Velykos. Pascha. Vartiklis: religija. Vartiklis

Velykos - krikščionių švenčiama Kristaus prisikėlimo šventė. Naujajame Testamente rašoma, kad tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties. Nikėjos susirinkimo metu 325 m. nustatyta, kad Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario (po pavasario lygiadienio) pilnaties – tam, kad jos nesutaptų su žydų Pascha, jų išėjimo iš Egipto nelaisvės paminėjimu. Pagal Grigaliaus kalendorių ši data anksčiausiai būna kovo 22 d., o vėliausiai balandžio 25 dieną. Stačiatikiai naudojasi Julijaus kalendoriui, todėl jie Velykas švenčia dviem savaitėmis vėliau.
Lietuvių kalbos žodžio „Velykos“ kilmė sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų (Pascha), šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis (pvz., lenkų Wielkanoc).
Su Velykomis siejami įvairūs papročiai (eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan.), tarp jų ir pagoniškos kilmės, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, kiaušinių ridenimas ir kt. Velykų metu valgomi tradiciniai Velykų valgiai, kurie įvairiuose regionuose yra skirtingi.

Žodis „velykos” yra pagoniškos kilmės. Šventajame Rašte naudojamas žodis Pascha. (Apd 12,4 „Suėmęs jį, įmesdino į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius, o po Paschos ketino išvesti jį prieš minią“). Žydams Pascha buvo praėjimo šventė, mininti dieną, kai mirties angelas aplenkė namus tų, kurie savo durų staktas buvo patepę avinėlio krauju.

Krikščioniui velykos tam tikra prasme taip pat yra praėjimo šventė. Kiekvienas tikintis Kristumi patepa savo širdies duris Kristaus Avinėlio krauju. Mirtis pro tokį praeina, nes tikintis Kristumi turi amžinąjį gyvenimą. Na o pagonys velykų niekuomet netapatino su Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Dėl šios priežasties krikščionys mieliau sako „Prisikėlimo sekmadienis“ nei „Velykos“.

Manoma, jog velykų šaknys siekia Babelės bokšto periodą, laikus netrukus po biblinio tvano. Tvanas buvo Dievo teismas siųstas žmonijai, mat tais laikais blogis užvaldė žemę, o žmonės visiškai nebereagavo į Dievą. Biblija sako:

Pradžios 6,5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,
gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

Tačiau Dievas išsaugojo Nojų, kuris buvo teisus Jo akivaizdoje, bei Nojaus šeimą (viso 8 žmones), suteikdamas žmonijai dar vieną šansą. Nojus turėjo labai gabų, tačiau piktavalį anūką, kurio vardas buvo Nimrodas.

Pradžios 10,6 Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.
Kušo sūnūs: Sebas, Havilas, Sabtas, Raamas ir Sabtekas. Raamo sūnūs: Sabas ir Dedanas.
Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje.
Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: „Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse“. (Originale sakoma: „prieš Viešpatį“, žodis “prieš” turi priešiškumo reikšmę – aut. past.)
Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erekas, Akadas ir Kalnė Senaaro šalyje.

Judėjų tradicija moko, jog Nimrodas buvo tironas, privertęs visus žmones sukilti prieš Dievą. Istorija byloja, jog Nimrodas buvo ne tik politinis lyderis, bet ir vyriausias Šėtono garbintojų kulto kunigas.

Karalius Nimrodas, karalienė Semiramis ir Tamuzas (“įsikūnijęs” Nimrodas)

Pradžios 10,10 Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erekas, Akadas ir Kalnė Senaaro šalyje.
Iš čia jis išvyko į Asiriją ir pasistatė Ninevę, Rehobotą, Kalachą.

Jei kada gilinotės į senųjų laikų istoriją, šių vietų paminėjimas turėtų versti kūną pagaugais nueiti. Tai išties buvo labai galingi miestai, kuriuose, deja, buvo praktikuojami mums net neįsivaizduojami dalykėliai. Šie miestai garsėjo savo iškrypimu ir sugedimu.

