Į žvaigždes – pas kitus protus. Vartiklis: Fantastika

Artėjant pirmojo žmogaus skrydžiui į kosmosą, fantastinės literatūros apimtis nepaprastai išaugo. Čia apžvelgsime būdingiausias idėjas, kilusias nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo (1957) iki J. Gagarino skrydžio (1961).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į bėgimo iš Žemės temos tolimesnį išvystymą. Matyt tik prancūzų prozininko ir kritiko Žeraro Kleino^*) apsakyme „Erdvės balsai“ (1959) ji skambėjo panašiai tragiškai. Jo veikėjai, NON-STOP by Brian W. Aldiss

kadangi gyvenimas Žemėje tapo nepakenčiamas, pradžioje atsiduria Žemės ir Mėnulio orbitoje, vėliau – Marso. Jie norėjo pabėgti nuo Žemės gyvenimą apėmusios beprotybės.

Ne taip aštriai tema buvo pateikta anglo Brajano Oldiso romane „Be sustojimo“ (1958), aprašančiame keistą žmonių gyvenimą tarpžvaigždiniame laive, skrendančiame neaišku kur ir kodėl. Jie medžioja, pykstasi, linksminasi, kuria šeimas. Laivas milžiniškas, jame auga medžiai, plyti pelkės, gyvena įvairūs gyvūnai, - tai tarsi kosmose skrendantis žemės gabalėiis. Ten yra kažkokių keistų milžinų ir kitų protingų būtybių, su kuriais laikas nuo laiko susiduriama ir apie kurių kilmę laivo gyventojai neturi jokio supratimo. Kai kurie jų ima susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir priežastis, jiems kyla imtis, kad tai atpildas už kažkokią protėvių nuodėmę. Paaiškėja, kad laivas pastatytas 24 a., kai žmonės jau skraidė į kitas planetas, tačiau jos nebuvo tinkamos gyvenimui. Buvo nutarta tirti kitas žvaigždes, nes Žemėje darėsi ankšta. Laivas išskrido link žvaigždės, esančios už 11 šviesmečių. Jį varė sunkiųjų jonų variklis, leidžiantis skristi maždaug 2 mln. km/val. greičiu. Laive turėjo pasikeisti kelios kartos iki bus pasiektas tikslas. Ten kolonistai turėjo išsilaipinti ir apsigyventi, o taip pat rinkti duomenis apie planetą ir imti mėginius, vėlesniam tyrimui Žemėje.

Laivas jau senai įvykdė tą misiją ir laivas skrenda į Žemę, nešdamas informaciją apie naują planetą. Nuo skrydžio pradžios jau pasikeitė 32 kartos, o Žemę jis turi pasiekti po 7 kartų, tačiau visi jau pamiršo, kas nutiko, kur jis skrenda ir kas su jais bus. Galiausiai paaiškėja, kad toje planetoje jie pasiėmė vandens, kuris pasirodė esąs pražūtingas ir nepaprastai skatinantis mutacijas. Iš maždaug 400 žmonių išliko tik apie 50. Jie vis tik pasiekė Žemę, tačiau buvo smarkiai pakitę – sumažėję ūgiu, trumpiau gyvenantys. Žemės civilizacija turėjo juos ištirti, kad žinotų, kaip adaptuoti gyvenimui Žemėje. Tad pas juos, paliktus Žemės orbitoje ir neinformavus, kas įvyko, siųsdavo tyrėjų ir psichologų komandas, kurių narius tie palaikydavo milžinais. Galiausiai tai sužinoję laivo gyventojai sunaikina savo laivą, tačiau lieka gyvi ir išsaugo viltį grįžti į Žemę (taip pat žr. >>>>>).
Problemos tokių skrydžių metu aptariamos ir >>>>>

Dar atsargiau kitos planetos panaudojimą žemiečių apsigyvenimui palietė romane „Gyvybės juosta“ (1960) rusų rašytojas ir geografas Igoris Zabelinas. Jame kalbama apie amerikiečių ekspediciją į Marsą ir tarybinę – į Venerą; antroji tam, kad paremtų ką tik ten užgimusią gyvybę ir sukurtų naują atraminį gyvybės punktą, atveždama žemiškos augmenijos, kuri turi paversti planetą tinkamą gyventi žmonėms. Neminimas laivų skridimo principas, tačiau pabrėžiama TSRS ir JAV kova įsisavinant kosmosą.

