|
Medgręžis Tėvas man paliko vieną namą su kaminu, vieną avį ir vieną vilką. Namo kaminas mums kėlė
neišdildomą įspūdį, jį dažniau vadinome velnio kaminu", nes vienąkart į jį įkrito pats velnias ir,
besipurtydamas krosnyje, nepaliovė stebėjęsis: Ką, ar aš tikrai toks juodas?!" Kaip ir žmogus, namas
niekad nežino, kuo pagarsės. Mūsų namas išgarsėjo kaminu. Tėvas visada patarinėjo, jeigu, žinoma,
Avis, skirtingai nuo namo, buvo netgi pernelyg įprastinė. Išspręsti kasdienines jos problemas buvo paprasčiau nei paprasta. Pagrindinis klausimas buvo: verta kramsnoti šitą žolę ar neverta? Avis dilemą išspręsdavo virtuoziškai: jei pakako pauostyti žolę, kad galėtų iškart nuspręsti, kramsnoti ją ar nekramsnoti. Vilkas neprieštaravo, kad yra mano nuosavybė. Jis vaikščiojo ratais aplink avį arba stovėjo greta, iki kelių paskendęs kailyje, kaip pasakytų Egziuperi. Jo akys buvo sklidinos ugninio gerumo. Patikinu jus, tais vaizdelis mano kieme buvo tiesiog pasakiškas. Rudokos žvėries letenos buvo raumeningos ir stiprios, jos atrodė tarsi geležinės, tik truputį paliestos rūdžių nuo prakaito ir rasos. Pasitaikydavo, kad į vilko kailį įšokdavo įkyri blakė; ir jis triukšmingai su nasrų taukštelėjimu sunaikindavo ją. Tokiomis akimirkomis man atrodydavo, kad gyvūnų viduje įsijungia baisus mechanizmas, o aplink žybsi žaibai. Mano minčių medgręžis nutraukdavo savo juodą darbą ir šnabždėdavo man, kad su vilku reikia būti atsargesniam, jei jau kažkokia ten blakė sugeba jame pažadinti tokį kraugeriškumą."Tu graužk, graužk!" sakydavau tada vabalėliui. Kartą išvedžiau gyvulius į pievelę ir trise taikiai šnekučiavomės apie tai, kad nėra nieko geriau už žalią žolę. Avis nubėgo ganytis, o mudu su vilku voliojomės žolėje. Į tai avis protingai pastebėjo, kad jeigu mes laiku nesiliausime, tai galime pažaliuoti nuo tos vešlios žolės; ir ji netyčia mus sukramsnos paskutiniai žodžiai privertė vilką nusišypsoti. Taip, žaisdami ir linksmindamiesi, praleidome visą dieną, ir mums buvo labai gera. Tolumoje matėsi mūsų namas, o velnio kaminas, kaip karališka karūna, vainikavo jo stogą. Pakeliui namo mes nusileidome prie upės, kad atsigertume vandenėlio; reikia pripažinti, kad vilkas
netgi nepamanė tarti aviai: Kam drumsti man vandenį?", o avis irgi nesakė Kam drumsti man
vandenį?". Mes paplepėjome ir priėjome išvados, kad upė yra bendra, ir mūsų akys spindėjo žaliai.
Tolumoje matėsi namas ir viliojo pas save, tačiau vilkas pasiūlė pasilikti nakties ganiavai, ir mes iškart
sugrįžome į pievelę, nes toji ir iš tikro buvo puiki. Avis vėl ėmėsi mokyti vilką, kaip atpažinti, kokią
žolę verta kramsnoti, o kokios ne, o tasai tik lingavo galva ir nustebęs caksėjo liežuviu bei, patikinu jus,
jo nuostaba buvo tikra.
Vilkas išbandė kiekvieną žolyną, ir tai jam padarė neišdildomą įspūdį. Taip jis ėjo greta avies, ir jiedu taikiai ganėsi, kol neatsirėmė į pievos galą, o tada apisuko ir nuėjo atgal, o aš žvelgiau į juos su palaima, ir niekuo negalėjau papriekaištauti tėvui, juk jis man paliko tokį palikimą. Pagaliau avis ir vilkas sugulė ant vešlios žolės ir ėmėm taikiai žiaumoti visą žolės atsargą, ir tai darydami, tai vienas, tai kitas tingiai užtraukdavo Be! Be-e-e!" Jie neabejotinai rado bendrą kalbą ir suprato vienas kitą. Man nesinorėjo trikdyti pastoralinio vaizdelio, aš tyliai atsistojau ir nuėjau namo. Medgręžiai baisiai girgždėjo, tarsi graužtųsi į geležį, o ne ąžuolinius balkius, tačiau į juos nekreipiau nė mažiausio dėmesio, o pasėmiau suodžių iš velnio kamino, užmaišiau sau rašalo ir visą naktį rašiau, nes privalėjau aprašyti šitą istoriją. Kažkuriuo momentu vabalai sukėlė tokį triukšmą, kad atrodė, kad jie balkius ištaškys su dinamitu, tačiau ir tąkart į juos neatkreipiau dėmesio. Pasigailėtini kirminai, smulkūs labirintų graužėjai, ar verta dėl jų lieti savo emocijas! Ir leidau jiems ramiai dirbti savo darbą visą naktį. Ryte paėmiau žirkles ir nuėjau kirpti dviejų avių pievoje. Jums pasirodys keista, tačiau garbės žodis, pievoje ganėsi dvi avys. Tą pačią akimirkai, kai tik pradėjau jas kirpti, priešais mane tarsi iš žemės išaugo kažkoks išprotėjęs valstietis ir sukėlė didžiausią skandalą. Jis tvirtino, kad, girdi, avys yra jo, aš gi kantriai pastebėjau, kad avys mano, ir papasakojau jam istoriją apie vilką, kuris išmoko ėsti žolę ir mekenti. Į tai valstietis atsakė, kad tai aš ėdu žolę ir mekenu, trenkė man girlyga*) ir susirinko nukirptą vilną, nuginčijęs tokiu būdu dalį tėvo palikimo. O aš vėl nuėjau namo. Tačiau namų jau nebuvo, nes iki to laiko medgręžiai pribaigė balkius ir pavertė griuvėsiais tai, kas buvo tėvo palikimas. *) Girlyga - - piemens-čabano priemonė; ilga lazda su kabliu gale, kad galima būtų užkabinti avį už kojų.
Papildomi skaitiniai: |
kada imčiaus visokių istorijų aprašymo, vietoje rašalo naudoti velnio kamino suodžius. Ar man bereikia
jus įtikinėti, su kokia pagarba aš priimu jo patarimus!.. Nors... pradžioje užbaigsiu pasakojimą apie
namą: jis buvo pilnas vabalų-kirmvarpų, kurie naktimis girgždėjo ąžuoliniuose balkiuose, pasiklysdami
savo pačių labirintuose. Ir jie manęs visai neerzino, netgi atvirkščiai padėjo mano mintims, lygiai taip
pat pasiklydusioms mąstymo vingiuose. Man net atrodo, kad mintis tai visų vabalų motina ir kad
kiekvienas namas turi savus kirminus ir savas abejones.
