Kadaise nebuvome vieni. Vartiklis

Maždaug 25 tūkst. m. Homo sapiens (greičiausiai) tėra vienintelė hominidų rūšis. Prie to taip pripratome, kad 6-7 dešimtm. net iškelta teorija, kad gali egzistuoti tik viena hominidų rūšis, nes Žemėje tiesiog nėra ekologinės erdvės kitai kultūrą kuriančiai rūšiai. Tai skatino propaguoti lėtos mūsų protėvių evoliucijos į Homo sapiens scenarijų. Tiesa, „Vienos rūšies hipotezė“ niekad nebuvo labai įtikinama, tačiau labai viliojanti – kaip ir pasakos apie varlės virtimą gražuoliu princu. Ir tik 8 dešimtm., po prieštaringų radinių, imta įsisąmoninti, kad maždaug 1,8 mln. m. kartu gyveno kelios hominidų rūšys. Bet net ir tada paleoantropologai buvo linkę mažinti rūšių skaičių ir jas grupuoti, pvz., įvardijant kaip „archajiškasis homo sapiens“. Ir iki galo neaišku, kodėl galiausiai liko tik viena rūšis.

1950 m. Ernst Mayr’as³⁾ pasiūlė hominidų evoliucijai taikyti konkurentų pašalinimo principą, kurį vėliau (1951) pabrėžė A. Washburn‘as. „Vienos rūšies hipotezės“ pagrindas buvo ekologinis – kad dvi besivaržančios rūšys negali užimti tą pačią nišą. Ji susivedė į tris požiūrio taškus: 1) ankstyvieji hominidai buvo tokie elgsena ir adaptyviomis galimybėmis visapusiški, kad negalėjo būti dviejų jų rūšių; 2) Homo erectus pasirodžius viena rūšis buvo buvo tiek pranašesnę, kad eliminavo kitas; 3) hominidų linijai atsiskyrus nuo beždžionių maždaug prieš 8 mln. m. ir ankstyviesiems hominidams buvus Javoje ir Kinijoje, mažiau tikėtina, kad paprasta hipotezė aprašo įvykius per ilgą praėjusį laiką.

Nuo pat pradžių, pirmajam dvikojam hominidui (australopitekui) išžengus iš miškų, yra hominidų skirtumų įrodymų. Seniausias iš potencialių hominidų yra 2002 m. M. Brunet'o⁵⁾ aprašytas Sahelanthropus tchadensis iš Čado centro-vakarų (pietinėje Saharos dykumos dalyje) ir tuometinio Čado prezidento Idriss Déby pavadintas Toumai, kas vietine dazų kalba reiškia 'gyvenimo viltis'), kurio turime kaukolę. Jis datuojamas 6-7 mln. m. amžiumi ir turi šimpanzės ir australopiteko anatominių bruožų; tiesa, nežinoma, ar jis vaikščiojo stačiomis. Todėl kai kurie antropologai sako, kad jis ne daugiau nei ankstyva gorilos patelė ar šimpanzė. Tad žinomesniu yra Australopithecus anamensis, gyvenęs Kenijos šiaurėje (abiejų amžius yra apie 4,2 mln. m). Antrasis gana panašus į Australopithecus afarensis (apie 3,2-3,0 mln. m.; rasta daugelyje rytų Afrikos rajonų), mažų smegenų, plačiaveidė rasė, kuriai priklauso garsusis „Lucy“.

Neabejotinai A. afarensis nebuvo vienintelė rasė Afrikoje. Kitoks Lucy amžininko žandikaulis 1995 m. rastas Čade (A. bahrelghazali, 3,5-3,0 mln. m.), kaip ir neseniai įvardinto Kenyanthropus platyops. Pietų Afrikoje rasta dar viena hominidų atmaina, apie 3,3 mln. m. amžiaus. Ten pat nuo 1924 m. randamos maždaug 3 mln. senumo A. africanus fosilijos. 1999 m. Etiopijoje rastos 2,5 mln. m. senumo fosilijos pavadintos A. garhi. Maždaug to paties laikotarpio yra Paranthropus aethiopicus (ši ankstyva forma geriausiai žinoma pagal 2,5 mln. m. senumo „Juodąją kaukolę“ iš šiaurės Kenijos) australopitekų grupė. Toliau galime vardinti P. boisei (2-1,4 mln. m.), P. robustus (1,6 mln. m.), P. crassidens.

