Alternatyvios žmogaus kilties teorijos

Plėšrūno teorija

Evoliucijos lygį nusako maitinimosi būdas. Žolėdžiai kvaili, juk lengva skabioti nejudančią žolę ir ėsti nesipriešinančius vaisius. Kas kita – medžioti. Čia reikia gudrumo. Mokėti slėptis, sekti, netikėtai užklupti, bėgti, kautis. Taigi, smegenys turi vystytis. Tarp beždžionių protingiausios šimpanzės ir babuinai. Nes ėda mėsą.

Taigi mūsų protėviais buvo medžiuose gyvenusios beždžionės, tai yra veltėdžiai, ištisas dienas tinginiavę ir tingiai skynę vaisius. Tačiau sausra privertė ieškoti kitokio maisto, nes vaisiai baigėsi. Tad beždžionės ėmė ėsti gaišenas, Jie sekė hienų, šakalų ir grifų pėdomis. Vėliau joms, matyt, nusibodo atsitiktinis ir neskanus maistas, tad ėmė medžioti smulkius žvėriukus. Medžioklė jas sustiprino, jos pasidarė staigesnės. Reikėjo nemažai energijos norint pavyti žolėdį – gazelę ar triušį. Vystėsi naujos savybės. Aštrėjo rega, jautresnė tapo uoslė. Reikėjo suprasti auką ir nuspėti jos elgesį. Medžioklė vertė stebėti, lyginti, mąstyti. Vystė psichologiją. Vėliau žmonių protėviai pastebėjo, kad būriu galima apsupti ir įveikti stambesnius žvėris...

Maisto gaminimas padarė mus žmonėmis

Maisto gaminimas yra "išskirtinis bruožas", prieš 1,8 mln. m. išskyręs Homo erectus iš kitų gyvūnų pasaulio. Homo erectus turėjo nemažą smegenų tūrį ir buvo stambesnis; daugelis mano, kad šios medžiotojų-rinkėjų rūšies gyvenimo būdas, siejamas su labiau paplitusiu maisto gaminimu, padėjo jiems plėstis. Tačiau neaišku, kas juos paskatino kišti maistą į ugnį.

R. Wrangham įrodinėja, kad paruoštas maistas sumažina valgymui skirtos energijos kiekį. Gaminamas kietas maistas suminkštėja, suskyla proteinai ir pan. Paruoštas maistas lengviau valgomas bei virškinamas.

Perėjimas prie maisto gaminimo atsispindi šiuolaikinių žmonių anatomijoje. Mūsų žandikauliai yra mažesni ir nėra tokie stiprūs nei mūsų artimiausių protėvių. O ir žarnynas nėra labai tinkamas neruošto maisto įsisavinimui.

Tačiau tai turi ir šalutinių pasekmių. Šiandien dauguma žmonių negyvena judriai, tačiau jie tebevartoja tokį pat kiekį kalorijų. Taigi tapome savo evoliucinės sėkmės įkaitais. Kai kurie tyrimai rodo, kad sugrįžimas prie senojo gyvenimo būdo galėtų išvaduoti iš "civilizacijos ligų". Ar visada būtina su džipu įvažiuoti į parduotuvę?

Išeiviai iš jūros

Žmogus "išlipo" tiesiai iš vandens. Jo protėviai buvo tarsi "jūrų primatai". Pažiūrėkim: žmogaus oda lygi, neturi tankaus kailio, tarsi parengta plaukimui vandenyje. Ausys šonuose, kojų pirštai 2/3 sujungti oda, kad būtų patogiau vandenyje. Ką tik gimęs žmogaus kūdikis jau moka plaukioti.

Galbūt, žmonėms ateityje lemta vėl grįžti į vandens stichiją. Vis daugiau vyrų plinka. Nosis trumpėja. Žmonės tampa aerodinamiškesni. Juk, tarp kitko, delfinai yra sausumos gyvūnai, atrajojantys, grįžę į vandenį. Mat vandenyje galima judėti laisviau – ir aukštyn-žemyn, ne tik į šonus. Vanduo turi nemažai privalumų: nėra vargo dėl orų ir temperatūros, nereikia drabužių, ginklų. Visi kadaise buvome žuvys.

Involiucija

Tai beždžionė atsirado iš žmogaus. Kadaise buvo gausu žmonių. Tada kai kurie nusprendė, kad kvaila vaikščioti ant dviejų kojų, daužytis vėzdais ir vilkėti žvėrių kailiais. Ir palaipsniui virto beždžionėmis. Ir kaip paaiškinti, kad randami žmogaus protėvių liekanos, tačiau nėra gorilų ar šimpanzių protėvių. Prisimenate filmą "Beždžionių planeta"?

Žvaigždžių vaikai

Panspermijos hipotezę pirmąkart 1893 m. iškėlė švedas Svante Arenius, o 1902 m. ją palaikė anglų lordas Kelvinas. Vėliau ją ilgam laikui užmiršo. Tačiau 1969 m. Australijoje buvo rastas "Merčisono" meteoritas, kuriame aptikta 70 nepažeistų amino rūgščių, iš kurių 8 įeina į žmogaus baltymų sudėtį. Galima buvo sakyti, kad baltymai, suakmenėję įsirėžus į atmosferą, žuvo, tačiau vėliau buvo atrastas baltymas prionas, atsparus gana aukštoms temperatūroms. Prionas stipresnis už virusą ir gali gerokai sparčiau perduoti susirgimą.

O argi kiekviena liga nepriverčia mūsų evoliucionuoti? Liga su savimi atneša pažinimą. Vėžys sumažina bendravimą, sveikos ląstelės negali perduoti pažeistoms signalų, kad reikia liautis daugintis. ŽIV – meilės liga, kai ląstelės negali atskirti, kas naudinga ir žalinga. Norint jas įveikti, reikia keistis. O tada pasireikš naujos ligos ir pradės naują vystymosi giją.

"Tai ką matome dabar, tėra truputis putų priešistorės okeano paviršiuje", Fred Hoyle, "Namai ten, kur pučia vėjas"

Fred Hoyle, garsus mokslininkas, pasižymėjęs prieštaringa stabilios būsenos teorija, alternatyvia Didžiojam sprogimui, (nors jis davė šiai teorijai pavadinimą), o taip revoliucine idėja, kad cheminiai elementais susidaro žvaigždėse (1948) bei panspermijos hipoteze.

Antrojoje savo mokslinės karjeros pusėje žavėjosi dalykais, kurie buvo jam įdomūs, tačiau nebuvo oficialiojo mokslo dalis. Todėl mokslo visuomenės buvo primirštas.

Kadangi visi cheminiai elementai susidarę žvaigždėse, tai iš tikro mes esame žvaigždžių dulkės, mūsų Žemė iš žvaigždžių dulkių, - ir kai žvelgiame į žvaigždėtą dangų, matome ir milžiniškas žvaigždes, kurios yra galingi branduoliniai reaktoriai, gaminantys sunkiuosius elementus ateities istorijai.

Taip pat skaitykite: Žvaigždžių sporos, žvaigždžių vaikai

Seksualumo teorija

Atsistojęs ant dviejų kojų, primatai parodė savo penius. Visų gyvūnų jie paslėpti. Pažiūrėkite į beždžiones – patelių raudonas užpakalis, o ne priekis. Šimpanzei, kaip ir šuniui, reikia pažvelgti iš apačios, kad pamatytum jų reproduktyvinę ataugą.

Tačiau žmonių protėvis atsistojo ant dviejų kojų ir tai sukėlė naujas netikėtas situacijas. Jis parodė priekį. Iš pradžių tai sukėlė nejaukų pojūtį. Vėliau, kad būtų galima pasiaiškinti, atsirado kalba. O tada kilo nauji jausmai. Padėtis stovint leido atsirasti naujai pozai – veidu į veidą – kurią turi dar dvi rūšys: delfinai ir beždžionės bonobosai. Tokio meilės akto metu matai partnerio akis. Tai atsirado naujas santykių tipas – erotika. Erotikos aukščiausiu laipsniu yra orgazmo patyrimas nuo partnerio žvilgsnio. Tai leido atsirasti grožio sampratai.

Be to, padėtyje stovint ir krūtinė tapo erotine zona. Keturiomis vaikštantys gyvūnai nekreipia dėmesio į spenelius, kurie naudojami tik mažylių maitinimui. Tačiau dabar jie tapo moteriškumo simboliu, erotiškumu. Jų standumas ar atsipalaidavimas liudijo apie lytinio potraukio būseną. To pačiu stačioje padėtyje moterų lyties organai pasislėpė, jų formos ir spalvos pokyčiai nebuvo pastebimi, jie prarado savo seksualinį patrauklumą. Tačiau nuoga moters krūtinė ėmė kelti tokias patinų emocijas, kad skatino drabužių atsiradimą.

Be to, patelės jau iš tolo galėjo įvertinti potencialaus partnerio norus. Nes stovint jų nepaslėpsi. Taip gimė gėdos jausmas. Tačiau kartu žmonių protėviai ėmė mėgautis seksualumu ne vien reprodukcijos tikslais. Tikriausiai, pirmieji atsistoję primatai santykiavo kaip pakliuvo – nesvarbu kada ir su kuo (tai skatino genų įvairovę) – nepaisydami ir incesto. Gal tai ir sukėlė genetinį "išsigimimą", kurio pasėkoje atsirado žmogus.

Seksas padarė žmogumi?

1997 m. Džaredo Daimondo (Jared Diamond) knyga „Kodėl patinka seksas? Žmonių seksualumo evoliucija“ pasiūlo kitokį žmogaus ir gyvūnų skirtumo paaiškinimą – dėmesį sutelkdamas į seksualinių santykių sritį.

