Karlas Gustavas Jungas
Skaitykite: Karlas Jungas ir NSO
K. Jungo. biografijaPabudau su sapnu akyse, Allen Ginsberg
Tik sulaukęs šešiasdešimties, K. Jungas papasakojo vaikystės sapną, susapnuotą būnant 4 m. Kai kuriuos to regėjimo epizodus mokslininkas bandė įminti visą gyvenimą.
... Sapne jis pamažu artinosi prie akmenimis apmūrytos skylės, žiojėjusios žemėje netoli namų. Akmeniniais laiptais jis leidosi į niūrioje prieblandoje skendinčią patalpą. Kiekvieną jo žingsnį lydėjo baimė, bet kartu ir didelis smalsumas. Pagaliau kambario viduje pamatė stovintį pasakiško grožio auksinį sostą, kuriame buvo matyti kažkas gyvas, didelis ir panašus į kelmą. Tasai viršuje turėjo tik vieną akį nejudančią ir žvelgiančią į viršų.
Tik praėjus daugybei metų, būdamas jau patyręs psichiatras, jis suvokė sapno prasmę: mažas berniukas sapne išgyveno susitikimą su pirmapradžiu falo simboliu. "Per tą vaikišką sapną buvau įvestas į žemės misteriją. Iš tikrųjų, buvau savotiškai įšvęstas ir pripažintas šešėlių karalystėje", - autobiografijoje rašė K. Jungas. Jis buvo nepaprastai jautrus vaikas. Jautrumą padidino ir vaikystėje patirta trauma, kai nusirito stačiais laiptais. Po to nutikimo mažasis Karlas dažnai alpdavo, tačiau, kaip pats rašė, tas išskirtinis jautrumas atvėrė jam šešėlių pasaulio vartus. Jaunuolis gyveno tarsi dviejuose asmenyse, dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Vienas jų lankė mokyklą, ruošė pamokas, pergyveno dėl nesėkmių, o ypač jam nesisekė bendrauti su bendraamžiais. Kitas gyveno šventumo lygmenyje, nepaliaujamai jausdamas Dievo artumą; tai buvo vidinis dvasinis gyvenimas. Šios dvi esybės nuolat susidurdavo, tarpusavy varžėsi. Jau suaugęs K. Jungas tvirtino, kad tas savotiškas asmenybės susidvejinimas nieko bendra neturėjo su šizofrenija. Vidinis pasaulis jo gyvenimui darė vis didesnę įtaką, nes, anot mokslininko, jis netrukdė tam, kas kyla iš vidaus. Tiesa, aplinkiniai jo nesuprato. Po kelių nesėkmingų bandymų jaunasis K. Jungas liovėsi dalintis mintimis ir išgyvenimais su bendraamžiais. Tik motina, jo akimis, irgi gyveno "dvigubą" gyvenimą, turėjo savąją dvasios paslaptį. Artima Karlui buvo ir pusseserė Helena Preisverk, spiritizmo seansais padėjusi jam kaip mediumė.
K. Jungo indėlio į šiuolaikinę psichologiją ir psichiatriją negali neįvertinti. Dabar yra įprastos psichologo konsultacijos, pastangos įsiklausyti į save ir tai šio šveicaro nuopelnas. Tiesa, iki jo "tai" tyrinėjo Z. Froidas, tačiau jis įvertintas buvo gerokai vėliau. K. Jungas žavėjosi jo teorijomis ir kurį laiką jautėsi esąs jo mokinys. Tačiau pamažu ėmė ryškėti jo požiūrio į pasaulį skirtumai.
K. Jungas nenorėjo pritarti Z. Froido teorijai, kad visiškai visi žmogaus veiksmai turi "seksualinį pamušalą". Tam, ką nebuvo įmanoma susieti su seksu tiesiogiai, Z. Froidas sugalvojo terminą "psichoseksualu". Dvasingumas, anot jo, yra ne kas kita, tik "išstumtas, nuslopintas seksualumas", o kultūra tai, kas gimsta iš tokio suvaržymo.
Libido teoriją K. Jungas laikė viena galimų hipotezių, kai Z. Froidui ji atrodė neabejotina tiesa. Deja, jų moksliniai ginčai paprastai baigdavosi tuo, kad Z. Froidas jaunajam kolegai prikišdavo elementarios patirties stoką. O parapsichologiniai reiškiniai, taip rūpėję K. Jungui, jo mokytojui kėlė tik pašaipą. Jis vadino juos "nesąmonėmis, juodosiomis okultizmo sąnašomis".