Nimrodui mirus, paslaptingoji Babilono religija, kurioje ryškiai figūravo Nimrodas, gyvavo ir toliau. Tuo pasirūpino jo žmona karalienė Semiramidė (Semiramis). Karaliui mirus, Semiramis paskelbė jį esant Saulės dievu. Laikui bėgant, kitose kultūrose jis tapo žinomas kaip Baalis, didysis gyvybės teikėjas, ugnies dievas, Baalimas, Belas, Molechas ir kt.

Kiek vėliau Semiramis, kuri buvo stabmeldė ir palaido elgesio moteris, pagimdė nesantuokinį sūnų, kurį pavadino Tamuzu, kas reiškė ‘atgimęs Nimrodas’. Semiramis paskelbė, jog jos sūnus buvo pradėtas antgamtiškai– t. y. ne žemiško tėvo, ir kad jis buvo Dievo žadėtoji ‘sėkla’ (žr. Pradžios 3:15). Buvo pradėtas garbinti ne tik vaikas, bet ir jį pagimdžiusi MOTINA. Kadangi Nimrodui teko Saulės dievo ir kūrėjo pozicija, Semiramis pasirinko būti mėnulio ir vaisingumo deive. Kiti Semiramis vardai: Astartė (Kipre), Diana (Efeze ir Mažojoje Azijoje), Kibelė (Mažojoje Azijoje), Izidė (Egipte), Afroditė (Graikijoje), Venera arba Fortūna (Romoje), Šingmu (Kinijoje), Disa (Skandinavijoje), Indrani arba Devaki (Indijoje) ir kt. Astarte arba Aštarte bei dangaus karaliene, sekdami aplinkinių pagoniškų tautų pavyzdžiu, Semiramis kažkada vadino ir prieš Viešpatį sukilę izraelitai. Biblijoje skaitome:

Teisėjų 2,12 Jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė svetimus dievus tautų, gyvenančių aplink juos, ir jiems lenkėsi, sukeldami Viešpaties pyktį.
Jie apleido Viešpatį ir tarnavo Baaliui ir Astartei.

Jeremijo 44,16 "Žodžių, kuriuos mums kalbėjai Viešpaties vardu, mes neklausysime.
Mes darysime tai, ką pasižadėjome: smilkysime dangaus karalienei ir liesime jai geriamąsias aukas, kaip mūsų tėvai, karaliai ir kunigaikščiai darė Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tada turėjome pakankamai maisto ir nepatyrėme pikto.
Kai liovėmės smilkyti dangaus karalienei ir nebeaukojame geriamųjų aukų, kenčiame nepriteklių ir žūstame nuo kardo ir bado.
Argi mes smilkėme ir liejome aukas dangaus karalienei be mūsų vyrų žinios? Argi be jų sutikimo kepėme jai pyragaičius, kad ją pagarbintume, ir liejome geriamąsias aukas?"

Tamuzo garbei pavasarį buvo atliekami įvairūs ritualai. Kodėl pavasarį? Legenda byloja, jog Tamuzą nudobė šernas. Tamuzas nužengė į požeminį pasaulį. Tačiau dėl motinos raudų ... jis mistiškai atgimė bundančioje gamtoje – pavasarį.

Taip išsivystė bei paplito klaidinga religija: savi garbinimo objektai (Saulė ir Mėnulis), savi kunigai, astrologija, demonų bei žvaigždžių kaip dievų garbinimas, stabmeldystė, paslaptingi ritualai, atnašaujamos žmonių aukos ir kt.

Būtent Nimrodo mieste – Babelėje - iškilo pirmasis milžiniškas statinys - iššūkis Viešpačiui Dievui. Šis statinys buvo svarbi šėtoniškos religijos dalis. Archeologai teigia, jog Babelės bokštas buvo įspūdingas piramidės formos statinys. Biblija teigia, jog tuo metu pasaulyje žmonės kalbėjo viena kalba ir kad didžioji pasaulio gyventojų dalis bazavosi kaip tik toje vietoje. Galima manyti, jog dauguma žmonių buvo įtraukti į šią religiją. Žmonijai vėl iškilo grėsmė pasinerti į blogį ir nedorybes. Dievas sumaišė kalbą, apsaugodamas žmoniją nuo organizuoto blogio ir tironiškos valdžios.

