Ir ji yra į rytus nuo Edino! Baigiomoji "-i" reiškia "kieno", t.y., kaip nuoroda į platesnį rajoną. Ardamil mieste jis aptiko, kad visa ta sritis sudaryta iš dviejų apskričių: Viršutinio ir Žemutinio Noqd. Jei kainas būtų keliavęs dar šiek tiek į rytus, jis būtų atsidūręs prie Kaspijos jūros.

Ne visi priima D. Rohlo išvedžiojimus. "Laiko išbandyme" Rohlis pradeda Pradžios knygos viduriu ir pateikia naują Adomo genealogijos variantą pradedant Jakobu ir Jozefu. O "Legendoje" - nuo pat Adomo ir Ievos perteikdamas jų istorinę ir archeologinę vietą. Ne visi jo teiginiai originalūs - daug kas perimta iš kitų šaltinių. Rahlo pasiekimas - visa tai sudėta į vientisą ir stulbinančiai patrauklų pasakojimą (ko gero, pirmąkart istorijoje). Jis daugelyje tekstų atranda Nojų, nustato Tvano datą ir Arkos "prisišvartavimo" vietą, kuri nėra ant Ararato kalno. Nojaus palikuonių pėdsakai veda iš D. Rohlo atrastojo Edeno per Zagros kalnus į Mesopotamijos lygumas. Šumerai, kurių "suklestėjimo" laikotarpis buvo maždaug 4-5 tūkst. m. pr.m.e. tiesiog stebina savo pasiekimais: raštas, ratas, metalų apdirbimas, jūrininkystė. Rohlas aiškina, kaip šumerai jūra pasiekė Šiaurės Afriką ir vėlaiu Egipte tapo pirmaisiais faraonais. Tai paaiškintų tokį staigų Egipto kultūros suklestėjimą - be jokių dievų iš kitur (kaip teigia Erich von Daniken'as ar Sitčinas).

O ir seniausia keramika yra 7 tūkstantmečio pr.m.e. randama į šiaurę nuo Zagros kalnų. Po tūkstančio metų keramika pasirodė Zagros kalnuose. Dar po poros tūkstantmečių - Uruke, antrajame pasaulio mieste. Vėliau ji žiedžiama daugelyje puodžių dirbtuvių ant žiedimo rato ir kokybe nusileidžia nei 7000 m. pr.m.e. rankomis lipdytos keramikos.

Prisiminkime ir pirmojo (molinių lentelių) laiškanešio istoriją. Enmerkear panoro Uruke pastatyti šventyklą Inanos, meilės ir vaisingumo deivės, garbei. Ir pakartotinai prašė Aratos (šumeriškas Edin pavadinimas) karaliaus siųsti brangiųjų metalų ir brangakmenių apdailai. Kalnų dievai jau paliko kalnus ir kėlėsi į lygumas. Čia žmonės dievams statė ziguratus, dievų "kalnus" (vienas jų yra Choga Zambil mieste, Šumero šiaurėje buvusio Elamo vietoje pastatyto 2 tūkstantmečio pr.m.e. Elamo karaliaus Untaš Gal. Kalnai buvo dievų buveinės, nuo jų pavasarį sruveno gyvybę teikiantis vanduo. Ir iš kalnų nusileidę žmonės jiems pastatė savus kalnus.

Bet kaip tai susiję su Adomo vaikaičių palikuonimis po Tvano? Pirmoji prielaida būtų, kad Nojaus sūnus Šemas pradėjo pirmąją šumerų valdovų dinastiją (palyginkite, "Šemas", "šumarai"). Toliau Rohlas Enki tapatina su Adomu, o Inaną su Ieva. Iššifruokime ir Uruko įkūrėjo ir valdovo vardą, Enmerkar. "Kar" reiškia "medžioklis". O Biblija mini "smarkų medžiotoją [Nimrodą] Viešpaties akyse", Nojaus anūką, kuris pastatė Ereką. Kadangi žydai nerašė balsių, tai Nimrodas buvo užrašomas kaip NMR, t.y. priebalsės tokios pat, kaip Enmer varde.

