Daugiaveidis Marsas. Filmografija. Vartiklis

Pirmasis žinomas filmas apie Raudonąją planetą iš tikro buvo apie skrydį į Mėnulį - pavadinę „Kelionė į Marsą“ Amerikos kinopiratai 20 a. pradžioje suko neužmirštamą Žoržo Meljės^*) juostą „Kelionė į Mėnulį“ (1902). 1910 m. filmą nupirko Edisono kino kompanija ir kiek patvarkiusi vėl išleido į pasaulį tuo pačiu „Kelionės į Marsą“ pavadinimu.

O tikrą filmą apie skrydį į Marsą „Dangaus laivas“ 1918 m. susuko danai. Režisierius Forestas Holger-Madsenas^**) panaudojo to paties pavadinimo (Himmelskibet) danų rašytojo S. Michaeliso^***) romaną (taip pat žr. >>>>>). Nebylus 1,5 val. trukmės filmas demonstravo visas skrydžio laive peripetijas. Excelsior laivą (kuris labiau atrodo kaip dirižablio ir biplano hibridas; vidaus patalpos nėra prabangios ir labiau klaustrofobiškos, primenančios povandeninio laivo vidų) pastatė prof. Planetarijus, o su maža savanorių įgula, įskaitant ir triukšmingą amerikietį girtuoklį, kuris vos nesukėlė maišto, vedė išdidus kapitonas Avantis. Kelis mėnesius skridę Žemės gyventojai išsilaipino Marse. Kelionė nėra romantizuota, nes pabrėžiamas izoliacija, vienatvė ir nuobodulys (kuo filmas ir labiau tikroviškas). Ten sutiko draugišką civilizaciją, jau senai atsisakiusią nuo karų, mėsos vartojimo ir blogų įpročių; pašalino agresijos genus iš savo DNR.
Įdomus marsiečių ir žemiečių aprangos skirtumas: marsiečiai dėvi laisvus baltus drabužius, primenančius Romos senatorius ar kokio kulto narius, o žemiečiai yra su tamsiais rudos odos drabužiais, kruopščiai susisagstytus nuo galvos iki pėdų. Vietinio vado dukra sutinka su keliautojais skristi į Žemę, kad nuneštų meilės ir taikos žodį.
Deja, filmas neatnešė didelio pelno – ir danų kinas ilgai nesiryžo pakartotinai imtis fantastikos temų – iki pat 7-o dešimtm. pradžios, kai pasirodė „Reptilicus“ (1961) ir „Apie gyvenimą mąstęs žmogus“ (1969; apie neįprastas mentalines galias).

O po 3 m. toje pačioje Danijoje nupirko minėtą Ž. Meljės juostą, papildė keliais epizodais ir vėl išleido senu pavadinimu. Ji pasakojo apie pakvaišusio profesoriaus skrydį, Marse radusį kalbančius medžius ir milžinų rasę.

Tuo metu filmą „Kelionė į Marsą“ (išradingumu pavadinimuose nepasižymėta) sukūrė italai (1920). Jame vaizduojama Marso bendruomenė, kurios nariai vaikšto apsitaisę baltai, nedirba ir aplamai gyvena vienuose malonumuose. Tačiau ir joje atsiranda princesė, sutikusi palikti gimtąjį lizdą, kad žmonijai atneštų žinią apie idealią visuomenę.

1921 m. pagaliau prabudo ir amerikiečiai, pastatydami „Į Marsą pasiųstą laivą“ (rež. R. Grifičas), kurio siužetas, tiesa, visai neoriginalus – pasiruošimas skrydžiui ir pats skrydis. Tuo tarpu ryškiausią tos tematikos filmą sukūrė Tarybų Sąjungoje – 1924 m. Jakovas Protazanovas ekranizavo A. Tolstojaus „Aelitą“ (apie ją skaitykite >>>>). Tiesa, šis filmas pačiam A. Tolstojui nelabai patiko – tikriausiai todėl, kad jis iškraipo pagrindinę idėją. Romane skrydis iš karo nualintos Rusijos simbolizuoja proveržį į naujų komunizmo atveriamų galimybių sferą, tuo tarpu filme skrydis vyksta buities problemose susipainiojusio prof. Losio liguistoje vaizduotėje. Išsisklaidžius iliuzijoms, Losis sudegina laivo brėžinius. Žiūrovas lieka nesupratęs – prie ko čia Marsas ir Aelita (daugiau apie filmą >>>> ).

