Faraonė Hatčepsutė. Vartiklis

Kas vertė ją valdyti Egiptą apsimetus vyru ir palikus posūnį šešėlyje?

Jos mumija saugoma Kairo Egipto muziejuje. Lininis audeklas, apvyniotas aplink kaklą. Viršutinė lūpa atsikišusi virš apatinės. Akių ertmės užkimštos juoda derva, nosies angos užkimštos. Kairė ausis sulindusi į kaukolę, o galva beveik be plaukų. Tai 18-os dinastijos faraonė Hatčepsutė, valdžiusi Egiptą 1479-1458 m. pr.m.e. Ir žvelgiant į ją dabar sunku reginį sieti su valdove, apie kurią parašyta: „Žiūrėti į ją maloniau nei į bet ką kita“.

Hatčepsutės mumijos atradimas prieš kelis metus sukėlė susidomėjimą.
1903 m. archeologas Howard Carter¹⁾ rado du Hatčepsutės sarkofagus (iš jos parengtų 3-jų) 20-ame Faraonų slėnio kape (KV20, vienas iš pavojingiausių kapų). Jie buvo tušti. Buvo netgi neaišku, ar galėjo būti išlikusi jos mumija, kai, valdant jos įpėdiniui Tutmoziui III, buvo naikinami visi įrašai apie ją ir jos atvaizdai. Tačiau 2005 m. Zahi Hawass su mokslininkų komanda ėmėsi iš nežymaus KV60a kapo (buvusio netoli KV20; ir įėjimas į kurį buvo iš KV19 koridoriaus) grindų išvalyti mumiją, irgi rastą H. Karterio, tačiau nelaikytą svarbia. Tame kape buvo dvi mumijos – viena karste, o kita ant grindų - be drabužių, be galvos apdangalo, papuošalų, auksinių sandalų ir kitokių prabangos požymių. Ji buvo stora ir „didelėmis nukarusiomis krūtimis“. 1906 m. mumija iš karsto buvo perkelta į Kairo muziejų, o užrašas ant karsto imtas vėliau sieti su Hatčesuptės aukle. O mumija ant grindų taip ir palikta. Ir jeigu nebūtų atrastas dantis, niekas nebūtų atkreipęs dėmesio į šį kapą.

Su laiku įėjimas į KV60 buvo užmirštas iki 1989 m., kai D. Ryan'as⁴⁾ atvyko į Faraonų slėnį patyrinėti kelių mažų, neišpuoštų kapų. Paragintas įtakingos egiptologės E. Thomas, kad KV60 kape gali būti Hatshepsut

Hatčepsutės mumija, jis ėmėsi ir jo paieškos. Atvykęs vėlai, jis pirmą dieną nusprendė pasižvalgyti aplink. Jis praėjo virš KV19 ir manydamas, kad KV60 gali būti greta, ėmė šluoti prie įėjimo. Po pusvalandžio jis atrado plyšį į koridorių. Po savaitės jis su inspektoriumi įžengė į kapą ir rado tą mumiją.

Kuo ilgiau jis ją tyrinėjo, tuo labiau įtikėjo, kad ji galėjo būti svarbia. Ji buvo labai kokybiškai mumifikuota ir jos karališka poza leido spėti, kad tai karalienė. Bet ar tai Hatčepsutė? Zahi Hawass paprašė patikrinti visas Egipto muziejuje esančias neatpažintas ir, greičiausiai, karališkos šeimos mumijas, o rastoji KV60 kape buvo irgi perkelta į muziejų. Per 4-s 2006 m. pabaigos mėnesius jos peršviestos CT skeneriu, kas leido detaliau jas ištirti, sužinoti jų amžių ir mirties priežastį.