Jau anksčiau abi šalys lankėsi Mėnulyje. Kiek anksčiau į Marsą skrido ir rusų laivas su mobilia laboratorija. Jis sėkmingai nusileido ir perdavė vertingus duomenis apie tenykštes sąlygas, rastą augmeniją ir gyvūniją. Taigi, TSRS tarsi lenkia JAV. Mokslininkai iš to problemos nedaro, tačiau JAV specialios tarnybos nenori su tuo taikstytis ir į rusų ekspediciją pasiunčia šnipą. Maža to, amerikiečių ekspedicija žlunga – laivas praskrenda pro Marsą ir komanda žūsta. Šnipas gauna komandą susprogdinti rusų laivą, tačiau jis, matydamas aukštą tarybinių žmonių moralinį lygį, persiauklėja ir neįvykdo įsakymo.

Ir pagaliau grandiozinį ir visiškai kitokį žemiečių persikėlimą vaizduoja prancūzų rašytojas, geologas ir paleontologas Fransis Karsakas romane „Žemės sprukimas“ (1960). Ateities kartos, pradžioje reaktyvinėmis, o vėliau kosmomagnetinėmis raketomis ištyrinėjo visą Saulės sistemą. Kosmomagnetizmas – tai pagrindinė jėga, jungianti viską nuo atomų iki galaktikų. Šių laukų pagalba, sukūrus kažką panašaus į vieno poliaus magnetą, laivas gali pasiekti maždaug 0,8 šviesos greičio. Bandydami skristi į žvaigždes, Francis Carsac. Ce monde est notre

susidurta su tų laukų sąlyčio su kitų žvaigždžių laukais barjeru, neįveikiamu materialiems kūnams. Vėliau žmonija patyrė ateivių antplūdį, su kuriais susitvarkė išvedę specialius virusus. Tada žmonija atrado supererdvės efektą. Jo dėka hipererdviniai žvaigždėlėkiai galėjo akimirksniu atsidurti kitų žvaigždžių ir galaktikų sistemose, tačiau paaiškėjo, kad ir šis principas pažeidžia priežasties-pasekmės principą, o krypties sąvoka netenka prasmės. Todėl iš kelionių negrįžo keli ekipažai, o grįžo – tik vienas.

Tada 5-me tūkstantmetyje atlikti paskaičiavimai parodė, kad po 10 tūkst. m. Saulė sprogs, sunaikindama visas planetas iki pat Urano. Buvo nuspręsta Žemę ir Venerą (kurioje irgi buvo apsigyvenę daug žemiečių) perkelti į orbitas už Urano – jų poliuose įrengiant milžiniškus kosmomagnetus. Buvo įdėta daug pastangų statant hermetiškas požemines slėptuves, saugant gyvybę vandenynuose ir pan. teko susidurti su rimtu fatalistų pasipriešinimu, tačiau galiausiai abi planetos patraukė į kosminę kelionę. Tikslesni skaičiavimai parodė, kad saulės sprogimas bus stipresnis, ir teko abiem planetoms skristi link už 5 šviesmečių esančios žvaigždės. Ten žvaigždžių klajokliai atrado dvi gyvybei tinkamas planetas ir sudėtingą jų gyventojų santykių sistemą. Vienoje jų gyveno žemiečių iš dingusio žvaigždėlėkio palikuonys, tačiau iš Saulės atskriejusioms planetoms ten vietos nebuvo. Dar prie kitos žvaigždės jų laukė karas su dar vienais žemiečių palikuonimis, paveiktais vietinių pabaisų psichogenine įtaka, Klajūnams pavyko „atvesti į protą“ tolimus giminaičius, nugalėti pabaisas ir įsikurti naujame pasaulyje (taip pat žr. >>>>>).