Vis tik Marso tema 3-o dešimtm. kine nebuvo aktuali. Čia, Žemėje, vyko gerokai įdomesnis socialinis eksperimentas. Tad po „Aelitos“ verta paminėti tik vieną juostą – amerikiečių sagą apie komiksų superherojų Flešą Gordoną, gelbstintį pasaulį nuo įvairiausių blogiečių. 1938 m. pasirodė 5-ių serijų „Flešo Gordono kelionė į Marsą“ (dar vadinta „Flešas Gordonas: Marsas puola Žemę“). Siužetas visiškai atitinka Flešo Gordono dvasią – t.y., jokio tikrumo. Imperatorius Mingas Negailestingasis sumanė sunaikinti Žemės atmosferą, panaudodamas tam tikrą įrangą, sukurtą vadovaujant karalienei Azurai.Flešas Gordonas su komanda vyksta į Marsą, kur sutrukdo įgyvendinti tuos kėslus. Nepaisant medinių dekoracijų ir pasibaisėtino aktorių vaidinimo (beje, F. Gordono vaidmuo buvo skirtas olimpiniam plaukimo čempionui Basteriui Krebui [Larry Buster Crabbe]), serialas buvo populiarus tarp paauglių ir komerciškai pasiteisino. 1966 m. JAV televizininkai nusprendė jį atgaivinti, išleisdami miniserialą „Marso mirties spindulys“, tačiau remeikas nesurinko gausios auditorijos.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą astronomai padarė nemalonų atradimą – Marsas yra sausa šalta, gyvenimui netinkama planeta, nors šiokia tokia gyvybė, vis tik, joje galėjo atsirasti. Naują Marso vaizdinį iškart pasigavo fantastika. Amerikiečių rež. Kurto Noimano „Raketa X-M“ (1950) šiandien kelia šypseną, tačiau tada buvo tiesiog šedevras. Nenuostabu, kad pelnu jis stipriai aplenkė „Paskirties vieta – Mėnulis“ (1950). Siužeto centre – skrydis, bet į Mėnulį. Tačiau dėl klaidos skaičiavimuose jis nuskrenda toliau ir nukrenta į Raudonąją planetą, kur astronautai randa civilizacijos, žuvusios per branduolinį karą, griuvėsius bei agresyvius laukinius, iškart nužudančius du ekipažo narius. Likę trys pakyla skrydžiui į Žemę, tačiau pasibaigia kuras ir laivas sudūžta besileisdamas. Be stilingų kostiumų ir dekoracijų, juodai-baltas filmas pritraukė dėmesį ir originaliu atradimu – scenos Marse nufilmuotos specialioje juostoje, perteikiančioje rausvus tonus, sukuriant ypatingą svetimo pasaulio atmosferą. Šį triuką režisieriai tebenaudoja iki šiol. Filmas buvo labai populiarus, periodiškai rodomas per TV, o 8-me dešimtm nufilmuoti papildomi epizodai panaudojant naujausius vizualius efektus.

Netrukus, 1951 m., JAV pasirodė ir Leslio Selandero „Skrydis į Marsą“, kur pas kaimynė skrenda kariškių užsakytas atominis raketoplanas. Ten randami požeminiame mieste gyvenantys marsiečiai. Pasirodo, kad buvo išeikvoti planetos resursai ir civilizacija ant išnykimo ribos. Paskutinė viltis – įsiveržti į Žemę, o tam būtina užgrobti žemiečių laivą. Tačiau žavi marsietė Elita, įsimylėjusi ekspedicijos vadą, perspėja žemiečius, kurie paskubomis evakuojasi. Nors buvo ir spalvotas, nusileido „Raketai X-M“.

Kosminis bumas kinematografe pagimdė eilę prastos kokybės pamėgdžiojimų, tarp kurių ir Čarlio Lemonto komedija „Abotas ir Kostelo vyksta į Marsą“ (1953). Du komikai-„idiotai“ Lesteris ir Orvilas skrenda į Marsą, tačiau patenka į karnavalą Naujajame Orleane, o vėliau į Venerą, kur viešpatauja žavios amazonės. Filmas gana toli nuo mokslinės fantastikos (kaip, deja, ir nuo humoro) – ir nufilmuotas tik vyriškos publikos paklausos erotinėms fantazijoms patenkinti.

