Kalendorius senovės Egipte. Vartiklis

Civilizacija negalima be rašto; valstybė negalima be kalendoriaus. O kalendorius sudarinėjo astronomai. Tad nereikia sakyti, kad astronomai buvo labai svarbūs žmonės. Nes kitaip valstybės būtų negalėjusi funkcionuoti – mokesčių surinkimas ir jų paskirstymas buvo svarbiausia valstybės funkcija. Juk ir pats žodis kalendorius kilęs iš lotynų calendarium - taip Romoje vadinta skolų knyga. Skolingi mokėjo procentus kalendos dieną, mėnesio pradžioje.

Egiptas senesnis už Graikiją ir jis buvo pirmaujantis astronomijos srityje. Nilo slėnyje kažkokių šventyklų pėdsakų aptinkama jau 5 tūkstm. pr.m.e. Čia gyveno Saulės garbintojai, - visi statiniai orientuoti į Saulės patekėjimą. Tačiau Egiptas turėjo savo specifiką. Egiptas buvo ilga šalis palei Nilą – ir jai nereikėjo navigacijos. Skersai šalį galima buvo kirsti per dieną (50 km), o siauriausioje vietoje – per valandą (8 km). Tai nebuvo jūrininkystės šalis – kelionė į Puntą valdant Hatčepsutei buvo jų didžiausias pasiekimas.

Paprasčiau buvo ir su metų laikais. Apie žiemą ten beprasmiška kalbėti, o metai dalinti į tris dalis po 4 mėn. ir tai buvo susiję su Nilo potvyniais: achet¹⁾ (potvynis; liepa-lapkritis), peret²⁾ (žemių išnirimas iš vandens), šemu³⁾ (atoslūgis). Šių laikotarpių pradžią egiptiečiai siejo su tam tikromis žvaigždėmis. Štai Sirijaus (Sopdet, kurį graikai išsivertė Sothis) 70 d. nesimato, o tada jis pasirodo horizonte ir tada prasideda Nilo išsiliejimas. O Nilas buvo visu egiptiečio gyvenimu. Ir buvo neblogai iš anksto žinoti, kada gi pasirodys Sirijus. O dar geriau žvaigždę, tapatintą su dievu, pasitikti švente ir aukomis dievams – ir dar įteigti žmonės, kad Sirijus patekėjo ir Nilas išsiliejo grynai žynių prašymų dėka. Ir tiems reikia už tai atsidėkoti! Tačiau Nilo išsiliejimai ne visada sutapdavo su Sirijaus patekėjimu, o ir jo intensyvumai skirdavosi. Dėl Žemės precesijos Aleksandro Makedoniečio laikais jie ėmė skirtis jau net mėnesiu. Tačiau tai netrukdė šventei – ji buvo švenčiama iki pat romėnų užkariavimo.

Pastačius Asuano užtvanką⁴⁾, potvyniai dingo; tačiau apie jų didingumą liudija prieš 200 m. Viljamo Osborno (1793-prieš 1890 m.) užrašytas liudijimas („Monumentalusis Egiptas“, 1 sk., 1854):

Tai nutiko, kaip man atrodė, ilgos ir labai tvankios nakties pabaigoje, kai aš atsikėliau nuo sofos, ant kurios bergždžiai bandžiau užmigti, išeidamas į ramiai stovinčio prie Beni-Suefo, miesto Cidurio Egipte, laivo denį. Virš rytinių kalvų ką tik išniro viršutinė saulės disko aureolė. Kai jos spinduliai krito ant vandens, aš nustebęs pamačiau tamsiai rausvus blyksnius. Vandens atspalvis darėsi vis labiau prisotintas, saulei vis labiau jį apšviečiant, ir dar iki tol, kaip ji visiškai pakilo virš kalvų viršūnių, prieš mane atsivėrė tikra kraujo upė.
Įtardamas kažkokį apkvaitimą, aš skubiai atsistojau ir, persisvėręs per bortą, pamačiau, kad akys neapgauna. Visa vandens masė buvo nepermatoma, tamsiai raudonos spalvos, labai priminantis kraują, labiau, nei bet kuris kitas gamtos reiškinys, su kuriuo jį galima palyginti. Tada aš pastebėjau, kad upė pastebimai pakilo keliolika colių. Kol aš žvelgiau į šį sukrečiantį reiškinį, prie manęs priėjo arabai ir paaiškino, kad tai Raudonasis Nilas. Vandens spalva ir neskaidrumas toje neįprastoje upės būsenoje nuolat kito. Kai kuriomis dienomis, kai upės pakilimas neviršija kelių colių, vanduo grįžta prie pusiau skaidrios būsenos, nors viršutiniame Nile jis, matyt, niekad nepraranda tamsiai raudonos spalvos, kurios nepavyksta nufiltruoti. Tačiau tai skiriasi nuo žalios priemaišos, labai kenksmingos; Nilo vanduo niekad nebūna sveikesnis, skanesnis ir labiau gaivinantis, nei potvynio metu. Kitomis dienomis upė kyla gerokai sparčiau ir tada į vandenį pakelto dumblo kiekis Viršutiniame Egipte viršija viską, ką aš mačiau kurioje nors kitoje upėje. Ne kartą aš mačiau, kaip dumblas trukdė upės tėkmei. Kažkaip tokios būklės stiklinę vandens paliko kurį laiką stovėti. Viršutinė vandens dalis buvo visiškai nepermatoma, kraujo spalvos. Juodo purvo nuosėdos užėmė maždaug ketvirtį stiklinės.

