Marselis Prustas. Prarasto laiko beieškant Sodoma ir Gomora
Versta Iš prancūzų kalbos:
Marcel Proust SODOME ET GOMORRHE. Paris, Gallimard, 1978Apie autorių
Marselis Prustas (Marcel-Valentin-Louis-Eugene-Georges Proust, 1871-1922) prancūzų rašytojas, eseistas, kritikas. Jo žymiausias kūrinys 7 dalių epopėja Prarasto laiko beieškant (1913-27): Sodoma ir Gomora (1921-23) yra 4-uoju šiame cikle. Pirmąja knyga buvo Malonumai ir dienos (1896). Tada pradėjo rašyti 8 m. trukusį 1000 puslapio kūrinį (užmetęs jį tik 1899 m.), kuris pasirodė tik po jo mirties (Žanas Santėjus, 1952). 1906 m. visiškai pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo, savo darbo kambarį nuo išorinio triukšmo izoliavo kamštinėmis plokštėmis ir pasinėrė į rašymą.
Pirmasis pasirodymas vyrų-moterų, palikuonių tų Sodomos gyventojų, kurių pasigailėjo dangaus ugnis.
"Moteris turės Gomorą, o vyras - Sodomą". (Alfredas de Vinji)
Tolimesnė dalis
Naujausia dalis
Skaitinių skiltisJau žinome, kad dar prieš eidamas aną dieną (tą dieną, kai vyko pobūvis pas princesę de Germant) aplankyti kunigaikščio ir kunigaikštienės, apie ką neseniai pasakojau, patykojau juos grįžtant ir jų tykodamas padariau vieną a tradimą, ypač susijusį su ponu de Šarliusu, tačiau tokį svarbų patį savaime,jog iki šiolei, kol negalėjau smulkiai ir plačiai apie jį papasakoti, apskritai delsiau jį minėti. Kaip sakiau, palikau nuostabų stebėjimo punktą, labai patogiai įtaisytą pastogėje, iš kur galėjai žvilgsniu aprėpti nelygias pakriaušes, kuriomis kylama iki Brekinji rūmų ir kurių viršūnę, kaip Italijoje, širdį džiugindamas puošia rausvas markizui de Frekurui priklausančios ratinės bokštelis. Kadangi galvojau, kad kunigaikšti s ir kunigaikštienė gali kiekvieną akimirką grįžti, pamaniau, jog būtų patogiau įsikurti ant laiptų. Šiek tiek gailėjausi savo buveinės aukštumoje. Bet šiuo metu, po priešpiečių, nebuvo ko labai gailėtis, nes dabar nebebūčiau kaip rytą matęs it paveikslėl iuose nupieštų žmogeliukų, kuriais tolumoje virsdavo Brekinji rūmų liokajai, su šluotelėmis rankose lėtai kopiantys stačiu šlaitu tarp plačių permatomų žėručio lapų, maloniai glostančių akį rausvose pakriaušėse. Negalėjau tyrinėti kaip geologas, tad žvelg iau bent botaniko žvilgsniu pro laiptinės langinių plyšius į kunigaikštienės krūmelį ir brangų augalą, kurie būdavo išnešami į kiemą taip demonstratyviai, kaip išvežami parodyti jaunikiai ir nuotakos, ir klausiau savęs, ar lemtingo atsitiktinumo dėka n eužklys koks vabzdys aplankyti visų pamestos ir pasiruošusios atsiduoti piestelės? Pamažu drąsinamas smalsumo, nusileidau prie pirmojo aukšto lango, kuris taipogi buvo atvertas, o langinės pusiau praviros. Aiškiai girdėjau besirengiančio išeiti Žiupje no balsą, bet jis negalėjo manęs pastebėti už langinių, kur stovėjau nejudėdamas, kol staiga puoliau į šalį iš baimės, kad mane gali pamatyti ponas de Šarliusas, kuris iš lėto ėjo per kiemą pas ponią de Vilparizi ir dienos šviesoje atrodė nutukęs, pasenęs ir žilstantis. Ponia de Vilparizi sunegalavo (ją paveikė liga markizo de Fjerbua, su kuriuo jis buvo mirtinai susipykęs), ir tik todėl ponas de Šarliusas, galbūt pirmąkart gyvenime, ėjo jos lankyti tokiu dienos metu. Kadangi visi Germantai keistai nesita ikė prie aukštuomenės gyvenimo reikalavimų,o keitė juos pagal savo įpročius (jų požiūriu, nebūdingus aukštuomenei, taigi vertus, kad dėl jų būtų paaukotas toks bevertis daiktas kaip aukštuomenės gyvenimo būdas - štai, pavyzdžiui, ponia de Marsant neturėjo atskiros dienos, bet priiminėdavo savo drauges kas rytą nuo dešimtos iki vidudienio), baronas skirdavo šį laiką skaitymui, senovinių mažmožių paieškoms ir t. t. ir