„Pasaulių karų“ pagal H. Velsą, 1953 m. gavusiu “Oskarą” už geriausius efektus, prodiuseriu buvo George Pal‘as, pagarsėjęs filmu „Kai susiduria pasauliai“ (1951). Jame veiksmas iš pietinės Anglijos perkeliamas į pietų Kaliforniją. Jis sulaukė kritikos už religinę potekstę ir neaiškią aktorinę vaidybą. 1988 m. kaip jo tęsinys nufilmuotas TV serialas. 2011 m. filmas buvo įtrauktas saugojimui į JAV Nacionalinį kino archyvą.
Taip jau sutapo, kad „Pasaulių karas“ pasirodė tuo pat metu kaip jaunimui skirtas kvailokas „Įsibrovėliai iš Marso“ (Invaders from Mars, 1953; rež. V.V. Menzies), kuris planuotas trimačiu, tačiau to atsisakyta filmavimo metu.

Savo žodį apie Marsą tarti nusprendė ir režisierius Baironas Haskinas, išgarsėjęs „Pasaulių karais“ (1953), o 1955 m. pateikęs „Kosmoso užkariavimą“, kurio kūrimui pasitelkė astronautikos specialistus. Filmas skirtas ne tik skrydžiui į Marsą, bet ir apie būsimą kosmoso užkariavimą: orbitinės stoties statybą, išsilaipinimą Mėnulyje ir t.t. Į Marsą susiruošiama visai netikėtai – žinodamas apie Marso Ir Žemės suartėjimą, generolas Samuelis Meritas surengia „skubią“ ekspediciją, tačiau pakeliui išprotėja, girdi „Dievo balsą“, kuris draudžia leistis, ir visaip kenkia laivui bei įgulai...

1959 m. Eibas Melchioras sukūrė filmą „Pikta raudonoji planeta", įtraukdamas pabaisų temą – tos pirmos atskrido į Žemę. Grįžta laivas, su kuriuo buvo prarastas ryšis. Pasirodo, kad Marse žemiečiai susidūrė su monstru – šikšnosparnio ir krabo-voro deriniu. Jis vos nesunaikino laivo, o pirmas sutiktas marsietis jiems patarė: „Žemiečiai, likite namuose“.

Pirmasis Žemės palydovas padidino susidomėjimo kosmine fantastika TSRS – ir pasirodė du filmai: „Dangus šaukia“ (1959) bei „Svajonę pasitinkant“ (1963). Pirmasis, A. Kozyrio ir M. Kariukovo pasakoja apie dviejų laivų, tarybinio ir amerikiečių, “kosmines lenktynes”. Amerikiečiai skuba išsilaipinti Marse, tačiau apsiskaičiuoja ir krenta į Saulę. Tada tenka keisti kursą ir gelbėti juos tarybiniam. Galiausiai, į Marsą niekas nepatenka, o visiems kartu tenka ieškoti prieglobsčio Ikaro asteroide. Antrą filmą režisavo M. Kariukovas dalyvaujant Otarui Koberidzei. Šįkart Marse susitinka dviejų civilizacijų atstovai – žemiečių ir Centurijos gyventojai, kurių laivas patiria avariją, o įgula išsigelbsti Fobose, kur ją ir randa tarybiniai kosmonautai. Beje, šiame filme pirmąkart nuskambėjo E. Dolmatovskio daina su priedainiu: „Ir Marse obelys žydės!“ Abu filmai neįtikėtinai gerai nufilmuoti (kaip tam laikmečiui) – be ideologinių pasapaliojimų. O specialių efektų (šiandien atrodantis „vaikišku“) lygį gerai įvertino konkurentai – abi juostas nupirko vakarų kompanijos, o „Dangus šaukia“ įkvėpė F. Kopolą, 1963 m. pateikusį savą „kosmoso lenktynių“ variantą – „Mūšį po Saule“.

