Pirmoji tarpžvaigždinė Viljamas Džeimsas, vienas psichologijos pradininkų, sakė, kad religija tai Visatoje jaustis tarsi namie. Bet tada, pažvelgus į realią Visatą, matome, kad mes dar neturime tikros religijos. Ji atsiras tik gerokai vėliau, tai toli už savęs paliksime didžiųjų nuvainikavimų geluonį, kai prisitaikysime prie kitų pasaulių, o jie prie mūsų, kai pasieksime žvaigždes. Čarlzas Lindholmas*) rašė: Šiuolaikinėje visuomenėje tradicijų susiliejimas ir visuotinai pripažintų
religinių įsitikinimų krachas mus palieka be balso (tikslo, kurio reikia siekti), sakralinio įsivaizdavimo apie
žmogaus potencialą. Netekę šventosios paskirties, gauname tik nepagražintą laikinos ir netobulos
žmonijos vaizdą. Mane neramina žmonės, siekiantys prilygti dievams. Tačiau kalbant apie ilgalaikį tikslą
Prieš du milijardus metų mūsų protėviai buvo mikrobai, prieš pusę milijardo žuvys, o prieš 100 mln. kažkiek priminė peles, prieš 10 mln. pasirodė žmogbeždžionės, prieš milijoną pirmieji žmonės, laužę galvą kaip sutramdyti ugnį. Mes nuolat keitėmis, o kaskart vis sparčiau. Vieną dieną mes skrosime per šviesmečius ir imsim kolonizuoti dangų, tarsi senovės graikų ir romėnų dievai Palaimintojo Augustino knygose.Tačiau dabar tam ir iš tolo nesam pasiruošę. Kaip Memnone parašė Volteras: Mūsų mažytis rutulys kaip tik ir yra tas išprotėjęs Visatos namas tarp šimtų tūkstančių pasaulių. Labai tikėtina, kad susinaikinsime iki to laiko, kol sugebėsime išeiti į žvaigždes. Bet jei esate dar gana jauni, tai labai tikėtina, kad stebėsite pirmąsias žmonių ekspedicijas į Marsą ir asteroidus. O nuo dujinių gigantų palydovų ir kometų Koiperio juostos mus skiria dar daug kartų. Kelionių iki Oorto debesies teks laukti dar ilgiau. O štai iki to laiko, kai žmonija bus pasirengusi apgyvendinti artimiausių žvaigždžių sistemas, pasikeis ir patys žmonės (pakeliui paskaitykite Būsimas žmogus). Mus keis ir kitos aplinkybės. Protezai ir genų inžinerija. Būtinybė. Mūsų rūšis moka prisitaikyti. Tai ne mes pasieksime Kentauro Alfą ir kitas gretimas žvaigždes. Tai tebus mus primenanti rūšis. Technikos progresas spartėja. Kokius stebuklus, mums šiandien neįsivaizduojamus, turės jau sekanti karta? O dar kita? Kiek pasieksim iki 21 a. pabaigos? O iki 3-io tūkstantmečio pabaigos (dar kviečiam paskaityti 3-io tūkstantmečio mokslas)? Kosmosas praktiškai amžinas. Po trumpo atokvėpio, grįžtame prie senojo klajoklinio gyvenimo būdo. Mūsų tolimi palikuonys, išsibarstę po Saulės sistemą ir jos ribų, bus vienijami bendro palikimo, bendra pagarba gimtajai planetai, žinojimu, kad ir kokia kita gyvybė būtų sutikta Visatoje, visi žmonės kilę iš Žemės. Jie žvelgs į savąjį dangų ir bandys jame atrasti šviesiai melsvą dėmelę. Jie ne mažiau už mus mylės ją už jos blyškumą ir trapumą. Jie stebėsis, kokia pažeidžiama kadaise buvo jų potencialo užuomazga, kokia nerūpestinga buvo mūsų jaunystė, kokia kukli pradžia, kiek upių perplaukta, kol rastas kelias. Priimta laikyti, kad pirmasis Žemės gyventojo skrydis į kitas žvaigždes aprašytas amerikiečio chemiko ir rašytojo Edvardo Elmerio Doko Smito nedidelės apimties romane Kosmoso vieversys (The Skylart of Space, 1826, plačiau žr. >>>>>), kuris buvo publikuotas žurnale Patrauklūs pasakojimai (Amazing Stories). Tačiau tai galima ginčyti, nes rusas Viktoras Gončiarovas dilogijoje Psicho mašina (žr. >>>>>) ir Tarpplanetinis keliautojas (1924; taip pat žr. >>>>>) ne tik aprašė komjaunuolio skrydį po Galaktiką, bet ir sugalvojo visą tarpgalaktinę žmoniją, užkariavusią visą Visatą ir pasirengusią užimti ir kitas visatas.