Elamo vyriausias dievas buvo Enšušinak'as. "En" šumerų kalba reiškia "dievas", o "inak" ar tik nebus Enochas, Susa valdovas? Susa mieste (3 tūkst. m. pr.m.e.) islamo išpažinėjų įsitikinimu yra Danielio kapas. 1890-ais Susa kasinėjo prancūzų egiptologas Jacknes de Morgan'as.

Senovės (minėtasis) paštininkas turėjo pereiti septynerius "vartus" (kaip 7-is žingsnius į dangų). Terasos įrodo, kad senovėje prieš iškylant kalnams čia tekėjo upės. Tretieji vartai paštininko kelyje galėjo būti Pol-e Dokhtar, Dukters tiltas. Kokios Dukters - niekas nežino. Teliko atstatyta arka ir keli akmeniniai griuvėsiai. Virš pavasario vandens lygio linijos yra neolito laikų urvų virtinė. Bet kas buvo Adomas? Ar ne pirmųjų žemdirbių atstovas? Klajoklių, perėjusių prie sėslaus gyvenimo. Adomo ir Ievos istorija gali reikšti vedybas tarp dviejų tokių sėslių genčių. Nes tik sėsliai visuomenei yra būdinga visuomeninė organizacija ir religinės institucijos.

Ieva apibūdinama kaip „visa, kas gyva, motina“ (kaip ir Ninhursagė, šumerų kalnų ponia. Ir panašu, kad būtent jos dukra buvo Inana. O ir šumerų tvėrimo mite Enki, Ninhursagės paragintas, ragavo vaisių nuo uždrausto medžio. Enki susirgo, jam skaudėjo šonkaulį, bet Ninhursag jo gydymui sukuria deivę Ninti (reiškiančią „Šonkaulio moteris“ arba „Gyvybės moteris“). Tai šumerų kalbos žodžių žaismas. Tanašu, kad Biblijos autoriai paėmė tik pirmąją reikšmę.

Senovėje pasaulis buvo sala supama gėlo (požeminio) vandenyno. Visos vietos kur tarp akmenų veržiasi vanduo buvo vadinamos abzu, šv. įėjimu į Enki karalystę. Senasis Testamentas irgi turi stebuklingų šaltinių motyvų, pvz., kai Mozė ir Izraelio vaikai troško dykumoje, Mozė iškvietė ne lietų ar sukūrė oazę - jis trenkė lazda į uolą, iš kurios ištryško šaltinis.

Behistun'o mieste yra uoloje iškaltas persų valdovo Darijaus I bareljefas (521 m. pr.m.e.). Jo imperija tęsėsi nuo Turkijos iki Egipto. Jo darbai minimi trijuose uoloje iškirstuose įrašuose. O prieš Darijų čia buvo paleolito stovykla, o partiečiai graikai paliko Heraklio statulą.

Įvažiuojant (iš pietų) į Kurdistaną yra kalnas, kuris D. Rohlo įsitikinu buvo Havilos šalis, turtinga „auksu ir sidabru“. Čia vis dar veikia pora aukso kasyklų, o už kelių mylių teka Aukso ir Sidabro upės. Adomo dievo kalnas su mažu ežeriuku viršūnėje yra Sahand. Vanduo teka nuo viršūnės ir vėliau nuteka į Urmia ežerą. Šalia yra Osku miestas ir Kandovan kaimas.

Kažkur tarp kairėje esančio Urmia ežero ir Sahand kalno dešinėje yra dar nesurasta Edeno širdis - Aratta miestas. Sakoma, kad jo sienos buvo išdažytos raudona ochra. Ir šalia Tabrizo miesto yra kalnas iš raudonos ochros molio. O ir Adomas buvo nulipdytas iš „molio“ (Adomas ir reiškia „[raudono] molio žmogus“).

