Tas saldus saldus cukrus
Gr. saccharon, lot. saccharum, liet. cukrus
O jei pasakysi šešiaatomis aldehido spiritas, tai mažai tikėtina, kad kažkoks vaizdinys kils mūsų mintyse. Ir net pasufleravus plius šešiaatomis ketono spiritas, vargu ar mūsų vaizduotė prabus. O tai juk cukrus, poniučių džiaugsmas. Pagunda, tarsi Ievai rojaus obuolys. Jam lenkiasi konditeriai ir namų šeimininkės, nors medikai ragina nepiktnaudžiauti juo. O apie cukraus vaidmenį varant samanę jau nutylėsim, tik pridursim, kad cukrus reikalingas ir apdorojant audinius, ir kaip atstatytojas veidrodžių gamyboje ir kitur.
Apie jį, gaunamą iš cukranendrių, žinojo dar iki mūsų eros pradžios tačiau daugelį amžių jis liko
brangiu skanumynu. Laikui bėgant jo vartojimas didėjo,
tačiau Europoje mažai vietų, tinkamų
cukranendrių auginimui nebent kai kurie Viduržemio jūros rajonai. Tačiau 1747 m. vokiečių chemikas S.
Markgrafas, po mikroskopu tirdamas kristalus, susidarančius runkelių nuopjovose, ten aptiko cukraus
kristalus. Jo mokinys A. Ašaras surado tinkamas runkelių rūšis ir 1801 m. Kunerno dvare (Silezijoje, dab.
Lenkijos terit.) atidarė pirmą cukraus iš runkelių gamyklą. Antrąjį fabriką Aliabjevo kaime (netoli Mcensko)
1802 m. atidarė generolas-majoras Blankenagelis ir papulkininkis Jesipovas. O Rusijoje pirmas cukrinių
runkelių fabrikas įrengtas 1809 m.
Dėl Napoleono 1806 m. pradėtos žemyno blokados cukranendrių cukraus gabenimas smarkiai sumažėjo, todėl cukraus kainos pašoko. Už naujo cukraus gamybos būdo atradimą Prancūzijoje buvo skirta 1 mln. frankų premija, kuri skatino spartų cukrinių runkelių pramonės vystymąsi ir nors po blokados nutraukimo 1813 m. Europą užplūdo cukranendrių cukrus, kas privertė laikinai uždaryti kai kuriuos cukrinių runkelių fabrikus, selekcininkų ir technologų dėmesys cukriniams runkeliais nemažėjo.
1820 m. iš 1800 kg runkelių išgaudavo 100 g cukraus, o 1920 m jau 529 kg. 19 a. viduryje veikė per 1000 cukrinius runkelius perdirbančių fabrikų, 1900 m. buvo pagaminta 10 mln. t. Cukraus, iš jų 6 mln. t. Iš cukrinių runkelių. Bet nuo 1910 m. kasmet iš cukranendrių cukraus pagamina 2-3 kartus daugiau.
Sunku įsivaizduoti sutirštintą pieną nesaldžiu. Be cukraus jis būtų neišpopuliarėjęs. 18 a. pabaigoje prancūzas Aperis išgarindavo 1/3 pieno, supildavo į butelius, kuriuose jį buvo galima ilgai saugoti. Kitas prancūzas Malbekas visiškai išgarindavo vandenį iš pieno, gautus pieno miltelius maišė su cukrumi ir saugojo alavinėje folijoje. O mums pažįstamą sutirštintą pieną 1837 m. pagamino Niutonas ir de Linjakas, išsiėmę jam patentus.
Įdomu, kad konditerijos skyriuje nesunku sužinoti F. Benfordo dėsnio esmę - tortų yra mažiau nei pyragaičių. Išvada kuo mažesnio dydžio saldumynai, tuo labiau perkami. Tai jau tikrai patikrinta ne kartą.
Saviti delikatesai
Viskas iš obuolių
Pienas už ir prieš
Delikatesai: Balutas
Po truputį apie skonį...
Iš mėlynių ir girtuoklių
Delikatesai: Argano aliejus
Imbieras - virtuvėje ir vaistams
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Sumuštiniai, dribsniai ir saldi sriuba
Dojo Tofu pragaras žuveliokams
Žarnyno bakterijų perspektyva
Dilgėlė - švelni kaip šilkas...
Gyvasis vanduo virtuvėje
Apie sėlenas ir karštą arbatą
Kai reikia laisvinamųjų
Lauktuvės ateiviams
Baobabo vaisiai
Vartiklis