Egipte turėta keli kalendoriai. O dažnai netgi atskiri nomai⁵⁾ turėjo savus kalendorius, kurie nesutapdavo.
Seniausiu buvo Mėnulio kalendorius, naudotas dar iki-dinastiniais laikais. Nuo IV dinastijos (28-26 a. pr.m.e.) mastabose⁶⁾ (valdovų ir valdininkų kapuose) pradeda pasirodyti mėnesinių šventinių aukų sąrašai. Pirma mėnesio diena imama pirma jaunaties diena (kai nustota matyti Mėnulis); jo trukmė buvo 29 arba 30 d. – ir kiekviena diena turėjo savo pavadinimą, atspindintį apeigų tvarką, o taip pat Mėnulio dėsningumus (Mėnulio fazės dalijo mėnesį į 4-ias nelygias dalis). Taip 2 d. vadinta „naujo mėnesio diena”, 7 d. - „pirmos dalies [pabaigos] diena“ ir t.t.

Mėnulio metus sudarė trys metų laikai (sezonai) ir jie truko 12 arba 13 mėn. Kiekvieno metų laiko mėnesių numeracija buvo atskira. Nurodant datą pirmiausia buvo rašomas mėnesio numeris ir sezono pavadinimas, o tada dienos pavadinimas. Tad III prt 24 reiškė „trečiojo peret mėnesio 24 d.“ Mėnesių pavadinimai buvo suteikti pagal per juos atliekamas religines šventes, pvz., pirmas mėnuo vadintas tekhi (Toto) šventės vardu, trečiasis – deivės Hatorės ir t.t.

Su laiku kai kurios šventės prarasdavo populiarumą, kas atsispindėdavo pavadinimuose. Be to mėnesių pavadinimuose atspindėti ir žemės ūkio darbai, pvz., 5-o mėn. pavadinimą galima versti kaip „emero augimas“ („emeras“ – vietinė kviečių rūšis), o aštuntas, skirtas derliaus deivei Ernutetei, kaip „derlius, derliaus nuėmimas“...

Papildomas 13 mėnuo sutinkamas jau IV dinastijos mastabose bei XII dinastijos (20-18 a. pr.m.e.) šventyklų apeigų sąrašuose bei vėlesniuose tekstuose. Keliamieji metai vadinti „didžiaisiais metais“ ir papildomas mėnuo buvo įterpiamas kas trys metai, o rečiau kas du – tam, kad Mėnulio kalendorius būtų suderintas su sezonais.

Tačiau toks kalendorius su nereguliariu mėnesio pridėjimui blogai tiko valstybei, pasižyminčiai griežta apskaita ir tvarka. Tad administraciniams ir civiliniams poreikiams buvo įvestas „schematinis“ kalendorius, kuriame metus sudarė 12 mėn. po 30 d., metų gale pridedant 5 papildomas dienas. Egiptiečiai žinojo, kad iš tikro metai ketvirčiu paros ilgesni, tačiau dėl to nieko nedarė – jų civilizacija buvo gama konservatyvi. Juk per 40 m. (t.y. vienos kartos gyvenimą) kalendorius nukrypdavo tik 10 d., t.y. ne tiek daug, - ir raštininkai sugebėdavo prisiderinti prie sezonų pradžios lėto datų kitimo.

Tada Egipte atsirado dar vienas Mėnulio kalendorius, pritaikytas „šliaužiančiam“ civiliniam kalendoriui. Jame papildomi mėnesiai buvo įstatomi taip, kad metų pradžią išlaikytų ne arti Sirijaus pasirodymo, o greta civilinių metų pradžios. Atsiradęs Senosios karalystės laikais jis išsilaikė iki pat įsiliejimo Romos imperiją, nors jį ir bandė taisyti įvedant keliamuosius metus.