^*) Deividas Rochlas (David Rohl, g. 1950 m.) – amerikiečių garso inžinierius, muzikas. 1967 m. įkūrė muzikos grupę, pavadintą „Gyvybės ženklu“, vėliau pervadintą į „Ankh“, pagal egiptietišką simbolį. Jai iširus, muzikavo su kitomis grupėmis, buvo užsiėmęs filmų ir garso takelių projektais. Po 1979 m. paliko muzikos verslą, tapdamas egiptologu, pirmąja savo knyga „Laiko išbandymas“ (1995) pasiūlydamas kontraversišką naująją Senojo Egipto chronologiją. Ją sekė 3-ių dalių TV dokumentinis filmas „Faraonai ir karaliai“ (1995), knygos „Legenda: civilizacijos užgimimas“ (1998), „Dingęs testamentas: Iš Edeno į tremtį“ (2002), „Avario viešpačiai“ (2007), „Išėjimas: legenda ar istorija“ (2015)... Anglijoje 1974 m. įkūrė grupę „Mandalaband“. 1985 m. tapo ISIS instituto direktoriumi. 2003 m. persikėlė gyventi į Ispaniją, kur atkūrė „Mandalaband“, 2009 m. išleidusią pirmąjį albumą „BC - protėviai“, kuriame perteikia žmonijos istoriją nuo Edeno sodų iki Romos imperijos laikų.

Biblija parašė, kad Arka priplaukė prie Ararato kalno (skaitykite apie Arkos paieškas), tai tos vietos buvo ieškoma Kurdu (senasis Kurdistano pavadinimas) krašto Zagros kalnų grandinėje į pietus nuo Van ežero ir į pietvakarius nuo Urmia ežero. Tačiau 3 a. pr.m.e. Babilono žynys-istorikas Berosas tvirtino, kad žmonės atsilaužia bitumo gabalų nuo laivo ir saugo juos kaip talismanus. Ten valdė karalius Senašeribas, kuris po 700 m. pr.m.e karinių veiksmų Kurde garbino lentą, kurią paėmė iš Arkos.

Bet nuo kurio kalno? Tai žinojo Berosas, tai minima Korane, tai aprašė islamo rašytojas Ibn Hankal... ir, atrodo, žinojo šv. piligrimas Jakobas Nisibietis... Tai kalnas esantis apie 100 km į Šiaurę nuo Mosul miesto ir vadinamas Judi Dagh. Senašeribas šio kalno papėdėje iškalė keletą savo bareljefų. 5 a. Nesoriaus krikščionys čia pastatė kelis vienuolynus, iš kurių vienas esantis viršūnėje žinomas kaip Arkos vienuolynas.

Nojus turi savo atitikmenis: šumerų Ziusudra, Senojo Babilono Atrahasis ir akadų Utnapištimas (kuris, kaip ir Nojus iš laivo išleido balandį ir varną, kad tiedu paieškotų žemės). Tvanas (pagal chronologiją ir vandens sąnašas Uro mieste vyko maždaug 3100 m. pr.m.e. Peržvelgus per 150 pasaulio mitų apie Tvaną (Jūs ir galite paskaitinėti keletą jų) apsistojama ties majais, kurie savo kalendoriuje užfiksavo Tvaną vykusį 3113 m. pr.m.e.

Laiko skalė

Šumerai	3100-2100 m. pr.m.e.
Elamitai	3000-647 m. pr.m.e.
Akadai	2100-1920 m. pr.m.e.
Senasis Babilonas	1667-1362 m. pr.m.e.
Asirai	1000-612 m. pr.m.e.
Naujasis Babilonas	625-539 m. pr.m.e.