Pradžios 11,7 Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!"
Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą.
Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus.

Iš šios Rašto vietos matome, jog žmonės buvo išsklaidyti po visus kraštus. Veikiausiai visi jie susiskirstė grupėmis pagal savo naująją kalbą. Daugelis jų (jei ne visi) į naująsias gyvenvietes atsinešė su savimi Saulės dievą garbinančią religiją. Jie ir toliau užsiiminėjo žvaigždžių garbinimu ir kitais panašiais pagoniškais ritualais. Kai kurie statė piramides, primenančias Babelės bokštą – tai taip pat buvo paslaptingosios jų religijos dalis. Šiandien panašių piramidžių likučių randama visame pasaulyje: Irake, Pietų Amerikoje, Centrinėje Amerikoje, Egipte, Burmoje ir kituose kraštuose.

Babelė davė pradžią stabmeldiškai sistemai, religijai, kuri paplito visame pasaulyje. Biblija Babiloną vadina moteriškos giminės vardu - Babele, kadangi Apreiškimo knygoje ji vaizduojama kaip kekšė, suvedžiojusi tautas. Jeremijo knygoje apie ją skaitome:

Jeremijo 51,6 Bėkite iš Babilono, gelbėkitės, nežūkite dėl jo nusikaltimų. Tai Viešpaties keršto diena, ir Jis atlygins jam už jo darbus.
Babilonas buvo auksinė taurė Viešpaties rankoje, visa žemė pasigėrė iš jos. Jos vyno gėrė tautos, todėl jos išprotėjo.

Biblija dažnai užsimena apie šėtoniškas religijas, atėjusias iš Babelės/Babilono. Galima sakyti, jog stabmeldystei pradžia davė Babelės karalienė Semiramis, dieviškoji Motina, ir Nimrodas. Pasklidę po pasaulį, kiekvienas savąja kalba skirtingai ištarė Nimrodo (Tamuzo) ir Semiramis vardus. Vieniems dieviškoji Motina buvo Ištare (iš pradžių tartas “Easter” – iš čia angliškas velykų pavadinimas Easter),

Originalūs būdai kiaušinių dažymui

Folijoje. Paprastai folija naudojama kepant pyragus ir kitus patiekalus, tačiau ji gali praversti ir dekoruojant velykinius margučius. Išvirtus kiaušinius susukite į sukarpytos folijos gabaliukus; nelygumus sulyginkite žirklėmis ar liniuote taip, kad folija tvarkingai uždengtų visą kiaušinį. Tada kiaušinį marginkite guašu – tik žiūrėkite, kad dažai nebūtų per skysti, nes tada jie tiesiog nutekės nuo folijos. Išpuoštą kiaušinį palikite gerai nudžiūti. Ir kai reikės susidaužti kiaušiniais, drąsiai naudokite tokį kiaušinį, mat jį saugos dar ir folija.

Spalvotų ryžių ornamentai. Gerą saują baltų nevirtų ryžių sumaišykite dubenėlyje su patinkančiais, maistui naudojamais dažais. Gerai išvirtą kiaušinį įdėkite į indelį su spalvotais ryžiais ir lengvai sukratykite, vartykite indelį tol, kol nusidažys visas kiaušinis, - o tada palikite nudžiūti. Šio dažymo būdu puikiai atrodo violetinė, mėlyna ir raudona spalvos.

Margučiai iš pyrago. nusipirkite ar pasigaminkite paprastą saldaus torto ar pyrago pagrindą, jame išspauskite kiaušinio formos figūrėles ir jas gausiai ištepkite vaniliniu glajumi. Kai paviršius išdžius – marginkite maistiniais dažais, pabarstukais ir t.t.

