Jama - Mirtis
Kviečiu aplankyti ir Tibeto "Mirusiųjų knygą"
Nuo brahmanų laikų dominuojanti būdingiausia indų mitologijos tema - kosminė galia, įgyjama
pasiaukojimu bei askeze. Atsiradusi iš primityviausių ankstyvosios epochos magiškų vaizdinių,
ši tema senovės indų literatūroje įgyja tokią reikšmę, kokios jai nesuteikia jokia kita
senojo pasaulio literatūra. Indų epo literatūros mituose į pasiaukojimą dažnai
metasi demonai, norėdami laimėti kovą su dievais; tai jėga, visada priešiška dievams, o
svarbiausias ginklas ją įveikti - asketams sugundyti siunčiamų dieviškųjų mergelių grožis.
Šie motyvai išsiritulioja senovės indų epe, vėlesnėje mitologinės sistemos evoliucijos stadijoje, kai vėlyvųjų vedų panteono demiurgą ir valdovą Pradžapatį pakeičia nauja dievybė - Brahma. Dar labiau padidėja Višnaus ir Šyvos reikšmė; Indra, nors formaliai ir turi "dievų karaliaus" titulą, pasidaro visiškai nuo jų priklausomas. Jo vaizdinys sumenkėja ir daugelyje sakmių traktuojamas jau ironiškai; jis nuolat žeminamas ir pralaimi šventiesiems išminčiams, šventuoliams ir net demonams, ir tik vyresniųjų dievų užtarimas dar padeda jam išsilaikyti dangaus hierarchijoje.
Šiuo periodu dar labiau sumenkėja vedų dievybių reikšmė. Tačiau vienas vaizdinys, bet pakitęs turiniu, lieka toks pats reikšmingas. Tai mirties dievas Jama. Vedose, tai pirmasis žmogus, miręs žemėje ir atvėręs kitiems kelią į pomirtinę karalystę, - jis ir tampa jos valdovu (šio vaizdinio atitikmuo iranėnų mitologijoje yra laimingosios epochos - Aukso Amžiaus - žmonių karalius Jima). Epo mitologijoje Jama yra niūrus mirties dievas, požeminiame pasaulyje esančio pragaro, nusidėjėlių baudimo vietos (vėliau daugelio pragarų - "naraka") valdovas.
Pagal legendą, jis buvo šventu vyru, meditavusiu oloje, kai į olą įsiveržė plėšikai su pavogtu jaučiu, kur nupjovė jaučiui galvą. Kai jis pastebėjo, kad šventas vyras tai matė, jie nupjovė galvą ir jam. Tasai užsidėjo jaučio galvą ir įgavo baisią Jama formą. Jis nužudė plėšikus, išgėrė jų kraują ir kėlė siaubą visame Tibete. Tik kai jį įveikė Mandžustra, jis tapo budizmo globėju.
Tvaštaras išleido už Vivasvato savo dukrą Saranju.
Tačiau Saranju nenorėjo tekėti už žmogaus, bet jai teko paklusti tėvo valiai.
Ji pagimdė du dvynius, brolį ir seserį: Jama ir Jamė.
Bet po to išdidžioji Saranju nebepajėgė ilgiau gyventi
nelygaus sau vyro namuose. Ji sukūrė visiškai panašią į save moterį ir paliko ją
vietoj savęs Vivasvato namuose, pavedusi jai globoti
savo vaikus, o pati grįžo į tėvo namus.
Tvaštaras nepriėmė nepaklusnios dukros.
"Grįžk atgal į savo vyro namus, - jis liepė jai; bet kad pasislėptų, ji
pasivertė kumelaite su ugnimi žioruojančiais nasrais ir tokia patraukė į šiaurės kraštus.
Iš pradžių Vivasvatas nepamatė apgaulės.
Tariamoji Saranju pagimdė jam sūnų Manu.
iš kurio kilę visi dabar gyvenantys žmonės. Ir dar jai gimė sūnus Šanis,
tapęs žvaigžde danguje, ir dukra Tapatė.
Bet ši žmona netapo tikra vyresniųjų dvynių, Saranju
vaikų, motina; nepamilo jų taip, kaip mylėjo savuosius. Ir kartą Jama, jos nuolatinių
priekabių išvestas iš kantrybės, pagrąsė jai. "Kaip drįsti tu grasinti savo tėvo
žmonai, moteriai, kurią turi gerbti!" - sušuko pamotė ir pagauta įniršio
prakeikė Jamą. Šis nuliūdęs nuėjo pas tėvą ir viską jam apsakė: "Motina mūsų
nemyli. Jaunesniuosius ji glamonėja, o mes su seseria negirdim iš jos gero žodžio.
Ar gali motina prakeikti tikrą savo sūnų, nors ir nusikaltusį jai? O ji prakeikė mane iš
pykčio, ir aš nuo šiol nelaikau jos savo motina. Atleisk man, tėve, mano nusikaltimą ir
apgink nuo jos prakeikimo".