En.Ki reiškia "Žemės Viešpats", apsistojęs Eridu mieste prie Apsu. Pagal šumerų karalių knygą Eridu yra seniausias šalies miestas. Semitų kalboje jo atitikmuo yra Es, reiškiantis „Gyvasis“. Enki buvo požemių gėlųjų vandenų maitinančių upes, ežerus ir šaltinius valdovas. Per burtus jis gali veikti žmonių likimus. Jo simbolis yra gyvatė- drakonas Muš-hušu ir ožka (tokia žuvis). Taip pat žr. >>>>>

Enki – šumerų dievas kūrėjas, vėliau tapęs Ea Babilone. Ea yra šumeriškos kilmės ir jo ženklai reiškia „namai“ ir „vanduo“. Jis prižiūrėjo šventąsias galias, vadintas Me. Dėl tikro jo vardo reikšmės nėra tikrumo – bendrai verčiama „Žemės valdovas“, nes šumerų kalboje „en“ – „valdovas“, o „ki“ – „žemė“, tačiau yra manančių, kad ki galėjo turėti ir kitą prasmę, nes buvo Apsu, vandenų bedugnės, valdovas. Atrodo, kad jo epitetas tapo pirmojo žmogaus vardu [ Adamu arba Adapa ], mat laikomas pirmojo žmogaus, nulipdyto iš molio, autoriumi, - o jam padėjo deivė Aruru. Ea vaizduotas kaip žmogus su žuvies kūnu. Jo simboliu buvo ožka (žuvis), vėliau tapęs zodiako ženklu Vienaragiu.

Enki laikytas gyvybės ir atsinaujinimo dievu ir dažnai vaizduotas su vandens srautais, tekančiais iš jo pečių. Greta jo buvo medžiai, simbolizuojantys vyriškuosius ir moteriškuosius pradus. Enki buvo vandens, išminties ir sutvėrimo dievybė. Jis taip pat buvo amatų, menų, išdaigų, išminties dievas. Enki turėjo polinkį alui (iš čia jo kitas titulas Nudimudas – aludaris). Taip pat pasižymėjo lytiniais santykiais su artimais giminaičiais.
Jo pagrindinė šventykla Eridu (Eufrato slėnio pelkėse; kiek toliau nuo Persų įlankos) mieste vadinta i-engur-ra (gilaus vandens namai). Vėliau jo kultas išplito po visą Mesopotamiją, o taip pat tarp kanaanitų, hetitų ir huritų.

Eridu („geras miestas“) buvo viena seniausia gyvenviečių Eufrato slėnyje; dabar jį žymi Abu Šachreino kalva (Irake). [ Buvo manoma, kad savo laiku Eridu buvo ant Persų įlankos kranto (šumerų tekstuose minima jį buvus prie Apsu), tačiau tyrimai rodo atvirkščiai, kad Persų įlanka graužėsi į žemyną, tad Apsu turėtų reikšti gėlą vandenį miestą supančiose pelkėse. ]
Jo šventykla Eridu buvo Esaggila (aukštas namas) [kaip Enlilio šventykla Nipure, vadinta Ekur - „kalnų namas“]. Ea laikytas žmonijos globėju ir mokytoju. Jo kultas buvo paplitęs Babilone ir Asirijoje, kur randame jo garbei pastatytas šventyklas (Nipure, Girsu, Ure, Babilone, Sipare ir Ninevah), o jam priskirta daugybė apibūdinimų (epitetų). Ea žmona buvo Damkina (to, kas apačioje, valdovė) arba Damgalnunna (didžioji vandenų valdovė).

Enki emblemoje yra dvi gyvatės [dviguba DNR spiralė], apsivijusios lazdą – sparnuoto kaducėjaus, naudojamo šiuolaikinėje medicinoje ir Hermio lazdoje, ištakos. Enki šventasis skaičius yra 40. Jis buvo vyresniuoju iš dviejų Anu sūnų, nusileidusių į Žemę, kurio vaidmuo buvo saugant žmoniją nuo Tvano. Jis nepaklausė Anunakių tarybos (su Anu ir Enliliu) draudimo ir nurodė Ziusudrai, kaip pastatyti laivą.

Ea buvo priskiriama žvaigždžių grupė pietuose („Ea žvaigždės“), tačiau jis sietas ir su Ašiku (Lauko) žvaigždynu (Pegaso stačiakampis). Šumerų laikaus su Enki tapatintas Merkurijus (Babilone – su Nabu, Marduko sūnumi).