Pirmuoju tarpžvaigždinių kelionių vieversiu tapo žinoma amerikiečių juosta Kai susiduria pasauliai (When Worlds Collide, 1951), kurią režisavo Rudolfas Meitas pagal Filipo Vilio ir Edvino Belmerio romaną (1932). Panaudojama klasikine tapusi idėja į Saulės sistemą prasiskverbia svetimas kūnas, grasinantis arba trenktis į Žemę, arba susprogdinti Saulę, arba, geriausiu atveju, sukelti globalią katastrofą. Jei romane juo buvo pora klajojančių planetėlių, tai filme svetima Beloso žvaigždė, kurią jos veržliame skrydyje per kosmosą lydi Ziro planeta. Pagal mokslininkų, kuriems vadovauja dr. Endronomas, paskaičiavimus, ji sutrikdys pusiausvyrą Saulės sistemoje ir Žemė žus. Magnatas S. Stentonas imasi statyti kosminę arką milžinišką raketoplaną, kuris 50 atrinktų vyrų, moterų ir vaikų nuskraidins į Zirą. Žemėje kyla baisūs drebėjimai ir potvyniai. JAV vyriausybė pamato, kad Paskutinio teismo diena neišvengiama ir prisideda prie raketoplano statybos. Į laivą sukraunama visa, kas būtina naujos civilizacijos sukūrimui: knygų mikrofilmai, darbo įrankių pavyzdžiai, augalų sėklos ir gyvūnų jaunikliai. Keleivius iš sveikų šalies gyventojų atrenka burtų keliu. Paskutinę dieną prieš startą, kai jau degė žemė kojomis, S. Stentonas pabando užgrobti raketoplaną jėga, tačiau didvyriškas daktaras atremia antpuolį ant paskutinės žmonijos vilties. Šis filmas išskirtinis tuo, kad Holivudas peršoko nuo tarpplanetinių skrydžių iškart tarp tarpgalaktinių su naujo tiko, kaip Supermenas ir gražuolė Barbarela, prašokdamas pirmojo tarpžvaigždinio skrydžio fazę. O iš čia jau ranka pasiekiami Žvaigždžių karai.
