Kaktusai kaip pražydinti
Kaktusai keisčiausi augalai: jie prisitaikė gyventi net tokiomis sąlygomis, kokiomis kiti augalai
neišgyventų. Kai kuriose Amerikos dykumose lyja tik kas 2-3 m. Kaktusai susiraukšlėja, sudžiūva, - atrodo, jokios gyvybės
juose neliko. Bet vos palyja, jie atsigauna, pražysta, sunokina sėklas ir vėl kenčia sausrą ir kaitrą iki kito lietaus. Tačiau
yra ir kaktusų, kurie tarpsta tik pievose ar kitų augalų pavėsyje jiems tiesioginiai saulės spinduliai pragaištingi. Dar kiti
gyvena ant uolų šiltame klimate. Džiunglėse jie kabo ant medžių šakų, panašiai kaip epifitinės orchidėjos. Dykumų, o ypač
aukštų kalnų kaktusai žiemą gerokai pašąla, pvz., Šiaurės Amerikos kaktusai ištveria net -20oC
temperatūrą. Taigi, šie dygliuočiai auga labai skirtingomis sąlygomis.
Juos daugelis mėgsta augint, nes jie gražios formos, o kai kurie dar ir nepaprastai gražiai žydi (nors ne kiekvienas augintojas gali pasigirti matęs augintinių žiedus ir čia dažniausiai kaltas neteisingas auginiimas)
Lengviausiai pražysta filokaktusai jei tik jo žiemą mirtinai nesudžiovinsite ar perlaistę nesupūdysite. Šis atogrąžų kaktusas nepakelia šalčių. Jis vienodai laistomas ištisus metus. Panašiai auginamas ir apie Naujuosius metus pražįstantis zigokaktusas, kurio stiebas sudarytas iš mažų narelių tad nepakelia sauso oro ir subyra. Dar jo negalima laikyti saulėje, nes tai miškų augalas. Prieš pražystant kurį laiką laistomas saikingai. Po trumpo poilsio žydi gausiau. Panašiai auginamas ir retas rausvažiedis ripsalidopsis ir stambiažiedis epifilopsis.
Daugumai apvaliųjų spygliuotųjų kaktusų reikia ilgesnės ramybės tik tada jie žydi. Žiemą jų beveik nereikia laistyti, mat esant žemai temperatūrai jų šaknys nebesiurbia vandens ir laistant įsimeta puvinys ir kaktusas žūva. O jei laikomas šiltame kambaryje ir laistomas, tai ji sauga, bet jam nepakanka šviesos žiedams sukrauti ir formai palaikyti. Jis ištįsta, išblykšta ir atrodo kaip paliegėlis. Neretai ir išvirsta.
Panašiai vėsiai laikome ir kalnų kaktusus rebucijas, chamacereusus, lobivijas, neočilenijas ir kt. O štai kaktusams iš atogrąžų Amerikos ar Antilų salų reikia aukštesnės temperatūros (16-18o). O štai paskiepytus Selenicereus kaktusus irgi reiktų laikyti aukštesnėje nei +12oC temperatūroje. Tiesa, neočilenijos neretai žiemą ima augti net nelaistomos atsiliepia prigimtis, mat Čilėje tuo metu vasara.
Pavasarį pradedame atsargiai laistyti. Vasarą laistome tiek, kad žemė neperdžiūtų. Nuo rudens vėl imame laistyti rečiau.
Kaktusų tėvynėje dažnai būna drėgnos ir šaltos naktys ir tik tokiomis sąlygomis jie sukrauna žiedus. Todėl gegužę kaktusus reiktų išnešti į balkoną, sudėti į dėžę, uždengtą polietileno plėvele, viduje pastačius puodukų su vandeniu. Kaktusai drėgmę geria visu savo paviršiumi, išbrinksta, sparčiai auga ir gausiai žydi. Tik reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Dar kaktusai priverčiami gausiau žydėti juos dažniau persodinant ar papildomai patręšiant. Persodinti galima
pavasarį, kai pasirodo žalia viršūnėlė (tik jei kaktusas nežydi!). Tręšiame trąšomis su daugiau fosforo ir mažiau azoto.
Brangiausiu kaktusu laikomas rozeokaktusas (Ariokarpus), kurio kaina aukšta, nes jis retenybė ir savo
tėvynėje, vidurio Meksikoje [1925 m. A. Bergeris kai kurias ariokarpų rūšis išskyrė į atskirą Roseocactus,
tačiau dabar tas atskyrimas nelaikomas teisingu]. Auga labai lėtai, jautrus dirvos būsenai. Žiemą ir per sausras jis
tiesiog sulenda į žemę. O ir į kaktusą jis nepanašus (nes yra be spyglių), o į kažkokį kerpių gniužulėlį. TSRS jis buvo
pražydęs vos kelis kartus, iš kurių kartą Vilniuje. Pirmąkart gentis aprašyta 1838 m. M. Scheidweilerio.
Kalnų neočilenija (Neochilenia napina) auga aukštai Čilės kalnuose, kur retai išvysi kokį menką augalėlį. Skaidrus kalnų oras jo neapsaugo nuo saulės ultravioletinių spindulių, tad jį tesaugo tik plonas vaškinis sluoksnelis. Kaktusas yra rutuliškos fomos, pilkai melsvos spalvos. Jo žiedai puikūs ir (kaip daugelio neočilenijų) geltoni, tik, gaila, nekvepia. Neskiepyta sunkiai auga, retai žydi. Žiemoja esant nežymiai teigiamai temperatūrai.
Echinopsis (buvo Chamaecereus, o dabar Echinópsis), jauni rutuliškos formos, o vėliau
išaugantys į medžius primenančius kaktusai, yra vienu populiariausių kaktusų, nes labai lengvai dauginamas. Šiaurės
Argentinos kalnuose jis sudaro ištisus kilimus. Auga bet kokioje žemėje net ir menkai prižiūrimas, o ir pražydint jį nesunku
užaugusius iki piršto storumo kaktusiukus palaikyti šalčiau, neblogai net žemiau nulio. Tik šis kaktusas labai bijo
raudonosios erkutės. Gentis pirmąkart aprašyta 1837 m. J.G. Zuccarinio.
Rebucijas (Rebutia), smulkius rutuliškus kaktusus, kilusius iš pietų Bolivijos, karūnuoja skaičiai
raudonas vainikas. Jei auginamos ant palangės šiaurinėje pusėje, tada žydi negausiai. Šaltai ir sausiai peržiemojusios jau
kovo-balandžio mėn. pasipuošia žiedų gausybe. Dauguma jų žydi raudonai, nors yra ir rausvai violetinių, geltonų ar
oranžinių. Pakenčia ilgai nepersodinamos. Pavadinta prancūzo P. Rebuto garbei.
Labai gražios Taip pat skaitykite:
Kalnų Nuogulių genties (Gymnocalycium) rutuliniai pilkšvai žalsvi kaktusai, kurių dauguma iš
Argentinos, žiedai stambūs, puošnūs ir jis labai lengvai pražysta 2 m. užaugęs vos iki graikiško riešuto dydžio kaktuso.
Žiedai pasirodo kelis kartus per vasarą ir baigia žydėti tik vėlai rudenį. Žemė turi būti puri ir derlinga. Jis nemėgsta
drėgnos žemės prie šaknies kaklelio, tad paviršių yra gerai iškloti akmenėliais. Pirmąkart gentį aprašė 1844 m. aprašė L. Pfeifferis.
Lūšys Lietuvoje
Mano augintiniai
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Kambarinės gėlės - naudingi patarimai
Apie pelkę su pagarba ir meile
Neišmeskite puansetijos - Kalėdų gėlės
Naudingi patarimai virtuvėje
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Augalai - chemikai
Ei tu, varnalėša!?
Viskas iš obuolių
Lietuvos drugiai
Vartiklis