Šnabždanti uola / Python Rock. Vartiklis

Galimai seniausias apeigų liudijimas atrastas Ngamilande (Botsvana). Codilo kalvose^*) (izoliuota nedidelių uolų grupė Kaslahari dykumoje, kuriose didžiausia uolų piešinių koncentracija - per 3500, kai kurie senesni nei 1500 m.) netoli pitono galvą primenančios uolos paskutinį 20 a. dešimtmetį archeologai rado „Raganosio olą“. Joje (bušmenų [San] vadinamoje „Šnabždančia uola“) yra stambus akmuo (6x2 m) su beveik 400 žmogaus padarytų įrantų. Python Rock, Botswana

Ola randasi šiaurinėje Moterų kalvos dalyje. Joje ant šiaurinės sielos pavaizduotas baltasis raganosis (nuo jo kilo ir olos pavadinimas) bei raudona žirafa. Aplink juos yra kitų piešinių, daugiausiai raudonai, iš geometrinių figūrų. Priešingoje sienoje irgi išraižyti grioveliai.

Pitono uola yra 6 m ilgio ir 2 m. aukščio. Prieš uolą rasta daugybė akmenų, naudotų toms įrantoms padaryti. Kartu su jais [kai kurie senesni nei 70 tūkst. m.] atkasta per 13 tūkst. artefaktų – tame tarpe degintų iečių antgalių ir galimų apeigų įrankių. Beje, akmuo, naudotas iečių antgaliams, yra ne iš Codilo kalvų. Jie yra nagingiau pagaminti ir spalvingesni nei kiti to laikmečio ir vietovės antgaliai. Įdomu, kad tik raudoni antgaliai buvo deginti. Atrodo, kad akmens amžiaus žmonės į olą atsinešdavo tuos spalvingus antgalius ir čia užbaigdavo juos gaminti. Raudoni iečių antgaliai būdavo sudeginami. Tai buvo ritualinis artefaktų sunaikinimas, nes nerasta jokių gyvenimo ženklų. Tai rodo, kad abstraktus mąstymas pasireiškė gana anksti. Jie šimtus kilometrų nešė iečių antgalius, kuriuos čia sąmoningai sudegindavo.

Sheila Coulson^**) iš Oslo un-to už Pitono uolos šiaurinėje pusėje rado slaptą olą, kurios įėjimas buvo nugludintas, kas liudija apie galimą jos naudojimą per daugelį amžių. Gali būti, kad kalbant joje pasislėpusiam šamanui, galėjo atrodyti, kad kalba pati gyvatė. Sanams Codilo kalvos iki šiol yra šventa vieta ir jie jas vadina Dievo kalnais ir Uola, kuri šnabžda.

Pitonas yra vienas iš svarbesnių gyvūnų sanams (bušmenams), kurie yra viena seniausių rasių (kartu su Khoi atsiskyrė nuo kitų maždaug prieš 70 tūkst. m. – dabar bendrai jie vadinami San-Khoi). Jų pasaulio sukūrimo mite žmonija kilo iš pitono. Senas ir sausas upių vagas aplink uolas, atseit, išrausė gyvatė, kai suko ratus ieškodama vandens. Gamtos sukurtą uolos panašumą į pitoną papildomai sustiprino žmonių pastangos. Naktį laužų šviesoje atrodo, kad pitono galva iš tikro juda.

Oloje tėra tik du piešiniai: juose pavaizduota dramblys ir žirafa. Ir jie yra ten, kur per sieną bėga vanduo. Tai irgi gali būti susiję su mitologija. Sanų mite pitonas įkrito į vandenį ir negalėjo išsiropšti. Jį ištraukė žirafa. O dramblys su savo ilgu straubliu yra dažnai panaudojamas kaip metafora pitonui įvardinti.

