|
(Kadaise ir nūnai - sekant 150-250'ais sukurtą Budizmo vidurio kelią) |
|
|
(Kadaise ir nūnai - sekant 150-250'ais sukurtą Budizmo vidurio kelią) |
Pasaulis yra judėjimas
Visybė yra tėkmė. Hologramoje persidengiantys vientisos šviesos srautai
apima ištisą struktūrų ir potėpių gausą. Lygiai taip, tik neįsivaizduojamai
plačiau, vientisas Visatos judesys sudaro painią tvarką ir leidžia mums
regėti bei veikti šiame keturmačiame erdvėlaikio pasaulyje.
Judėjimas kyla iš energijos žybsnių
Mintis, tikiu, egzistuoja kaip judri energija lygiagrečiose visatose.
Mūsų Visata iš šių energijos žybsnių. Iš tokių ataudų kuriama mintis
taip pat, kaip ir materija. Tiek materija, tiek jos suvokimas yra tas pats.
Viena pasekmė iš daugelio prielaidų
Nors Visata kažkuria dalimi apibrėžta, žymiai svarbesnė toji daugiamatė,
kuriamoji ir neapibrėžta visybės išraiška be paliovos apimanti naujas
'formas' ir poaibius. Galaktika, miestas, įmonė, netgi įvairios žmogaus
kūno ląstelės yra nepaliaujama energijos kaita tarsi vandens sūkurys.
Mikro ir makro pasauliai glaudžiai susiję
Struktūrų vystymasis, kurį vadiname mikroevoliucija, atspindi makrostruktūrų
evoliuciją ir atvirkščiai. Mikro ir makro struktūros vystosi lyg viena
visybė.
Juslus pasaulis yra judesys, aiškino Mokytojai, o ne judančių daiktų
rinkinys. Tai ne daiktai judesyje, o būtent pats judesys, iš kurio
sudaromi mums regimi daiktai, - jie ne kas kita, o tik judesys.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Brigsas ir Pytas, žvelgiantys per Visatos stiklą)
Šis judesys yra tolygus ir be galo greitas energijos kvantų [Tibeto kalba
"tsal" arba "šug"] spinduliavimas. Visi daiktai, priimtini mūsų pojūčiams,
bei bet kurios prigimties fenomenai yra sudaryti iš greito trumpalaikių
įvykių spinduliavimo.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Fredas Alenas Volfas apie lygiagrečias Visatas)
Nėra nieko, atsiradusio iš vienos prielaidos; visad reikia kelių, kad
rastųsi koks nors reiškinys. Sėkla be sąveikos su žeme, drėgme, šviesa
ir panašiai niekada neišaugs medžiu.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Brigsas ir Pytas, žvelgiantys per Visatos stiklą)
Tarpusavyje priklausančių Pradmenų ratas veikia viską ir visur, -
begaliniame mažame ir begaliniame dideliame. Jų veikla nėra progresyvinė
laike; visada yra ... dvylika priežasčių, - vienu metu ir tarpusavyje
susijusių; jų veikla persidengusi ir jos neveikia viena be kitos.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Erichas Džantsčas ir kūrimo evoliucija)
Mintis yra apibrėžimas, o ne daiktas
Nervų sistemos veiklai nėra vidaus ar išorės, o tik be paliovos
besikeičiančių tarpusavio sąryšių priežiūra (kaip valdymo pultas
povandeniniame laive).
Regimas pasaulis tėra stebėtojo kūrinys
Regimas pasaulis, kurį juntame, - su daiktais, šviesa ir spalvomis, -
tėra psichikos produktas, stebinčiojo kūrinys. Objektai, matomi
dangaus skliaute, nėra nei dangaus kūnai, nei debesys, nei krintančios
žvaigždės, o tik vaizdai, kuriuos sukūrė stebinčiojo sąmonė, - taip ir
ten patalpinusi, kur galėjo.
Visa, ką juntame, tėra mūsų projekcija
Visi jutimai tėra daiktų atgaminimas erdvėje ir laike iš tų daiktų
regimų ar menamų vaizdų, esančių smegenų žievėje. Visa, ką jaučiame
esant "anapus", tėra atspindys mums rodomų menamų vaizdų.
Prisiminimai piešiami mūsų jutimų plokštumoje
Sąmonė atsiveria kaip kompiuteris, ekrane išvedantis savąjį turinį.
Žymi šių vaizdų dalis ateina iš praeities ir susimaišo su esamu.
Medituodamas, atidžiau stebėdamas savo mintis, jis [studijuojantis
Slaptuosius Mokymus] pasiekia Lhag Thong ir 'didesnius regėjimus'
negu dauguma žmonių; jis kontempliuoja pastoviai kylančias ir
išnykstančias mintis, troškimus, prisiminimus ir panašiai, -
kurie prabėga tarsi trumpalaikiai burbuliukai upėje. Jis aptinka,
kad 'mintis' tėra žodis, težymintis proto fenomeno sekas.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
Savimonė, suvokimas, mąstymas - šių fenomenų vieta kalboje.