Apie 4-ias mumijas išvados padaryti nepavyko. Tada Z. Hawass nusprendė patikrinti 1881 m. Deir el Bahri rastą medinę dėžę su Hatčepsutės kartušu; manyta, kad joje buvo jos kepenys. Peršvietus skeneriu joje buvo rastas dantis – antras krūminis be šaknies dalies. Radiologas Ashraf Selim'as, patikrinęs tų 4-ių mumijų žandikaulių nuotraukas, pastebėjo, kad storoji mumija iš KV60 turi vieną šaknį be danties. Patikrinus, dantis ir jos šaknis atitiko.

Aišku, tai dar nėra absoliutus įrodymas. Tačiau tai sudaro prielaidą paneigti teoriją, kad Hatčepsutė buvo nužudyta. Greičiausia ji mirė nuo infekcijos, kurią sukėlė danties uždegimas, kartu su komplikacijomis nuo kaulų vėžio ar galimo diabeto. Gaila, kad 2007 m. balandį atlikti DNR testai nieko nedavė. Buvo lyginama mumijos mitochondrijų DNR su Hatčepsutės senele Amoze Nefertari. Liko 30-35% tikimybė, kad pavyzdžiai nesutampa.

Toks likimas atrodo keistas faraonei, kuri dėjo tiek daug pastangų. siekdama išvengti nežinios. Ji buvo viena iš didesniųjų senovės Egipto statytojų. Ji statė ir atnaujino šventyklas nuo Sinajaus iki Nubijos. Karnako šventykloje, skirtoje Amonui, ji pastatė 4 granito obeliskus. Stovėjo šimtai jos statulų, visur buvo įrašai, liudijantys apie ją, su tikrais ir išgalvotais faktais, net jos mintimis bei viltimis.

Kai Hatčepsutė gimė, Egipto galia jau silpo. Jos tikėtinas senelis Amozis, 18-os dinastijos pradininkas, išvijo grėsmingus hyksus, du šimtmečius užėmusius šiaurinę Nilo slėnio dalį. Kai jo sūnus Amenhotepas I nepaliko sūnaus, tad valdžią gavo nuožmus generolas Tutmozis I²⁾, nes jis buvo vedęs princesę.

Hatčeosutė buvo Tutmozio I ir jo Karališkosios žmonos, karalienės Amozės, dukra. Tačiau Tutmozis turėjo sūnų su kita karaliene, t.y. Tutmozį II⁵⁾, kuris paveldėjo karūną. Siekiant sustiprinti karališkąją liniją, jis apsivedė su Hatčepsute, ir su ja susilaukė dukters. Tačiau kita žmona Izidė jam pagimdė sūnų.

Tutmozis II nevaldė ilgai, miręs, kaip dabar spėjama, nuo infarkto. Tuo metu jo įpėdinis Tutmozis III buvo dar labai jaunas ir Hatčepsutė tapo jo regentu. Taip prasideda vienas įdomiausių Egipto istorijos puslapių. Thutmse III and Hatshepsut

Pradžioje Hatčepsutė rūpestingai rūpinosi politiniais reikalais už įpėdinį. Tačiau netrukus pasirodė ženklai, kad jos vaidmuo bus kitoks. Ji Asuano akmens skaldyklose užsako raudono granito obeliskus, po kelių metų prisiima Egipto „faraono“ vaidmenį ir valdo šalį 21-ius metus.

Kas ją privertė taip pasielgti? Socialinė ar karinė krizė? Dievo Amono nurodymas? Valdžios troškulys? Kažkuo tai susiję su kraujo linija. Gebel el Silsila smiltainio skaldykloje jos vyriausias architektas Senenmutas į ją kreipiasi „faraono pirmagimė dukra“, tuo pabrėžiant įpėdinystę po Tutmozio I. Juk ji buvo tikrojo karališko kraujo, kai jos vyras-brolis tebuvo „priimtojo“ faraono palikuonis. Egiptiečiai tikėjo faraono dieviškumu ir būtent Hatčepsutė, o ne jos posūnis, turėjo biologinį ryšį su faraono dinastija.

Tačiau valdžia turėjo būti perduodama tėvo sūnui, o ne dukrai. Kai mirė vyras, Hatčepsutės titulas buvo ne Faraono žmona, o dievo Amono žmona, kas irgi galėjo padėti jos kelyje į sostą. Ir Hatčepsutė neslėpė savo lyties – tekstuose jos atžvilgiu dažnai naudojamos moteriškos giminės galūnės. Tačiau ji stengėsi suderinti faraono ir karalienės įvaizdį – viena granito statula vaizduoja ją kaip moters figūrą, tačiau su dryžuotu nemes galvos apdangalu ir kitais faraono atributais. Tačiau vėliau ji nusprendė, kad geriau vaizduoti save kaip vyrą, vyro drabužiais ir netikra barzda – be moteriškų atributų. Savo šventykloje ji pateikė legendą apie jos valdžią kaip dieviško plano įgyvendinimą, ir kad jos karūnavime, atseit, dalyvavo pats jos tėvas Tutmozis I. Pati šventykla skirta Amonui ir Hatorei, atseit, buvusiais Hatčepsutės tėvais. Bareljefas vaizduoja Amoną, kuris nurodo pasaulio sutvėrimo dievui avino galva, Khnumui: „Eik, sukurk ją geriau nei visus dievus; papuošk ją, šią mano dukrą, kurią aš pradėjau“. Ant Khnumo žiedimo rato jaunoji Hatčepsutė vaizduojama kaip berniukas. Neaišku, kam buvo skirta ši propaganda. Sunku patikėti, kad aukščiausiems Amono žyniams ar Egipto elitui. Tai kam? Dievams? Ateities kartoms?

Vienas atsakymų galėtų būti Hatčepsutės užsiminimai apie pempę, Nilo pelkių paukštį, egiptiečių kalba rekhyt. Hieroglifais užrašytuose tekstuose rekhyt paprastai verčiamas „paprasti žmonės“. Jis dažnai sutinkamas Naujosios Karalystės užrašuose, o K. Griffin'as⁶⁾ atkreipė dėmesį, kad Hatčepsuptė jį naudojo dažniau nei kiti 18-osios dinastijos faraonai. Atrodo, kad ji kažkaip siejo save su rekhyt, nes naudojo išsireiškimą „mano rekhyt“ ir prašė rekhyt patvirtinimo – tarytum tas neįprastas valdytojas butų tikras populistas.

Po jos mirties, maždaug 1458 m. pr.m.e., jos posūnis Tutmozis III pagaliau gavo sostą. Jis irgi buvo paminklų statytojas, kaip ir jo pamotė, o taip pat aršus kariautojas, savo meto Napoleonas. Jau 19 m. Hatshepsut Temple

amžiaus jis buvo vadovavęs 17-ai karinių kampanijų Levante, tame tarpe ir pergalę prieš kanaanitus prie Megiddo (dabartiniame Izraelyje; ši vieta laikoma būsianti Armagedono mūšio vieta). Jis turėjo daug žmonų, kurių viena pagimdė jam įpėdinį Amenhotepą II. Be to, jis į egiptiečių pietų meniu įtraukė vištieną. O paskutiniais metais jis nusprendė ištrinti pamotės vardą iš istorijos (tai vadinta Hatčesuptės „proskripcija“). Jos vardas buvo išgremžiamas nuo šventyklų sienų, obeliskų tekstai padengiami akmens plokštelėmis (kas, beje, leido jiems gerai išsilaikyti), jos statulos daužomos. 20 a. 7-me dešimt. tapo aišku, kad jos vardas imtas trinti praėjus 20 m. po jos mirties. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad Tutmozis susirūpino savo sūnaus teisės į sostą sustiprinimu, kai ją bandė ginčyti kiti giminės nariai.

Po Hatčepsutės mirties (apie 1458 m. pr.m.e.) daugelis jos statulų buvo sunaikinta. Vis dėlto statulų, rastų šalia jos laidojimo šventyklos, būklė įvairi, - ir daugelis jų išliko praktiškai nepažeistais veidais. Naujame tyrime, paskelbtame 2025 m. birželio 24 d. Kembridžo un-to spaudos svetainėje, Jun Yi Wong'as iš Toronto aprašo naujai atliktą 20 a. 3-me dešimtm. rastų statulų tyrimą ir pateikia alternatyvų aiškinimą. Tuo metu jau žinota apie „proskripciją“ ir kasinėjimams vadovavęs Herbert Winlock’as⁷⁾Tutmozis III turėjo „įsakyti sunaikinti visus esamus [Hačepsutės] atvaizdus“ ir „buvusios karalienės vaizdui taikyti visi įmanomi pažeminimai“. Tačiau buvo ir viena problema: mat didžioji statulų pažeidimų dalis buvo atlikta per jų „ritualinį deaktyvavimą“ bei pakartotiną jų, kaip „žaliavos“ panaudojimą. Netgi netoli vietos, kur buvo rastos statulos, buvo rastas akmeninis namas, iš dalies pastatytas iš jos statulų gabalų. Laimei, kasinėję archeologai paliko gana išsamius lauko įrašus, kodėl įmanoma nustatyti statulų radimų vietas.

Ir paaiškėjo keistas dėsningumas: plačiai išsibarstę ar didelius pažeidimus turinčios statulos dažniausiai buvo su smarkiai pažeistais veidais, tačiau rastos pilnos – neturėjo ir veido pažeidimų; t.y. patyrusios „antrinį panaudojimą“ dažniau buvo ir su veido sugadinimais. Taigi, tikėtina, tad Tutmozis III nebuvo atsakingas už jos veido žalojimą – tai įvyko daužant statulas (ypač per kaklą, juosmenį ar kelius – tai vadinta „statulų deaktyvavimu“). Ir tai būdinga ne tik jos statuloms. Mat statulos buvo laikomos gyvais ir galingais objektais, todėl prieš jas išmetant, jų vidinė galia turėjo būti neutralizuota.

Ir tikrai, vienu neįprasčiausiu atradimu buvo „Karnako slaptavietė“, kurioje rasta šimtai karališkųjų statulų, kurių dauguma buvo „deaktyvuotos“ – ir tų faraonų, kurie po savo mirties nepatyrė priešiško požiūrio.

Vakariniame Nilo krante prie Luksoro, stovi šventykla, vadinama Djeser Djeseru (švenčiausioji šventenybė), - viena nuostabiausių. Trijų lygių, su T formos papiruso tvenkiniais ir šešėlius metančių miramedžių³⁾ (myrrh). Į šventyklą vedė medžių iš Punto ir sfinksų su Hatčepsutės veidu alėja. Tai buvo, pastatyta greičiausiai Senenmuto, Hetčepsutės kulto centras. Jos, kaip karalienės, atvaizdai palikti neliesti, o visi tvirtinimai apie ją, kaip faraonę, buvo rūpestingai pašalinti.

Nuvalyta nuo nuolaužų 1890-ųjų pabaigoje. 1906 m. jie buvo atstatyti pirmojo lygio portikai, kurie savo proporcijomis ir spalva skiriasi nuo likusios statinio dalies.
Į trečiojo lygio terasą patenkama rampa. Ją sudaro dvi kolonų eilės, kurių priekinės buvo Ozyrio pozos formos. Jos smarkiai apgadintos, o užpakalinės visai sunaikintos. Šventykla sudaryta iš dviejų nedidelių koplyčių. Ptolomėjų laikais buvo pastatyta dar ir trečia koplytėlė, papuošta daugeliu scenų, kurių svarbiausia vaizduoja Amenhotepo sūnų Habo, vieną garsiausių Egipto architektų.