Vis tik filmas gana pavyko. Pavyko ne tik įtikinamai parodyti beždžionių civilizacijos buitį, sukurti koloritiškus personažus beždžionių mokslininkę šimpanzę Zirą, susidūrusią, jos požiūriu, su nepaprastu kalbančio žmogaus fenomenu. O Dž, Čamberso specialiai filmui sukurtas grimas ilgam liko spec.efektų meistrų etalonu. Ir netgi filmo kūrėjai suteikė nelauktą temos posūkį filmo pabaigoje paaiškėja, kad žvaigždėlėkis keliavo ne erdvėje, o laike, grįždamas į Žemę po žmonijos žūties (romane herojai buvo apie Betelgeizę besisukančioje planetoje). Antrame Po beždžionių planeta (Beneath the Planet of the Apes, 1970) filme, kurį režisavo Tedas Postas, paskui pirmąjį žvaigždėlėkį pasiunčiamas antrasis gelbėjimui (t.y., nuovokūs žemiečiai nelaukė 700 m.). Tačiau ir šis laivas sudužo beždžionių planetos dykumoje ir turėjo įrodinėti esą protingos būtybės apstulbusiai nuo tokio žemiečių antplūdžio Zirai. Atskleisdami planetos paslaptis, keliautojai patenka pas atominę bombą garbinančių žmonių-mutantų sektą. Filmo pabaiga tragiška jie susprogdina paskutinę išlikusią atominę bombą, sunaikindami ir sektantus, ir beždžionių miestą. O kadangi beždžionių civilizacija žuvo, tai siužeto vystymui teko grįžti į praeitį. Pabėgime iš beždžionių planetos (Escape from the Planet of the Apes, 1971, rež. T. Postas) Zira su vyru Korneliumi žvaigždėlėkiu keliauja į praeitį ir patenka į XX a. Los Andželą. Nuovokūs specialistai iškart sumeta, kad protingų beždžionių porelė, laiko kilpa atvykusi iš ateities, gali tapti naujos rasės, užvaldysiančios Žemę po žmonijos žūties, pradininkais. Ir kas baisiausia jie teisūs. Dž. Li Tompsono Beždžionių planetos užkariavimas (1972) ir Mūšis už beždžionių planetą (1973) pateikiami detali žmonių planetos virtimo beždžionių planeta istorija. Bet tai jau kita tema. 2001 m. jau pagarsėjęs fantastikos žanre Timas Bertonas (Marsas atakuoja, Mieguistas klonis) ėmėsi
naujai ekranizuoti Beždžionių planetą. Veiksmas vyksta 2029 m., žmonės dar nemoka skristi į žvaigždes,
Kinosagą apie pirmą skrydį į žvaigždes sukurti pabandė ir Tarybų Sąjungoje, bet kadangi į šią temą
tarybiniai mokslininkai niekada rimtai nežiūrėjo, saga buvo skirtas paaugliams ir turėjo pasakos elementų. Tai
Ričardo Viktorovo pilnametražiai filmai Maskva-Kasiopėja (1973) ir Paaugliai Visatoje
(1974). Pirmo filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis. Iš Šedaro žvaigždės sistemos (Kasiopėjos Alfa)
atsklinda pagalbos signalas. Į jį atsiliepdami, žmonės ima statyti žvaigždėlaivį ZARIA (Anihiliacinis atominis
reliatyvusis žvaigždėlaivis), kurio projektą parengė jaunasis išradėjas Viti Sereda. Kadangi skrydis truks ne
vieną dešimtį metų, nutariama siųsti paauglių komandą. Įsikišus kažkokiam pasakiškam personažui, komanda
tampa pats Sereda ir penketas jo klasiokų. Tačiau į laivą prasmunka ir zuikis chuliganiškasis išradėjas
Fedia Lobanovas per kurį laivas išskrenda anksčiau numatyto laiko. Antrasis filmas skirtas jau nuotykiams
Kasiopėjos planetoje, kur valdžią užgrobė atsikratę kontrolės robotai. Nepaisant lėkštumo, filmai buvo
populiarūs tarp jaunimo ir galo kelias prestižines premijas. Po triuškinančio Žvaigždžių karų pasisekimo, kino fantastikoje įsivyravo žvaigždžių opera, kuri nepaisė tikroviškumo. Visatoje apsigyveno šaunūs vaikinai, per pora sekundžių persikeliantys tūkstančius parsekų. O tradicinė fantastika nesiryžo vaizduoti techniškai įgyvendinamo projekto, nors tokių idėjų buvo gausu fantastiniuose romanuose bei mokslo populiarinimo knygose. Kad ir 1957 m. fiziko Džono Vilerio išmąstytos sliekangės (wormholes) tolimus erdvės taškus jungiantys tuneliai. Fizikai įrodė, kad teorija nedraudžia tokių tunelių egzistavimo galimybės. O fantastai iškart atrado, kad jie labai parankūs siužetuose. Vienas pirmųjų sliekanges kaip transporto priemonę pateikė Rolandas Emerichas trileryje Žvaigždžių vartai (Stargate, 1994). Archeologinių kasinėjimų metu Gizos lygumoje po akmens plokštėmis surandamas neaiškus įrenginys milžiniškas žiedas, aprašinėtas hieroglifais. Jį išsiveža amerikiečiai, patalpindami kažkur po žeme Kolorado kalnuose. Egiptologas D. Džeksonas iššifruoja hieroglifus, ir paaiškėja, kad tai žvaigždžių vartai, per kuriuos galima patekti Rezco žvaigždyną (kitoje versijoje, Kaliumo galaktiką). Pulkininko Dž. ONeilo vadovaujamas spec. Padalinys praninka į naują pasaulį ir susiremia su Senovės Egipto dievais, kurie, aišku tėra žmonės, tarnaujantys Ra ateiviui, paskutiniam senosios nežemiečių rasės atstovui, turinčiam paranormalių sugebėjimų. Ir aišku laimi amerikiečių šaunuoliai, kuriuos paremia vietiniai. Filmas dėl gana originalaus siužeto, dinamikos ir neblogų spec.efektų, iškart tapo klasika, pagal jį kurti kiti
kūriniai, o pirmiausia begalinis serialas Žvaigždžių vartai: SG-1, prasidėjęs 2001 m.,
Po Žvaigždžių vartų portalai tapo kino kasdienybe. Mirksintį tunelį regime Roberto Zimekiso Kontakte (Contact, 1997) pagal astrofiziko Karlo Sagano romaną. Herojė Elli (ją vaidina neprilygstamoji Džudi Foster) tiki kitų civilizacijų egzistavimu ir bando pagauti iš kosmoso sklindančius dirbtinius signalus, kas jai galiausiai pavyksta. Iššifravus paaiškėja, kad tai paslaptingo įrenginio, pagal viską leidžiančio keliauti į žvaigždes, aprašymas. Tarptautinis konsorciumas finansuoja Mašinos statybą, tačiau pirmąją kopiją sunaikina religinis fanatikas, o antruoju Elli išvyksta į žvaigždes per sliekangių sistemą. Pabuvusi Vegoje ir keistoje planetoje 4 žvaigždžių sistemoje, patenka pas labai išsivysčiusią civilizaciją, kur jai paaiškina, kad sliekanges sukūrė kažkas nepaprastai seniai gal tasai, kurį vadiname Dievu... Kitą mašinos variantą pateikė kultinis režisierius Brajanas de Palma citatomis perpildytoje Marso misija (Mission to Mars, 2000), kuri labai silpna tiek moksliniu, tie meniniu aspektais. Tačiau ji padaro įspūdį, tame tarpu ir sumanymo masteliu. Matyt, norėta surinkti ir apmąstyti tą mitinę medžiagą, kurią turime apie Raudonąją planetą. 2020 m., Marso Cidonijos lygumoje, dirba pirmoji ekspedicija, kuri aptinka anomalią struktūrą. Bandymas
ištirti radaru sukelia katastrofą netikėtai kilęs sūkurys nužudo žemiečius, ir tik viena jų pasisekta išlikti ir
pasislėpti bazėje. Jo išgelbėjimui pasiunčiamas kitas laivas, kuris irgi patiria avariją,