2000 m. Kenijos Tugeno kalvose prancūzų Brigitos Senut ir Martino Pikfordo vadovaujama grupė rado Orrorin tugenensis (vietos kalba „Orrorin“ – pirmasis žmogus) kaulų (jis dar vadinamas „Tūkstantmečio žmogumi“). Viso jo rasta 20-mt artefaktų 4-iose radimvietėse (nors pirmąjį, apatinį krūminį dantį, M. Pikfordas rado dar 1974-ais), priklausiančius bent 5-iems individams; ir jie priskiriami mioceno epochai datuojant apie 6 mln. m. Jie tvirtino, kad jis yra žmogaus protėvis per Praeanthropus (taip vadintas Australophitecus afarensis tų, kurie nepripažino jo vėlesnių australopitekų protėviu); jų australopitekų laikymas „negyva šaka“ šaka yra labai prieštaringas, o teiginys, kad Orrorin vaukščiojo dviem kojomis – per ankstyvas – ir juk jei skeleto liekanos rodo bipedalizmą, tai dar nereiškia, kad jie žmogaus protėviai. Kiti būtent oroninus (dar viena klasifikacija, Orrorin praegens priskirta 2020 m.) laiko nudžiūvusia šaka. Ir nors jo sėdmenų raumens padėtis artimesnė gibonams, jis turi keletą progresyvių anatominių bruožų.

Nieko naujo neatnešė Homo šeimos atsiradimas. 2,5-1,8 mln. m. senumo fosilijos rodo didelę įvairovę: Homo habilis, H. rudolfensis, H. ergaster, kurių paskutinis turėjo formą, artimą šiuolaikiniam žmogui. Hominidų (Homo habilis ar kt.) „emigracija“ iš Afrikos atvėrė naujas galimybes didinti įvairovę (pvz., Gruzijoje prie Dmanisi rastas žandikaulis skiriasi nuo visų kitų radinių, apie jį skaitykite Primityvus ir svetimame krašte). Jie pasiekė Kiniją ir Java salą (H. erectus), Ispaniją (H. antecessor).

Maždaug prieš 600 tūkst. m. Afrikoje pasirodė H. heidelbergensis, kurios 500-200 tūkst. m. senumo palaikų randame Europoje ir, galbūt, Kinijoje. Europoje ši atmaina leido atsirasti endeminiai hominidų grupei, žinomai kaip H. neanderthalensis, neandertalietis (gyvavusiai maždaug prieš 200-30 tūkst. m. laikotarpiu). Radiniai liudija, kad tuo metu Afrikoje vyko nepriklausomas hominidų vystymasis, atvedęs prie Homo sapiens atsiradimo. Javoje Ngandonge H. erectus fosilijos datuojamos 40 tūkst. m. amžiumi - žr. >>>>>

Taigi, „vaizdelis“ gana painus (susiraizgę apie 20 hominidų rūšių), nors kai kurie paleoantropologai mano, kad tai pernelyg supainiota. Tačiau kaip iš visų jų išsiskyrė Homo sapiens?

Paranthropus boisei

Paranthropus boisei (anksčiau vadintas Zinjanthropus boisei) – masyviausias iš parantropų (artimų australopitekams), randamas rytų Afrikoje. Jį pirmąkart 1959 m. Olduvajaus tarpeklyje (35 km į rytus nuo Ejasio ežero) Tanzanijoje aptiko M. Leakey, o po mėnesio aprašė jos vyras Luisas. Datuojamas 2,5-1 mln. m. amžiumi. Buvo 1,2-1,6 m. ūgio ir svėrė 40-90 kg; vaikščiojo visiškai stačias. Jis turėjo masyvius žandikaulius su plačiais krūminiais dantimis, rodančiais dominuojantį vegetarišką maistą. Jo kaukolė gana tvirta (tik smegenų tūris gana mažas - 400—500 cm³), tačiau neaišku, ar kūnas buvo gerokai stambesnis, nei „grakščiųjų“ australopitekų. Greta rasta ir primityvių akmens įrankių, tačiau po kelių mėnesių toje vietoje rasti ir Homo habilis palaikai, o parantropas pasirodė buvęs šio laimikiu.
Taip pat skaitykite >>>>>

Homo rudolfensis turėjo santykinai didelį smegenų tūrį su garsiąja KNM-ER 1470 kaukole. Jo kaukolė skyrėsi nuo gerokai mažesnius smegenis turėjusio H. habilis, tačiau tikslios kūno proporcijos nėra aiškios.

Homo habilis ("nagingas žmogus") – taip pavadintas, nes manoma, kad jis prieš 1,8 mln. m. pagamino akmeninius įrankius, rastus Tanzanijos Olduvajaus tarpeklyje.
Plačiau skaitykite >>>>>

