Lietuvos bažnyčių istorija
Visą gyvenimą - priekyje

Prieš šimtą metų (1898 03 27) Plimuto mieste (JAV, Pensilvanijos valst.) mirė lietuvių šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Aleksandras Burba, tikinčiųjų gailiai apraudotas, su didžiausia pagarba palydėtas į amžinuosius namus.

A. Burba gimė 1854 10 30 Pailių vnk., Kruopių parap., Šiaulių aps., ūkininkų Aleksandro ir Onos Budavičiūtės Burbų šeimoje. 1864-1865 m. lankė rusišką Žagarės liaudies mokyklą, 1870-1873 m. - Kruopių pradžios mokyklą. Vėliau Šiauliuose mokėsi pas korepetitorius gimnazistus. 1877 m. bandė stoti į Šiaulių gimnazijos penktą klasę, bet jo nepriėmė - buvo peraugęs. Tada pasuko į Vilnių, gavo keturių klasių pažymėjimą, tuoj pat įstojo čionykštėn kunigų seminarijon. Vysk. Beresnevičius 1882 10 13 įšventė A. Burbą į kunigus, o vyskupijos administratorius Žilinskis paskyrė į Žaslius (Trakų aps.) vikaru.

Ši parapija anuomet buvo grynai lietuviška, bet jos klebonas kun. Snigiro lietuviškai nemokėjo, pamokslus sakė ir vaikus katekizavo lenkiškai. A. Burba, nepaisydamas jo protestų, pradėjo Dievo žodį skelbti lietuviškai, įvedė lietuvišką giedojimą ir tuo didžiai nudžiugino geros valios parapijiečius, pelnė jų simpatijas. A. Burbai Žasliuose kunigaujant, žmonės ir paprastais sekmadieniais į bažnyčią plūsdavo tartum į metines šventes ar didžiuosius atlaidus.

Kun. Silvestras Gimžauskas (1845-1897), anksčiau už A. Burbą baigęs Vilniaus kunigų seminariją, jau bendradarbiavo draudžiamojoje lietuviškoje spaudoje, rašė eilėraščius, išleido kelis jų rinkinėlius ("Metinė dovanėlė", "Lietuvos bičiulis", "Tėvyniškos dainos" ir kt.). Jo paskatintas A. Burba ėmėsi rinkti tautosaką. Nuolat bendraujant su kaimo žmonėmis, jam tas darbas sekėsi: užrašė apie 300 dainų, 10 pasakų, 31 burtą. Prof. E. Volterio patartas, savo užrašymus nusiuntė Rusijos geografijos draugijai Peterburgan.

Kai pradėjo eiti "Aušra", J. Basanavičius su J. Šliūpu per ją ėmė valstiečius raginti rašyti kolektyvinius prašymus Rusijos vidaus reikalų ministrui arba carui dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Ne kiekvienas raštingas asmuo galėjo tokius prašymus surašyti. Trakų aps. valstiečiai kreipdavosi į kunigus - A. Burbą (Žasliai) ir S. Gimžauską (Žiežmariai). Jie neatsisakydavo, bet ši jų veikla anaiptol nekėlė rusų administracijos pasitenkinimo. Be to, aplinkiniai bajorpalaikai A. Burbą skundė dvasinei vyresnybei kaip stačiatikių pataikūną, vietos valdžiai - kaip žmonių kiršintoją. Tais skundais ir apkalbomis buvo siekiama išguiti A. Burbą iš Žaslių su visa jo lietuvybe. Jis čia kunigavo 1882 10 30 - 1883 06 15, vėliau buvo perkeltas į Vidiškių filiją (Ukmergės aps.), iš jos vysk. Hrynieveckis 1884 05 26 perkėlė į Labanorą (Švenčionių aps.) klebonu. Labanore užrašė 21 dainą su natomis, nusiuntė jas E. Volteriui.