Dekupažas. Išvirkite kiaušinį dažuose. Iš servetėlės iškirpkite patinkantį piešinį, uždėkite ant kiaušinio ir visą aptepkite klijais. Kad paviršius būtų lygius, o piešinys gerai priliptų, klijus tepkite plonai.

Su skutimosi putomis. Indelyje sumaišykite skutimosi putų su neoninių spalvų maistiniais dažais (neoninės spalvos atrodo ryškesnės ir sodresnės, bet galima panaudoti ir paprastus dažus). Tame pačiame indelyje galima sumaišyt ir kelias spalvas. Į paruoštus dažus įdėkite virtą kiaušinį ir palikite juose 30-45 min., kad spalvos įsigertų į lukštą. Tik štai tokius margučius geriau ne valgyti, o tik panaudoti Velykų stalo puošybai.

kitiems Eostre (Ostarė), Astartė, Ostera ir pan. Ji buvo garbinama kaip vaisingumo deivė – Motina gamta, pavasario deivė, seksualinės meilės ir gimimo globėja. Ji taip pat buvo garbinama kaip tarpininkė tarp žmogaus ir Dievo. Jos palankumui pelnyti buvo rengiamos orgijos ir įsteigta šventyklų prostitucija.

Babiloniečių tarpe kiaušinis buvo šventas simbolis. Anot jų seno padavimo, milžiniškas kiaušinis nukrito į Eufrato upę tiesiai iš dangaus. Legenda bylojo, jog iš šio kiaušinio išsirito deivė Aštartė (Semiramis). Taip kiaušinis tapo deivės Easter - Ostarės (primenu, jog „Easter“ anglų k. „velykos“) simboliu.

Mistiško kiaušinio idėja drauge su išsklaidytais žmonėmis iš Babilono pasklido po visą pasaulį: Romoje kiaušinis simbolizavo romėnų deivę Motiną; kiaušinis būdavo ir šventosiose Bakcho ceremonijose; druidai kiaušinį laikė savo šventu ženklu; šaurinėje Europos dalyje, Kinijoje ir Japonijoje švenčių metu kiaušiniai būdavo marginami.

Triušis yra seksualinis vaisingumo simbolis. Į daugelį kraštų iš Babelės atkeliavo idėja triušį tapatinti su periodiškumu – tiek su žmogaus periodiškumu, tiek su mėnulio (Egipte, Kinijoje ir pan.). Pamenate, Semiramis buvo mėnulio deivė. Kitais žodžiais tariant, triušis arba kiškis yra mėnulio, pagonių deivės motinos simbolis.

Prisiminkite margučių ridenimą, atvirutes su kiškiais, žaislinius triušius ir kt. Lietuva neliko nuošalyje – ji turi savo pagonišką paveldą ir šaknis tolimoje Babelėje. Martynas Mažvydas baisėjosi pagonybės klestėjimu ir žmonių tamsa. Jis barė ir ragino kunigus, kad šie mokytų žmones apie vienatinį Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų.

Iš tiesų, kartais ir mūsų laikais atrodo, jog kipšas stebi žmones ir rankas trina – Jėzų uždengė dažyti kiaušiniai ir kiškiai. Dėmesys nukrypo nuo dvasinių tiesų į materializmą (simbolinius produktus, aprangą, maistą). Parduotuvės varo savo šventinę reklamą, parduodamos prekes, kurios neturi nieko bendro nei su Jėzaus gimimu, nei su Jo mirtimi, nei su prisikėlimu. O mes naiviai priimame ir naudojame simbolius bei tradicijas, kurios paslapčiomis skatina ir propaguoja senovines antikristiškas apeigas, į pražūtį įstūmusias daugybę krikščionių ir žydų. O kipšas juokiasi...

Parengė Rūta Rušinskienė
Plačiau anglų kalba skaitykite bei nuorodų į istorinius šaltinius ieškokite:
www.ChristianAnswers.Net