Candle with rose

Ateina Kalėdos...  

    Candle with rose
Shephards see Jesus

Kalėdos, viena svarbiausių krikščionių švenčių, daugumos bažnyčių švenčiama gruodžio mėn. 25 d. kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena (kviečiame paskaityti apie Jėzaus Kristaus gimimo dieną). Iš pradžių ši šventė buvo švenčiama sausio mėn. 6 d., o nuo IV a. imta švęsti 12.25. Mat tą dieną Romos imperijoje buvo švenčiama Mitros – mirštančio ir vėl prisikeliančio dievo – šventė, nes tai buvo saulėgrąžos (solsticijos) metas (12.21 – 01.06).

Krikščionybei virtus valstybine Romos imperijos religija, vietoj Mitros minėtą dienąimta švęsti Kristaus gimtadienį. Vėliau kalėdos, švenčiamos 12.25, paplito ir kituose krikščioniškais tapusiuose kraštuose. Tačiau dar ir prieš tai tų kraštų apeigose vienaip ar kitaip būdavo minima solsticijos šventė, suvokta kaip gamtos atgimimas, prisikėlimas naujam gyvenimui. Germanų, baltų, slavų kraštuose iki šių dienų Kūčių apeigose yra išlikę elementų, aiškiai susijusių su pagonišku mirusiųjų kultu (Kūčių vakarienės valgių likučiai paliekami ant stalo vėlėms vaišinti). Puošiama eglutė pagonių tarpe taip pat nuo seno reiškė ne tik amžinybę (nuolat žaliuojantis medis), bet nuolatinį atsinaujinimą, atgimimą...

Ilgainiui į taip vadinamą Kristaus gimtadienį prisimaišė tiek daug pagoniškų elementų, jog galiausiai žmogus esi priverstas rinktis – krikščionybė arba pagonybė. Jei esi krikščionis, džiaukis gyvenimo teikiamomis dovanomis, būk su savo šeima, mėgaukis atostogomis. Tačiau neleisk, kad eglutės, seniai šalčiai, „Jingle bells“ komercinės reklamos ar pagoniški ritualai užtemdytų tikrąją šios šventės prasmę. Jei tai Kristaus gimtadienis – tai nepamirškime pasveikinti Jo!

Pagal straipsnius iš www.ChristianAnswers.net parengė Rūta Rušinskienė  

Kalėdų eglutės istorija

Kalėdų eglutė yra paplitęs paprotys ir ji turi įdomių sąryšių su senovinėmis tradicijomis (Egipto ar Romos), ankstyvosiomis krikščionių praktikomis ir Viktorijos epochos nostalgija. Tačiau dauguma istorikų nurodo vokiečius kaip Kalėdų eglutės pradininkus. Kalėdų eglutė

Vienas ankstyviausių paminėjimų yra Šv. Bonifacijaus atvejis, kai 722 m. jis aptiko pagonis, besirengiančius paaukoti vaiką prie didelio ąžuolo. Jis nukirto ąžuolą, kad sutrukdytų aukojimą, ir ant jo kelmo išaugo eglė. Tada jis paskelbė, kad šis visžalis medis, šakas nukreipęs į dangų, yra šventasis, Kristaus Kūdikėlio medis, jo pažado apie amžinąjį gyvenimą simbolis.

1840-60 m. karalienė Viktorija ir princas Albertas eglutę išpopuliarino Anglijoje. Albertas pauošė eglutę ir nuo tada, iš meilės karalienei, tas paprotys ir papuošimas buvo kopijuojamas. Graviūra apie Kalėdų šventimą buvo paskelbta 1848 m. [nors manoma, kad į Angliją eglutės puošimo paprotį pirmoji „užnešė“ karalienė Šarlotė iš Vokietijos, ištekėjusi už Jurgio III ]. Taip pat tikėtina, kad 18 a. viduryje ši tradicija atkeliavo ir į Ameriką, kai hesianų samdiniai prisijungė prie britų per JAV Nepriklausomybės karą. Po 1850-ųjų amerikiečiai ėmėsi plačiau puošti eglutes, kai Filadelfijos žurnalas „Godey’s Lady’s Book“ perspausdino sceną iš karališkos šeimos Kalėdų.