O Karsako apčiuoptas, tačiau tinkamai nepanaudotas momentinio persikėlimo erdvėje metodas buvo labai patrauklus kitiems rašytojams. Pirmasis jį panaudojo jau minėtas Ž. Kleinas romane „Žvaigždžių gambitas“ (1958), kurio herojus vyksta į kelionę, kad sužinotų apie kažkokią naują paslaptingą civilizaciją mūsų galaktikos centre. Ten, po narkotikų dozės, sudaro keistą kontraktą su galaktikos vyriausybės, įsikūrusios vienoje iš Betelgeizės planetų, atstovu. Ši siunčia jį į kelionę, kad atrastų momentinį persikėlimą tarp žvaigždžių, nors žmonės jau buvo išmokę keliauti šviesos greičiu. Herojus užduotį išsprendžia derinio „žmogus-senovinė šachmatų lenta-narkotikai“ pagalba ir pradeda keliauti po visą galaktiką, kartu įgavęs galimybę keliauti ir laike. Priedo, gauna ir nemirtingumą. Galiausiai visus tuos sugebėjimus perduoda žmonėms, nuversdamas saujelę nemirtingų valdytojų iš Betelgeizės ir atskleisdamas tikrus tų nuostabių sugebėjimų kūrėjus, Jie – tai žvaigždės, tiksliau, žvaigždžių gyventojai, kurie gimsta, gyvena ir miršta kartu su jomis [šia tema žr. ir >>>>> ]. O pagrindinė kūrinio mintis – kad mes dar vaikai kosmoso atžvilgiu, tačiau jau laikas atsisveikinti su vaikyste, nes miriadai žvaigždžių priklauso mums.

^*) Žeraras Kleinas (Gerard Klein, taip pat Gilles, g. 1937 m.) – prancūzų rašytojas, fantastas, kritikas ir redaktorius. Sorbonoje studijavo socialinę psichologiją, vėliau įgijo ir ekonomisto specialybę, dalyvavo Alžyro kare, po kurio kurį laiką dirbo mokslininku ekonomikos srityje, išleido monografiją „Šeimos santaupos“ (1970, kartu su L. Fortranu). Vien rašytojo veiklai atsidėjo tik po 1987 m.
Fantastinius kūrinius pradėjo skelbti 1955 m. Gilles d'Argyre ir Francois Pagery pseudonimais. 1958-ais patraukė dėmesį romanu „Žvaigždžių gambitas“, kuriame „kosminės operos“ stiliaus siužetą pateikė kaip žaismingą šachmatų partiją. Apysakoje „Virusai nekalba“ (1967) pateikia variantą, kad visusai sukūrė visas gyvas būtybes panašiai kaip žmonės sukūrė kompiuterius ir kita – ir tuo pačiu tikslu: padidinti efektyvumą. Didelį dėmesį savo kūriniuose skyrė kelionėms laiku. Pagrindiniai kūriniai: „Laikas nekvepia“ (1963), „Laikų žudikai“ (1965), „Karo dievai“ (1971), ...
Propagavo nacionalinę mokslinę fantastiką, dirbo redaktoriumi ir antologijų sudarytoju įvairiose redakcijose; rašė kritinius straipsnius fantastikos žurnalui „Fiction“.

Trumpai palietęs minėtą tapusios nesvetinga Žemės palikimo temą, savo momentinio persikėlimo erdve versiją dėsto anglas Džonas Braneris (romanas „Padovanota planeta“, 1960 m.). aprašomas 26 a. gyvenimas, kai jau apgyventa daugelis mūsų galaktikos planetų. Gyventojų pagausėjimas sukėlė socialinę krizę, ir iš Žemės bėgo visi nepatenkinti, idealistai ir badaujantys. Tai jie galėjo naujų variklių, galinčių lengvai į kitą planetą perkelti ištisą miestą, dėka. Kartu atsirado ir teletransporteriai, leidžiantys atlikti keliones virššviesiniu, beveik momentiniu greičiu. Tų transefektų pagalba iš Saulės išgriebė gabalą materijos ir akimirksniu perkėlė į kitą galaktikos vietą, o taip pat užgrėbė ateivių, grasinusių mūsų civilizacijai, laivą.

Idealų ir paprasčiausią akimirksninio keliavimo būdą pasiūlė Vitalijus Gubariovas apysakoje „Kelionė į Aušrinę“ (1960). Jis siūlo naudoti minteplaną, skriejantį minties greičiu. Per akimirką 5 veikėjai, senolis burtininkas ir ketvertas paauglių, tokiu rutulio formos laivu persikelia į Veronikos garbanų žvaigždyno planetą. Ten yra tinkamos sąlygos žemiečiams, įvairi gyvybė (augalai, vabzdžiai ir dinozaurai), humanoidinės protingos būtybės, kurių vienos skraido po tris savo sistemos planetas, o kitos, įsisavinusios skrydžio šviesis greičiu paslaptį, iki artimiausių žvaigždžių skraido fotoninėmis raketomis. Dviejų planetų gyventojai varžosi dėl trečios, tinkamos gyventi, tačiau dar nepagyvendintos planetos, - ir žemiečiai tampa tos kovos liudininkais.

