P. Florenskis ir Maskvos matematikai. Perrspektyva. Vartiklis

Iškilus teologas, filosofas ir gamtamokslininkas P.A. Florenskis (1882-1937) Maskvos un-to fizikos-matematikos fakultete studijavo 1900-04 m. Vėliau atmetė N. Žukovskio ir L. Lachtino pasiūlymą likti fakultete ir pasirinko dvasinę kryptį. Baigė dvasinę akademiją ir pasišventė Dievo žodžio skelbimui. Dar gimnazijoje jį domino filosofijos klausimai ir svarbi vieta buvo skirta matematikai, leidžiančiai sukurti savitą pasaulėžiūros variantą. Taip, pvz., jo pasiūlyta originali geometrinė kompleksinių skaičių interpretacija tapo svarbiu elementu mokymui apie dvisluoksnę realybės struktūrą.

3-io dešimtm. pabaigoje Rusijoje sustiprėjo religijos persekiojimas. 1928 m. P. Florenskis buvo suimtas, o antrąkart suimtas 1933 m. iškeliant sufalsifikuotą kaltinimą. Jį apkaltino esant kontrrevoliucinės organizacijos nariu, kurios nariais buvo ir N.N. Luzinas bei S.A. Čaplyginas (nors šiedu to ir nesužinojo). Po kelių metų kilnojimo po lagerius, 1937 m. gruodžio 10 d. buvo sušaudytas Solovkuose.

Tad tik 7-me dešimtm. padidėjo dėmesys P. Florenskio kūrybai ir pagausėjo tyrinėjimų, apimančių ir jo susirašinėjimą su N. Luzinu.

Universitete P. Florenskis buvo N.V. Bugajevo mokiniu, vysčiusio vadinamąją trūkių funkcijų aritmologiją, kurią taikė filosofiniuose gamtos tyrinėjimuose. Tačiau diplominio darbo temą p. Florenskis pasirinko pats, o formaliu vadovu buvo L. Lachtinas. Grynosios matematikos katedroje tuo metu dar dirbo profesoriai B. Mlodzejevskis, P. Nekrasovas, K. Andrejevas, privat-docentai V. Bobyninas, D. Jegorovas ir A. Vlasovas. Florenskio laiškuose tėvams gyvai aprašyti bendravimai su daugeliu jų. Šilti santykiai susiklostė su taikomosios matematikos katedrai vadovavusiu N. Žukovskiu.

Florenskiui tapus žinomu stačiatikių cerkvėje, D. Jegorovas neretai kreipėsi į jį bažnytiniais klausimais. O P. Nekrasovo laiškuose Florenskiui buvo aptariami ir matematikos klausimai, pvz., ginčai su A. Markovu. Be to, visą gyvenimą išliko stipri Florenskio įtaka N. Luzinui.

Pavelas Aleksandrovičius Florenskis (1882-1937) – rusų filosofas, poetas, matematikas, inžinierius, stačiatikių šventikas, teologas. Kartais palyginamas su Leonardo da Vinčiu. File of P. Florensky

P. Florenskis gimė 1882 m. sausio 22 d. Jevlache, Elizavetpolskos gubernijoje (dabart. Azerbaidžane), ruso, geležinkelių inžinieriaus, ir kilmingos armėnės šeimoje. 1899 m. baigė Tbilisio 2-ąją gimnaziją ir įstojo į Maskvos un-to fizikos-matematikos fakultetą. Spausdinosi žurnaluose „Naujas kelias“ ir „Svarstyklės“ (Viesy). Susidomi V. Solovjovo ir archimandrito Serapiono (Maškino) mokymais. Baigęs universitetą, stoja į Maskvos dvasinę akademiją, kur jam kyla „Tiesos stulpas ir įtvirtinimas“ sumanymas, kurį užbaigia 1908 m., kaip magistro disertaciją. Besimokydamas įkuria Krikščioniškosios kovos sąjungą“, kurios tikslu buvo revoliucinis V. Solovjovo idėjų įgyvendinimas. 1906 m. buvo suimtas, tačiau vėliau tapo abejingu radikaliam krikščioniškam judėjimui. 1911 m. priima įšventinimus. 1912 m. skiriamas žurnalo „Dievo žodžio skelbėjas“ redaktoriumi.

Revoliucijos įvykius priima kaip gyvąją apokalipsę ir ta prasme ją metafiziškai pateisina, tačiau filosofiškai ir politiškai labiau linksta prie teokratinės monarchijos. Suartėja su V. Rozanovu ir tampa jo dvasiniu patikėtiniu, reikalaudamas atsiriboti nuo visų eretiškų darbų. Bando įtikinti valdžią, kad Troice- Sergejeva lavra – didžiausia dvasinė vertybė ir negali būti saugoma kaip negyvas muziejus. Prasideda skundai, kad, atseit, P. Florenskis steigia monarchistinį ratelį.

1916-25 m. parašo keletą religinių-filosofinių veikalų, tame tarpe „Kulto filosofijos apybraižos“ (1918) bei „Ikonostazė“ (1922), tvarko savo prisiminimus. Kartu grįžta prie fizikos ir matematikos, užsiima technikos ir medžiagų mokslais. Po Spalio revoliucijos jis išdėsto savo poziciją: „Esu filosofinio ir mokslinio požiūrio, kuris prieštarauja vulgariam komunizmo aiškinimui, ... tačiau tai netrukdo man sąžiningai dirbti valstybės tarnyboje“. Nuo 1921 m. dirba „Gosenergo“, kur užsiima Rusijos elektrifikacijos plano (GOELRO) klausimais. 1924 m. išleidžia monografiją apie dielektrikus. Mokslinę veiklą palaiko L. Trockis. Kita veiklos sritis – menotyra ir muziejininkystė. Jis dirba Paminklų apsaugos komisijoje ir rašo apie senąjį rusų meną. 1922 m. savo lėšomis išleidžia mokslinį filosofinį veikalą „Menami skaičiai geometrijoje“.

1928 m. jį ištremia į Nižnyj Novgorodą, tačiau tais pačiais metais, M. Gorkio žmonos rūpesčiu, jis grįžta iš tremties. Turi galimybę emigruoti į Prahą, tačiau nusprendžia likti Rusijoje. 4-ojo dešimtm. pradžioje prieš jį suorganizuojama kampanija spaudoje. 1933 m. vasario 26 d. jis suimamas ir nuteisiamas 10 m. kalėti (pagal 58 straipsnį – agitacija prieš tarybų valdžia. „Agitacijos“ priemone buvo monografija apie reliatyvumo teoriją). Nuo 1934 m. laikomas Solovcų lageryje. 1937 m. lapkričio 25 d, skiriama mirties bausmė. Palaidotas Levašovo dykynėje bendrame kape.

Pavadinimas paimtas iš Pirmojo laiško Timotėjui (3:15). Parašytas 12-os laiškų „broliui“ ar „draugui“ forma (simboliškai galima sieti su Kristumi). Kūrinio paskirtis – pašalinti prieštaravimą tarp „pasaulinio blogio“ buvimo ir geros ir protingos dieviškosios valios dominantės. Išdėstyta neįprasta estetikos forma. Buvo iškart priimtas kaip svarbus literatūrinis-dvasinis reiškinys ir susilaukė daugybės prieštaringų atsiliepimų.

„Stulpas“ turi būdingus 19 a. pabaigos-20 a. pradžios Rusijos filosofinės minties požymius, kuriuos galima įvardinti kaip „visuotinybės filosofiją“. Atkreipia dėmesį šaltinių gausa. Analizuojami klausimai nuo fiziologijos iki spalvų simbolikos, nuo antropologijos ir psichologijos iki religinių dogmų. Tad nemažai kritikos veikalas sulaukė dėl jo eklektizmo ir svetimų scholastinei teologijai šaltinių panaudojimo. Tuo tarpu Berdiajevo sparno filosofai autorių kaltino „stačiatikybės stilizacija“.