Homo ergaster (dar vadinamas afrikietišku H. erectus) turėjo aukštą apvalainą kaukolę ir į šiuolaikinio žmogų panašų skeletą. Nors jis neabejotinai galėjo valgyti mėsą, tačiau jo kramtomieji dantys buvo santykinai smulkūs. Jis pasirodė Afrikoje prieš 1,8 mln. m. išsivystant iš Homo habilis arba Homo rudolfensis ir laikomas tarpine grandimi tarp australopiteko ir stačiojo žmogaus (Homo erectus). Jo fosilijos (neblogai išsilaikęs apatinis žandikaulis) R. Likio aptiktos 1971 m. šiaurės Kenijoje, smėlėtame Koobi–Fora kyšulyje rytiniame Turkanos ežero krante; čia surasta ir moters kaukolė. Šis radinys viename sluoksnyje su australopiteku (Australopithecus boisei) pirmą kartą paneigė linijinės evoliucijos idėją, pagal kurią nėra galimas dviejų evoliuciškai giminingų rūšių egzistavimas tuo pačiu metu. Tačiau geriausias šio hominido atstovas yra 1,6 mln. senumo Turkana berniukas.
Gyveno Afrikos savanose ir buvo pirmasis primatas, užsiimantis medžiokle ir rankiojimu. Galėjo būti seniausias homininas, naudojęs ugnį. Sprendžiant iš kaklo slankstelių galėjo būti pirmasis hominas išmokęs reikšti žmogiškus balsus. Spėjama, kad Homo ergaster galėjo naudoti simbolius mintims ar jausmams perteikti vaizduojamajame mene. Kartu su jų palaikais randami Acheulio kultūros įrankiai (ankstyviausi žinomi universalūs akmeniniai rankiniai kirtikliai).

Tai turėjo būti kažkaip susiję su tuo, kaip mes sąveikaujam su išoriniu pasauliu, su mūsų elgsena. Pirmieji primityvūs akmeniniai įrankiai pasirodė prieš 2,5 mln. m. Kitas esminis „proto“ atradimas įvyko maždaug po milijono metų – pasirodė akmeninis kirvis (matyt H. ergaster „nušvitimas“ prieš 1,5 mln. m.). Vėl prabėgo dar vienas milijonas metų, kol naują technologinį progresą („paruoštukų“, iš kurių lengva atskelti norimas formas) padarė H. heidelbergensis, o ypač išplėtojo didelių smegenų, plačiaveidžiai ir siaurakakčiai neandertaliečiai. Evolution diagram

Tačiau, nepaisant spekuliacijų apie jų "lokio kultą" ir kitus ritualus, neturime svarių įrodymų apie neandertaliečių simbolizmą. Net laidojimo praktika galėjo būti augant palaikus nuo hienų ir kitų plėšrūnų.

Homo sapiens, matyt, atsirado kažkur Afrikoje maždaug prieš 200-150 tūkst. m. Įdomu, kad jų ir neandertaliečių gaminti įrankiai beveik identiški. Be to, ir jų elgsena buvo panaši, nepaisant anatominių skirtumų. Europoje seniausi H. sapiens artefaktai yra tik 40 tūkst. m. senumo. Neandertalietis išnyko tik kažkur prieš 10 tūkst. m.

Homo sapiens ėmė gaminti įrankius ir iš kaulų bei ragų. Tačiau, kas, matyt, dar svarbiau, jis atrado meną, - urvų sienų raižinių ir piešinių forma, jie daro atžymas kaule ir akmens plokštelėse, jis muzikavo pučiamaisiais, puošė savo kūną, kai kur laidojo su įkapėmis (tai rodo tikėjimą anapusiniu gyvenimu). Tai jau buvome mes. O neandertalietis, nors ir perėmė kai kurias naujoves, sparčiai išnyko iš istorijos arenos.

Levante bendra būtis liovėsi kažkur po 60 tūkst. m., kai ėmė rastis vėlyvojo paleolito įrankiai. Maždaug prieš 40 tūkst. m. neandertalietis užleido vietą Homo sapiens. Nereikia užmiršti, kad anatominiai pokyčiai atsiranda gerokai anksčiau, nei pasikeičia elgesys. Spėjama, kad lemiamas „elgesio“ pasikeitimas yra kalbos atsiradimas. Kalba nėra vien komunikacijos priemonė, ji yra paties mąstymo pagrindas. Ji skatina kategorizuoti ir duoti pavadinimus daiktams bei pojūčiams bei atsirasti asociacijoms – atsirasti simbolikai.

Dabar žemėje gyvena tik viena žmonių rūšis. Bet senais laikais taip nebuvo. Antropologai jau senai bando suklasifikuoti Homininae pošeimio pirmtakus. Ir neseniai Kinijos MA ir Havajų un-to mokslininkai išskyrė naują, nesukategorizuotą grupę - Homo juluensis (didžiagalvius). Apie tai paskelbta 2024 m. „Nature Communications“ lapkričio ir „PaleoAnthropology“ kovo mėn. žurnaluose.