Kita versija apie eglutę teigia, kad vėlyvaisiais Viduramžiais germanai ir normanai visžales eglutes parnešdavo į namus ar į kiemą, taip norėdami parodyti, kad laukia pavasario.

Egzistuoja nepatikrinta legenda, kad už Kalėdų eglutę „kaltas“ M. Liuteris. Atseit, apie 1500-uosius vaikštinėdamas po apsnigtą mišką buvo sužavėtas jo grožio. Grįždamas, jis parsinešė nedidelę eglutę ir pasidalino savo džiaugsmu su savo vaikais. Jis papuošė eglutę žvakutėmis, kurias uždegė Kristaus pagerbimui.

Iš tikro, tai atsekti eglučių puošimo ištakas labai nelengva. Tyrinėjimai rodo, kad jau gilioje senovėje įvairios tautos į namus parnešdavo žalumynų, simbolizuojančių gyvastį mirties laikotarpiu. Romėnai visžalius augalus parsinešdavo sausio 15 d, per Kalendas. Senovės germanai žalius medžius parnešdavo per Yule šventę, prasidėjusią lapkritį, nors neįrodyta sąsaja su Kalėdų eglute.

Tačiau yra ryšis su Rojaus medžiu. Tai susiję su 11 a. vaidinimu apie Rojų, - apie Adomą ir Ievą ir jų nuopuolį. Tik buva dar viena ypatybė – scenoje stovėjo obuoliais papuošta eglutė. O vaidinimas baigėsi pažadu, kad ateis Išpirkėjas. Žiūrovai pradėjo patys statyti Rojaus medžius namuose gruodžio 24 d.

Įdomybė: Kai kuriose Europos šalyse po Naujųjų metų rengia atitarnavusių eglučių mėtymo į tolį varžybas. Paprotys prieš kelis amžiaus kilo tarp Skandinavijos medkirčių.

Kelios šalys kėsinasi į pirmosios vietą dėl šio papročio. Artimiausiomis mums yra Latvija ir Estija: Latvijoje toji tradicija atsekama iki 1510-ųjų, kai pirklių gildija pravežė eglę per miestą, o vėliau ją sudegino. Panašiai tvirtina ir estai, minėdami tą pačia gildiją, tik jie datą nukelia į 1441-uosius. Tačiau istorikai įtariai žiūri į tokius tvirtinimus – mažai tikėtina, kad pirklių gildijų šventės būtų kažkaip susijusios su Kalėdomis (vienok, tai nesusilpnina ginčų tarp šių šalių).

Labiau tikėtinas eglutės tradicijos kiltis Vokietijoje, Alzace (dabar priklausančiame Prancūzijai) – istoriniai įrašai liudija, kad eglutė buvo papuošta Strarbūro katedroje 1539-ais – ir kad paprotys puošti eglutes taip išplito po regioną, kad 1554 m. Freiburgo miestas uždraudė kirsti eglutes Kalėdoms.

 

Candle with rose

Kalėdų atvirukai  

    Candle with rose

Nėra įrodymų, kas Jėzus Kristus gimė gruodžio 25 d. Ir netgi pirmasis paminėtas šio Kristaus 'gimtadienio' paminėjimas surandamas tik 353 m. - ir iki pat 440-ųjų Bažnyčia nebuvo paskelbusi oficialios Jėzaus gimimo dienos. O tai padarius, gruodžio 25 d. jau buvo (žiemos solsticijos) švente daugeliui europiečių - pirmoji diena, kai naktis jau trumpėja. Dėl kalendoriaus pakeitimo Kalėdos jau nesutapo tiksliai su solsticijos data.