Pasisėmęs iš Z. Froido vertingos patirties, K. Jungas toliau ėjo savo keliu. Nepaisant mokslininko nusistatymo visus savo "išprotavimus" tikrinti kritiniais patikrinimais, jo kūryboje labai svarbų vaidmenį vaidino paties sapnuoti sapnai bei intuicija. Gilindamasis į savo ir pacientų psichiką, jis vienu metu buvo ir tyrinėtojas, ir gydytojas, troškęs palengvinti žmogiškos sielos, psichės, kančias. K,. Jungui siela buvo tikrovė, visiškai reali, sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji jų sąmonė, reguliuojanti viską, ką darome būdami sveiko proto. Antroji pasąmonė arba tai, apie ką nemąstome, ko nesuvokiame, neprisimename, ką jaučiame ir darome nesutelkę į tai dėmesio. Joje glūdi ir tai, ką patys rengiamės padaryti, tik informacija apie tai sąmonę pasieks gerokai vėliau.
Tiesa, K. Jungas buvo įsitikinęs, kad egzistuoja kelios pasąmonės formos: asmeninė pasąmonė, palyginti silpna, slūgsanti arti paviršiaus; kolektyvinė pasąmonė neišmatuojama gelmė, kurioje telpa viskas, kas mums įgimta, nors asmeniškai nesame patyrę. Tai jungtis su praeities kartomis, visa žmonija. Šios jungtys dažnai iškyla mūsų sapnuose tam tikrais senoviniais pavidalais, stabukais, net dievais.
Universalaus sapnininko sudarymas nėra paprastas uždavinys. Anot K. Jungo, kiekvienas sapnas, kaip ir sapnuojantis žmogus, yra nepakartojamas. Tad sapną visad reikia aiškintis konkretaus žmogaus gyvenimo fone, atsižvelgiant į jo būdą, gyvenimo patirtį, išgyvenamus sunkumus bei lankančias mintis. Tad pateikti pavyzdžiai tėra bandymas parodyti, kaip reikėtų žvelgti į sapno vaizdinius ir juos "skaityti".
Medis. Miegančiojo dvasinės būsenos išraiška. Medžio ypatumai tai žmogų kamuojančių klausimų atspindys. Beje, medis yra iškalbingas dvasinio augimo simbolis.
Dykuma. Užuomina, jog sapnuojantysis susidūrė su išskirtine gyvenimo situacija. Žmogaus pasąmonė jaučia, kad likimas rengia jam atvirą iššūkį. Teks akis į akį stoti su mirtina grėsme. O gal pražūtinga vidine tuštuma.
Ugnis. Žymi būtinumą atsiduoti visa keičiančių permainų liepsnai. Ugnis sapne yra ir Dievo simbolis.
Vanduo - daugiareikšmis simbolis. Bendriausia prasme byloja apie susidariusią vidinę gelmę, audringas bangas, sukeltas slaptų troškimų ir aistrų.
... Aiškintis sapnus K. Jungui atrodė itin svarbus dalykas. Tam jis sukųrė specialią metodiką, pagal kurią sapną "išnarstydavo" į atskiras detales, išgrynindavo juose šmėkštelėjusius motyvus. Tada juos lygino su įvairių tautų bei epochų mitais, sakmėmis bei simboliais. Vėliau iššifruotus elementus jungdavo į loginę seką ir taip gaudavo susapnuotą prasmingą pranešimą. Žinoma, taip paaiškinti sapną gali tik gerai pasirengęs žmogus. O K. Jungas buvo visapusiškai apsišvietęs studijavęs senųjų tautų mitologijas, susipažinęs su Rytų ir Vakarų dvasinių tradicijų istorija, gilinęsis į kinų ezoteriką bei pirmųjų amžių gnostikų mokymus. Jis išmanė Viduramžių mistikų darbus, domėjosi alchemija bei rozenkreicerių judėjimu. Neaprėpiama šveicaro erudicija leido jam analizuoti pacientų sapnus labai įžvalgiai ir tiksliai; ir taip vaduoti žmones nuo įvairiausių psichikos sutrikimų. Daugelis psichoterapeutų ir dabar sėkmingai naudoja K. Jungo metodus. Moters charakteryje ieškoti vyriškų bruožų, o vyro prigimtyje moteriškų savybių irgi K. Jungo sumanymas. Atrodo, tik 21 a. žmonės tėra linkę patikėti genialaus šveicaro tikinimu, jog gyvenimui prasmę suteikia pastangos atverti slapčiausias savo dvasios kertes.
Froido kelias
K. Jungas ir mandala
K. Jungo mintys apie sapnus
Karlas Jungas ir NSO
K. Jungas. Vėlyvosios mintys
Filonas apie sapnus
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
Ralph Robert Moore. Sapnai
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Archetipo koncepcijos vystymasis
Cogito ergo sum: Sapnai
Nyčės gyvenimo drama
Filosofijos atsiradimas
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis