Velines. Vartiklis

Tai šventė, kuri vyksta spalio 31 dieną. JAV šios šventės metu vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po namus, sakydami: „Vaišės arba pokštas“ (trick-or-treat). Daugelis iš moliūgų išsiskaptuoja žibintus. Halloween'o šventės metu ne tik vaišinamasi, bet ir užsiiminėjama būrimu, baisių istorijų apie raganas ir vaiduoklius pasakojimais ir obuolių triauškimu ir pan.

Halloween'o šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų bei mirusiųjų šventėse. 800 mūsų eros metais krikščionių bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę tik kitu pavadinimu. Tą dieną būdavo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.

Istorija: veikiausiai, jog šiandien švenčiamo Halloween'o pagrindinis šaltinis – tai keltiška Samhaino šventė. Keltai gyveno prieš 2000 metų ten, kur dabar yra Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija. Jų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų šventės išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, jog Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus.

Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.

Romėnai sumanė užkariauti keltus 43 mūsų eros metais. Nukariavę keltus, jie valdė juos 400 metų. Romėnų valdymo metu dvi romėnų rudens šventės susijungė su Samhaino švente. Viena iš tų romėnų švenčių buvo vadinama Feralia. Ji buvo švenčiama spalio pabaigoje mirusiųjų garbei. Kitos šventės metu buvo garbinama Pomona, romėnų vaisių ir medžių deivė. Veikiausiai todėl obuoliai taip pat yra asocijuojami su šia švente.

Daugelis keltų papročių išliko ir po krikščionybės atėjimo. Taigi 800 metais bažnyčia įsteigė Visų šventųjų šventę, švenčiamą lapkričio 1 d. Žmonės senoviniu pagoniškus papročius ir toliau praktikavo, taip jie persisunkė ir tapo krikščioniškos šventos dienos dalimi. Vėliau Katalikų bažnyčia mirusiųjų pagerbimui paskyrė lapkričio 2 d. Ji tapo žinoma kaip Visų sielų diena.

Lapkričio 1 d. liturginė Šventųjų pagerbimo švente 7 a. pradžioje paskelbė popiežius Bonifacas IV¹⁾, kurią Bažnyčia skelbė privaloma. 998 m. ją dar papildė lapkričio 2-ąja (abato šv. Odono iš Kliunio²⁾ dekretu), skirta prisiminti visus mirusius – ši diena kai kuriose šalyse yra darbo, o kitose nedarbo diena.

Skirtinguose regionuose išsivystė šiek tiek skirtingi keltų papročiai. Pavyzdžiui, Airijoje žmonės Muck Olla dievo garbei surengdavo paradą, kurio metu rinkdavo maisto duoklę. Parado vedantysis vilkėdavo baltą maršką ir ant galvos būdavo užsidėjęs kaukę iš gyvulio galvos. [ Druido baltais drabužiais vaizdą perteikė Plinijus. O Tacitas mini druides moteris juodais drabužiais. Daugelis šaltinių nusako druidus dėvinčius apsiaustus, papuoštus daugelio paukščių plunksnomis. ]
Škotijoje žmonės rengdavo eitynes su žibintais laukuose. Jie sukurdavo didžiulius laužus, kurie atbaidytų piktąsias dvasias ir raganas. Velse kiekvienas žmogus į šventinį laužą įdėdavo savo pažymėtą akmenuką. Jei kitą rytą jo nerasdavo, jie būdavo įsitikinę, kad tas žmogus tais metais mirs. Anglijoje Halloween'as dar būdavo vadinamas Riešutų gliaudymo arba Obuolių grobstymo diena. Šeimos susėsdavo prie laužo, pasakodavo įvairias istorijas, gliaudydavo riešutus ir krimsdavo obuolius.

Druidai buvo išsimokslinusi keltų kunigų klasė. Keltai – senovės Europos tauta. Druidai buvo ne tik kunigai, bet ir teisėjai bei įstatymų leidėjai. Jie vadovaudavo religinėms ceremonijoms, spręsdavo disputus teisme, buvo savo tautos lyderiai ir patarėjai.