Dėmesį patraukia viena detalė. Išskyrus pirmąjį filmą, kinematografininkai neabejoja skristi verta tik dėl svetimos gyvybės, o ideale, proto brolių, paieškos. Iškart kyla klausimas, ar jie bus draugiški? Šiam klausimui skirtas 25 min. animacinis filmas Tolimos žvaigždės balsas (Hoshi no Koe, 2002), kurį vienas sukūrė japonų menininkas Makoto Sinkajus. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad per mėnesį nedideliame kinoteatre (46 vietos) jį pažiūrėjo per 3000 žiūrovų, o DVD tiražas buvo 50 tūkst. Menininkas gavo nemažai prestižinių premijų. 2039 m. NASA ekspedicija Marso Tarsio plynaukštėje suranda keistus senovinės civilizacijos, vadinamųjų tarsiečių, griuvėsius. Prabudę tarsiečiai išžudo ekspediciją ir pasitraukia į Saulės sistemos pakraštį. Tačiau dėka rastų tarsiečių technologijų, žmonija pasiekia naują išsivystymo lygį ir pasistato galinga kosminį laivyną, galintį kautis su ateiviais. 2047-ais išskrendama, kad būtų suduotas triuškinamas smūgis. Viename laivų skrenda 15-metė mokinė Mikako Nagaminė, gabi kovinių robotų valdytoja. Tačiau tarsiečių medžioklė vis labiau ją tolina nuo bendraklasio Noboru Terao. Vieninteliu ryšiu lieka SMS žinutės, bet kuo toliau tolstama nuo Žemės, tuo ilgiau reikia laukti atsakymo. Vis tik labiausiai apgalvotu filmu apie pirmąjį tarpžvaigždinį skrydį tapo Discovery kanalo projektas Svetima planeta (Alien Planet, 2005). Jo priešistorė tokia: 1990 m. menininkas V. Barlou, ilgą laiką paišęs fantastinių knygų viršelius, išleido albumą Ekspedicija: iliustruota 2358 m. skrydžio į Darvinas IV ataskaita, pateikt1 kaip artefaktą iš ateities. Žmonija jau beveik sunaikino Žemės biosferą ir yra ties išmirimo riba. Tačiau dirbtinių būtybių jumų pasirodymas leidžia sustabdyti krizę ir pradėti atgimimą. Jumai aktyviai tiria kosmosą ir atranda gyvenamą planetą Darvino sistemoje. Barlou albumas tai skrydžių į Darviną dokumentų rinkinys. Šio albumo pagrindu Discovery išleido dviejų serijų TV filmą. Jo siužetas gerokai skiriasi nuo
Ekspedicijos. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Kai kosminiai teleskopai prie Darvino žvaigždės,
esančios už 6,5 šviesmečių, surado planetų sistemą, nuspręsta į ten pasiųsti dirbtinio intelekto valdomą
laivą Von Braunas, kurio variklius varo antimaterija. Startavęs 2035 m. ir pasiekęs 20% šviesos greičio,
laivas 2077 m. turi pasiekti Darvinas IV planetos orbitą. Į planetą išsilaipina du robotai: Leo (Leonardas da
Vinčis) ir Aikas (Izaokas Niutonas), kad ištirtų vietos florą ir fauną. Filmas ir yra apie šių robotų nuotykius toje
planetoje, aptinkantys įvairias gyvybės formas, kurių pagrindimą pateikia į filmo kūrimą įtraukti žinomi
mokslininkai. Galiausiai robotai suranda primityvų protą, tačiau nespėję kontaktuoti su juo, žūva.
Įdomu, kad filmų apie pirmąją tarpžvaigždinę kelionę yra nedaug, tačiau visi jie išskirtiniai ir kurti žymių
režisierių. Matyt, tema tokia sunki, kad jos drįsta imtis tik rimti kinematografininkai. Ir nenuostabu, kad 2014
m. planuojamas Styveno Spilbergo filmas Tarp žvaigždžių (Interstellar). *)
Čarlzas Lindholmas (Charles Lindholm, g. 1946 m.) amerikiečių antropologas,
Bostono un-to prof., 9-ių knygų ir per 70 straipsnių autorius. Pirmoji knyga Dosnumas ir pavydas (1982)
rėmėsi jo tyrinėjimais Pakistano Svato rajone. Kita, Charisma (1990), parengė pagrindą idealizacijos
studijoms, pritaikytą Hitlerio judėjimui, Mansono šeimai, Džimo Džonso kultui ir šamanizmui. Ji parodo,
kad šiuolaikinė charizma yra labiau įtikinama ir visuotinesnė, tačiau kartu ir labiau iškreipta ir destruktyvi.
Prie tos temos jis grįžo ir 2013 m. Papildomai skaitykite: |