Homo juluensis gyvavo rytinėje Azijos dalyje maždaug 300-50 tūkst. m. laikotarpiu. Ši grupė greičiausiai medžiojo laukinius arklius, gaminosi akmeninius įrankius ir netgi apdorodavo gyvūnų kailius, kad išgyventų šaltas žiemas. Vienas šios rūšies atstovas galimai žinotas jau anksčiau – tai Denisovo žmogus. Nauja rūšis išsprendžia ir Xujiayao hominidų fosilijų mįslė – tie palaikai turi tiek H. Erectus tiek H. Sapiens bruožų ir buvo painiojami. Tačiau kaukolės (didelė), dantų ir žandikaulių bei kelių kitų požymių skirtumai rodo esant naują rūšį. Tačiau reikia daugiau tyrinėjimų, kad buvo pripažinta nauja šeima.

1965 m. B. Patterson'as šiaurės Kenijos Kanapoi vietovėje rado rankos kaulo fragmentą, pagal kurį buvo nustatyta ankstyvųjų hominidų (hominidas – bet kuris stačiomis vaikštantis primatas) Australopithecus, pirmąkart Raymond Dart'o rasto Pietų Afrikoje 3 dešimtmetyje. Tačiau kaulo datavimas nustebino – jis buvo senesnis nei visos kitos Australopithecus fosilijos.

Mokslininkai mūsų protėvius kildina iš Australopithecus, buvusius 1-1,5 m ūgio. R. Dart'o ir kitų radiniai rodo, kad buvo dvi jų atmainos: A. africanus ir A. robustus. Abiejų jų kojų kaulai rodo, kad jie galėjo eiti plačiais žingsniais – kas išskyrė žmogų iš kitų gyvūnų (tų būtybių gebėjimą vaikščioti stačiomis puikiai įrodė Mary Leakey¹⁾ 1978 m. Tanzanijoje Laetoli vietovėje rasti 3,6 mln. m. senumo pėdų atspaudai; žr. >>>>). Abi Australopithecus atmainos turėjo santykinai mažą smegenų tūrį (410-600 cm³) ir šuniškus dantis, besiskiriančius nuo dabartinių beždžionių. Vėlesnė A. robustus atmaina buvo gerai prisitaikiusi kramtyti – turėjo stambius krūminius dantis ir stiprius žandikaulius.

Per kelis dešimtmečius rasta dar daugiau Australopithecus rūšių. Nuo to laiko, kai 1959 m. M. Leakey rytų Afrikoje rado dar vienos rūšies, artimos A. robustus, kaukolę, jų buvo randama šiaurės rytų Afrikoje (Kenijoje ir Etiopijoje). Tad tyrinėtojai mano, kad buvo dvi A. robustus atmainos – šiaurinė ir pietinė.

1978 m. D. Johanson'as⁴⁾ nustatė dar vieną Australopithecus rūšį (pagal radinius iš Laetoli bei Etiopijos Hadaro rajono), kurią pavadino A. afarensis ir ji datuojama apie 3,6-2,9 mln. m. Ginčus kėlė tai, kad kaulai buvo būdingi laipiojantiems po medžius. Ar jie tikrai dalį laiko praleisdavo medžiuose, ar tai tik rudimentas?

Tačiau, pradedant 1982 m., ekspedicijos prie Kenijos Turkana ežero pradėjo rasti hominidų fosilijų, datuojamų ... 4 mln. m. Tačiau iš paskirų dantų tebuvo galima spėti tik jų panašumą į A. afarensis. Tačiau neseni radiniai prie Allia įlankos (po Moiti Tuff ugnikalnio 3,9 mln. m. senumo pelenų sluoksniu) rasta didelė kaulų (tame tarpe ir hominidų) sankaupa – matyt sunešta upės. Už 145 km į pietus nuo Turkana ežero Allia įlankos ir yra mūsų minėta Kanapoi vietovė. Ir čia rado du gerai išlikusius apatinius žandikaulius ir vieną viršutinį. Tyrimai parodė, kad minėti radiniai gerokai skiriasi nuo ankstesnių, tad 1995 m. Meave Leakey²⁾ su C. Feibel'iu bei I. McDougall'u išskyrė naują A. anamensis rūšį (iš vietinių anam, reiškiančio „ežeras“). Jų amžius yra apie 4,2-3,9 mln. m. Homo habilis

Bet maždaug tuo pat metu, 1992-93 m. T.D. White⁸⁾ Etiopijos Vidurinio Avašo rajone Aramis vietovėje rado hominidų fosilijų, kurie datuojami 4,4 mln. m. Jiems 1994 m. duotas pavadinimas A. ramidus, tačiau 1995 m. perkėlė į naują šeimą - Ardipithecus ramidus (2001 m. T. White rado ir dalį jo skeleto). Tai primityviausia hominidų rūšis, artima dabartinėms didžiosioms Afrikos beždžionėms. Jo kūno dydis ir sandara artima šimpanzėms, tačiau kaukolės sujungužimas su stuburu rodo, kad jis vaikščiojo stačiomis. Tad kai kurie mano, kad jo linija vedė link Australopithecus afarensis (apie prieš 3,2 mln. m.), o toliau prie Homo sapiens (prieš 2,5 mln. m.).
Tačiau kiti Ardipithecus ramidus dėl kaikurių ypatybių atmeta kaip galimą žmogaus protėvį, laikydami jį Orrorin palikuoniu ir šimpanzių protėviu. Radiniai nesibaigia – Čado Bahr el Ghazal'o rajone 1995 m. M. Brunet'o komanda rado 3,5 mln. m. senumo hominido fosilijas, kurias įvardijo kaip A. bahrelghazali. Tai rodo, kad Australopithecus Afrikoje buvo plačiai pasklidę.