Egiptiečiai tikėjo, kad ištarus mirusiojo vardą jis atgaivinamas. Todėl kapuose, be jų statulų ir atvaizdų, gausiai išraižyti faraonų vardai. Dar yra pavaizduotos pastangos atstatant nuostolius, padarytus hyksų užpuolikų.

2024 m. pranešta, kad šiaurinėje Sinajaus pusiasalio dalyje esančioje Tel Habwa (netoli Sueco kanalo ir apie 100 mylių nuo Kairo) atkasti 3,400 m senumo karališki rūmai, buvę, kaip manoma (dėl pastato architektūrinio planavimo ir keramikos duženų nebuvimo, o ant dviejų artefaktų užrašytas faraono vardas), faraono Tutmosio III poilsio vieta jo karinės kampanijos į Rytus metu. Tame pastate buvo didžiulė pagrindinė salė su trimis kalkakmenio kolonomis, papildomas salė ir keli kambariai, kuriuos puošia iškilios skulptūros. Jis buvo prie vadinamojo karinio Horo kelio, jungiančio Egiptą su daugeliu vietovių rytuose. Vėliau kažkuriuo laikotarpiu ta vieta naudota kaip kapinės, kurių daugelyje kapų palaidoti vaikai.

¹⁾ Hovardas Karteris (Howard Carter, 1874-1939) - anglų archeologas, egiptologas, antikvaras, kolekcininkas.
1891 m. Karteris išvyko į Egiptą. 1893-1899 m. piešė (daugiausia nuo faraonės Hačepsutos šventyklos sienų Tėbuose). Surinko gausią Egipto senienų kolekciją. Vėliau dirbo su F. Petrie, kasinėjo al Amarną, rado Amenchotepo IV valdymo laikotarpio radinių. 1902 m. prižiūrėjo kasinėjimus Karalių kapų slėnyje, kasinėjo faraonų Hačepsutos ir Tutmozio IV kapus. 1908 m. tapęs Džordžo Karnarvono partneriu vadovavo kasinėjimams Tėbuose. 1922 m. su Karnarvonu surado ir 1922–1923 m. tyrinėjo, labiausiai jį išgarsinusį, faraono Tutanchamono kapą. Būtent faraono Tutanchamono kapo atradimas jį ir išgarsino pasaulyje. Tačiau vėliau Karteris tapo labai nesukalbamas ir ėmė gvieštis savojo atradimo, nebenorėjo leisti į kapą lankytojų, todėl buvo atleistas iš pareigų.

Nedidelė klūpinčios Hatčepsutės statula

²⁾ Tutmozis I (valdė apie 1504-1492 arba 1493-1482 m. pr.m.e.) – garsus XVIII dinastijos Egipto faraonas, kurio tėvai buvo nekilmingi. Vardas reiškia „Totas gimė“. Jo dukra buvo faraonė Hatčepsutė (tarp kitų 5 žinomų vaikų).
Antraisiais valdymo metais užkariavo Nubiją iki trečiojo Nilo slenksčio. Vėliau surengė žygius šiaurėje, Sirijoje, iki Eufrato upės. Pastatė Karnako šventyklos ketvirtąjį ir penktąjį pilonus, hipostilinę stalę, pastatė bent du obeliskus ir kiemą bei sieną. Laikomas pirmuoju faraonu, pasistačiusiu kapą „Faraonų slėnyje“.

³⁾ Mirmedis (Commiphora myrrha) - spygliuotas krūmokšnis, augantis šiaurės rytų Afrikoje, Arabijos pusiasalyje ir aplinkinėse srityse. Žydi kruvinai raudonais žiedais. Iš jo buvo išgaunama miros sakai (derva), plačiai naudoti ritualiniams tikslams. Mira garsi ir savo gebėjimu išgydyti žaizdas, nuraminti sunkų kosulį ir sustabdyti odos senėjimą, ji atjaunina visas organizmo sistemas. Mažina emocinę įtampą, padeda atsikratyti depresijos, nemigos. Skatina audinių atkūrimą. Šis aromatas tinkamas minčių ir sielos apsivalymui, organizmo atsipalaidavimui.
Jos šakelę atnešė Trys karaliai, atvykę aplankyti gimusio Jėzaus. Senovės Egipte mira buvo naudojama balzamavimui: pašalindavo mirusiojo vidurius ir pilvaplėvės ertmę užpildydavo mira ir prieskoniais.

