Kristianas Libensas. Marizos skonis (novelė)
Pradžioje siūlome paskaityti Prancūzų erotinio romano ypatybės
Apie autorių
Kristianas Libensas (Cristian Libens, g. 1954) belgų rašytojas, poetas, žurnalistas, išleidęs per 20 rimtų knygų, knygų leidėjas, Žoržo Simenono ir Lježo1) lankytinų vietų ekspertas. Kodėl jis nusprendė parašyti erotinę knygą lieka paslaptis, nors tai ir bandė paaiškinti savo straipsnyje. Ši novelė iš rinkinio Karšta meilė (Amours crues, 2009) įdomi tuo, kad joje bandoma susieti erotiką su gyvenimo ir literatūros suvokimu.
Pyragėlių parduotuvėlės savininkė ponia Piroten buvo didžiausia sankryžoje prie stoties stebėtoja. Ne dėl to, kad jos kovinis postas buvo patogesnis nei kitų prekiautojų, - ne bakalėjininkės ir ūkinių prekių parduotuvėlės savininkės kioskelis irgi buvo labai patogioje vietoje, tačiau anoji turėjo įžvalgiausią akį visame miestelyje. Kai įeidavau į jos parduotuvėlę, ji akimirksniu peržvelgdavo mane išsiblaškiusiu žvilgsniu ir iškart jį perkeldavo ant praeivių, šmėžuojančių gatvėje. Aš nedrąsiu balseliu išmurmėdavau išmoktą frazę ir tada ji, su aiškiai parodytu nenoru, vis tik atsitraukdavo nuo gatvės stebėjimo ir man paduodavo tai, ko mane siuntė.
Reikia pastebėti, kad į bandelinę vaikščiojau kasdien ir jokių siurprizų manęs ten nelaukė. Klausydamas motinos nurodymų, aš visąlaik pirkdavau gerai iškeptą pjaustytą duoną, prie kurios kartais būdavo prijungiamas ekleras2) su šokoladu man ir du sluoksniuoti pyragaičiai su abrikosų įdaru tėvams. Jei išdrįsdavau užsukti pas ponią Piroten be siuntimo, tai pirkdavau vien kramtomąją gumą už 50 santimų. Tik tos plonos, rožinės, kvapnios juostelės ir galėjo mane pastūmėti peržengti slenkstį ir kreiptis į savininkę.
Kai į bandelinę užsukdavom su seneliu Pjeru, ponia Piroten virsdavo labiausiai susidomėjusia. Jiedu buvo bendraamžiai ir visada rasdavo, ką aptarti: argi maža istorijų suaugusiems? Aš tuo pasinaudodavau, kad pro stumdomus vitrinos stiklus atsižiūrėčiau į stiklainius su įvairiaspalviais saldainiais. Dievinęs saldumynus senelis Pjeras, kaip taisyklė, baigdavo pokalbį tuo, kad prie įprasto pirkinių sąrašo pridurdavo 100 g kavos karamelės mokatin, kurią mes vėliau kartu suvalgydavome laukdami, kol pralėks Kelno ekspresas, ir lenktyniaudavom, kas pirmas pamatys ilgą raudoną lokomotyvo nosį?
Tačiau tos retos saldžiosios akimirkos manęs nesuartino su ponia Piroten ir nesumažino to atstumiančio jausmo, kurį manyje kėlė jos abejingas neregintis žvilgsnis. Gal aš tiesiog paprasčiausiai įsižeisdavau dėl to, kad ji manęs nesutinka rimtai.
Ar ne šios vaikystėje išgyventos smulkmenos nulemia būsimus mūsų skonius? Štai ponas Bornas, pavyzdžiui, mėsininkas su zuikio lūpa, turėjęs parduotuvėlę kaip kartais priešais bandelinę, mane visada pasitikdavo plačia visų trijų lūpų šypsena, o tada raudonais šaltais pirštais, prieš tai juos nusišluostęs į rudomis dėmėmis nusėtą prijuostę, kilstelėdavo griežinėlį kraujinės dešros arba pašteto su česnaku kąsnelį ir pasiūlydavo man.
Konditerininkė ar mėsininkas? Saldu ar sūru? Ar tada suvokiau ką rinktis, prie kurios stovyklos šlietis?
* * *
Su tokia pat nuostaba jis užduoda klausimus sau apie žmogų, medį, gėlę ar tyro vandens kaušą. Kasdien Zorba viską mato tarsi pirmąkart.
Vakar mes sėdėjome prie lūšnelės. Išgėręs taurę vyno, jis susirūpinės pasisuko į mane:
- Kas čia per raudonas vanduo toks, šeimininke? Iš seno kelmo tįsta šakos, ant jų galų kabo kažkokie rūgštūs dalykėliai, bėga laikas, saulė juos šildo, ir jie tampa saldūs lyg medus, ir tada juos jau vadina vynuogėmis; tada tuos dalykėlius trypia kojomis, spaudžia iš jų sultis, pila į statines, kur jie be pašalinės pagalbos rūgsta; tada pateikiama šv. Jurgio šventės proga... ir pasirodo, kad tai jau vynas! Kas per stebuklai tokie! Ir štai tu geri šias raudonas sultis, o tavo siela plečiasi ir jau nesutelpa sename narve ir trokšta žygdarbių, meta iššūkį Dievui. Kas tai, šeimininke, atsakyk?Aš neatsakiau. Klausydamas Zorbos jutau, kaip pasaulis vėl atgauna savo pirmapradę būseną.
* * *
Pjeras, skaitęs garsiai, nutilo ir pažvelgė į Marizą. Ji sėdėjo užsimerkusi, smilkiniu prigludusi prie stiklo.