O 8-me dešimtm. Ugandoje atrastos per 20 mln. senumo beždžioniškosios būtybės liekanos gali būti bendras žmonių ir beždžionių protėvis, svėręs apie 45-50 svarų (Morotopithecus bishopi). Anksčiau Moroto sklype 1960-aisiais buvo rastos 15-25 mln. senumo Proconsul ir Afropithecus liekanos.

1994-95-ųjų Gebo kasinėjimai atnešė tos pačios būtybės raktikaulį ir šlaunikaulį, kuris buvo labai plonas ir tiko laipioti medžiais. Pagal radioaktyvaus argono skilimą Moroto ugnikalnio pelenuose, jų amžius būtų 20,5 mln. metų. Monte L. Crossin'as mano, kad tos liekanos priklauso Afropithecus, kuris buvo rastas Kenijoje, ir kurio amžius apie 17 mln. metų. Jis taip pat rado Kenyapithecus ranką, šlaunikaulį ir petį.

Raimondui Dartui⁹⁾ (1893-1988) pavyko atrasti svarbiausias žmonių fosilijas, nors jis jų specialiai neieškojo ir buvo visai kitoje vietoje, t.y. Pietų Afrikoje.
Į Witwatersrand’o un-tą atvyko 1922 m., kur turėjo vadovauti Anatomijos skyriui. Jam, 29 m. amžiaus gydytojui, kuris specializavosi neuroanatomija ir smegenų tyrimas, tai reiškė karjeros nuosmukį. Vis tik jis pasiliko, nes manė, kad jau prisikeliavo po pasaulį ir be to jį paviliojo paplūdimiai.

Tačiau jo skyriuje nebuvo net kaulų rinkinio, tad jis pažadėjo 5 svarus kiekvienam studentui, kuris ras gerai išsilaikiusių kaulų. Pirmais metais prizas atiteko jaunuoliui, pagaminusiam krokodilo ir jaučio iškamšas ir radusiam kelis akmeninius peilius. O jau kitais metais viena fosilija apvertė R. Darto gyvenimą.

Vienintelė studentė Josephine Salmons prasitarė, kad jos draugas suakmenėjusią paviano kaukolę. Dartas pamanė, kad studentė apsiriko, nes beždžionių fosilijų yra labai nedaug – jis pats tebuvo tematęs dvi. Tačiau kaukolė

išties buvo paviano. Tas draugas dirbo prie Taungo miesto esančioje kalkakmenio kasykloje ir kartais uolienoje pasitaikydavo suakmenėjusių fosilijų. Dartas susitarė, kad galės pasiimti jas.

Vieną 1924 m. rugsėjo šeštadienį, jam ruošiantis į draugo vestuves, prie jo namų atvežė dvi dėžes akmenų. Nekreipdamas dėmesio į žmonos Doros priekaištus, Dartas išpuolė laukan ir atidarė dėžes. Antrosios viršuje gulėjo suakmenėjusios smegenys – jų iki tol dar nebuvo rasta. Jos buvo 3 kartus stambesnės už paviano ir didesnės už šimpanzės (320-480 cm³). Be to jų priekinė dalis buvo didelė ir dengė galinę dalį – buvo aišku, kad tai žmogaus smegenys, nors ir per mažos (550 cm³), kad galėtų priklausyti primityviam žmogui. Laimė, kad jis rado ir akmenį, kuris tiko prie to – tik nieko nesimatė, tad Dartas spėjo, kad veidas jo viduje. 3 mėn. jis atsargiai bandė „išlaisvinti“ veidą.

Pora dienų iki Kalėdų akmuo skilo ir atidengė vaiko veidą. Tebuvo visi pieniniai dantys, abu iltiniai klibėjo. Dantys ir žandikaulis buvo labiau panašesni į žmogaus nei beždžionės. Ertmė prie kaklo bylojo, kad vaikas vaikščiojo stačias.