Druidizme, druidų religijoje, buvo garbinama daug dievų. Amalą ir ąžuolą druidai laikė šventais. Jie tikėjo, jog siela yra nemirtinga ir po mirties pereina į kitą kūną. Manoma, jog aukoms ir atnašoms druidai žudydavo ne tik gyvulius, bet ir žmones. Jie spėdavo ateitį iš atnašautų gyvulių likučių bei paukščių elgesio (jie tyrinėjo paukščių elgesį, skrydžius). Romėnai, kurie 300 m. pr. Kr. – 100 m. po Kr. nukariavo didžiąją Europos dalį, mėgino sustabdyti druidizmą. Ši religija mirė po to, kai keltai tapo krikščionimis 400 – 500 m. po Kr.

1600 m. keltų palikuonys pradėjo iš naujo domėtis druidų palikimu. Net ir šiandien Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje yra žmonių, praktikuojančių senovinę druidų religiją. Jie rengia druidų šventes pavasario, vasaros, rudens ir žiemos pradžioje. Pagrindinė švenčių vieta – tai senovinis Stuonhendžas, akmenų monumentas, esantis Salisburyje, Anglijoje. Manoma, jog druidai naudojosi ta vieta savo apeigoms. Velse rengiami muzikos ir poezijos festivaliai, vadinami Eisteddfods. Juose taip pat praktikuojami druidų ritualai.

Angliškai šis žodis yra „witch“. Tai terminas, kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio „wicca“, o pastarasis išvestas iš germanų šaknies „wic“, reiškiančios „palenkti, pakreipti“. Tikima, jog ragana, naudodamasi magiškais kerais, gali pakreipti arba pakeisti tam tikrus gyvenimo įvykius. Šiandien yra ir raganų, ir raganių. Senovėje vyrai raganiai dar būdavo vadinami kerėtojais arba burtininkais (angl. warlock, wizard).

Wicca iš esmės yra derlingumo religija, garbinanti natūralų (gamtos) pasaulį, sezoninę metų laikų kaitą. Ji pripažįsta Deivę, kaip moteriškąją Dievo pusę. Raganos garbina ir Dievą, ir Deivę įvairiuose senovinių dievų ir deivių asmenyse. Jų ritualai yra susiję su mėnulio ciklais (mėnulis – Deivės galios simbolis) bei metų laikais. Jų religiniai šventadieniai yra vadinami sabatomis (šabatais). Keturi pagrindiniai šabatai: Imbolc (vasario 1), Beltane (balandžio 30), Lugnasadh arba Lammas (liepos 31), ir Samhaino (spalio 31).

¹⁾ Bonifacas IV (Bonifatius IV, 550-615) – katalikų popiežius (nuo 608 m.), katalikų garbinamas kaip šventasis. Būdamas popiežiumi skatino vienuolių gyvenimo būdą; netgi savo gyvenamą namą pavertė vienuolynu. Nebuvo labai populiarus, nes jo popiežiavimo metu vyko daug nelaimių. Imperatoriaus leidimu 609 arba 610 m. gegužės 13 d. Panteoną Romoje pavertė bažnyčia, ją pašvęsdamas Mergelei Marijai ir visiems kankiniams nurodydamas kasmet švęsti tą dieną kaip dedicatio Sanctae Mariae ad Martyres. Spėjama, kad gegužės 13 d. buvo parinkta todėl, kad tą dieną vyko pagoniška lemūrijų šventė, kurios metu buvo numaldomos piktosios ir neramios dvasios.

²⁾ Odilonas iš Kliunio (Odilon de Cluny, apie 962-1049) – benediktinų abatas Klunyje, Prancūzijoje, katalikų šventasis. Jam vadovaujant vienuolynas ir kongregacija sparčiai vystėsi, prie jo prisijungė daug Prancūzijos ir Burgundijos, o taip pat ir kažkiek Ispanijos benediktinų vienuolynų. Buvo pastatyta Klunio bazilika; ypatingai vertinama buvo skriptorijus ir biblioteka, tapusi viena didžiausių Europoje. Per badmečius padėjo badaujantiems išgelbėdamas tūkstančius nuo mirties. Savo vienuolynuose įvedė Mirusiųjų pagerbimo dieną (lapkričio 2 d.), netrukus išplitusią po visą Europą.