Džiroftas
Džiroftas - miestas Kermano provincijoje pietų Irane, esantis 230 km į pietus nuo Kermano;
apie 290 tūkst. gyventojų. Praeityje buvo vadintas ir Sabzevaranu, o dėl derlingų apylinkių ir Hend-e-Koochak (Mažoji Indija).
Džiroftas randasi plačioje Halilio upės slėnio lygumoje. Tai viena karščiausių vietų Irane ir
Žemėje 1933 m. rugpjūtį čia buvo užregistruota 57oC temperatūra.
Miestas neseniai tapo plačiai žinomas pasaulyje, kai Iranas paskelbė, kad netoli jo rastos senovinio miesto liekanos,
kurios gali priklausyti užmirštai Džirofto civilizacijai, viena seniausių (o, galbūt, ir seniausia), gyvavusi iki dantiraščio kultūros Mesopotamijoje.
Džirofto kultūra (dar kartais vadinama Halil-Rudo kultūra) priskiriama ankstyvajam Bronzos amžiui (3 tūkst. pr.m.e. pabaiga), buvusi
dabartinėse Sistano ir Kermano provincijose Irane. Hipotezė iškelta remiantis iš juodųjų archeologų konfiskuotais artefaktais. Spėjama jų vieta yra
netoli Džirofto esantis Konar Sandalas, kurį sudaro dvi kalvos, esančios keli kilometrai viena nuo kitos (13 ir 21 m).
Kitos svarbesnės su ja susijusios vietos yra Šahr-e Sukhteh (Sudegęs miestas), Tepe Bampuras, Espiededžas, Šahdadas, Iblisas ir Tepe Yahya.
Šahr-e Sukhteh'as (Šahr-e Sokhte) randasi dabartinėje Sistan va Balučestano provincijoje.
Gyvenvietė datuojama 3200 m. pr.m.e. ir buvo bent tris kartus sudegusi iki ją apleidžiant maždaug 2300 m. pr.m.e. Čia rasta neįprastų radinių,
tokių, kaip dirbtinė akis, žmogaus kaukolė, parodanti buvus galvos chirurgiją ir seniausias iš žinomų trik trako žaidimo (bekgamono) rinkinys.
Šių archeologinių radinių vietos apjungimo į civilizaciją, kuri būtų tarpinė tarp
Elamo**) ir Indo slėnio, idėja priklauso Yousefui Madžidzadehui*), kuris yra
kasinėjimų komandos Džirofte vadovas. Jisai spėja, kad tai yra dingusios Aratos (kaip ją vadino šumerai) karalystės liekanos. Arata vėliau
Irano plynaukštėje persikėlė į pietvakarius (Herodotas Partą vadino Artaioi).
Baktrija ir Parta gali būti Arati perėmėjos.
Šie pasiūlymai priimti skeptiškai. Kiti (D.T. Potts, P. Steinkeller ir kt.) Konar Sandalo
radimvietę sieja su paslaptingu Markaši miestu-valstybe, spėjamai buvusiu į rytus nuo Elamo.
Ankstyvuosius kasinėjimus Kermano provincijoje apie 1930 m. atliko M.A. Steinas, o 1966-67 m. čia dirbo dvi
archeologų grupės: vadovaujama Dž. Kolduelo iš Ilinojaus ins-to ir Č. Lambert-Karlovskio iš Harvardo un-to.
Vis tik dauguma artefaktų buvo iki 2001 m. konfiskuota iš nelegalių kasinėtojų (vagysčių iš kapų pagausėjo po potvynio, atvėrusių kapus -
apie 2000-2002 m.). Daugelis radinių buvo dekoruoti architektūriniais motyvais bei gyvūnų atvaizdais. Dalis jų nepanašūs į jokius kitus, rastus
šiame krašte. Kai kurie jų pagaminti iš chrorito, pilkai žalsvo akmens, o kiti iš vario, bronzos, terakotos ir
lapis lazuri. Vėliau čia kasinėjimus pradėjo Y. Madžidzadehas, kurio komanda atkasė maždaug 2 km2
miesto liekanas, kurios datuojamos apie 3 tūkst. pr.m.e. pabaiga. Atkasta tvirtovė, turėjusi langus, užimanti apie 13,5 ha plotą.
Tie artefaktai priklauso vadinamajam tarpkultūriniam keramikos stiliui, nuo 20 a. 7 dešimtm.
žinomam Mesopotamijoje ir Irano aukštikalnėse iš Tepe Yahya kasinėjimų. Vis tik hipotezė apie Džirofo civilizaciją nėra visuotinai pripažinta.
Įtariama rašto sistema
Maddžidzadehas tvirtina, kad rasti užrašai nežinomu raštu, kaip manoma, palyginamu su linijiniu elamitų raštu, datuojami maždaug
22 a. pr.m.e. Tačiau tasai pranešimas sutiktas skeptiškai ir kai kurie specialistai mano, kad jie priklauso Rytų civilizacijai.
Priešistorinis Iranas
Iki indo-iranėnų atsikėlimo į šį regioną 2 tūkst. pr.m.e., jame gyveno visai kitos tautos.
Neandertaliečiai čia gyveno jau prieš 100 tūkst. metų. Seniausių jų įrodymų rasta
Kašafrude (Khorasane, šiaurės Irane). Žmonių artefaktai sutinkami nuo 9000 m. pr.m.e., t.y. iki Elamo (ne semitinės ir ne arijų kilmės)
ir indo-iranėnų atsikėlimo. Seniausi vėlyvojo paleolito
artefaktai daugiausia rasti Zagros kalnų Kermašacho ir Khoramado olose. Tarp jų, ten rasta ir 7000 senumo
ąsočiai vynui. Kitų artefaktų rasta Irano vakaruose esančiame Gandž Darehe.
*) Jusefas Madžidzadė (Yousef Majidzadeh,
g. 1938 m.) azerbaidžaniečių kilmės Irano archeologas, kasinėjimų Ozbaki, Kabristane ir Džirofte vadovas.
2007 m. Kermane pristatė seminarą Džiroftas, rytų civilizacijos lopšys. Po 1978 m. Irano revoliucijos persikėlė į Prancūziją.
**) Elamas į rytus nuo Tigro buvusi senovės šalis, viena iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų civilizacijų,
egzistavusi nuo 3 tūkstantm. pr.m.e. pradžios iki Achemenidų imperijos
užkariavimo 539 m. pr.m.e. Po 7 a. Elamo pavadinimą pakeitė Persija (nes į Anšano apylinkes atsikėlusi
gentis vadinosi persais). Elamas laikomas pirmąja Senovės Irano civilizacija. Patys elamitai savo šalį
vadino Haltamti (vėliau Atamti). Elamo civilizacija apėmė dabartinio Irano pietvakarinę dalį, ten, kur dabar yra
Chuzestano, Farso ir Bušehro provincijos. Elamo istorija žinoma tik fragmentiškai, remiantis daugiausia Mesopotamijos šaltiniais.
Joje gyvenusi pagrindinė tauta vadinama elamitais, kurių naudota elamitų kalba negimininga
jokiai Irano kalbai. Elamitai turėjo savo atskirą dievų panteoną, tačiau skirtingais laikais buvo garbinamos skirtingos
dievybės. Palaipsniu svarbiausiu elamitų dievu tapo Inšušinakas - iš pradžių buvęs nereikšmingas mirusiųjų
pasaulio globėjas, ilgainiui tapo Elamo valdovų globėju. Dėl Mesopotamijos įtakos elemitai taip pat išpažino šumeriškus ir semitiškus dievus.
Nan Madolis
Chimera tebegyva
Šnabždanti uola
Kijevo paslaptys
Nubija ir jos istorija
Kadžuraho paminklai
Bado kalnai Afrikoje
Indo-iranėnai ir kalba
Bokoro rūmai, Kambodža
Kur sustojo tūkstantmečiai?
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Stounhendžas: mistinis statinys Anglijoje
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
E.Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Ayers Rock uola: Australija
Janas Ščepanskis. Majai
Buvęs uždaras Tibetas
Naska linijos, Peru
Ofyro aukso šalis
Megalitai: dolmenai
Languedoko akmenys
Kur išėjo hetitai?
Kinijos piramidės
Slontaho šventykla
Matriarchatas
Vartiklis