Labai originalų momentinio persikėlimo būdą aprašė amerikietis Klifordas Saimakas (romanas „Kas gali būti paprasčiau už laiką?“, 1961 m.). Žmonės suprato, kad žmogus pernelyg silpnas ir netobulas įprastai fizinio kūno kelionei – skridusieji mirdavo nuo radiacijos ar antrinio spinduliavimo, kurį skleidė pats laivas. Jie suprato, kad jų žvaigždžių svajonė neišsipildė ir ... atsitraukė. Tačiau pasirodė, kad egzistuoja kitoks būdas – proto kelionė specialioje mašinoje. Keliautojo protas tokioje mašinoje atsilaisvindavo ir nuskriedavo reikiama kryptimi. Tokių kelionių metu sukauptų žinių dėka Žemėje sukurti nauji vaistai, gaminiai, audiniai, metalai, atsirado nauji architektūros stiliai, menai, laisvalaikio leidimo formos. Ir štai herojaus protas, nuskriejęs 5000 šviesmečių, sutinka kitą protingą būtybę, apsikeičia su ja proto dalimis ir tokiu pavidalu grįžta į Žemę. Tokios kontakto formos dėka jis sugeba į tą planetą patekti jau be specialios mašinos pagalbos ir vėl pabendrauti su tuo kitu protu. Taip išmoksta akimirksniu pasiekti kitas planetas ir su savo fiziniu kūnu. To sugebėjimo išmoko ir kitus Žemės gyventojus.
Apie Saimako „Kosmoso inžinieriai“ žr. >>>>>

Fantastai skyrė dėmesį ir artimiausių planetų įsisavinimui. Daug dėmesio tam, ypač Venerai, skyrė tarybiniai rašytojai. Georgijus Martynovas romane „Žemės sesuo“ (1959), pratęsiančiame „220 dienų žvaigždėlėkyje“, aprašo ekspediciją, Veneroje atradusią protingas būtybes. Tais pačiais metais išėjo ir Strugackių „Rausvų debesų šalis“, kurios herojai keliauja „Chijaus“ laivu, kurio varikliai verčia kurą elektromagnetinio spinduliavimo kvantais, išlekiančiais šviesos greičiu. Energijos šaltiniu jam yra arba termobranduoliniai arba anihiliacijos procesai. Remiantis mezaatominės chemijos laimėjimais ir dirbtinių atomų, kuriuose elektronai pakeisti mezonais, sukūrimu, buvo sukurtas „absoliutus reflektorius“, leidžiantis maksimaliai panaudoti išsilaisvinusią energiją. Ekipažo tikslu buvo išbandyti šį naują transportą, ištirti Veneroje atrastą „Holkondo uranijos“ radioaktyvių iškasenų telkinį įrengti ten raketodromą ir pastatyti švyturį. Tai atlikę, jie grįžo į Žemę.

Georgijus Gurevičius. Asteroido belaisviai

Tarybinis konstruktoriaus ir rašytojo Georgijaus Bovino apysakoje „Žemės vaikai“ (1958) į Venerą skrendantis laivas „Uranas“ turi atominį variklį, veikiantį išmetant vandenilio atomus. Be to, dviejų paslankių sparnų porų dėka, galėjo virsti malūnsparniu. 6-ių žmonių ekipažui reikia ištirti mokslines Veneros apgyvendinimo sąlygas. Jie apskrenda planetą ties pusiauju, atranda įvairias gyvybės formas ir vos nežūsta per baisų uraganą. Skrendant atgal, jau prie Žemės, į laivą įsirėžia didelis meteoras, ir vienas komandos narys išgelbsti kitus, spragą užkimšdamas savo kūnu. Grįžus visi apdovanojami Tarybų sąjungos didvyrių vardais.

Georgijaus Gurevičiaus „Asteroido belaisviuose“ (1960) aprašomas internacionalaus ekipažo „Džordano Bruno“ laivu skrydis į Jupiterio palydovus 20 a. pabaigoje. Elektrą gamino saulės baterijos, deguonį gamina specialūs dumbliai. Raketos kuru naudotos asteroidų uolienos. Laivai skrieja ne tiek dėl mokslo, tiek dėl reklamos – parodyti kapitalizmo pranašumus. Tačiau ekipažas praktiškai atlieka darbus, jau atliktus ten pabuvojusių tarybinių kosmonautų. Kelyje atgal jie sutinka asteroidą, kuriame žmonės dar nesilankė, ir vadas nusprendžia jame nusileisti. Raketa sudūžta, išsigelbsti tik trys žmonės – Cereroje jie praleidžia 4 m., kol juos randa gelbėjimo komanda.

Anglų rašytojas ir mokslininkas Artūras Klarkas romane „Mėnulio dulkės“ (1960) toli nesižvalgė, o surengė ekskursiją mėnuleigiu „Selena“ po Troškulio jūrą. Ekskursantai – daugiausia iš Žemės, tačiau yra vietinių kolonistų – patenka į dulkių spąstus po paviršiumi ir daugiausia dėmesio skiriama 20-ies įkliuvusiųjų gelbėjimui. Po savaitės jie išgelbstimi, kapitonas paskutinį kartą važiuoja per Mėnulį nauju „Selena-2“ aparatu ir laukia paskyrimo į tikrus kosminius reisus.

Heroizmas kosmose – atskira tema. Pvz., amerikiečio Roberto Silverbergo romane „Įsiveržimas iš Žemės“ (1958) pasakojama apie 21-me amžiuje Jupiterio palydove Ganimede atrastas primityvias protingas būtybes ir didelį kiekį vertingų radioaktyvių rūdų. Tam tikra tai atradusi Kompanija organizuoja reklaminę kampaniją, o, iš esmės, tų rūdų užgrobimą ir galimą konfliktą su vietiniais gyventojais. Nuskridęs vienas reklaminės agentūros darbuotojų, susipažįsta su situacija ir nusprendžia sutrukdyti tiem planams. Ir jam tai pavyksta.

Kitaip kosminį heroizmą vaizduoja anglas Džonas Vindemas (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>>) romane „Erdvės šauksmas“ (1958) kur pasakoja Trunų šeimos istoriją. Jie turėjo keistą polinkį „kristi į hipnotinį transą vien paminėjus kosmosą“. Vienas jų 20 a. pabaigoje nukreipia į orbitinę stotį nutaikytą priešo raketą. Matyt, tai paskatino visus Trunų šeimos vyrus likimą sieti su kosmosu. Jo sūnus 21-me amžiuje dalyvauja anglų stoties-forposto Mėnulyje statyboje – tuo metu, kai Žemėje kilo baisus karas. 21 a. pabaigoje jo proanūkis skrenda į Marsą, tačiau iš trijų ekipažo narių gyvas lieka tik jis, tačiau vėliau ir jis žūsta. Galiausiai jo anūkas 2144 m. su Australijos tyrinėtojų komanda skrenda į Venerą.

Tarybinė fantastė Valentina Žuravliova apsakyme „Astronautas“ (1960) gyvai ir romantiškai aprašo tiriamąjį skrydį į raudonąją nykštukę, Barnardo žvaigždę. 6 šviesmečiai įveikiami per 7 m., tačiau raketos viduje tepraeina tik 40 mėnesių. Kuro numatyti vien tik skrydžiui į ten ir atgal – ir tai tampa pasakojimo „vinimi“. Pusiaukelėje įvyksta neplanuotas kuro pereikvojimas ir ekipažui tenka rinktis – skristi atgal arba skristi pirmyn praktiškai be sugrįžimo šansų. Nuomonės išsiskyrė, tačiau lemiamu kapitono balsu skrendama tolyn tikintis ką nors sugalvoti pakeliui.

Jie pasiekė žvaigždę, prie jos rado deguonies atmosferoje turinčią tačiau negyvenamą planetą, padarė daugybė atradimų apie raudonąją nykštukę, o kapitonas rado galimybę grįžti atgal. Raketos svoris buvo maksimaliai sumažintas, iš dalies ir dėl to, kad kapitonas liko planetoje ir iš ten valdė spartėjančią raketą, nes buvę raketoje to negalėjo dėl perkrovų. Tačiau vėl įvyko kažkas nenumatyta, ir kapitonui teko sunaudoti didesnę dalį jam paliktos energijos, tuo pasmerkiant save.