Beje, tuo metu Holivudas stipriai griebėsi Marso temos, tačiau režisierių žinios apie Marsą gerokai skyrėsi nuo astronominių duomenų. 1964 m. iškart pasirodė net trys filmai: B. Haskino „Robinzonas Kruzas Marse“ (apie avariją patyrusį astronautą), N. Vebsterio „Santa Klausas užkariauja marsiečius“ (žalių marsiečių pagrobtas Santa Klausas išaiškina, koks gėris yra Kalėdos), B. Haskino „Nematomas priešas“ (vystoma pabaisų, ryjančių astronautus tema).

1965 m. pasirodė D. Hevito „Marso burtininkas“ – ir vėl avarija Marse, paslaptingi griuvėsiai, senoviniai kanalai ir gudrūs monstrai. 1966 m. žiūrovai galėjo pasimėgauti Deivido Leino „Audrošaukliai SKRENDA“ (britų pilnametražis lėlių filmas apie „Zero-X“ statybą ir skrydį į Marsą – neapsieita be milžiniškų gyvačių) ir Kurčio Haringtono „Kraujo planeta“ (panaudoti „Svajonę pasitinkant“ siužeto elementai) .

Tačiau zondų duomenys, kad Marsas yra iššalusi negyva planeta, atvėsino fantastikos dėmesį jam. 8-ojo dešimtm. Capricorn-One, 1978

Pradžioje suskambo jau visai kitokios natos – jau R. Levio „Astronaute“ (1972) keliama falsifikacijos mintis: astronautas žūsta išsilaipindamas Marse, tačiau dėl prioriteto JAV vyriausybė liepia filmuoti išsilaipinimą Marse paviljone, o į žuvusio astronauto šeimą sugražina antrininką. Temą išvysto P. Cheimsas „Vienaragyje-1“ (1978), kuriame falsifikacija globalesnė – filmuojama viskas nuo pradžių, o laivui sudūžtant „besileidžiant“ į Žemę, astronautai, tvarkingai vaidinę pastatyme, supranta, kad yra pasmerkti, ir surengia pabėgimą.

Laimei, zondai gražino ir viltį – rastos išdžiūvusių upių vagos ir patvirtinta galimybė, kad Marse gali egzistuoti primityvi gyvybė. Ir pamatėme kitokį Marsą – jis visiškai priklauso žemiečiams, kurie ją įsisavina ir tiria. Tokį įvaizdį sustiprino filmai: „Raudonoji planeta“ (1994), „Kosmosas 2063“ (1995), Projektas ‚Sibiras‘“ (1995), „Ketvirtoji planeta“ (1995), „MARSAS 2056“ (1996), „Specialus reportažas: žurnalistas Marse“ (1996), „Žmogus-raketa“ (1997), „Svetimas krovinys“ (1999), „Pabėgimas iš Marso“ (1999), „Marso misija“ (2000), „Marso odisėja“ (2002). Visi sužinojo, kad ten nėra jokių kanalų, jūrų ir atmosferos. Bet nwet toksai lieka iššūkiu žmonijai. Tik jį nugalėję, atversim kelią į žvaigždes.

Dar 9-me dešimtm. Mokslininkai prakalbo, kad Marsas gali būti teraformuotas, t.y. transformuotas į antrąją Žemę. Ir tikrai, ten yra pakankamai vandens ledo ir oksidų pavidalu. Atšildžius planetą ir išlaisvinus deguonį, per kokius 200-300 m. Raudonoji planeta gali sužaliuoti. Ir atsiras reali galimybė ją apgyvendinti. Ta idėja fantastams patiko – ir jau 1990-ais pasirodė puikus Pauliaus Verchuveno filmas „Viską prisiminti“ pagal klasikinį F. Diko apsakymą „Prisiminimų pardavimas didmenine kaina“ (1966). Kalnietis Duglas Kuveitas, kurį vaidina A. Švarcnegeris, ne tik vyksta į Marsą, kad primintų praeitį, bet ir ateivių įrenginio pagalba teraformuoja jį per rekordinį laiką – 5 min.

