Logosas ir dao: nuo metafizikos iki antropologijos

Tad, jei logosas ir dao yra imanentiniai pasauliui, tai privalo atlikti kažkokią funkciją. Tarkim – logosas – būties tikslas, jos realizacija – būtis Tiesoje“ ideali tvarka, kosmosas, kai visiems yra gerai. O dao - kelias š tą tikslą: eidamas dao, ciklas po ciklo, „pasaulis artėja prie gėrio“. Tačiau tikslas ir priemonė – neatskiriami, t.y. neprieštaringi, papildantys vienas kitą. Logosas – gyvenimas, o dao – „moralinis kodeksas“.

Metafizika yra įsisąmonintas ir filosofiškai atspindėtas santykio su transcendentaliu būties pradu suvokimas. Kinų tradicijoje mūsų logoso transcendentaliją reiktų vardinti kaip Uczi (sunkiai verčiamas terminas,: tai ir „ribinis niekas“, ir toks „niekas“, kuriame glūdi bet kokios būties potencija). Uczi kaip tai-czi (didžiosios Ribos) pradas ir yra dao.

Tačiau prasminė uczi reikšmė netapatus logoso kaip principo prasminiam turiniui. Uczi, ne aiškios metafizinės prasmės, turi ir antropologinį apibrėžimą – topologinėje projekcijoje į žmogaus kūną uczi turi tikslią orientaciją, kuri kinų tradicija žymi kaip dan-tian (uczi antropologine prasme). Ir nenuostabu – kinų kalboje žmogus visiškai ontologiškas ir net metafizinis: jis yra viena iš lygiaverčių galių (Dangus, Žemė, Žmogus). Grafiškai tai išreikšta „Permainų knygoje“ arba trigrama (viršutinė linija žymi dangų, apatinė – žemę, o vidurinė - žmogų), arba trimis skrituliais, kurių vienas baltas (viršutinis Jao) ir reiškia dangų, kitas – juodas (žemutinis Jao) – žemė, o trečias (vidurinis) ir yra žmogus, jungiantis juoda ir balta.

Aišku, krikščioniškoji tradicija irgi labai antropologinė. Žmogaus statusas („pagal Dievo atvaizdą“) nenusileidžia žmogaus statusui daosizme ir net kažkuria prasme jį viršija: būti Dievo atvaizdu yra daugiau nei prilygti dangaus ir žemės stichijoms.

Rusiškoje tradicijoje žmogaus interpretacija irgi labai antropologinė, pvz., V. Solovjovui žmogus yra tampantis Absoliutas. N. Berdiajevas rašė apie „aštuntą tvėrimo dugną“, apie trečiąją religinę epochą, kai laisvas žmogus savanoriškai kreipiasi į Dievą, kad kartų tvertų „naują dangų ir žemę“. Beje, „protingu darbu“ izichazme yra net ne sielos išgelbėjimas, o energetinis žmogaus sudievinimas. Ir sudievinama ne tik siela, bet žmogaus visuma, apimanti ir kūniškąją dalį.

Dao laikas
Daosizmas
Isichazmas
Mikės Pūkuotuko dao
Čuan-czi (ištraukos)
Laozi ir Dao De Čing
Kinų filosofija: Konfucijus
Kinų filosofijos priešistorė
Logoso koncepcija Filono raštuose
Apie logoso reikšmes būties veidrodyje
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Trumpa graikų filosofijos istorija
Filosofijos atsiradimo problematika
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Kritiniai etiudai (Berdiajevas)
Rytų ir Vakarų priešprieša
Konfucizmas: Siun Czi
Senoji Indijos istorija
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Kinijos piramidės