Ypatingai reiktų pabrėžti naują kosminių laivų skridimo būdą. Paskutiniame trilogijos „Fajetoniečių paveldas“ romane Georgijus Martynovas Veneroje randamas Fajetono, kažkada žuvusios planetos, gyventojų kosminis laivas. Du žemiečiai atsitiktinai paleidžia variklį ir startuoja iš Veneros. Jų gelbėti iš paskos pakyla ir tarybinis laivas. „Bėgliai“ nuskrenda iki Cereros asteroido, kur jiems baigiasi degalai, kur juos išgelbsti anglų laivas „Velso princas“.

Savo, ko gero, geriausią romaną „Žvaigždžių sargybiniai“ (1960) Edmondas Hamiltonas pradeda konfliktu tarp amerikiečių ir rusų dėl JAV bazės Mėnulyje, kai ten nebuvo įleisti tarptautiniai stebėtojai. Vėliau amerikiečiai kviečiasi lingvistus kažkokios filologinės užduoties sprendimui, o tada paaiškėja, kad jie Mėnulyje atrado karinę humanoidų iš Altairo žvaigždės bazę, sugriautą prieš kokius 30 tūkst. m. karinio konflikto su kažkokia kita ateivių civilizacija metu. Mėnulyje liko jų žvaigždėlėkis su varikliu, energijos generatoriumi ir t.t. Filologų prireikė, kad kuo greičiau iššifruotų rastus ateivių užrašus, kad aplenktų rusus, irgi galinčius atrasti tą bazę.

Mokslininkai stebisi, kad toks svarbus radinys nuslėptas nuo likusios žmonijos dalies, tačiau sutinka dirbti. Tačiau kažkam pavyksta išvogti iššifruotus brėžinius ir techninę dokumentaciją. Apkaltinami rusai, amerikiečiai skubiai stato žvaigždėlėkį, ir išskrendą į Altairą, tiksliau prie jo trečiosios Rino planetos. Laivas buvo joninio tipo, o skrydis vyksta per hipererdvę. Ekipažas, kurį sudaro įvairių sričių specialistai, vyksta su skirtingais tikslais: mokslininkai nori kuo daugiau sužinoti, kariškiai – gauti pažangių technologijų ir ateivių ginklų, kad JAV taptų dar galingesnė.

Jie sėkmingai pasiekia Rino planetą, kur randa regresuojančią civilizaciją, neturinčią ginklų, kosminių laivų ir aukštų technologijų – vos ne laukinius, tačiau išvystytu mąstymu. Kariškiai tuo nepatiki ir tebeieško ginklų ir technologijų. Kažkokiu metu jiems pasirodo ir ateiviai, sukėlę šios planetos nuosmukį. Paaiškėja, kad būtent jie yra pirmaujančia galaktikos civilizacija, žvaigždžių, gėrio ir teisingumo sargybiniai, o Rino gyventojai grobė planetas ir ten platino savo gyvybę. Už tai ir buvo nubausti. Žemiečiams atskleidė alternatyvą blogiui ir militarizmui. Žvaigždžių sargybiniai tiesiai leido suprasti žemiečiams, kad šie dar neįsisavino savosios Saulės sistemos, o jau nusprendė siekti žvaigždžių. Jiems dar ne laikas! Su tokiomis nelinksmomis mintimis buvo grįžtama namo.

Kontaktų su kitomis civilizacijomis tema būdinga šiam laikotarpiui. O kai kurie rašytojai jai tiesiogiai pašventė savo kūrinius. Romantine nata ji nuskambėjo jau minėtuose Ž. Kleino „Erdvės balsuose“. Prie Jupiterio žemiečių laivą ėmė labai stipriai purtyti – pamanyta, kad pro šalį praskrido stambus meteoras. Tačiau pasirodė, kad tai kažkoks ateivių laivas, skriejantis šviesos greičiu, o supurtymas iš tikro buvo pasveikinimas žemiečiams.