Vienu ar kitu lygiu teraformuotas Marsas parodomas animaciniuose filmuose, skirtuose ateities konfliktams: „Ermitaže III“ (1994), “Didžiajame kare" (1997),. “Kaubojus Bibopas” (1998). O parodijoje “Futurama” (1999) Marsas tiesiog primena milžinišką Teksaso fermą. O dar pastatytas ir universitetas žmonėms bei robotams,

Tačiau Marso teraformavimas gali būti susijęs su sunkumais ir pavojais. Rimtos problemos iškyla žemiečiams Entoni Hofmano filme “Raudonoji problema” (2000) – progresas kertasi su planais, o delsimas gresia žmonijos išmirimu. Baisius padariniu Marso perdarymas sukelia Džono Karpenterio filme „Marso vaiduokliai“ (2001) – į laisvę išsiveržia senosios marsiečių dvasios, naikinančios via, kas gyva.

Marso kolonizacija Andžėjaus Bartkoviako filme „Žūtis“ (2005) pagal kultinį kompiuterinį žaidimą „Doom“ irgi sukelia liūdnas pasekmes – Raudonoji planeta virsta tikru pragaru, apgyvendintu vaikščiojančiais negyvėliais ir siaubingais monstrais.

Neabejotinai Marso tema nėra išsemiama – ir pirmiausia todėl, kad tai mūsų pokalbis su jumis: apie mūsų svajas, problemas, baimes.... Mėnulis, Marsas, Venera - kol kas tik jo įsivaizdavimai. Tai, kas svarbiausia, žmogui visada lieka Žemėje. Kad tik neužmiršus grįžti!

^*) Žoržas Meljė (Marie-Georges-Jean Melies, 1861-1938) – prancūzų iliuzionistas, kino kūrėjas, padaręs daug techninių ankstyvojo kino atradimų ir pradėjęs kurti siužetinius filmus. Jis pažangius specialiuosius efektus. 1896 m. jis netyčia atrado stop-trick efektą ir vienas pirmųjų panaudojo dvigubą eksponavimą, pagreitintą judesį, kadrus su užplaukimu bei rankinį juostos spalvinimą.
1897 m. Paryžiuje įkūrė savo kino studiją ir iki 1914 m. joje sukurtas 531 filmas (1-40 min. trukmės). Garsiausiu filmu tapo „Kelionė į Mėnulį“ (1902), o taip pat „Neįmanoma kelionė“ (1904), esančiais vienais ankstyvųjų mokslinės fantastikos filmų, nors artimesni maginei fantastikai. „Velnio pilyje“ (1896) galima aptikti ir siaubo filmo užuomazgas. 1913 m. jo kompanija bankrutavo, ją nupirko „Pathe Freres“, o Ž. Meljė pradėjo pardavinėti žaislus. Per Pirmąjį pasaulinį karą Prancūzijos armija konfiskavo beveik 500 celiuliozėje įrašytų Žoržo Meljė filmų, kuriuos panaudojo batų pakulnių gamybai – tad jo filmų išliko lanbai nedaug.

^**) Forestas Holger-Madsenes (Forest Holger-Madsen, 1878- 1943) – danų režisierius, aktorius ir scenaristas. 1912-36 m. režisavo per 40 filmų; vaidino per 20 filmų. Jo „Opiumo svajonė“ (1914) buvo pirmuoju filmu, uždraustu kino cenzūros. Apie 1920-uoius keliems metams buvo išvykęs į Vokietiją, kur susuko dar apie 13 filmų. Buvo kaprizingas ir kiek „išprotėjęs“. Jo kino technika pasižymėjo kūrybiškais rakursų ir apšvietimo panaudojimais, o taip pat nuodugniu ir gražiu aplinkos pateikimu. Mėgo dvasines temas, pvz., kaip ko gero jo sėkmingiausiame filme „Evangeliško žmogaus gyvenimas“ (1914).

^***) Sofusas Michaelis (Sophus Michaelis, 1865-1932) – danų poetas, rašytojas ir dramaturgas. Parašė libretus kelioms operoms ir kelias pjeses, o taip pat rašė apžvalgas literatūros, meno ir teatro temomis. Išvertė kažkiek užsienio poezijos, tame tarpe Gėtės „Faustą“ (1924-28). Parašė ir kelis romanus, tarp jų ir „Amžiną miegą“ (1912) apie Napoleono žygį į Rusiją, kuris pačioje Rusijoje buvo kritikuojamas.