⁴⁾ Donaldas Rajenas (Donald P. Ryan, g. 1957 m.) - amerikiečių archeologas, egiptologas, rašytojas. Jo tyrinėjimų sritys: Egipto ir Polinezijos archeologija, archeologijos istorija, senovės kalbos ir užrašai, eksperimentinė archeologija. Geriausiai žinomas kasinėjimais Egipto Faraonų slėnyje, kur 1989 m. ištyrinėjo senai užmestus neišpuoštus kapus, ką vainikavo iš naujo atrastas KV60 kapas ir pakartotinai ištirtas KV21 su dviejų moterų mumijomis. 2017 m. jis vėl iš naujo atrado tris mažus kapus su gyvūnų mumijomis. Parašė daugybę mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių archeologijos temomis, o taip nemažai populiarių knygų, pvz., „Po Egipto smėliais“ (2010), „Senovės Egiptas eilėse“ (2016), „Metai senovės Egipto gyvenime“ (2022) ir kt.

⁵⁾ Tutmozis II - XVIII dinastijos faraonas (apie 1493-1479 m. pr.m.e.). Tutmozio I sūnus; vedė Hatčepsutę, savo netikrą seserį (pusseserę?), kadangi norėjo apsaugoti savo teisę į sostą. Su ja susilaukė Nefrurės ir Meritrės, su Izide - Tutmozio III, kuris, jam mirus, paveldėjo sostą. Jo valdymo metu generolai numalšino sukilimus Nubijoje ir Levante, įveikė beduinų klajoklius.
2022 m. jungtinė anglų-egiptiečių ekspedicija Vakariniame Vadi slėnyje, esančiame netoli Faraonų slėnio, atrado naują kapą, pažymėtą kaip Wadi C-4. 2025 m. Egipto turizmo ir senovės ministerija patvirtino, kad tai Tutmozio II kapas. Padėjo tai, kad ant alebastro indų buvo Tutmozio II vardas, o taip pat ir Hatčepsutės vardas. Tačiau pati Tutmozio II mumija rasta dar 1881 m. slėptuvėje prie Deir al Bahri, esančioje virš Hatšepsutos laidojimo šventyklos. Ant mumijos yra paminėjimas, kad mumija buvo perkelta XXI dinastijos laikais (1077-943 m. pr.m.e.). Tai svarbiausias kapo atradimas po 1922 m. atrasto Tutanchamono kapo.

⁶⁾ Kenas Grifinas (Kenneth Griffin) - britų egiptologas, gimęs Belfaste, Svonso un-to Egipto centro kuratorius. Egiptas jį patraukė dar esant 6-ių, kai aplankė Ulsterio muziejų. Skaitė egiptologijos paskaitas Svonso un-te. Ryšiai su Egipto centru prasidėjo 2000 m. dar studentaudamas. Per tą laiką jis tyrinėjo jo kolekcijas, skelbė straipsnius, dalyvavo kasinėjimuose Egipte ir Sudane.

⁷⁾ Herbertas Vinlokas (Herbert Eustis Winlock, 1884-1950) – amerikiečių archeologas, egiptologas, Metropoliteno menų muziejaus darbuotojas ir direktorius (1932-39). 1906-31 m. dalyvavo kasinėjimuose Egipte. Išleido „Tutanhamono laidotuves“ (1941), „Tėbų viduriniosios karalystės iškilimas ir nuosmukis“ (1947) ir kt.