Tai turėjo būti tarpinė grandis tarp beždžionės ir žmogaus ir Dartas, pavadinęs vaiką Australopitecus africanus, skubėjo parengti straipsnį į „Nature“, atspausdintą 1925 m. vasario 7 d. Dartas laukė ovacijų, tačiau jam teko skaudžiai nusivilti. Jo atradimas Europoje buvo priimtas šaltai – atseit, tai geriausiu atveju galėjo būti gorilos ar šimpanzės gentainis. Ir jis labai retai minėtas moksliniuose tekstuose iki pat 7-o dešimtm. Priežastis tame, kad Darto radinys atrodė kitaip, buvo tikimasi – manyta, kad žmogaus smegenų tūris turi būti gana didelis lyginant su kūno mase. Anglijoje jau buvo rastas Piltdauno žmogus su stambokomis smegenimis – ir tik 1953 m. nustatyta, kad tai buvo klastotė. Be to buvo sunku sutikti, kad žmonių rasė kilo ne Europoje, o iš laukinės „negrų“ Afrikos. 1931 m. R. Dartas net nuvyko į Londoną, kad pademonstruotų radinį, bet nesulaukęs pritarimo, grįžo ir daugelį metų nesilietė prie senųjų radinių.

Tačiau Darto radinys nebuvo vieninteliu, atmestu Europos mokslo bendruomenės. Dar 1895 m. olandas Eugene Dubois¹⁰⁾ grįžo iš Rytų su nepaprastu radiniu. Jis 1887 m. atvyko į Sumatrą, kur vadovavo kasinėjimams, kuriems padėjo 50 kalinių. Nieko ypatingo neradęs, tęsė Javoje, kur šalia Solo upės 1891 m. rado žmogaus iltinį dantį ir kaukolės dalį, o po metų ir šlaunikaulį. E. Diubua tarė, kad jie priklauso pitekantropui arba Javos žmogui, vaikščiojančiu stačiomis.

Grįžus jį nustebino, kad jo radinį vadino gibonu ar ligotu asmeniu. Nusiminęs jis įsidarbino geologijos profesoriumi Amsterdame. Jis leido vokiečių anatomui Gustavui Schwalbe¹¹⁾ ištirti kaukolę, o šis parašė traktatą ir keliavo po pasaulį pristatydamas tyrimą. Tad Diubua daugiau neleido niekam liesti jo radinių. Ir tik 1940 m. buvo atrasti jo tyrinėti Javos žmogaus kaulai, o tas pripažintas kaip ankstesnis Homo erectus gentainis.

Tiesa, R. Dartas turėjo ir sąjungininką – škotų kilmės Robertą Broom’ą¹²⁾. Šis jau po dviejų savaičių po „Nature“ straipsnio pasirodymo atskubėjo pas Dartą. O kai kritikai „sutaršė“ Darto radinį, R. Brumas užsidegė surasti suaugusį žmogaus protėvį. Jis išvyko prie Transvalio Sterkfonteno urvų Pietų Afrikoje – ir jau po 3 mėn. surado gerai išsilaikiusią žmogbeždžionės kaukolę. Netrukus paaiškėjo, kad ten tiesiog fosilijų lobis – joje atrasta beveik trečdalis visų žmogbeždžionių radinių. Netrukus rado dubenkaulį, rodantį, kad žmogbeždžionės galėjo vaikščioti stačiomis, atkasė akmeninių įrankių ir Homo erectus žandikaulį...

Tokie radiniai įkvėpė daug studentų, kurių vienas 5-me dešimtm. Įkalbėjo R. Dartą vėl imtis fosilijų paieškų. Ir jis Makapansgato urve aptiko garsiuosius australopitekus. Afrika tapo pripažinta žmonių lopšiu. O galiausiai 1959 m. Mary ir Louisas Leakey Didžiajame riftiniame slėnyje rado „Riešutų gliaudytoją“ – zindžatropą.

Louisas Leakey Didįjį riftinį slėnį Rytų Afrikoje beveik 40 m. tyrinėjo vienintelis. Dar 1923 m. jis aptiko žandikaulį, kurį pavadino „seniausiu tikro hominido fragmentu“, ir kuris jam sukėlė keblumų. Kai po metų kartu su geologu sugrįžo, kad nustatytų radinio amžių, metalinio aptvaro, žyminčio radinio vietą, jau nebuvo, nes jį buvo išrinkę vietiniai.

O 1959 m. liepos 17 d. jo žmona Mary vedžiodama porą jų šunų, pastebėjo iš smėlio kyšantį kaulą. Nubraukusi smėlį ji pamatė kaukolę, pakeitusią šeimos gyvenimą. Atrastasis Zinjathropus boisei (dabar jau vadinamas Paranthropus boisei) irgi buvo mažų smegenų. Jis vėliau dar labiau supurtė mokslo pasaulį. 6-o dešimtm. pabaigoje Berklio fizikai sukūrė naują metodą tiksliam uolienų amžiui nustatyti. Juo jau 1961 m. buvo nustatyta, kad zindžatropo amžius 1,75 mln. m.- t.y. 4-kart senesnis nei manyta.