'Mintis' nėra esybė; ji tėra primesta sistemai aprašant įprastinę elgseną.
(H.Maturanos Pažinimo medis)
Šis mūsų stebimas pasaulis yra lyg vaidinimas vykstantis anapus mūsų;
iš tikro ten nėra nieko, - tik drobė, nuspalvinta daugeliu spalvų, kurią
mes išaudėme ir nešiojame savyje tuo pažymėdami klaidingą pažinimą.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(taip sakė Vasko Ronči)
Didžiausiasis šventasis, net jei jis tūkstančius kartų aukojo tai,
ką laikė brangiausia, net savąjį gyvenimą, - vandan kitų, Dievo meilės
ar kilnių idėjų, - tebelieka samsara kalinys, jei tik nepriima visa tai
kaip vaikų žaidimo be realaus pagrindo, kaip nenaudingų pasakiškų
šešėlių šokį, kuris tėra jo pačio minties atspindžiai begaliniame
Tuščiojo ekrane.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Fredas Alenas Volfas apie lygiagrečias Visatas)
Šis pagrindas [kelmas] iš pat pradžių laisvas nuo bet kokių priemaišų;
įsivaizduojamo pasaulio, kuriame gyvename, prigimtis yra trumpalaikiame
sąryšyje su kažkuria nepažinia Realybės substancija, kažkuria neaprašoma
jėga, kurios prisiminimai iškart paslepiami, užsklendžiant ekraną,
kuriame piešiami mūsų regimų daiktų vaizdai.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Brigsas ir Pytas, žvelgiantys per Visatos stiklą)
Mintis užsidaro nuosavame pasaulyje
Mintis tveria nuosavą pasaulį, kuriame ji yra visaapimanti. Ji pati
materializuojasi ir įsivaizduoja, kad tenai nieko daugiau nėra išskyrus
tai, apie ką ji pati mąsto.
Mes esame daugelio kitų dalelytės
Į šią 'kitų gausybę' įeina gamtos elementai, - kai kas pavadintų,
'dirvožemis', - kuriems jis turi dėkoti dėl [genetinio] paveldo bei
atavizmų; po to tų, kuriuos jis suvalgė ar įkvėpė iš tai, kas buvo
iki jam gimstant, kurių pagalba sukurtas jo kūnas, ir kurie, susilieję
su juo kartu su juose slypinčiomis sudėtingomis jėgomis, yra jo
būties dalelės.
Dvasinėje plotmėje toji 'kitų gausybė' apima daugybę jo amžininkų:
asmenys, su kuriais jis bendravo, su kuriais jis plepėjo, kurių
veiklą stebėjo. Taip veikia nenutrūkstami trikdžiai, kai asmuo siurbia
įvairią energiją, išskiriamą tų, su kuriais turi ryšius; ir tos
nesuderinamos energijos, tarp kurių įkurdinęs save, jis mano esant
'Aš', - sudaro knibždančią minią.
Chaoso kilmė tėra mūsų suskaldyto, atomistinio mąstymo pasekmė.
Tik tada, kai tenais nėra minties, galima suvokti, kas yra anapus minties.
Mes nesame kaip dvasia ar atskiras 'Aš'
Žmonija mąsto save kaip individus, iš prigimties skiriamų 'daiktų',
išliekančių nepaisant begalės pakitimų per jojo gyvenimą.
Kokia gi toji veikla, nuo kurios vertėtų susilaikyti? Tai netvarkinga
mąstymo veikla, kuri nepaliaujamai pasišventusi naujų idėjų generavimui,
menamo pasaulio kūrimui, kuriame ji pati įsikuria kaip kokia lėlytė
savajame kokone.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Deividas Bohmas 1-oje re-vizijoje)
Slaptieji Mokymai veda mokinį gilyn. Jie moko jį blaiviai ir vienodai
vertinti tiek nenutrūkstamą savojo mąstymo eigą, tiek fizinę veiklą,
atspindimą jo kūno. Jis turėtų suvokti, pastebėdamas, kad niekas iš
to, kas kyla iš jo, nėra jo. Jis, fiziškai ir dvasiškai, tėra iš
gausybės kitų.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Deividas Bohmas 1-oje re-vizijoje)
Atsakant tiems, kurie mano, kad Budistų išsigelbėjimas yra 'Aš'
sunaikinimas, žmogaus, kaip 'asmens', mirtis, - kad nors Budizmas
pažeidžia 'Aš' arba sielos (kaip tai bepavadintume) būtį, negali
kilti jokių klausimų apie sunaikinimą to, kurio prigimtis 'būti
neegzistuojančiu'. Realybė sunaikinama, tačiau tik toji iš neteisingų
požiūrių, ignoravimo, o dar tiksliau - tikėjimo 'Aš', kuris yra
nepriklausomas, vientisas ir pastovus, buvimu; tikėjimo, kurs
iškreipia pasaulio sampratą iškreivindamas dvasinį regėjimą.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Brigsas ir Pytas, žvelgiantys per Visatos stiklą)
Tuščia yra nebūtis visa to, ką galime pajusti
Tuštuma nėra fizikos vakuumas, pripildytas geometrijos ir laukų
fliuktuacijų; jis tikrasis niekas be struktūros, dėsnių ir jokio plano...
Nuojauta yra procesas apeinant mintį
Nuojauta yra suvokimas, esantis anapus bet kokios energijos, kurią galima
apibrėžti mintyje. Nuojauta tiesiogiai veikia materiją; ji minties
apėjimo būdas tarsi maža pasekmė.
Sąmonė nepaliaudama kuria visatą
Ne miglotoje praeityje, bet nepaliaudama sąmoninga mintis yra
stebuklinga kuriamoji veikla.
Tuščia suvokiama kaip būsena, kurioje nėra jokių sąryšių tarp elementų,
jokių fenomenų, - būsena, kurioje egzistuoja tik jėgos, slaptos ir
nepasireiškiančios. Būdamas visiško pasireiškimo nebuvimo sfera,
Tuščias yra nesuvokiamas.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Džonas Vyleris ir Laiko pasieniečiai)
Eiti anapus doros ir panašiai, - manoma ir tikima, kad tai eiti anapus
mentalinių struktūrų, nepaliaujamai tveriamų mąstymo ir pažintų per
transcendentinį regėjimą, tą, kurs įsivaizduojamas kaip praktinė dora,
nusileidžiant kitam, - kaip turint nuomonę ir kuriant teorijas,
kaip siekiant ir pasiekiant tikslą, - yra niekas, o tik prieštaringa
šmėkla, niekuo nesiejama su realybe.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Deividas Bohmas 1-oje re-vizijoje)
Sekant Slaptaisiais mokymais, daiktų kilmė neapibrėžiama jokia vieta ar
laiku praeityje, - jie visada tveriami dabar, kiekvieną akimirksnį, ir
mūsų mintyse tik tam, kad vėl panirtų ir ištirptų jau prieš kitą akimirksnį,
kaip kad 'bangos, sukeltos jūros ir vėl į jūrą krentančios'.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(be abejo, seras Artūras Edingtonas)
Išsilavinęs sapnuotojas gali prarasti sapnų malonumą. Jis gali
nebemėgdžioti tų sapnuotojų, kurie besimėgaujantys fantasmagorija,
kurią stebi ir kurioje veikia, stengiasi ir toliau miegoti.
Iš tiesų, kodėl sapnuojantys bijo prabusti, kodėl sapnuose
įsivaizduoja pragarą ir dausas, kurie laukia po mirties?
Kadangi jie baiminasi, kad, dingus 'sapnų vaizdiniams', jų menamas
'Aš', būdamas šių sudėtinė dalis, taipogi pranyks. Jie dar neįsisąmonino,
kad tikrasis jų vaiduokliško 'Aš' veidas tėra Mirties veidas.
Kol gyvuos mintis apie nepastovų 'Aš', primityvią sumą elementų, kurie
dėl įvairių priežasčių surinkti į vieną krūvą ir kurie dėl kitų priežasčių
vėl bus atskirti, - išliks ir mirtis.
Dramapada užsimena apie šios šmėklos išnykimą mūsų dvasinėje veikloje,
kai kalba apie tuos, kuriems 'nematyti mirties', t.y. tiems, kuriems
nėra mirties.
Prabusk... Budos nedarė nieko, išskyrus tai,
ir šis pabudimas padarė juos Budomis.
Istorija yra nakties košmaras, nuo kurio noriu pabusti.
Yra akimirkos, kai pajuntama savo identiškumą su žmogiškaisiais
apribojimais ir prieštaravimais. Tokiomis akimirkomis įsivaizduojama
save vienišu, stovinčiu ant mažos planetos lopinėlio, su nuostaba
žvelgiančiu į šaltį, tačiau vis dėlto judantį amžinybės žavesį, į
beribes platybes, į vieną susiliejusius gyvenimą ir mirtį, - ir
ten nebėra nei vystymosi nei likimo, - tik Būtis.
Neapčiuopiamas, kibirkščiuojantis, akinantis, šlovingas ir spindinčiai
bauginantis, - kaip pavasario miražas plevenantis virš žemės tarsi
vientisas virpėjimas... Tai tavasis švytėjimas savo tikrąja prigimtimi.
Papildomi skaitiniai:
Pabudimas yra išsilaisvinimas, išsigelbėjimas. Slaptieji mokymai savo
mokiniams nenurodo jokio kito kelio, išskyrus šį.
(Slapti žodiniai Tibeto mokymai)
(Džeimsas Džoisas. Ulysas)
(kaip be Alberto Einšteino)
(Bardo Todolas)
Laužai Himalajų papėdėje
Apie Tibeto mirusiųjų knygą