Amerikiečio Polo Andersono apsakyme „Nužudyti marsietį“ aprašoma kaip žemietis, Marso kolonistas, vien dėl įdomumo medžioja vietinį gyventoją. Tačiau tarsi visa planeta puola gelbėti savąjį, ir jis, nors ir techniškai pasirengęs silpniau, nugali. Jis pasielgiau kilniau – dovanoja žemiečiui gyvybę. Kitame, jau minėtame, jo kūrinyje „Žemės sesuo“ žemiečiai Veneroje įsirengia bazę ir su vietiniais aktyviai prekiauja, keisdami pigius žemiškus daiktus į brangakmenius. Vienam žemiečiui kyla idėja, kad Venerą galima pertvarkyti, jos centre susprogdinant atomines bombas, kad susidarytų sąlygos vystytis augmenijai, prisotinsiančiai atmosferą deguonimi. Vienas tyrinėtojų supranta, kuo tai baigsis vietiniams gyventojams, ir sunaikina visą bazę kartus su ten įsikūrusiais žemiečiais ir į Žemę paruoštu perduoti pertvarkymo planu. O patiklius aborigenus šaudo iš kulkosvaidžių, kad jie visiems laikams netektų draugiško požiūrio į žemiečius.

Daugiaplanį ateities vaizdą piešia Aleksandras Kolpakovas romane „Griada“ (1960). Jame pasakojama apie skrydį į galaktikos centrą gravitonine raketa, pasiekiančia tūkstantį kartų už šviesą didesnį greitį. Jos reaktoriuje gravitonai skyla išskirdami milžinišką energijos kiekį. Kvantiniame konverteryje ji verčiama į aukšto dažnio sunkųjį elektromagnetinį spinduliavimą, didelės galios magnetiniai laukai spinduliavimą numeta į gravitacinio reflektoriaus paraboloidą, kuris lygiagrečiu pluoštu jį atspindi į erdvę. Nuo didelių perkrovų astronautus gelbsti specialūs antigravitaciniai kostiumai. 80 tūkst, tonų sverianti raketa pastatyta panaudojant neutronitą – kiečiausią, tankiausią, inertišką ir nesilydančią medžiagą. Startuota iš Mėnulio. Viskas vyksta 2260 m., po 200 m. po pirmųjų skrydžių į žvaigždes, kai Žemėje įsigalėjo laisvų besidarbuojančiųjų savivalda. Skrendama prie tolimos planetos, esančios už 30 tūkst. šviesmečių susipažinimui su kita civilizacija.

Pakeliui jie stebi supernovos sprogimą, išgyvena milijonus žemės metų, skrendant virššviesiniu greičiu, anabiozinėse voniose, susiduria su orientacijos, laiko ir erdvės suvokimo problemomis. Griadoje randama technokratinė visuomenė su valdytojais ir engiamaisiais, kurioje bręsta klasių kova, kurioje iš dalies sudalyvauja ir žemiečiai. Tada jie ten sutinka kitos metagalaktikos, nutolusios už 270 mlrd. šviesmečių, atstovais. Jų civilizacijos amžius – 75 mln. m., visuomeninė santvarka – aukščiausias komunizmo laipsnis. Pertvarkę savo žvaigždžių sistemą, jie sukūrė dirbtinę planetą ir joje keliauja po Visatą. Jie sugebėjo keliauti erdve rausdami tunelius ir kanalus (trumpindami kelią), tačiau dėl netikėto patekimo į juodosios skylės sritį, gelbėdamiesi nuo žūties, išeikvojo beveik visas kuro atsargas ir turėjo ieškoti laikino prieglobsčio Griadoje. Jų padedami, žemiečiai Griadoje užbaigia revoliuciją, atiduoda valdžią į dirbančiųjų rankas, kartu su metagalaktiečiais apsilankę Žemėje, kurioje jau buvo praėję milijonai metų, ir perdavę gautas žinias, išskrenda į jų metagalaktiką.
Aleksandras Kolpakovas. Griada

Vladimiro Savčenkos apysakoje „Antroji ekspedicija į keistąją planetą“ (1960) pirmąkart pasakojama apie visai kitokią gyvybės formą, su kuria nelabai sėkmingai mezgamas kontaktas. „Fotonas-2” skrenda į planetą, kurioje buvo aptikta mažų raketų formos kristalinė gyvybė, kai beieškant kontakto su ja žūsta du žemiečiai. Po 20 m. fotonine raketa, naudojančia anihiliacijos energiją, išsiunčiama antroji ekspedicija. Tai gyvybės formai nereikia nei miestų, nei komunikacijų, nei transporto, o energiją mažos raketos gauna tiesiai iš erdvės: žvaigždės, elektromagnetinių ir kt. laukų. Jiems nebuvo reikalinga netgi Vladimiras Savčenko. Antroji ekspedicija į keistąją planetą