Enki jauniausias sūnus Ningizida buvo Tiesos medžio valdovas – jo vaidmuo kaip Toto Egipte (Toto mistiniai mokymai per amžius buvo perduodami tik įšventintiesiems).

Ninhursagė

Ninhursagė - viena 7-ių šumerų dievybių iš esmės – vaisingumo deivė. Dažniausiai vaizduojama raguotu galvos apdaru ir ilga suknia, dažnai su lanko dėklu ant pečių, nešanti lazdą (skeptrą), užbaigiamą omega motyvu, kartais už pavadžio vedanti liūtuką. Ji buvo daugelio šumerų valdovų globėja.

Nin-hursag reiškia „kalnų valdovė“. Ji turėjo daug vardų: Ninmah (Didžioji karalienė), Nintu (Gimimo valdovė),
Ninhursage su elniais
Ankstyvosios dinastijos (2900-2350 m. pr.m.e.) varinis frizas su liūtagalviu ereliu (Ninhursage) ir elniais iš Tell al-Ubaid šventyklos, buvęs, matyt, virš durų. Atkreiptina, kad galva išsikiša virš panelės
Mamma arba Mami (Motina), Aruru (dirbama žemė ir žemė bendrai; matyt susijusi su Homero arura), Belet-Ili (akad., dievų valdovė). Anot legendos, jos vardą iš Ninmahos į Ninhursagę pakeitė jos sūnus Ninurta, kad įamžintų jos atliktą kalnų sukūrimą. Kaip Ninmenna, pagal Babilono apeigas, ji uždėjo aukso karūną karaliui Eanna šventykloje.

Kai kas laiko, kad Ki (Žemė) ir jos vyras An (Dangus) buvo tapatūs ankstyvajai Ninhursagės formai. Tai gali būti tiesa, nes nėra požymių apie Ki kultą ir tas vardas sutinkamas nedaugelyje šumerų tekstų apie pasaulio sukūrimą. Kaip Ki, Ninhursagė galėjo būti Enlilio motina, nors kituose šaltiniuose ji yra jo seserimi.

Mite apie Enki ir Ninhursagę, ji pagimdė Enki dukrą Ninsarą (augmenijos valdovę).
Tada Enli santykiauja su Ninsara, nuo jo pagimdžiusiai Ninkurra, kuri, savo ruožtu, pagimdė Enki dukrą Uttu. Tada Enki siekė jos, kuri buvo nusiminusi, kad jis ja nesirūpina. Uttu, patarta senelės Ninhursagės, užkasė Enki sėklą žemėje, iš kurios išaugo 8 (pirmieji) augalai. Enki, pamatęs augalus, juos suėdė ir jam susirgo 8-i kūno organai. Ninhursagė jį išgydė, pasiimdama augalus į savo kūną ir pagimdydama 8-ias dievybes.

„Hoe sutvėrimas“ tekste ji užbaigė žmonijos pagimdymą, kai nuo jų galvučių nuimtas jo kauptukas. Pasaulio sukūrimo mituose Ninmaha pasirodo kaip pribuvėja (Ninti – gyvybės valdovė), o įvairius žmones Nammu lipdo iš molio, kurią jau per šventę davė Enki.

Ninhursagės simbolis Omega vaizduojamas 3000 m. pr.m.e. Jie sutinkami ant pasienio akmenų, kas rodo jos svarbą. Jos šventykla Esagila buvo Eridu, nors ir Kiše buvo jos šventykla. Jos svarba sumažėjo iškilus Ištarei, tačiau, kaip Damkina, Marduko motina, išsilaikė panteone.

Šumerai parašė daug erotinių eilėraščių apie deivę Ninhursagę.

Ninhursagės analogais Egipte buvo Izidė, Maat, Hatorė.

Melžimo scena Ninhursagės šventykloje, Tell al Ubaid, apie 2400 m. pr.m.e.