Pagrindinė tema – įvairių krikščioniškos meilės, kaip philia (draugystės) ir agape (visuotinės meilės) derinio, prasmių išnagrinėjimas. Jis aprašo senuosius krikščioniškus adelphopoiesis (broliavimosi) papročius, kai vyriškos lyties draugai susisiedavo meilės ryšiais. Be to, P. Florenskis buvo vienas pirmųjų 20 a. mąstytojų, išvysčiusių Dieviškosios Sofijos idėja, tapusia pagrindine tema feministiniams teologams.

Beje, P. Florenskis didelį dėmesį skyrė knygos apipavidalinimui – maketui, garnitūroms ir įrišimui, iliustracijoms ir įklijoms prieš skyrius.

Remdamasis Dantės „Dieviškąja komedija“, P. Florenskis pasisako prieš Koperniko heliocentrinę sistemą, - kaip Žemės nejudėjimo įrodymą interpretuoja Michelsono-Morli eksperimentą. Fuko eksperimentą skelbia visiškai nieko neįrodančiu. Komentuodamas A. Einšteino reliatyvumo teoriją nurodo, kad už šviesos greičio ribos prasideda „tas pasaulis“, kurio menamų dydžiai apibūdina aukščiausią amžinąją realybę.

Tiesinės perspektyvos sueities taškas kaip simbolis

Vakarų Europoje tiesinės perspektyvos sistema susiklostė pereinant iš Viduramžių į Naujuosius amžius. Neigiamas P. Florenskio (kaip ir A. Losevo bei S. Bulgakovo) požiūris į Atgimimą (ir Europos traukimąsi nuo krikščionybės) paveikė jo požiūrį į tiesinę perspektyvą. Ją daugiausia aptaria „Simboliariumo¹⁾“ skyriuje „Taškas“, kur tiesinės ir atvirkštinės projekcijos priešstata suvesta iki maksimalaus antigonizmo. Į sueigos tašką pasaulis Sueities taškas ritasi „bėgiais į nebūtį“. Tiesinė perspektyva yra „tikrovės sunaikinimo mašina, pragariška, viską ryjanti, gerklė, kurioje randasi sueigos taškas. Ir atvirkščiai, tikrovės gimimą, jos ištraukimą iš nebūties [ … ] atlieka atvirkštinė perspektyva lyg į pasaulį besiveržianti tikrovės versmė“.

Logiška sutikti su jo neigiamu įvertinimu tiesinės perspektyvos, kaip Naujaisiais laikais primestos vaizduojamoje kalboje, o imant plačiau – religinėje tapyboje. Religija išreiškia Dangiškąjį pasaulį žemiškame – ir jai priklauso turėti savą kalbą, skirtingą nuo gamtos kalbos. Tad P. Florenskis ne tik atskleidžia „antidvasinę“ tiesinės perspektyvos esmę, bet kartu ir nurodo jos utilitarinį ir ribotą vaidmenį kaip vieną iš metodų vaizduojamame mene bei braižomojoje geometrijoje.

Tą kritiką pratęsia E. Panofskis²⁾, priešpastatydamas tiesinės perspektyvos abstraktų matematinį pobūdį realiam psichofiziologiniam suvokimui. Tačiau jis pastebi religinių siužetų vaizdavimo tiesine perspektyva naudą, nes perspektyvinis erdvės suvokimas „pateikia dievišką paprastai žmogaus sąmonei ir, iš kitos pusės, išplečia žmogaus sąmonę iki dieviškumo tilpimo“. Skirtingai nuo švento ir kasdienio sulyginimo Naujųjų laikų „gyvai atrodančioje“ religinėje tapyboje, senovėje turėjo ypatingą atvirkštinės perspektyvos metodą, atskleidžiantį dvasines prasmes per su jomis koreliuojančias erdvines struktūras. Tokiame kontekste E. Panofskio argumentas „apvirsta“ – per tiesinės perspektyvos priemones transcendentiškumas redukuojamas, prarandant tikrąją religinę gelmę.

Tiesinės perspektyvos teorija ne tik tapo realizmo dailininkų pagrindine erdvine kalba, bet ir šiuolaikinių grafikos redaktorių ir 3D modeliavimo sistemų pagrindu. Kaip techninis instrumentas, ji ne daugiau nei sąlyginai objektyvus³⁾ mūsų riboto žemiško pasaulio atvaizdavimas. O tada vidinės jos prasmės tampa pernelyg perkrautos neigiamomis paskatomis. Pilnas kūgis

Tiesinės perspektyvos dėsningumai susiję su įprastu mūsų akiai išorinio pasaulio suvokimu. Pilnas kūgiškas paviršius perteikia akių optiką, vykstančią per akies vyzdžio (lęšiukas iškart už jo) „tašką“. Taigi, vyzdys yra subjektyvios sąmonės ir jį supančio pasaulio sujungimas („Panašus traukia panašų“, Empedoklis)
Akies sandara

Regos fiziologiją ir jos ryšį su perspektyvų tipais mene nuodugniai, remdamasis matematika, išnagrinėjo Borisas Raušenbachas⁴⁾, padaręs išvadą: „Mokslinės perspektyvos idealios sistemos sukūrimas iš principo neįmanomas. [...] Visos sumąstomos perspektyvos sistemos – tai tik kreivi veidrodžiai“. Mat neturime vienos universalios sistemos „visiems gyvenimo atvejams“, o kiekviena – tik atskiram specialiam atvejui.

Regimo materialaus pasaulio atvaizdavimui tiesinė perspektyva gana adekvati (atsižvelgiant į rastus pagerinimus). Menas neturi reikalavimo atlikti tikslius tikrovės brėžinius, tad nukrypimai buvo nuo pat pradžių. Tuo tarpu architektūra prisitaikė prie jos ribojimų

Bendrame vientisos fizinės erdvės ir astronominio laiko fone vyksta daugybė erdvinių ir laikinių suvokimų (pvz., miegančio ir budraujančio traukinio keleivio kelionės suvokimai skiriasi). Matematikos kalba galima pasakyti, kad vienas ar kitas subjektyvus (psichofiziologinis) suvokimas yra objektyvaus chronometro išvestinė. Panašus ir erdvinio išgyvenimo santykis su tiesinės perspektyvos modeliu. Ir plačių, ir siaurų erdvių suvokimas visad susijęs su vizualaus jų sumažėjimo pojūčiais. Tiesinė perspektyva suteikia mums erdvės baigtinumo, jos susitraukimo pojūtį. Ją matom būtent kaip baigtinę, susitraukiančią į sueigos tašką.

Ir kas gi to pabaigos taško? Ar įmanoma išeiti už jo? Atsako A. Losevas: „Jei pasaulis iš tikro apribotas ir baigtinis, tai jo forma sudaryta taip, kad mes, kiek bejudėtume, negalime pažeisti jos. Tai reiškia, baigtinio pasaulio erdvė privalo užtikrinti neišeinamumą už pasaulio formos ribų. […] Artėjant prie pasaulio erdvinės ribos vis labiau mažėja tas mastelis, kuriuo matuojame erdvę. Ir tasai mažėjimas vyksta ik begalybės, tad ir kiek beartėtume prie ribos, jos niekada nepasieksime, o vis tik ji – tikroji ir būtinoji tikrovė“.

Tačiau neįmanomumo išeiti už ribos idėja sukelia nenumaldomą norą ją peržengti arba bent jau rasti potencialų įgyvendamumą. Tad ir A. Losevas daro prielaidą, kad išėjimas už ribos vis tik įmanomas, jei judėtume greičiau už šviesą (kas visai įmanoma matematiškai, tačiau ne fizikoje).

Simbolinis išėjimas už žemiškos būties ribų atvirkštinės perspektyvos ikonografikoje. Bet vėl sugrįžkime prie pilno kūgio dualios vienybės, Jos modelį pritaikė H. Minkovskis perteikiant praeities, dabarties ir ateities sąryšį (žr. >>>>>). Irina Vysotskaja⁵⁾ vysto toliau ir siūlo naudoti kūgio paviršių apmąstant žmogaus sąmonės vystymąsi nuo gimimo iki mirties – ir net pagrindžiant perėjimą į anapusinį pasaulį.

Panašią į čia pateiktą interpretaciją pateikia ir Irina Jazikova⁶⁾: „Visų linijų sueigos taškas randasi ne ikonos plokštumoje, o greta jos, priešais ikoną, ten, kur randasi apmąstantis. O tiksliau – apmąstančio širdyje. Iš ten (sąlyginės) išsiskiria, išplėsdamos jo matymą. ‘Tiesinė’ ir ‘atvirkštinė’ perspektyvos perteikia priešingus pasaulio suvokimus. Pirmoji aprašo gamtos pasaulį, kita – dieviškąjį. [ … ] Sueigos taškas, tiesiog randasi ant dviejų pasaulių susikirtimo, ant dviejų vaizdinių ribos – žmogaus ir ikonos“ Apmąstymo procesas analogiškas smėlio tekėjimui smėlio laikrodyje (smėlio laikrodis tarsi pilnas kūgio paviršius). Kuo vientisesnis stebintis, tuo daugiau jis randa joje, ir atvirkščiai: kuo daugiai atskleidžiama ikonoje, tuo gilesni pokyčiai jame“.

Pagal P. Florenskį, taškas-pumpuras skleidžiasi į Meilės žiedą: „Kiekviena aukščiausia žmogaus prigimties apraiška – atsistoti kryžiumi. Tarsi suglaustas pumpuras glūdi žmogus motinos įsčiose. Auga - ir skleidžiasi, tarsi pumpuras. Žmonių rūšies žydėjimas – nuostabiausias ir žmogiškiausas dalykas, ką turi žmogus – kai jis stovi kryžiumi. Tai netgi išoriškai vaizdinga. Tačiau dar labiau tai paslaptinga dvasiškai“.

Galime manyti, kad simbolinė tiesinės perspektyvos sistema su vienu sueigos tašku sutraukia pasaulį ne į „tašką aplamai“ - bet kokį tašką, o būtent į Tą tašką, kur susikerta Kryžiaus vertikalė ir horizontalė. Pagal žmogaus atsakymą į Dievo kvietimo priklauso – ar tasai taškas taps aklaviete, nuvesiančia pasaulį „bėgiais į nebūtį“, ar išsiskleis į Amžino gyvenimo atvirkštinės perspektyvos kūgį. Susispaudimas į niekį sueigos taške simboliškai išreiškia sėklos mirtį, kuri jei ir nemirs, tai nesubrandins vaisiaus. Už sueigos taško „į nebūtį“ – Šviesus Kristaus prisikėlimas.

Iš vienos pusės, trimatės koordinatės sudaro erdvinį kryžių, nusitęsiantį į 6 puses, o iš kitos, vektorius erdvėje simbolizuoją Švenčiausiąją Trejybę. Per tą trejopai vieningą kryžių simboliškai į viena sujungia du pagrindinius teologinius mokymus – apie Dievo trejopą prigimtį ir Kristaus kryžių. Apie tai kalbama vienuolio Marko regėjime^*), kurį P. Florenskis pateikia „Kulto filosofijoje“. Kryžius sukuria pasaulio erdvę. Erdvė kryžiaus struktūros – savyje ir projekcijose. Erdvė užpildyta visur esančio Dievo, sutankėjusi šventovėse, kuriose vyksta Eucharistijos slėpinys.

P. Florenskio pozicija Dievo vardo dieviškumo klausimu buvo griežtesnė nei kitų imiaslavų (pvz., Antonijaus). Jis skelbė, kad Dievo vardas yra pats Dievas, kartu su jo vardo raidėmis bei garsais. Be to, Florenskis didelę svarbą skyrė magiškai žodžio ir vardo prigimčiai.

1913 m. Kijeve buvo teisiamas žydas M. Mendelė Beilis, kaltinamas 13-mečio Kijevo-Sofijos dvasinės mokyklos mokinio ritualiniu nužudymu (daugiau apie tai Gynęs chasidizmą). Neabejodamas žydų ritualinėmis žudynėmis, Florenskis parašė straipsnius „Prof. D.A. Cholsonas apie ritualines žudynes“ bei „Judėjai ir krikščionių likimas“, kuriuos V. Rozanovas įtraukė į savo knygą „Žydų prieraišumas kraujui“.

^*) „Egipto dykumoje gyveno senolis Markas. Garsas apie jį pritraukė pas jį gausybę žmonių ir, kad išvengtų nuolatinių trikdžių meldžiantis, jis nusprendė pabėgti į kitą vietą, tačiau pradžioje nuėjo į Aleksandriją, kad gautų patriarcho palaiminimą. Tačiau Aleksandrijoje jį sugundė eretiko, pasisakančio prieš kryžių, kalbos, prilyginant Kryžių kartuvėms ir kvietusį pažeminti tą baisų Viešpaties mirties įrankį. Markas nutraukė nuo savęs kryžių ir jį sulaužė, o taip pat pasielgė ir su kitu kryžiumi, kabojusio celėje, o nuolaužas užkasė ir kasdien spjaudė ant užkasimo vietos. Tačiau kartą jis išgirdo: „Markai! Kodėl tu paniekinai mano vėliavą? Kodėl paniekinai pano žemišką guolį, mano dangiškąsias aukštybės, žemės gelmė ir beribį visatos plotį? Kodėl tai padarei?“ „Viešpatie! Už ką nori mane bausti?“ - paklausė senolis ir išgirdo: „Už mano Kryžiaus, ant kurio aš pakėliau žmoniją nuo žemės į dangų trypimą ir paniekinimą. […] Kelkis ir pažvelk!“ Markas atsistojo. Visa padangė buvo užlieta nuostabia šviesa. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, anei žvaigždžių; atrodė, kad visa visata virto vientisa šviesa. Pasisuko senolis į rytus ir pamatė, kad dangus nutįsęs ir žemyn, ir aukštyn, ir į visas puses; nebuvo ir tos žemiškos plokštumos, kurią jis regėjo nuo ryto ik vakaro. Pati Žemė virto vienu tašku, ant kurio stovėjo teisieji. Tolumoje per visą padangę kabojo Kryžius; ir buvo jis sudarytas vien iš šviesos, kuri nerėžė akių kaip saulė, o buvo švelni ir maloni. Apatinis galas leidosi į bedugnę gelmę, viršutinis kilo į beribę aukštybę. Teisuolis matė, kad žemiau nėra nieko, o tik apatinis Kryžiaus galas, ir nėra nieko aukščiau be jo viršaus. Į Beribį tolį į abi puses, į kairę ir dešinę, tįso skersinio galai. Ir Senoliui tapo aišku, kad kaip į dešinę, taip į kairę nėra nieko tolimesnio nei Kryžiaus skersinio galai. Jaunuolio išvaizdos angelas tarė senoliui: „Žiūrėk ir įsimink! Kryžius yra Visatos vaizdinys. Jis – visaties nuo pačios pradžios istorija. […] Kryžiuje perteikta visa protinga visata, tiek angeliškoji, tie žmogiškoji. Vienintele pradžia tėra Dievo sūnus“.

¹⁾ Simbolariumas (Symbolarium) - nebaigtas grandiozinis P. Florenskio projektas, sumąstytas 20 a. 3-me dešimtn. Su A. Larionovu, turėjęs tapti pasaulinės kultūros grafinių ženklų ir simbolių sąvadu. P. Florenskis pasaulį laikė vientisa simboline sistema persmelkta dieviškųjų prasmių. Projekto esmė ta, kad simbolis ne tik išoriškai „žymi“ objektą, o yra jo pirminio vaizdinio energijos nešėju, jungiančiu žemišką ir dvasinį pasaulius. Tebuvo parašyta pratarmė ir skyrius „Taškas“, nagrinėjantis paprasčiausią grafinį simbolį, „gyvąją monadą“, talpinančią pagrindinę būties ir nebūties antinomiją.

²⁾ Ervinas Panofskis (Erwin Panofsky, 1892-1968) – žydų iš Vokietijos kilmės amerikiečių meno istorikas ir teoretikas, vienas garsiausių vaizduojamojo meno ikonografinio metodo tyrinėtojas. 1920-33 m. dėstė Hamburgo un-te – ir tuo metu pasirodė pirmieji stambūs jo kūriniai. Į JAV atvyko 1931 m., o 1935 m. tapo Prinstono inst-to profesoriumi. Savo metodą išdėstė „Ikonologijos tyrimai“ (1939) ir vėlesniuose kūriniuose.

³⁾ Sąlyginai, nes turi ribotą taikymo sritį, nes neiškraipo mūsų matomos tikrovės vaizdo.

⁴⁾ Borisas Raušenbachas (1915-2001) – vokiečių kilmės iš Pavolgio tarybinis fizikas, MFTI profesorius (nuo 1959 m.), akademikas, vienas iš kosmonautikos pradininkų, dirbęs kartu su S. Koroliovu (nuo 1936 m.). Karo metu ištremtas į Žemutinį Tagilą, iš kurios į Maskvą grįžo 1948 m. (iš pradžių pas M. Keldišą, o vėliau S. Koroliovą). Sukūrė vibracinio degimo teoriją, akustinių virpesių tiesiaeigėse pavarose. 1955-59 m. atliko darbus apie kosminių aparatų orientaciją nesant traukos. Rengė pirmojo kosmonauto skrydžiui. Susidomėjo stačiatikybe ir ikonografija; išleido knygą „Prieraišumas“ (1997), kurioje daug dėmesio skyrė ne tik mokslo, bet ir religijos, o vėliau ir „Postscriptum“ (1999), aptariančią dar platesnį klausimų ratą. Susidomėjimą vaizduojamuoju menu susiejo su erdvėlaivių prijungimo problemomis. Prijungimo metu pilotas kitą erdvėlaivį galėjo matyti tik televizoriaus ekrane. Ar jis pakankamai gerai atvaizduoja tikrus objektus, kad dviejų įgulų gyvybes būtų galima pastatyti ant plokščio elektroninio vaizdo? Tai paskatino jį tyrinėti perspektyvą ir žmogaus suvokimą apie plokščius vaizdus. Ši taikomoji problema transformavosi į visuotinį susidomėjimą humanitariniais mokslais. Paskutinių metų esė įrodinėjo Trejybės koncepciją. Jo garbei pavadintas asteroidas 4237.

⁵⁾ Irina Vysotskaja – rusų nepriklausoma filosofė, autorė originalaus fotoninio sąmonės modelio, kuriame „šviesos kūgio“ sąvoka panaudojama kaip matematinis ir erdvinis pagrindas modeliuojant žmogaus psichikos veiklą ir suvokimą. Anot jos, būtent šviesos kvantai yra mentalinių procesų nešėjai ir transformatoriai. Jos koncepcija vystoma kvantinė fizikos ir kognityvumo sandūroje.

⁶⁾ Irina Jazikova (g. 1956 m.) - rusų literatūrologė ir visuomenės veikėja, Kolomnos dvasinės seminarijos dėstytoja (nuo 2001 m.). Daug metų dalyvavo programoje tiriant valstybės saugomus bažnytinės architektūros paminklus (daugiausia Maskvoje). Nuo 9-ojo dešimtm. skaito paskaitas apie ikonografiją, parengė monografiją „Ikonos teologija“ (1995). Vėliau išleido „Ikona 20 amžiuje“ (2002) ir dar kelias monografijas. 15 m. radijo stotyje „Sofija“ veda laidą „Karaliaus Dovydo arfa“, skirtą krikščioniškajai kūrybai.