Dar įdomu, kad kai beveik visur pasaulyje paros pradžia prasidėdavo pusiaunaktį, egiptiečiai – nuo pusiaudienio. O diena ir naktis pas juos buvo po 12 valandų. Egipte nemažai apeigų vyko naktį – tad reikėjo motėti matuoti tikrąją laiko trukmę naktį. Tam jie naudojo klepsidras⁷⁾ (vandens laikrodžius – seniausi rasti Karnake, apie 1500 m. pr.m.e.). Problema buvo tame, kad vandens tekėjimo greitis priklauso nuo vandens lygio. Tik indas su parabolinėmis užtikrina pastovų tekėjimo greitį. Egiptiečiai nenaudojo parabolinių paviršių, tačiau jie darė į viršų platėjančias klepsidras. Viduje klepsidros buvo matavimo skalė – o kadangi skirtingais mėnesiais naktys skirtingos trukmės, tai skalių joje buvo 12, po vieną kiekvienam mėnesiui. Ir tik gerokai vėliau parą imta dalinti į 24 valandas.

Maždaug tuo pat metu, kai buvo statomas Karnakas (apie 1500 m. pr.m.e.) atsirado ir tikslesnis laiko naktį skaičiavimas – žvaigždžių laikrodis. Jis buvo žmogaus figūros. Stebėtojas stodavo tiksliai palei meridianą (pietūs-šiaurė). 7-ios galimos žvaigždės padėtys buvo apibrėžiamos formulėmis: „priešais širdį“, „virš kairės/dešinės akies“, „virš kairės/dešinės ausies“, „virš kairio/dešinio peties“. Tačiau pati laiko skaičiavimo problema pagal žvaigždes liko neišspręsta.

Dar egiptiečiai ant lubų piešė žvaigždynus, tik jie skyrėsi nuo dabartinių. Pvz., Grįžulo ratai greičiausiai vadinti Avino koja, o kiti turėjo afrikietiškus pavadinimus: „Begemotė“, „Dieviškas liūtas“.

Egiptiečiai jau senai žinojo apie planetas. Žyniai jie jas suskirstė į dvi grupes. Viršutinės planetos laikytos Horo įsikūnijimu. Pvz., Jupiteris vadintas „Horu, kuris apšviečia ani žemes“, Saturnas – „Horu, dangaus buliumi“, Marsas – „Raudonuoju Horu“. Žemutinę planetą, kuri kartais spindi rytą, o kartais vakare, jau nuo 2 tūkstm. pr.m.e. Egipto kalendorius

laikė viena planeta. Senuoju Veneros pavadinimu buvo „Perkirtėjas“, t.y. kaip Saulės kelią kertanti žvaigždė. Merkurijus laikytas ryto ir vakaro sutemų dievu.

Mažai žinoma apie pačius Egipto astronomus. Graikų-romėnų laikų užrašas mini „Sebeko šventyklos žvaigždžių stebėtoją Chentu“, to laiko Izidės šventyklos tekstuose minimas „Sirijaus pranašas, penkių gyvų žvaigždžių [t.y. planetų] žynys, žinantis saulės ir mėnulio užtemimų laiką“. 1906 m. Tel Faraine⁸⁾ rasta tokio Harchebio statula (3 a. pr.m.e.) su užrašu, kad tai „paskutinis princas, vienintelis [faraono] palydovas, įšventintas į slaptus raštus, stebintis viską, kas danguje, kas žemėje, aiškiai stebintis žvaigždes, kurių nėra pamestų, pranešantis jų tekėjimo ir nusileidimo laikus ... nuspėja Sirijaus ‚išėjimą‘... “.

Egipte praktiškai nebuvo astrologijos. Be Sirijaus ir dekanų (trečdalio Zodiako), nuolatinio žvaigždžių stebėjimo kaip ir nebuvo. Mus pasiekusiuose tekstuose neminimi saulės ir mėnulio užtemimai. Astronomijoje beveik nenaudoti matematiniai metodai. Iki 1000 m. pr.m.e. nebuvo vien astronomijai skirtų tekstų. Tačiau europiečiai iš egiptiečių paėmė kalendorių, paros dalijimą į 24 dalis, o taip pat daugelį Zodiako žvaigždynų simbolių (taip pat skaitykite Žvaigždės kalba Egiptui).

¹⁾ Achetas - 4 mėn. trukmės metų laikas Egipte („potvynis, išsiliejimas”); prasidėdavo Sirijaus patekėjimu (apie birželio vidurį) ir trukdavo iki spalio vidurio. Laiko skaičiavimui svarbi buvo deivė Sopdetė, kuri sieta su Sirijumi.