Į Afriką ėmė plūsti tyrinėtojai. Žmogaus „amžius“ vis labiau tolo. 1974 m. Etiopijos Afaro regione rastas 3 mln. senumo vientisas Lucy skeletas. 0 2002-ais prancūzas Michelis Brunet pranešė radęs Toumai kaukolę, kuriai gali būti net 6-7 mln. m.

¹⁾ Merė Liki (Mary Leakey, 1913-1996) – britų paleoantropologė Kenijoje, atradusi pirmąją „Prokonsulo“ (Proconsul africanus) kaukolę (1948). Taip pat atrado zindžantropo (Paranthropus boisei) fosilijas (1959), australopitekų pėdų įspaudus vulkaniniame Laetoli tufe (Tanzanija; 1976-78; ).
Buvo antropologo ir archeologo L. Liko (1903-1972) žmona ir bendradarbė. Jų sūnus Ričardas irgi yra paleoantropologas.

²⁾ Mivė Liki (Meave G. Leakey, mergautinė pavardė Epps, g. 1942 m.) – britų paleoantropologė ir zoologė Kenijoje, antropologo R. Likio žmona (nuo 1970 m.). Tyrinėja ankstyvąją hominidų evoliuciją ir atlieka paieškas Turkana ežero baseine Kenijoje. Padarė nemažai antropogenetinių atradimų. Nuo 1989 m. vykdė senovės žmonių palaikų paieškas, nuo 1990 m. pradėjo vadovauti Kenijos nac. muziejaus paleontogijos skyriui. Išskirtiniausi jos atradimai: 4,1 mln. m. amžiaus Australopithecus anamensis (1995); Kenyanthropus platyops („Kenijos plokščiaveidis“, 1999).

³⁾ Ernstas Majeris (Ernst Walter Mayr, 1904-2005) – vokiečių kilmės amerikiečių biologas evoliucionistas, mokslo istorikas ir filosofas. Į JAV persikėlė 1931 m., kad užimtų Niujorko Gamtos muziejaus kuratoriaus vietą – po to, kai 1927 m. dalyvavo ekspedicijoje į Naująją Gvinėją. 1953-75 m. dėstė Harvardo un-te.
Jis vystė sistematizavimo klausimus, pirmiausia biologinės rūšies koncepciją. Jo darbai, ypač „Sistematika ir rūšių atsiradimas“ (1942), įtakojo sintetinės evoliucijos teorijos, esančios genetikos ir evoliucijos idėjų sinteze, vystymąsi. Taip pat tyrinėjo rūšių keitimosi mechanizmus – atrado ir teorizavo peripatrinę rūšių kaitą. Daugelyje raštų pasisakė prieš redukcionizmą. Kaip zoologas, ypatingą dėmesį skyrė ornitologijai – tad ir jo teoriniai sprendimai daug kur rėmėsi paukščių tyrinėjimais. Buvo kritiškas veiklai mokslo „paribiuose“ – pvz., 1995 m. jis kritikavo SETI, kaip universiteto ir studentų Lėšų ir laiko švaistymą dėl nesugebėjimo išspręsti mokslinį klausimą atsakant į jį. Be to, jis rašė apie mokslo, o ypač biologijos, istoriją ir filosofiją. Jo vardu pavadinta keletas paukščių, vabzdžių ir kitų gyvūnų.

⁴⁾ Donaldas Džochansonas (Donald Carl Johanson, g. 1943 m.) - amerikiečių paleoantropologas, išgarsėjęs australopitekės „Lucy“ atradimu (1974) Etiopijos Danakilio įduboje. 1981 m. Berklyje įsteigė Žmogaus kilmės inst-tą. 1985 m. jo tyrinėtojų grupė atnaujino paieškas Afrikoje, Odulvajaus tarpeklyje Tanzanijoje, kur kitais metais buvo rastas 1,8 mln. senumo Homo habilis skeletas. Jo garbei pavadintas asteroidas 52246.

⁵⁾ Mišelis Briunė (Michel Brunet, g. 1940 m.) - prancūzų paleontologas, kuris 2001 m. paskelbė Čade radęs ankstyvojo hominido kaukolę ir žandikaulį, - jis buvo pavadintas Tumajumi (Tumai, Sahelanthropus tchadensis), senesnį už Lucy. 9-me dešimtm. su D. Pilbymu išvyko į Afriką, hominidų paieką pradėję 1984 m. Kamerūne. Vėliau Čado vyriausybė leido jam tyrinėti Džurabo dykumoje, kur 1995 m. rado Australopithecus bahrelghazali žandikaulį (pavadintą Abeliu). Galiausiai 2001 m. liepos 19 d. jo komandos narys, studentas Ahounta Djimdoumalbaye rado beveik sveiką kaukolę, vėliau klasifikuotą Sahelanthropus tchadensis. Tai atnešė M. Briunė pasaulinį pripažinimą.

⁶⁾ Brigita Senut (Brigitte Senut, g. 1954 m.) - prancūzų paleoprimatologė ir paleoantropologė, Gamtos istorijos muziejaus profesorė. Su kolegomis tyrinėjo Lucy, o jos fosilijų paieškos Afrikos Didžiųjų ežerų ir Etiopijos regionuose leido paankstinti hominidų datas šiuose regionuose. 2000 m. kartu su M. Pikfordu Kenijoje aptiko naują hominidų rūšį, Orrorin tugenensis, esančią viena iš ankstyviausių rastųjų. Padėjo įrengti muziejų Kipsaramane (Kenija).

⁷⁾ Martinas Pikfordas (Martin Pickford, g. 1943 m.) - anglų antropologas, kartu su B. Senut Kenijoje atradęs Orrorin tugenensis, galimą australopitekų protėvį. 1971-78 m. intensyviai tyrinėjo Tugeno kalvas Kenijoje, kur rado fosilijų tarp jų ir hominido krūminį dantį (1974), vėliau priskirtą Orrorin tugenensis. 2022 m. įvedė Orrorin praegens pavadinimą.

⁸⁾ Timas Vaitas (Timothy Douglas White, g. 1950 m.) - amerikiečių paleoantropologas. Geriausiai žinomas vadovavus komandai, 1994 m. Etiopijos Avašo upės slėnyje atradusiai Ardi, 4,4 mln. m. senumo hominidą (Ardipithecus ramidus). Iki tol tyrinėjo Lucy, o 1996 m. kartu su Berhane Asfaw Etiopijos Afaro žemumoje atrado Australopithecus garhi fragmentus.

⁹⁾ Raimondas Dartas (Raymond Arthur Dart, 1893-1988) – australų anatomas ir antropologas, suradęs australopiteką (1924) Taunge PAR šiaurėje. Jis manė, kad australopitekai buvo plėšrūs žolėdžiai, medžioję pavianus lazdomis. Kadangi tuo metu manyta, žmogus kilęs Europoje arba Azijoje, jo atradimo pradžioje nepripažino. Ne visos Darto teorijos pasiteisino, pvz., atmesta „žudikės beždžionės“ teorija, teigusi, kad žmonių evoliuciją skatino karai ir tarpusavio agresija.

¹⁰⁾ Eženas Diubua (Marie Eugene Francois Thomas Dubois, 1858-1940) – prancūzų paleoantropologas, išgarsėjęs Java saloje radęs pitekantropo liekanas (1891; „Java žmogų“). Susidomėjęs E. Hekelio idėjomis, 1887 m. meta gydytojo karjerą ir ir išvyksta į Pietryčių Aziją ieškoti „trūkstamos grandies“. Apie savo radinį išleidžia gerai iliustruotą knygą (1894). Jo darbai ir parveži radiniai sukėlė karštus ginčus, nuo kurių pavargęs radinius paslepia seife, o mokslinėse diskusijose liaujasi dalyvavęs. Jo garbei pavadintas asteroidas 206241.

¹¹⁾ Gustavas Švalbė (Gustav Albert Schwalbe, 1844-1916) – vokiečių anatomas ir antropologas, pedagogas. Pradžioje dėmesį buvo sutelkęs į histologiją ir jutimų organų, kaulų, kraujotakos ir nervų sistemos anatomijai. Nuo 1886 m. persijungė prie antropologijos, pirmas pradėjo naudoti kranioskopinė ir kraniometrinį metodus tirant senovės žmonių liekanas, o taip pat pirmasis padarė klasikiniais pripažintus neandertaliečio ir pitekantropo aprašymus. Parašė daug dėmesio sulaukusį traktatą apie tuo metu atrastą Javos žmogų (1899). Jo garbei pavadinta nemažai anatominių struktūrų.

¹²⁾ Robertas Brumas (Robert Broom, 1866-1951) – britų kilmės PAR gydytojas ir paleoantropologas. Tapo stuburinių fosilijų saugotoju Keiptauno Pietų Afrikos muziejuje. Jo svarus indėlis į reptilijų ir žmogaus protėvių paleontologiją. Jo didžiausiu atradimu yra Paranthropus robustus (1937). Jo garbei pavadinti keli gyvūnai.
R. Brumas buvo nonkonformistas ir labai susidomėjęs paranormaliais dalykai ir spiritualizmu. Buvo darvinizmo ir materializmo kritiku. Knygoje „Žmogaus atėjimas“ (1933) tvirtino, kad evoliucijai vadovavo „dvasiniai agentai“, nes gyvūnai ir augalai yra per sudėtingi, kad atsirastų per atsitiktinumą.