visada lankydavo pažįstamus bei draugus tiktai vakarais tarp ketvirtos ir šeštos valandos. Šeštą valandą jis vykdavo į Žokėjų klubąarba pasivažinėti Bulonės miške. Netrukus aš vėl pasitraukiau, kad manęs nepamatytų Žiupjenas; šiuo metu jis kaip tik eidavo į tarnybą, iš kurios grįždavo tiktai vakarienės, ir tai ne visada nuo to laiko, kai jo du kterėčia prieš savaitę drauge su savo mokinėmis išvyko į kaimą baigti suknelės užsakovei. Po to, įsitikinęs, jog manęs niekas nepamatys, nutariau nejudėti iš vietos, nes bijojau, jeigu stebuklas įvyktų, pražiopsoti momentą, kai atskris, ko buvo beveik neį manoma tikėtis (dėl tiek kliūčių, nuotolio, rizikos ir pavojų), vabzdys, pasiųstas iš taip toli pas ilgai laukiančią mergelę. Žinojau, jog šis laukimas toks pat aktyvus kaip vyriškosios gėlės, kurios kuokeliai spontaniškai pasisuko, kad vabzdys galėtų len gviau ją pasiekti; taipogi ir čia auganti moteriškoji gėlė, vabzdžiui atskridus, būtų koketiškai išlenkusi savo "stulpelius" ir, kad jis geriau į ją prasiskverbtų, pati jam atsiskleidusi it veidmaininga, tačiau iš tiesų aistra deganti jaunamartė. Augal ų pasaulio dėsnius valdo aukštesnieji įstatymai. Gėlei apvaisinti reikalingas vabzdys, tai yra būtina pernešti sėklą iš kitos gėlės, nes apsidulkinimas, savęs pačios apvaisinimas, kaip santuoka tarp vienos šeimos narių, vestų į išsigimimą ir nevaising umą, o vabzdžių atliekamas sukryžminimas teikia naujoms kartoms tokią gyvybinę jėgą, kokios neturėjo vyresnės kartos. Vis dėlto šitoks vešėjimas gali peržengti ribas, o rūšis pernelyg plačiai paplisti; tuomet, panašiai kaip antitoksinai gina nuo ligų, kai p skydliaukė neleidžia mums storėti, kaip nesėkmė baudžia už išdidumą, nuovargis - už malonumą, kaip miegas, kurio metu ilsimės, gydo nuovargį, apsidulkinimas išskirtiniais atvejais daro sraigto posūkį, sutramdo, grąžina gėlę į normą, nuo kurios ji buvo p ernelyg nutolusi. Mano apmąstymai, kuriuos išdėstysiu vėliau, pasuko tam tikra kryptimi ir iš gėlių akivaizdaus gudravimo jau buvau padaręs išvadą apie didžiulį pasąmonės vaidmenį literatūros kūryboje, kai išvydau iš markizės namų išeinantį poną de Šarliu są. Ten jis išbuvo vos kelias minutes. Galbūt iš jos pačios arba iš tarno išgirdo, kad markizei de Vilparizi daug geriau arba kad jos lengvas negalavimas netgi visiškai praėjo. Tą valandėlę, manydamas, jog jo niekas nemato, ponas de Šarliusas, prisimerkęs nuo saulės, atpalaidavo veidą, ir jame nelikoto dirbtinio gyvybingumo, kurį palaikydavo gyvas pašnekesys ir valios jėga. Jis buvo išblyškęs it marmuras, ir vien tiktai nosis jo veide rėžė akį, o kiti bruožai sušvelnėjo atsikratę nebūdingos išraiškos, kur ią teikė valingas žvilgsnis, blankinęs jų lipdinio grožį; dabar tai tebuvo vienas iš Germantų, Palamedo XV statula Kombrė koplyčioje. Tačiau visai giminei būdingi bruožai pono de Šarliuso veide vis dėlto buvo dvasingesni, o svarbiausia - švelnesni. Man bu vo gaila, kad jo įprasti pykčio protrūkiai,nemalonios keistenybės, piktžodžiavimas, kietumas, įtarumas ir arogancija, apsimestinis šiurkštumas slepia jo lipšnumą ir gerumą, kurie dabar, jam išeinant iš ponios de Vilparizi, taip naiviai atsiskleidė jo veid e prieš mano akis. Jis markstėsi nuo saulės ir, regis, beveik šypsojosi; jo veide, kuris dabar man atrodė ramus ir tarsi natūralus, įžvelgiau kažką tokio nuoširdaus, beginklio, jog man kilo mintis, kaip ponas de Šarliusas supyktų, jeigu žinotų, kad kažkas į jį žiūri; šitaip žiūrėdamas į žmogų, kuris buvo taip save įsimylėjęs, taip stengėsi atrodyti vyriškas, kuriam visi buvo nepakenčiamai moteriški, staiga pagalvojau, jog jo veide šmėkštelėję bruožai, išraiška, šypsena buvo moters.