Nuolatiniai kilnojimai ne drausmino ar baugino A. Burbą, o grūdino jo atkaklumą darbuotis lietuvystės labui. Pagaliau visoms valdžioms taip įsipyko, kad buvo nutarta jo atsikratyti. Policija 1886 m. lapkričio mėn. A. Burbą suėmė ir atgailai uždarė Gardino pranciškonų vienuolyne. Prievarta atgailaudamas, jis nenuobodžiavo: mokėsi vokiečių kalbos. "sumastavo" autobiografinę poemą "Senkaus Jurgis", kurioje išryškino lietuvio valstiečio savimonę. Pasirašęs Lakuno slapyvardžiu, ją išspausdino K. Voskos spaustuvėje, Ragainėje. Iš 3000 tiražo gautą pelną paskyrė "Varpo" paramai. A. Burba dar parengė "Lietuviškas Mišias" su natomis ir jas 1887 m. išspausdino kun. Pailiaus slapyvardžiu (mat buvo kilęs iš Pailių). Leidinėlyje buvo įrašyta tariama bažnytinė aprobata ir tariamas rusų cenzoriaus leidimas. Vadinasi, A. Burba prisidėjo ir prie kontrafakcinės leidybos.

A. Burbą Gardine dvasinė vyresnybė kalino dvejus metus, išlaisvino 1888 10 29 ir iš karto paskyrė Adutiškin (Švenčionių aps.) vikaru. Kažkoks ponėkas Bortkievič paskundė A. Burbą gubernatoriui ("antivalstybinis gaivalas") ir pareikalavo jį iš Adutiškio iškeldinti. Taip ir buvo padaryta: A. Burbą perkėlė į Valkininkus (Trakų aps.). Šį kartą neklaužada kunigėlis nebepakluso jokiai valdžiai ir dingo iš akių: 1889 08 06 imigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nebuvo atsitiktinumas, o iš anksto numatytas posūkis: A. Burbą kvietėsi Šenando (Shenandoah, Pa.) lietuviai, atsiuntę ir pinigų kelionei.

Lenkų nepriimtas mišrioje lenkų-lietuvių parapijoje, A. Burba nuvyko Hazletonan, paskui Plimutan. Šis miestas buvo įsikūręs Pensilvanijos valstijos anglies pramonės rajone, jame gyveno keli šimtai lietuvių ateivių. Buvo čia katalikų parapija, tačiau joje šeimininkavo lenkai, keldami nesantaiką iki kruvinų muštynių. Vis dėlto A. Burba nutarė čia pasilikti ir įvesti tvarką. Kadangi taikus sambūvis buvo neįmanomas, A. Burba pradėjo lietuvius agituoti statytis savo bažnyčią, įkurti grynai lietuvišką parapiją. 1890 m. buvo įmūrytas būsimosios bažnyčios kampinis akmuo, netruko iškilti ir nedidelės, bet jaukios bažnyčios bokštas. Susikurtoje parapijoje ir pasistatytoje šv. Kazimiero bažnyčioje Burba darbavosi iki pat savo mirties.

Amerikoje Burba įsitraukė į visuomeninę, kūrybinę bei leidybinę veiklą. 1890- 1894 m. jis - Susivienijimo lietuvių katalikų draugijų Amerikoje pirmininkas. Su J. Šliūpu 1891 m. gegužės 5-11 d. lankėsi Baltimorės, Filadelfijos, Pitstono lietuvių kolonijose, organizavo protesto mitingus prieš caro valdžios Lietuvoje vykdomą rusinimo ir pravoslavinimo politiką, sakė prakalbas. 1892 m. A.Burba įkurė Švenčiausios Trejybės Parapiją.

Jo imperatoriška figūra (svėrė 250 amerikietiškų svarų), griausmingas balsas (tada dar nebuvo mikrofonų ar kitokių garso stiprintuvų), oratorinis talentas klausytojams darydavo neišdylantį įspūdį. Tais pat metais Burba ir Šliūpas iš tų prakalbų sudarė anglų kalba brošiūrą "Bestialiti of the Russian czardom toward Lthuania" (Apie Rusijos carizmo žiaurybes Lietuvoje), kurią Baltimorėje išleido Lietuvių mokslo draugystė 5000 tiražu. Tai buvo pirmoji Amerikos lietuvių kregždė, betarpiškai supažindinusi amerikiečių visuomenę su Lietuvos padėtimi Rusijos imperijoje. Či pat, Baltimorėje, tos brošiūros parduota 1000, kita tiražo dalis išsiuntinėta platinti į Draugystės kuopas, pavieniams asmenims Lietuvoje, J. Basanavičiui Bulgarijon.

Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad Burbos ir Šliūpo tandemas neilgai tvers. Jau 1890 08 02 laiške Šliūpui Burba rašė: "Norėjau ir su bedieviais turėti modus vivendi tautiškuose dalykuose dėl gero savo vargstančios tėvynės. Teisybė, buvo kiek užtilęs užkabinti šventą tikėjimą, o tad ir vėl atgijo tavo apaštalavimas bedievystės... O ką jau besakyti, kiek aš turėjau nukentėti pliovonių nuo savo vientaučių iš priežasties su tavim draugavimo. Jua mudviejų draugystės ryšys pertrūko, nesa ir pati lietuvystė, ir katalikystė mane tai daryti priverčia. Gerai man vienas inteligentas sakė, kad ketinau važiuoti į Ameriką: geriau vanduo su ugnimi susitaikins, negu tu su Šliūpu. Lik sveikas, tegu tau Dievas padeda".

Burba, primindamas Šliūpui, kad jis buvo "užtilęs užkabinti šventą tikėjimą", galvoje turėjo atvejį (cituotas laiškas dar nebuvo parašytas), kai jis Pitsburge buvo privertęs Šliūpą ir literatą J. Andziulaitį-Kalnėną prieiti velykinės išpažinties, išreikalavęs iš jų pažadą savo raštuose nebeliesti tikėjimo dalykų. Žinoma, tie užkietėję laisvamaniai savo pažadus greitai užmiršo.

Burba Amerikoje 1890 m. išleido savo eiliavimų rinkinėlius "Lietuva" ir "Lietuvio sapnas", "sumastavo" "Poną Bartkų" ("Senkaus Jurgio" tęsinį), kuriame atsakančiai išpėrė kailį visokio plauko lenkomanams, ypač dvarininkams, kuriems ne vieta Lietuvoje.

Juozas Paukštys buvo išleidęs knygą "Lietuviškos dainos (1887). Burba ją gausiai papildė liaudies dainomis bei savo eilėraščiais, sudarydamas įspūdingą rinkinį - "Lietuviškos dainos iš visur surinktos" (1893). Burba kalbiškai suredagavo ir išleido S. Daukanto "Būdą" (1892), jo "Lietuvos istoriją" (I. t. - 1893, II t. - 1897), su kun. A. Miluku parengė K. Donelaičio raštus, paskelbė M. Davainio-Silvestraičio surinktą medžiagą S. Daukanto biografijai. Silvestras Gimžauskas buvo išvertęs A. Vaplerio "Istoriją Katalikų bažnyčios". Burba su kun. Abromaičiu jo rankraštį ištaisė ir išleido (1892). 1894 04 04-1895 04 24 leido dvisavaitį religinio turinio laikraštuką "Valtis".

Burba protegavo mėgėjų teatrą, kartais pats imdavos režisūros. Norėdamas papildyti jo repertuarą, iš lenkų kalbos išvertė S. Dobžanskio vienaveiksmę komediją "Aukso veršis" (1893).

Per nepabaigiamus darbus Burba dienos metu retai kada prisėsdavo už rašomojo stalo. Rašydavo ir nuolatines korektūras skaitydavo naktimis prie lempos. Nuo tokio darbo jam ėmė silpti akys. Burba nesiskųsdavo sveikata, tačiau sirgo lėtiniu bronchitu, kuris kartą virto plaučių uždegimu ir kraujo išsiliejimu į smegenis. 1898 m. kovo 26 d. gulė į ligos patalą, kitos dienos rytą mirė. Šv. Kazimiero parapija Plimute liko be klebono.

Vos mylimą kleboną parapijiečiai nugiedojo į Plimuto lietuviškas kapinaites, pasipylė aukos jo paminklui. Paminklas buvo pastatytas 1899 m.

Nebuvo užmirštas ir Burbos literatūrinis palikimas: išleistas jo originalių grožinių raštų ir vertimų iš latvių bei lenkų kalbų dvitomis - "Prozaiški Raštai" (I t. - 1899, 1900; II t. - 1901), pakartotas "Ponas Bartkus" (1908), "Stacijos (Kryžiaus kelias)" 1906 m.

Kun. Aleksandro Burbos netikėta mirtis buvo nė kuo nepadengiamas nuostolis lietuvystės išsaugojimui išeivijoje. Jį ne šiaip sau plimutiečiai apraudojo.

Jonas PETRONIS, Vilnius

"Vartiklio" redaktorius dėkoja "Brothers Entertainment" ir asmeniškai Gary už pateiktas nuotraukas.

Šv.Kazimiero Parapijos istorija
A.Burbos įkurtos Švenčiausios Trejybės Parapijos istorija
Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
"Vartiklio" pagrindinis puslapis
"Vartiklio" naujausias numeris
Skelbimų ir naujienų lenta