Tradiciškai toji žmogaus veiklos sritis laikyta artimiausia gyvuliškajam pradui. Išsireiškimai „gyvuliški instinktai“ ir pan. dažniausiai pasakomi apie lytinio potraukio proveržius. Tačiau zoologiniu požiūriu žmogaus lytinių santykių fiziologija yra tikra egzotika, keistų ypatybių, kurios gyvūnų pasaulyje ypaę retos arba kurių visai nėra, rinkiniu.

Bet kuris žmogus į klausimą „Kam gyvūnams seksas?“ atsakys „Giminės pratęsimui“. Ir tikrai, dauguma jų lytiniais santykiais gali ir nori užsiimti tik tada, kai tai gali baigtis palikuonio pradėjimu. Kitu metu tai ne tik neteikia jiems malonumo, bet ir tiesiog fiziologiškai neįmanoma. Tačiau žmonės pasirengę meilės žaidimams praktiškai visą laiką – ir didžioji sueičių dalis tiesiog beprasmė giminės pratęsimo prasme. Dar daugiau – siauras apvaisinimui tinkamas „langelis“ yra nuslėptas ne tik nuo vyro, bet ir nuo pačios moters: jį galima tik paskaičiuoti, o ne pajusti.

O dar menopauzės aspektas! Pamažu galimybės gimdyti išnyksta gerokai anksčiau nei susidėvi kūnas. Tačiau nedingsta pasirengimas sueitims. Kokia to prasmė ir kaip tai galėjo atsirasti evoliucijos eigoje? Juk tai sumažina vaikų, kuriuos galėtų pagimdyti moteris, skaičių, kas nepriimtina evoliucijos požiūriu.

O dar – kūdikius pienu maitina motinos, o ne tėvai. O juk žinduolių patinai turi visus būtinus genus, netgi spenelius ir pieno liaukų užuomazgas. Balandžių ir pingvinų abi lytys vaikus maitina pieno analogu, o kaip reta anomalija tai aptikta ir pas žinduolius, tarp jų – ir žmones. 1994 m. atrasta, kad vienos vaisėdžių šikšnosparnių rūšies patinai irgi pienu maitina mažylius.

Tad labai tikėtina, kad apie save nežinome kažko svarbaus. Ir tarkim, kokia seksualaus patrauklumo prasmė? I Anot Daimondo, tai savotiški signalai partneriams apie galimą vertingą genetinį indėlį. Tai tikrai svarbu patinui, nes patrauklus turi daugiau galimybių poruotis su patelėmis – taigi, ir palikti daugiau palikuonių. O kam tai patelėms? Juk vaikų, kuriuos jos gali palikti, kiekis visai nepriklauso nuo to, keliems patinams jos susuko galvą!.. tradicinėse kultūrose vis tiek visos moterys sudaro santuokas...

Ir čia tarsi aišku: grožis leidžia gauti geresnius partnerius. Bet tradicinėse kultūrose niekas žmonos nesirenka – ką vyresnieji skirs, tą ir turėsi! Bet ... vyresnieji irgi vyrai, kurie gali ignoruoti jaunikio skonius, bet ne savo. Štai tada ir paaiškinama, kodėl Naujojoje Gvinėjoje nuotakos kaina tiesiogiai priklauso nuo grožio.

Bet kaip tada su evoliuciniu principu? Jei nuotaką perka – kaip ji pasirinks „geriausią jaunikį“? Jei gražuolę nupirks turčius, kokia iš to nauda evoliucijai? Bet kadangi tai būdinga praktiškai visoms tradicinėms visuomenėms, tas universalumas rodo buvus stiprias biologines šaknis. Kita vertus, tai, kad šiuolaikinės visuomenės atsisakė tokio santuokų sudarymo principų, verčia suabejoti to papročio biologiškumu.

Visa tai rodo, kad „žmogėjimo“ ir seksualinių santykių istorinis susiklostymas nėra tokie paprasti klausimai.
Matyt ne veltui paplitę mitai apie vaikus-pusdievius, gimusius tik iš tėvo arba "nekaltos mergelės". Gal Biblijos obuolys tėra metafora, perteikianti seksualinių santykių draudimą.

Dar skaitykite: Apipjaustymo ištakos
Apie erotinės literatūros naudą

Mąstymo aušra
Milžinai Žemėje
Kriptozoologija
Pirmieji dailininkai
Kadaise nebuvome vieni
Primityvus ir svetimame krašte
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Genetikai žmogų kildina iš Afrikos
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Thomas Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Panspermia: kosmoso užkratas
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Atsiradimai ir paaiškinimai
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Naujausias kreacionizmo veidas
Žemė - beždžionių planeta
Kuo taps Homo sapiens?
Drakonų ežeras Kinijoje
4-ojo etapo evoliucija
Nojaus arka surasta?
Žemiausi žmonės
Didžioji pėda
Neandertalietis
Vartiklis