^*) Codilo kalvos (Tsodilo) - archeologinė vietovė Kalahario dykumoje, Botsvanos šiaurės vakaruose, apie 40 km nuo Šakavės. Nuo 2001 m. UNESCO pasaulio paveldo objektas, įtrauktas dėl savo religinės ir dvasinės reikšmės vietiniams gyventojams (sanams), taip pat dėl kelių tūkstantmečių senumo uolų piešinių (per 4500). Raudoni piešiniai priskiriami sanams, o balti – bantams.
Masyvą sudaro keturios pagrindinės kalvos („Vyras“, „Moteris“, „Vaikas“ ir bevardė), kurių aukščiausia iškilusi 1400 m. („Vyras“). Švenčiausia vieta yra greta „Vyro“ kalno viršūnės, kur, kaip pasakojama, po pasaulio sukūrimo klūpojo ir meldėsi Pirmoji Dvasia. Sanai (bušmenai) tiki, kad vis dar galima pamatyti Pirmosios Dvasios kelių atspaudą uoloje. Tikima, kad „Moters“ kalvoje ilsise dievai, iš kur valdo pasaulį – būtent čia yra daugiausia uolų piešinių, nors žinomiausi („banginis“, „du raganosiai“, „liūtas“) randasi rytiniame „Vyro“ šlaite. „Moters“ šiauriniame gale yra „Raganosio“ ola su piešiniais (daugiausia raudonų, tačiau raganosio piešinys baltas), kurioje rasta daug akmens amžiaus įrankių, keramikos, geležies dirbinių, kaulų ir t.t.
Žodinė tradicija pasakoja apie vietinės sanų grupės zhu žmones, kurie olose slėpėsi arba atlikdavo apeigas. Pagal vieną legendų, medžiotojai, jei medžioklė nenusisekdavo, ateidavo į olą susitikti su protėviais, kurių prašydavo sėkmės kitai medžioklei. O jei tada medžioklė pavykdavo, jie grįždavo į olą ir protėviams paruošdavo maisto.

^**) Šeila Koulson (Sheila Dawn Coulson) – norvegų archeologė, Oslo un-to profesorė. Jos tyrimai koncentruoti į akmens amžiaus technologijas ir susijusį žmonių elgesio savybes, apibūdinamas kaip chaine operatoire. Anot jos, tiriant gamybines atliekas ir atkartojai veiksmus, būtinus įrankio pagaminimui, galima atsekti elgsenos sekas ir procesus. Ji tyrė didelę akmeninių įrankių įvairovę – iš Kanados, Europos, Pietų Afrikos (paskutinius du dešimtmečius Botsvanoje). Parašė knygas „Pavojinga ir dieviška: Gyvatės mįslė“ (2012), „Vidurinio paleolito industrija Didžiojoje Britanijoje“ (1990).

Apie tai, kaip atsirado gyvūnų garbinimas, aiškina daugybė teorijų. Gyvačių garbinimas paplitęs visame pasaulyje – tame tarpe ir Australijoje, kur buvo garbinamas milžiniškas pitonas, vadinamas daugeliu vardų, tačiau dažniausiai Vaivorykštės gyvate. Sakoma, kad ji suformavo kraštovaizdį, įkūnijo gėlo vandens dvasias ir baudė nusikaltusius. Centriniuose rajonuose sutinkami Gyvatės-Vaivorykštės atvaizdai – ji judėjo nuo šiaurinės pakrantės ir pakeliui kūrė upes, kalnus ir … žmones. Pietvakarių aborigenai ją vadino Waugyla, o rytų pakrantės warramungai – Wollunqua (skaitykite apie aborigenų Svajų metą).

Labai gerbiamos gyvatės Indijos mitologijoje – jos antroje vietoje pagal šventumą po karvių. Penktą šravano mėn. dieną švenčiama Nag Pančami šventė, siejama su gyvačių garbinimu. Jų statuloms siūloma pieno ir smilkomi smilkalai. Šyva nešiojo gyvatę ant kaklo. Indų mituose vardijamos šios svarbiausios gyvatės:

Indijoje dravidai sudegindavo atsitiktinai užmuštą kobrą. Šiaurės Indijoje garbintas vyriškos lyties gyvačių valdovas Nagaradža. Bengalijoje buvo garbinta žmogaus formos gyvatė Manasa. Šravano mėn. (liepa-rugpjūtis) šeimos pasidarydavo iš molio deivės skulptūrėles – dažniausiai su 2 gyvatėmis, savo galvas padėjusias jai ant pečių. Jai aukota ožka arba balandis. Šventės pabaigoje statulėlė būdavo panardinama vandenyje, tačiau prieš tai gyvatės nuimamos nuo pečių. Taip pat Bengalijoje buvo garbinamas nedidelis iš kamščio pagamintas namelis, vadinamas Karandi, kuris buvo puošiamas gyvačių vaizdais ir motyvais iš legendų. Jis būdavo apšlakstomas paaukotų gyvūnų krauju.

Ir kitur Tolimuosiuose rytuose irgi sutinkami gyvatiški dievai. Tibete šventąsias vienuolių dūdas puošia gyvačių atvaizdai. Nepalo Budanilkanta vietovėje randasi paslaptinga „Miegančio Višnaus“ skulptūra, kur baseine Višnus miega gyvačių guolyje.

Neapeikime ir Irako, kuriame į šiaurę nuo Mosulo prie Šeich-Adi miesto randasi jezidų bažnyčia, kurios duris puošia gyvatės atvaizdas. Tai svarbus jezidų piligrimystės centras. Vakariečių supratimu, jie velnio garbintojai, tačiau patys jezidai gyvatę laiko galingiausia jėga, nešančia tiek gėrį, tiek blogų.

Afrikoje gyvačių garbinimo centras buvo pas dahomėjus. 17 a. pradžioje, nukariavę vaidahus, jie palaipsniui sau pritaikė anksčiau nekęstų gyvačių garbintojų apeigas. Vaidahų pagrindinėje šventykloje buvo apie 70 gyvačių. Buvo gerbiamas kiekvienas danh-gbi pitonas, kurių žudyti nebuvo leidžiama. Aukso kranto Ačimota koledžo muziejuje 1940-aisiais buvo molinis puodas, kurio pagrindą supo Vaivorykštės gyvatė. Pasaulio sutvėrimo mite sakoma, kad ji palikdavo savo namus tik ištroškusi. Remdamasi uodega ji iškeldavo galvą iki dangaus ieškodama lietaus dievo. Gausiai atsigėrusi, dalį vandens gyvatė galėjo išlaistyti ant žemės lietaus pavidalu. Puodo šonuose buvo pavaizduotos dar 4 kitos gyvatės: Danh-gbi – gyvybę suteikianti gyvatė; Li – saugančioji; Liwui, susijusi su jūrų dievu Wu; Fa, dievų „paštininkas".

Ašanti vaivorykštės dievas yra nedidelių smauglių atmaina, bet buvo garbinama ne visa rūšis, o tik atskiri individai. Daugelyje Afrikos sričių gyvatė laikyta mirusiųjų gentainių inkarnacija.

Kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų gentys garbino barškuoles, kaip gyvačių valdoves, galinčias sukelti vėjus ir audras. Jų vaizdai dominuoja chochokamų⁵⁾ genties mene, Arizonos valstijoje buvo Gyvačių miestas, gyvavęs nuo 400 m. pr.m.e. iki 1200 m. Ohajo valstijoje yra paslaptingas milžiniškas gyvatės formos pylimas… Gyvatės gana svarbios viename hopių (Arizona) genties šokyje.

Gyvatės garbintos Peru laikais prieš inkus, o Čilėje mapučų mite apie tvaną savo vaidmenį atlieka gyvatė. Actekai vaizdavo, kad žmogų sutvėrė plunksnuota gyvatė Kecalkoatlis, padedamas gyvatiškos žmonos Sihuakoatlės¹⁾. Senojoje actekų sostinėje Tenočtitlane²⁾ (dabart. Meksika) šventas vietas puošė plunksnuotų gyvačių galvos, o įėjimą į Kecalkoatlio šventyklą saugojo milžiniškos gyvatės pražioti nasrai. Senovės majai irgi garbino plunksnuotą gyvatę, kurią vadino Kukulkanu. Ir šiaip visoje Centrinėje Amerikoje buvo gausu vaizdų su gyvačių motyvais.

Haityje išliko legendos apie gyvates, kurios siekia pasaulio tvėrimo pradžią. Vietinės vūdistinės gentys tiki į Dambala Vedo³⁾ dievą, kuris vaizduojamas gyvatės pavidalu, ir laikomas Pasaulio, Dangaus ir Žemės, sutvėrėju. Įdomiame padavime apie Tvaną, Gyvatė užliejo žemę vandeniu, tačiau pasirodė Vaivorykštė, kurią Gyvatė vedė kaip žmoną Ajidą Vedo⁴⁾.

Biblijoje Edeno sode gyvatė bando sugundyti Adomą ir Ievą, kad šie ragautų uždrausto medžio vaisių. Gnostikai-ofitai priversdavo gyvatė susiraityti aplink sakramentinę duoną ir garbino ją kaip Atpirkėjo įsikūnijimą. Herodotas sako, kad didelė gyvatė kadaise apgynė Atėnus. Velse Dewi buvo dievas, vaizduojamas kaip didelė raudona gyvatė. Yra įrodymų, kad Iberijos pusiasalyje iki įsigalint krikščionybei buvo garbinamos gyvatės. Tik štai Vakarų teologai kažkodėl gyvatę ėmė sieti su Šėtono kultu. Bet kodėl būtent Vakaruose gyvatė yra medicinos simboliu?!

Antikos statulos dažnai vaizduoja Eskulapą, laikantį taurę, aplink kurią apsivijusi gyvatė (kaducėjų). Ir iš tikro, gyvatės sąsaja su gydymu labai sena - nors dažnai ir su gydymu magijos, o ne medicinos būdais. Greičiausia ji atėjo per Hermį, tapatintą su egiptiečių Totu, o tasai visko išmoko iš savo tėvo Enki (t.y. tvėrusio žmogų). O Egipte gyvatė buvo šventa ir gerbiama. Ten paprastai vaizduotos dvi gyvatės, pasidabinusios dviem karališkomis karūnomis – Aukštutinio ir Žemutinio Egipto. Netgi faraonai dažnai vaizduoti su gyvatės ženklu kaktoje. Gerbtos gyvatės ir gretimame Kuše, kur keramikos puošybai įprastas sparnuotos gyvatės simbolis.

¹⁾ Sihuakoatlė - actekų (ir kitų Centrinės Amerikos indėnų) mitologijoje Moteris-gyvatė, žemės, vaikų gimdymo (ir derlingumo), o taip pat karo deivė. Garbinta ir Tonancinos („mūsų motina“) vardu, Kilastli („erelė“). Vaizduota jauna moterimi ilgais banguotais plaukais baltais drabužiais ir dažnai su kūdikiu ant rankų. Kartais rankoje laikė gyvatę arba šluotą. Burna atverta, laukdama aukų. Jos garbinimo centru buvo Kuluakanas.

²⁾ Tenočtitlanas - Mezoamerikos miestas-valstybė, Tekskoko ežero saloje, Meksikos slėnyje. įkurtas 1325 metais, ilgainiui Tenočtitlanas tapo sparčiai augančios actekų imperijos centru; 1521 m. žlugo.
Plačiau apie jį skaitykite >>>>>

³⁾ Dambala - vūdū tikėjime seniausias loa [nematoma dvasia] Didžioji gyvatė, dangaus dievas, visų dalykų pradžia ir pabaiga. Laikomas visko, kas gyva, bei visų loa tėvu. Jos simboliu yra dvi gyvatės. Kai jis nusinėrė savo odą prieš saulę, tuo pat metu ant žemės išpylęs vandenis, vandenyje atsispindėjo saulė ir sukūrė Ajida-Vedo (Vaivorykštę). Dambala pamilo Vaivorykštę už jos grožį ir ji tapo jo žmona. Jis valdo protą ir yra atsakingas už kosminę pusiausvyrą. Jis globoja luošius, albinosus ir mažus vaikus. Kai jis pasirodo ne kalba, o šnypščia kaip gyvatė.

⁴⁾ Ajida Vedo - galinga loa, Vaivorykštės gyvatė, vūdū tikėjime, garbinama Afrikoje ir Karibuose. Ji atsakinga už vaisingumą, vaivorykštes, vėjus, vandenį, griaustinį, ugnį, turtus ir gyvates. Ji prisidėjo tveriant pasaulį ir atsakinga už tai, kad žemė ir dangus laikytųsi kartu. Vakarų Afrikoje ji tapatinama su jorubių vaivorykštės deive Ošumare, o Haityje ji siejama su Nekalta mergele Marija.

⁵⁾ Chochokamai - išnykusi Šiaurės Amerikos indėnų gentis, kurios vardu pavadinta chochokamų kultūra, kurią išskyrė H.S. Gladvinas pagal Gilos upės slėnyje 1928 m. kasinėtas gyvenvietes. Ši kultūra buvo paplitusi 300 m. pr.m.e.-1400 m. Šiaurės Amerikos pietvakarinėje dalyje, prie Gilos ir Salto upių (vidurio ir pietų Arizona, Sonora, iš dalies ir Meksikoje). Manoma, kad ji susidarė susiliejus medžiotojų ir žemdirbių kultūroms. Šios kultūros centre buvo Gyvačių miestas (netoli Santanos Arizonos valst.), kuriame gyventa 300 m. pr.m.e.-1050 m. 1350-1450 m. dėl nežinomų priežasčių Hohokamo kultūros gyvenvietės apleistos. Manoma, kad Hohokamo kultūros žmonės buvo pimų ir papagų protėviai.