- Kaip man patinka tavo balsas, kai skaitai man, - ji sušnibždėjo.
Jis padėjo atverstą Aleksį Zorbą3) ant padėklo tekstu žemyn, tiesiai ant trupinių, likusių po pusryčių, iš žvilgtelėjo į koridorių.
- Bufetininkas netrukus grįš. Nori dar arbatos, mažiuk?
Tardamas mažiuk jis prisimerkia, jo akys juokiasi. Meilaus lokio akys,- sako ji.
Mariza išsitiesia, atsiremia į sofos atlošą ir pasitempia, sunerdama pirštus ir atsukdama delnus į viršų.
- Na, jei nėra vyno, kaip pas tą Zorbą, galima ir arbatos.
Ji pasisuka į Pjerą, nutaiso grimasą, žiūri į jį mažos mergaitės veido išraiška...
Kai praeitos vasaros pradžioje jie susitiko knygų mugėje Lotaringijoje, tai iškart apsvilino vienas kitą akimis. Ji lydėjo delegaciją iš užsienio, jis pasirašinėjo ant savo romano. Nuo tos akimirkos jie kvėpavo unisonu.
Grįžo bufetininkas, įpylė arbatos, pasiūlė pyragaičių. Pjeras nusipirko ragelį4).
Mariza paėmė jį už rankos:
- Tu vėl nori valgyti? Ar traukinio greitis žadina tavyje tokį apetitą?Pjeras nusišypsojo akimis, lūpomis:
- Ne, mažiuk, tiesiog norėjau sužinoti....Jis paėmė ragelį dviem pirštais ir ištiesė jį Marizai. Ragelis pasirodė esąs perdžiūvęs, jo galiukai buvo kieti.
Pjeras pažvelgė Marizai giliai į vyzdžius ir sušnabždėjo:
- Padovanok man savo skonį. Dabar. Tavo skonį kartu su šiuo rageliu...Ji įdėmiai pažvelgė į Pjerą, pravėrus lūpas tarsi dusdama. Tada paėmė ragelį kaire ranka, o dešinę kyštelėjo po suknele. Praskėtė nuogus kelius, atlenkė audinio klostes. Raudoni parauktai suvirpėjo. Ragelis pradingo.
Dviem rankomis ji prisitraukė prie savęs Pjerą, šnibžtelėjo:
- Pabučiuok mane... Įkvėpk į mane visą save!Bėgo minutės. Lange šmėkščiojo peizažai, buvo ariamas horizontas.
Mariza iš po suknelės ištraukė ragelį*) ir juo palietė Pjero lūpas. Pjeras į burną įsikišo suminkštėjusį galiuką.
Jų akys vės susidūrė ir nudegino vienas kitą.
- Ir koks gi jo skonis? Saldus ar sūrus?
- Gyvenimo skonis, mano džiaugsme.
Kokia tu graži, kokia maloni! O meile, mano džiaugsme! Esi daili kaip palmė, o tavo krūtys kaip kekės. Tariau: Įlipsiu į palmę, įsitversiu į jos šakas. Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių kekės. tavo alsavimas tarsi obuolių dvelksmas, o tavo lūpos kaip geriausias vynas! Giesmių giesmė, 7:7-10Pastabos
1) Lležas () - miestas Belgijos rytuose, prie Maso upės; provincijos centras, svarbus pramonės ir susisiekimo mazgas, uostas, kurį su Antverpenu jungia Alberto kanalas, oro uostas. Jame yra universitetas, dailės menų muziejus, Valonijos meno muziejus, archeologijos ir puošybos meno muziejus, stiklo muziejus, karališkoji opera. Išlikę vyskupų ir kunigaikščių rūmai (XXVI a.), Šv. Pauliaus katedra (XXV a.). Nuo VIII amžiaus Lježe buvo vyskupo rezidencija. Iki XVIII a. pabaigos miestas buvo bažnytinės kunigaikštystės centras.
2) Ekleras (pranc. éclair - žaibas) prancūziškas pailgos formos pyragaitis su kremu viduje. Jo sukūrimas priskiriama kulinarui Marie-Antoine Car?me) ir jis paplito 19 a. JAV dažnai vadinami ilgaisiais džonais (long john), tuo tarpu Vokietijoje senoviniais žodžiais, reiškiančiais meilės kauliukas, zuikio letenėlė ar lazdelė prie kavos.
3) Aleksis Zorba žinomiausias graikų literatūros klasiko ir filosofo Niko Kazandzakio (1883-1957) romanas. Jis buvo ekranizuotas 1964 m. Zorba linksmas seniokas, gerumo, išminties ir meilės visa kam įsikūnijimas.
*) Ragelis (pranc. croissant) nedidelis pusmėnesio pyragaitis iš sluoksniuotos ar mielinės tešlos, kuriame sviesto kiekis ne mažesnis nei 82%. Labai populiarus Prancūzijoje, kur patiekiamas pusryčiams prie kavos.
A. Tolstojus. Pirtyje
Sulpicia elegijos
Žigmondas Moricas. Vainikas
I. Calvino. Katinų markizė
Laukinės gamtos šauksmas
Seksualumas kabalos požiūriu
Pasimetusios merginos memuarai
Nuogybės mobiliesiems telefonams
Prancūzų erotinio romano ypatybės
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Dvasininkų smaginimosi istorija
Lino Aldani. Onirofilmas
B. Breiteig. Stokholmas
Kerstin Norborg. Asyžius
Erlend Loe. Dopleris
Ypač trumpos eilės
Kibersekso pamokos
Seksas ir raketos
Vartiklio naujienos
Skaitiniai