²⁾ Peretas - antrasis metų sezonas (4 mėn., „augimas“); prasidėdavo po acheto (apie spalio vidurį) ir trukdavo iki vasario vidurio. Jo metu atslūgus Nilo vandeniui imdavo vešėti augalai.

³⁾ Šemas - trečiasis metų sezonas (4 mėn. ir 5 d., „karštis“, „derlius“ arba „nesekęs vanduo“); prasidėdavo po pereto ir trukdavo iki birželio vidurio. o metu Nilo vanduo pasiekdavo žemiausią lygį, kildavo sausra, būdavo nuimamas derlius.

⁴⁾ Asuano užtvanka - didžiausia dviejų dambų Nilo hidroelektrinė Egipte, kiek piečiau nuo Asuano. Briatanija ir JAV, pradžioje žadėjusios finansavimą, to atsisakė, ira tada Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą. Tai paskatino Angliją, Prancūziją ir Izraelį 1956 m. užpulti Egiptą, tačiau TSRS pagrasino, kad įsikiš į konfliktą. 1958 m TSRS finansavo jos statybą; ji baigta 1970 m. suformuodama Nasero (pavadinto tuo metu buvusio prezidento vardu) tvenkinį. Tai saugo šalį nuo sausrų ir netikėtų potvynių, išvysčius drėkinimo kanalų tinklą derlius pagausėjo 50%, prie Nasero tvenkinio įsikūrė nemažai žvejybos ūkių. Tačiau kartu sukelta ir daug ekologinių problemų: užtvindyti dideli žemutinės Nubijos plotai. Po vandeniu atsidūrė archeologinių radinių vietos, derlingas dumblas nepatenka į žemutinį Egiptą, kur vyksta dirvos erozija, ir seklina Naserą, Nilo deltoje derligumas krenta, o dėl vandens nuotėkio sumažėjimo į ten, kur yra ryžių laukai, patenka jūros vandens. Asuano užtvanka

⁵⁾ Nomas (gr.) arba Sepatas (egipt.) senovės Egipto istorinis-administracinis vienetas su vienu stambiu miestu jame, egzistavęs iki 307 m.. pr.m.e. Naujosios karalystės laikais jų kiekis nusistovėjo – 42 (Aukštutinio – 22; Žemutinio - 20). Jie buvo matuojami pagal ilgį ir jų mato vienetas buvo iteru (apie 10,5 km). Vidutini6kai nomas buvo 3-4 iterai. Nomų plotas matuotas ča-ta (lygus apie 2,75 ha).

⁶⁾ Mastaba (arab. „suolas“) – viena ankstyvųjų Egipto kapų formų nukirstos piramidės formos, apklojus plytomis ar akmeniu. Mastabos buvo naudojamos tiek karališkiesiems, tiek privatiems kapams Egipto ankstyvųjų dinastijų laikotarpyje (apie 3100-2686 m. pr.m.e.), o Senosios karalystės (apie 2686-2181 m. pr.m.e.) metu ? tik privatiems kapams. Ankstyvosios mastabos buvo sukuriamos iškirtus uoloje duobę, kuri buvo suskirstyta plaušaplyčių sienomis į kambarėlius, iš kurių centrinis ir didžiausias buvo skirtas savininko palaidojimui. Kartais šis kambarys buvo dekoruojamas. Prasidėjus 3-iajai Egipto faraonų dinastijai (apie 2686 m. pr.m.e.) karaliai pradėti laidoti piramidėse.

⁷⁾ Klepsidra (gr. „laiko vagis“) - vandens laikrodis, laiką matuojantis pagal ištekėto vandens kiekį. Tai buvo tiksliausia laiko matavimo priemonė iki 17 a., kai buvo sukurti pirmieji gana tikslūs mechaniniai laikrodžiai. Vienas iš seniausių vandens laikrodžių aptiktas Egipto faraono Amenhotepo I (1525–1504 m. pr. m. e.) kape - akmeninis indas su skylute netoli dugno, kurio vidinėje pusėje padarytos atžymos.

⁸⁾ Tell El Fara’in (senovėje Buto arba Butosus ) - „Faraonų kalva“. Tai senovės miestas, buvęs 95 km į rytus nuo Aleksandrijos, Butiko ežero pietiniame krante. Pradžioje vadintas Per-Uadžet ir jame garbinama deive buvo Uadžetė, dažnai vaizduota kaip kobra; ji prižiūrėjo Nilo potvynius ir žalumą. Ptolemėjų laikais graikai jį pavadino Buto, Uadžetę tapatino su Letone. Buto taip pat buvo Horo šventovė. Pagal vėlesnius šaltinius, čia buvo garbinami kirstukai.