Vladimiras Savčenko. Antroji ekspedicija į keistąją planetą

atmosfera ir jie ją pašalino. Nauja ekspedicija tiria planetą pasilikdama orbitoje, tačiau kartą, gindamiesi nuo vienos tų raketėlių pikiravimo, ją sunaikina. Atsakomojo smūgio nesulaukiama ir žmonės, supratę savo klaidą, ryžtasi palikti jiems nesuprantamą planetą. Greitėjant žvaigždėlėkiui, komanda pastebi, kad paskui juos skrieja tų raketų spiečius. Kyla klausimas, o kokiu tikslu – gal norima užpulti Žemę? Kapitonas nusprendžia smogti joms antihelio užtaisu, tačiau raketos staiga liaujasi persekioję. Žmonės daro išvadą, kad toji civilizacija juos suprato, o nesugebėjusi paaiškinti savo užmačių, atsitraukė.

Lenkų filosofas, dramaturgas ir rašytojas Stanislovas Lemas „Soliarį“ (1960) laikė sėkmingiausiu savo kūriniu, kuriame aprašomas ilgas ir dramatiškas bandymas užmegzti kontaktą su visai kita protingos gyvybės forma. Tai baigiasi nauju žmonių požiūriu į save pačius. Kūrinio herojus iš į Kentauro Alfą skrendančio laivo „Prometėjus“ išlipa į stotį prie keistos Soliario planetos, besisukančios aplink dvi saules. Stotis yra 200 m skersmens diskas, skriejantis 500-1500 m virš planetos, kurią visą dengia vandenynas. Prireikus ji varoma gravitorių, naudojančių anihiliacijos energiją. Joje yra radarai, įjungiantys papildomus galingumus, leidžiančius staigiai pakilti į stratosferą pavojaus atveju. Soliarį surado prieš 100 m., iškart nusistebėjo jo orbitos pastovumu ir netrukus suprato, kad ją nesuprantamu būdu stabilizuoja vandenynas. Ilgi tyrinėjimai parodė, kad susidurta su kažkokia gyva substancija.

Šiame romane yra ir meilės, kilusios toli nuo Žemės, tema, ir herojaus nenoras grįžti į gimtąją planetą. Tačiau svarbiausia – kontaktas. Ilgi tyrimai nieko neatskleidė. Ir štai po stipraus poveikio vandenynui rentgeno spinduliais, stotyje pradeda dėtis keisti ir netgi baisoki dalykai: stotyje esantiems 4-iem žmonėms imasi materializuotis daiktai iš jų atminties. Tų „svečių“ tyrimai parodė, kad jie yra tikslios kopijos, tačiau neturi atminties apie ankstesnį gyvenimą Žemėje, ir sudarytos ne iš atomų, o iš neutrinų. Žmonėms tai tapo nelengvu išbandymu, vienas stoties narys nusižudo, padaręs neguodžiančią išvadą, kad „žmogus išvyko pažinti kitus pasaulius, kitas civilizacijas, iki galo nepažinęs savo slaptaviečių, užkaborių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų“.

Iš Žemės atvykęs psichologas irgi gauna savo „svečią“, mylimosios, prieš daug metų nusižudžiusios dėl jo kaltės, kopiją – ir išgyvena visas moralinių ir fizinių kančių stadijas. Stotyje esantys žmonės ima manyti, kad vandenynas kažkokiu būdu padeda jiems pažvelgti į savo tamsiausius kampelius, o tai reiškia tam tikrą kontakto siekį. Tada jie randa tinkamą sprendimą – užrašo psichologo elektroencefalogramą, kai tasai įtemptai apmąsto bendražmogiškas vertybes, žmonių veržimąsi į kosmoso dėl pažinimo, o tada, ją sustiprinę, pasiunčia vandenynui. Po kelių tokių perdavimo seansų vandenynas tarsi supranta juos, bent jau liaujasi kankinęs žmones „svečiais“, o herojus, nusileidęs į susidariusią salelę, betarpiškai prisiliečia prie vandenyno. Tai ir yra kontaktas, apie kurį tiek daug svajojo žmonės.
Stanislaw Lem. Solaris