Plintant krikščionybei daugelio kultūrų buvo priimtina ši šventė, nes ji sutapo su jų pagoniškais papročiais (paskaitykite straipsnelį - vienos dainos studiją „Kai dar elniai iš dangaus krisdavo“). Pirmasis Kalėdų atvirukas

Tuo metu senovės romėnai keisdavosi dovanomis, kad taip atžymėtų Saturnalijų šventę. Iš keltų ir teutonų tautų 12-os dienų trukmės šventės į Kalėdas perėjo nemažai jų papročių. Pvz., druidų ritualuose buvo naudojamas amalas, o anglosaksai naudojo bugienį. Ir nors Kalėdų eglutė į Angliją neatėjo iki 1840-ųjų, kur ją įvedė karalienės Viktorijos vokiečių kilmės vyras Albertas - skandinavų kraštuose ji jau senai buvo amžinai žaliu gyvybės simboliu.

Nuo XIX a. vidurio krikščionių pasaulis šventė Kalėdas panašai kaip tai darome ir mes - tik dar be kalėdinių atvirukų. Sveikinimo piešinio idėją atseksime iki pat Viduramžių, - bent jau galime pirštu parodyti į 1466 m. išgraviruotą Jėzų, žengiantį iš žiedo. O pirmojo kalėdinio atviruko 'krikštatėviu' derėtų laikyti serą Henry Cole, pirmąjį Londono Viktorijos ir Alberto muziejaus direktorių. 1843-iaisiais jis pavedė, kad John Collcott Horsley*) (kuris, beja, ne tik gerai žinomas menininkas, bet ir pagarsėjo veikla, nukreipta prieš nuogų modelių naudojimą - dėl ko gavo pravardę Clothes-Horsley) sukurtų kalėdų atviruką.

Džonas padarė tūkstantį kopijų, tačiau iki šių dienų išliko tik tuzinas. O reakcija į pirmąsias atvirutes buvo priešiška. Ir nors kartu su „Merry Christmas and a Happy New Year to you“ užrašu buvo pavaizduotas gerasis samarietis aprengiantis nuogąjį, o antrojoje - alkanojo pamaitinimas, bet už pavaizduotą įprastinį šventinį šeimos tostą už nedalyvaujantį buvo apkaltintas, kad propaguoja alkoholizmą ir kad nėra pakankamai religinis. Kai kurios protestantų sektos draudė siųsti atvirutes iki pat 20 a. pradžios.

Ir vis tik nuo 1863 m. atvirutės buvo sudėtinė Viktorijos kalėdinių švenčių dalis, kuri vėliau persikėlė į žemyną. To meto atviruts buvo daug puošnesnės - papuoštos nėriniais, šilko kutais, su džiovintomis gėlėmis. Viena iš išlikusių atviručių turi 750 įvairių detalių.

1874 m. atvirutės pasirodė ir Amerikos žemyne - iš pradžių daugiausiai siuntimui į Angliją. Antrojo pasaulinio karo metu buvo populiarios atvirutės vaizduojančios Kalėdų senelį, nešantų vėliavas su tokiais užrašais kaip „be Jūsų“, o šaltojo karo laikotarpiu atsirado poreikis labiau jumoristinėms atvirutėms.

Redaktoriaus papildymas  


*) Džonas Horslis (John Callcott Horsley, 1817-1903) – anglų dailininkas ir iliustratorius; pirmosios kalėdinės atvirutės autorius (taip pat sukūrė specialų išankstinio apmokėjimo voką, tapusį pašto ženklų pirmtaku). Taip pat buvo Karališkosios menų akademijos rektoriumi (1875-90) ir iždininku (1882-97). Jo paveikslai daugiausia atspindėjo 17-18 a. istorinę tematiką ir buvo sukurti olandų P. de Chocho ir J. Vermejerio įtakoje. 1843 m. jo paveikslas „Šv. Augustino malda“ gavo prizinę vietą Vestminsterio rūmų konkurse. Jam buvo pavesta rūmuose tapyti freskas – jis atliko „Religiją“, „Henris V karūnuojamas“ ir kt.

Tylos kalba
Vėlių metas
Kada gimė Jėzus?
Užgavėnės Lietuvoje
Kalėdų giesmių istorija
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Kalėdos: Stebuklų metas
Ir atėjo trys karaliai
Kas yra Halloween?
Rožančiaus istorija
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis