Mikės Pūkuotuko dao. Vartiklis

„Mikės Pūkuotuko dao“ (1982) parašė Bendžaminas Hofas¹⁾ kaip įvadą vakariečiams į daosizmą. Joje, siekiant paaiškinti daosizmo filosofinius principus, alegoriškai panaudojami A. Milne²⁾ „Mikės Pūkuotuko“ (Vinipucho) veikėjai bei citatos. Vėliau B. Hofas parašė „Knysliuko de“.

- Aš nežaidžiu, - pasakė Nulėpausis.
- Ką gi tu darai? - paklausė Triušis.
- Štai trys atsakymai. Kasu duobutes smėlyje. Neteisinga! Šokinėju nuo šakos ant šakos ąžuoliuke.
Neteisinga! Laukiu, kol mane kas nors ištrauks iš vandens. Teisinga. Duokit Triušiui laiko, ir jis visada atspės.

Knyga prasideda acto ragautojų aprašymu – iš tikro, tai trijų Rytų mąstytojų (Konfucijaus, Budos ir Lao-czi) prie acto kubilo pavaizdavimas. Ragaujant „gyvenimo“ actą, Konfucijui jis rūgštus, Budai – kartus, o Lao-czi – tinkamas.

Mikė Pūkuotukas personifikuoja wei wu wei (veiksmo be pastangų) bei pu (būti atviru) principus. Tuo tarpu Pelėda ir Triušis yra pernelyg komplikuoti, perdaug mąsto ir negali tiesiog būti.

Knyga 49 savaites buvo „New York Times“ bestselerių sąraše ir yra privalomos literatūros sąraše kai kurių koledžų kursuose.

B. Hofas rašė knygą naktimis bei savaitgaliais, nes dirbo Vašingtono parko Portlando japonų sodo žolės pjovėju.

Per amžius daosizmas išsivystė ir pasiskirstė į filosofines, vienuolių ir liaudies religijos formas. Visas jas galime apibendrintai vadinti daosizmu. Tačiau jo pagrindas yra paprasčiausiai tam tikras kasdieninio suvokimo, mokymosi ir darbavimosi būdą. Daosizmo požiūriu tokio harmoningo gyvenimo rezultatas yra laimė.

Vienas pagrindinių daosizmo principų yra P`U, netašytas blokas – jo esmė ta, kad visi dalykai savo pirminiame paprastume apima savo natūralią galią, kuri lengvai sunyksta ir dingsta, kai paprastumas pasikeičia. Tas principas taikomas ir žmonėms (kaip ir meškiukams). Prie Mikės Pūkuotuko mus traukia stiprus netašyto bloko įsikūnijimas. Gyvenimas yra puikus – tokia tad paslaptis. Tai supratus, ateina gebėjimas veikti spontaniškai. Kaip Knysliukas sakė: „ Nepasakyčiau, jog Mikė Pūkuotukas turėtų daug Proto, bet niekad jam nieko blogo nenutiks. Daro įvairias kvailystes ir visada išsikapanoja. “ (9 sk.)

Tuo tarpu Pelėda, priešingai, siekianti žinių vardan demonstruojamos Išminties, vardan pažinimo, ir tai, ką sužino, uždaro savyje arba siaurame artimųjų rate. Mokslininkas gali atrodyti Išminčiumi ir neatrodytų, kad jis galėtų ko nors Nežinoti. Mokslo požiūriu kažko nežinoti yra tikras nusikaltimas. Tačiau kartais mokslininko žinojimą yra taip sunku suprasti, nes atrodo, kad jis neatitinka mūsų patirties. Ar pažinimas, kylantis iš patirties, yra vertingesnį už pažinimą nesusietą su patirtimi?

O asiliukui Nulėpausiui žinojimas yra vardan Skundimosi, o Triušių – buvimo Protingesniu. Tačiau protingumas turi ribas – su laiku protingi posakiai pradeda neatrodyti tokiais esantys. Tai, kas daro daiktus tikrai skirtingais, unikaliais, pažinimas negali iki galo suprasti.

„Žuvis nešvilpauja; ir aš – ne“. Nėra nieko bloga tame, kad nemoki švilpauti, ypač, jei esi žuvimi. Tačiau yra daugybė dalykų, kai bandoma daryti tai, kas nenumatyta. Protingas žino ribas, kvailys – ne. „Tigras gali daryti viską“, o tai jam sukelia daugybę problemų. Tuo tarpu Knysliukas žino savo ribotumą ir tai leidžia jam būti drąsesniu nei galima tikėtis iš tokio nedidelio gyvūnėlio.

Vienas svarbių daosizmo koncepcijų yra užuojauta – iš jos kyla drąsa ir be jos nepasiekiama išmintis. Hofas knygoje aptaria, kad mokymasis yra „niekur neiti ir nieko nedaryti“. Dao De Čing rašoma: „Išmintis neišmokta; išmokimas ne išmintis“. Lao-czi sakė: „Kad gautum žinių, įgauk jų kasdien. Kad pasiektum išmintį, šalink jas kasdien“. Hofas sako, kad viskas kyla iš Nieko. Tasai minčių nebuvimas (minčių aiškumas) reiškia vėl tapti vaiku. Geriausiai tai iliustruoja Čuang-czi parabolė:
„Pakeliui namo iš Kun-lun kalnų, Geltonasis imperatorius pametė juodąjį dao perlą. Jis pasiuntė Išmintį jo ieškoti, tačiau ji negalėjo jo suprasti. Jis pasiuntė tolimąjį matymą, tačiau jis negalėjo jo pamatyti. Jis pasiuntė Iškalbą, tačiau ji nesugebėjo jo apibūdinti. Pagaliau jis pasiuntė Tuščią mintį ir toji sugrįžo su perlu“.

¹⁾ Bendžaminas Hofas (Benjamin Hoff, g. 1946 m.) – amerikiečių rašytojas, fotografas, muzikantas, kompozitorius. Daugelis jo knygų parašytos filosofiniu pagrindu. Mėgsta groti klasikine gitara ir kurta muziką. Daug laiko skiria daosistinei jogai, oro aitvarams, bumerangams bei daosistiniam tenisui.
Labiausiai išgarsėjo „Mikės Pūkuotuko dao“ (1982) bei „Knysliuko de“ (1992), kuias, vienok, stiprokai kritikuoja daosizmo tyrinėtojai. „Dainuojantis upelis, kur auga ievos“ (1986) apie O. Whiteley 1988 m. laimėjo Amerikos knygų premiją. 2006 m. paskelbė straipsnį „Sudei, Autoryste“, kuriame pasmerkė knygų leidybą ir paskelbė paliekąs rašymą. Šiuo metu dirba žurnalistu.

²⁾ Alanas Milnas (Alan Alexander Milne, 1882-1956) – anglų dramaturgas, rašytojas, išgarsėjęs apysakomis apie „lokį su pjuvenom galvoje“ – Vinipuchą (Mikę Pūkuotuką, 1926). Jo prototipu buvo lokiukė Vinipegė, už 20 delerių nupirkta iš Kanados medžiotojo, apgyvendinta Londono zoologijos sode. Ją, būdamas 4 m. amžiaus, ir pamatė Milnas, vėliau kiek modifikavęs vardą. Dar iki Vinipucho buvo žinomu dramaturgu, tačiau Vinipucho sėkmė nustelbė visus kitus jo nuopelnus. Ir kai 4-5 dešimtm. jis pabandė grįžti prie romanų, skaitytojai jį tiesiog ignoravo.