Vivasvatas Jamai atsakė:
"Tave apėmė pyktis ir tu, teisuoli mano sūnau, pažeidei teisingumo (darmos)
įstatymą. Nėra jėgos, kuri galėtų panaikinti motinos prakeikimą. Bet aš padarysiu taip, kad
jis nebūtų tau per sunkus".
Paskui jis kreipėsi į Manu motiną ir jos paklausė:
"Kodėl tu negali vienodai mylėti mano vaikų, jie juk lygūs tarpusavyje.
Be abejonės tu ne Saranju, tu jos atspindys, ir tavo vardas
Sandžnia, Atspindys, kadangi negali motina prakeikti
savo tikro sūnaus už vaikiškai neprotingą nusižengimą".
Sandžnia nieko į tai Vivasvatui
neatsakė, taigi jis atspėjo tiesą. Bijodama jo pykčio, pati jam viską prisipažino.
< . . . >
Jaunesnieji Vivasvato sūnūs gimė dievais, o vyresnieji - Jamas, Jamė ir Manu buvo mirtingi, nes ir jų tėvas, kai jie gimė, buvo mirtingas, ir tik po to tapo saulės dievu. Vyriausiasis Vivasvato sūnus Jama buvo žmogus ir su seseria gyveno žemėje - ir niekad daugiau neperžengė darmos įstatymo. Ir jis buvo pirmasis žmogus, kuris numirė. Jo brolis Manu vienintelis iš mirtingųjų išsigelbėko didžiojo tvano metu - jis ir tapo visos žmonijos protėviu. Jamė paskui tapo šventosios Jamuno upės deive. Jama buvo pirmasis mirtingasis - jis atvėrė mirtingiesiems kelią į pomirtinį pasaulį. Iš tėvo, kuris sušvelnino pamotės prakeikimą, malonės jis nuo to laiko ir iki šiol - mirusiųjų pasaulio valdovas ir teisingumo įstatymo saugotojas. Į jo buveinę protėvių pramintu keliu iš žemės išeina mirusiųjų vėlės.Paaiškinimai
1) Saranju - Tvaštaro duktė, kartais įgaunanti zoomorfinį (dieviškosios kumelaitės) pavidalą. Mitas apie Vivasvato vedybas su Saranju minimas "Rigvedos" X knygoje ir išsamiai aprašomas Sajanos (XIV a.) komentaruose. Vėlesnėse puranų knygose ją pakeičia Višvakarmano duktė Sandžnia.
2) Višvakarmanas - Kūrėjas. Ankstyvojoje literatūroje kai kada vartojamas kaip Tvaštaro epitetas, vėliau atskiros dievybės panteone pakeitusios Tvaštarą, vardas.
3) Jama reiškia "dvynys". Šis mitas vienas iš seniausių Vedose. Tai rodo ir iranėnų Jima (Aukso Amžiaus žmonių karalius, kai žemėje dar nebuvo mirties ir kančių) ir Jimak. Indų mitologijoje to nėra, tačiau ryškiausias jo atsisakymas nuo kraujomaišos su seserimi "Rigvedoje". Tačiau kai kuriuose Vedų tekstuose vaizduojama, kad ši kraujomaiša įvyko - ir, galbūt, tai ir buvo Jama mirties priežastis (palygink Adomo ir Ievos istoriją "Pradžios knygoje"), nors tiesioginių įrodymų ir nėra. Vėliau Jamos nuodėme laikomas pamotės įžeidimas.
4)
Šanis arba Šanaiščara - Saturnas.
Tapatė, Kaitrioji, kaip ir Šanis, tarp Vivasvato
vaikų atsiranda tik vėlesnėse mito versijose; paskui ji tampa "Mahabkaratos" epo herojų protėvio Kuraus motina.
5) Sandžnia - Vėlesnėse versijose, kuriose Sandžnia - Višvakarmano duktės vardas, jos vietininkė vadinama Čaja, kuri taip pat reiškia Atspindys (tiksliau Šešėlis). Šiose versijose dievo žmonos pabėgimo motyvas kitas - ji negali pakęsti jo skleidžiamo karščio. Paskui jos tėvas Višvakarmanas, norėdamas sumažinti šį karštį, nutašo dalį Vivasvato ugninio kūno ir suteikia jam gražiausią pavidalą ("Markandėjos puranas").
6) Jamuna - senovinis Džamnos upės pavadinimas.
Mirtis Biblijoje
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
Laužai Himalajų papėdėje
Egipto Mirusiųjų knyga
Karni Mata - žiurkiška deivė
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Kaip suprantu indų filosofiją?
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Ankstyvųjų krikščionių reinkarnacijos idėja
Dasanami sampradaja vienuolynų tradicija
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Indonezijos mirusiųjų kultas
Budizmas ir nemirtingumas
Patandžali joga
Kagju budizmas
Mitologijos skiltis
O. Schrader. Arijų religija
Vartiklis