Lietuvos gyvūnai

Lūšys Lietuvoje  

Lūšys (Lynx lynx) – didžiausi kačių šeimos atstovai Lietuvoje. Jų kūno ilgis 90-105 cm, aukštis – 60-65 cm, uodegos ilgis 20-30 cm. jos sveria apie 30 ar daugiau kilogramų. Labai charakteringos šių plėšrūnių ausys – su 5 cm ilgio juodų plaukų kuokšteliais viršūnėje. Maži lūšiukai būna balti, o jiems augant jų plaukų spalva gelsvėja, tampa rusvai pilkšva, kūno paviršiuje išryškėja tamsiai rudos dėmės. Pakaklėje ir papilvėje dėmėtumas mažiau pastebimas. Lūšis

T. Ivanauskas*) rašė 1968 m., kad anksčiau lūšių Lietuvoje buvo labai daug, bet o Pirmojo pasaulinio karo jų labai sumažėjo ir liko tik vienetai (pvz., 1939 m. tebuvo tik 4 lūšys). Po Antrojo pasaulinio karo jų ėmė pamažu gausėti (1948 m. – 23 lūšys; 1974 m. - 210); dabar jų apie 100 (tik su jų paskaičiavimu tebėra problemos).

Lūšys laikosi didesniuose miškuose. Jų ruja prasideda sausio mėnesį ir trunka iki kovo pabaigos. Nėštumas – 9-10 mėn. gūžtai vieta pasirenkama tankesniame miške tarp brūzgynų, po medžių išvartomis, daubose po nulinkusiais medžiais. Lūšis veda 2-5 jauniklius, kurie praregi po 10-11 d. lūšys subręsta tik antraisiais metais. Jas tyrinėjęs A. Matuzevičius rašė, kad 1968 m. Anykščių rajono Dabužių girioje drebulės išpuvoje buvo rasti 3 akli lūšiukai. Drebulės stuobrys buvo apie 2,5 m aukščio ir iš šono neturėjo jokios landos – tad į gūžtą reikėjo įšokti per viršų.

Lūšys kartais mėgsta paklajoti ir kartais pasirodo visai netikėtose vietose. Jos pamėgo rytų Lietuvos miškus (nemažai lūšių yra Biržų regione prie Latvijos sienos) ir tapdavo medžiotojų trofėjais. Kasmet būdavo nušaunama 12-14 lūšių – dabar jų medžioklė nuo 1979 m. uždrausta (nors Latvijoje kasmet leidžiama sumedžioti 150 lūšių). Jos kartais užpuola ir stirnas, netgi elnius (dažniau silpnesnius, paliegusius). Negirdėta, kad jos užpultų žmogų – paprastai jos žmogaus vengia. Pranešimai apie užpuolimus pasirodo buvę tik gandai.

*) Tadas Ivanauskas (1882-1970) – zoologas ir biologas, gamtininkas, akademikas, vienas iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų, gimęs Lebiodkos dvarvietėje (dabart. Baltarusija). Dar vaikystėje susidomėjo gamtos mokslais; iš tėvo išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius. 1905-09 m. mokėsi Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau baigė St. Peterburgo un-tą (1910). 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Musteikos kaime (Varėnos raj.) įsteigė lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo. 1919–1921 m. dirbo patarėju Žemės ūkio departamente Kaune. 1923 m. kartu su K. Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą. 1927-38 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“. 1944-56 m. VU profesorius, Zoologijos katedros vedėjas. Parašė 37 knygas ir brošiūras, iš kurių svarbiausias veikalas – „Lietuvos paukščiai“ (3 kn.), o taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose.

Lietuvos drugiai
Dzūkijos kopos
Augalai - chemikai
Dygliuotoji kardažolė
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Zebras: Arklys ar tigras?
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Katinai: ruduo atneš, žiema iškęs, pavasaris išneš
Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Apie pelkę su pagarba ir meile
Pažinkime augalus: varnalėša
Bruknė – ir skanu, ir vaistas
Kaip karalienė virto slyva
Voveraitės ir jų sesutės
Grybai ir grybavimas
Krabas aristokratas
Paprastasis kaštonas
Iš mėlynių ir girtuoklių
Palaidoti medžiai
Skalsės ir nuodai
Žiedadulkės
Vartiklis