Vėl ketinau pasitraukti, kad jis manęs nepastebėtų, bet tam nebuvo nei laiko, nei reikalo. Ką aš išvydau! Šiame kieme, kuriame jie, aišku, niekada anksčiau nebuvo susitikę (ponas de Šarliusas eidavo į Germantų rūmus tiktai po vidudienio, kai Žiupjenas būd avo savo kontoroje), jie atsidūrė vienas prieš kitą, ir baronas, staiga plačiai išplėtęs akis, kurias ką tiktai buvo primerkęs, žvelgė su nepaprastu akylumu į buvusį liemenininką ant savo kontoros slenksčio, o šis, pono de Šarliuso žvilgsnio prirakintas,i t augalas suleidęs šaknis, mėgavosi senstančio barono apkūnumu. Bet dar nuostabiau buvo tai, jog kai tiktai ponas de Šarliusas pakeitė pozą, tarsi paklusdamas kažkokio paslaptingo meno dėsniams, Žiupjenas tučtuojau pakeitė savąją. Baronas pabandė apsimest i, jog šis susitikimas nedaro jam jokio įspūdžio, tačiau po jo tariamu abejingumu matėsi nenoras eiti šalin; jis vaikštinėjo ten ir atgal, žvelgė į tolį, norėdamas atkreipti dėmesį į savo akių grožį, atrodė juokingas, vaizduodamas abejingą dabitą. Žiupjen o veide neliko kuklios ir geros išraiškos, kuri man buvo puikiai pažįstama, jis, tobulai derindamasis prie barono, pakėlė galvą, išdidžiai atsitiesė, juokingai ir įžūliai įrėmė ranką į klubą, atstatė užpakalį, koketavo it orchidėja su jai lemties pasiųsta kamane. Niekad nemaniau, kad gali atrodyti toks atstumiantis. Taipogi man nebūtų atėję į galvą, kad jis sugebėtų ekspromtu vaidinti vaidmenį tokioje dviejų nebylių scenoje, kuri (nors jis pirmąkart sutiko poną de Šarliusą) atrodė lyg ilgai repetuota, - m es spontaniškai pasiekiame tokį tobulumą, kai užsienyje sutinkame tėvynainį ir savaime kyla tarpusavio supratimas, nors niekada prieš tai nebuvome matęsi, nes kalbame ta pačia kalba ir visa vyksta tarsi iš anksto paruošta.
Beje, ši scena nebuvo vien tiktai komiška, joje buvo kažkokio keistumo, o gal netgi natūralumo, kurio grožis vis didėjo. Ponas de Šarliusas dėjosi abejingas, - tarsi išsiblaškęs nuleisdavo akis, retsykiais jas pakeldavo ir nukreipdavo įdėmų žvilgsnį į Žiu pjeną. Bet (žinoma, todėl, kad manė, jog ši scena negali trukti čionai be galo, tiek dėl tam tikrų priežasčių, kuriosi šaiškės vėliau, tiek ir dėl to, jog suvokė, kad visa gyvenime greitai praeina, - štai kodėl reikia nepraleisti nė vienos progos ir štai kodėl mus taip jaudina bet koks meilės reginys) kiekvienąkart, kai de Šarliusas pažvelgdavo į Žiupjeną, jam kildavo noras kažką pasakyti, ir būtent todėl jo žvilgsniai skyrėsi nuo žvilgsnių, kokiais paprastai žiūrime į mažai pažįstamus arba visai nepažįst amus žmones; jis žiūrėjo į Žiupjeną taip įdėmiai, kaip žiūri tas, kas tuojau pasakys: "Atleiskite, jums ant nugaros kabo ilgas baltas siūlas", arba: "Jei neklystu, jūs taipogi iš Ciūricho? Atrodo, dažnai jus matydavau pas antikvarą". Regis, štai šitokstas pats klausimas kas dvi minutes įkyriai kildavo pono de Šarliuso žvilgčiojimuose Žiupjeno pusėn, it kokios klausiamosios frazės Bethoveno kūriniuose, be galo kartojamos lygiais laiko tarpais ir pernelyg pabrėžtinai ruošiančios naują motyvą, perėjimą įkitą tonaciją, grįžimą prie pagrindinės temos. Tačiau pono de Šarliuso ir Žiupjeno žvilgsniams grožio teikė kaip tik tai, jog jie, priešingai, bent jau šiuo metu, regis, neturėjo tikslo kur nors vesti. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau poną de Šarliusą ir Žiupjeną demonstruojant šitokį grožį. Tiek vieno, tiek kito akyse atsispindėjo dangus, bet ne Ciūricho, o kažkokio rytietiško miesto, kurio vardo dar negalėjau atspėti. Kad ir kiek stengėsi tvardytis ponas de Šarliusas ir liemenininkas, jų suo kalbis, regis, buvo sudarytas, ir šie betiksliai žvilgčiojimai buvo tiktai ritualinis pasiruošimas, panašus į vakarėlį prieš sutartas vestuves. Palyginęs su gamta, - o daugybėje tokių palyginimų nėra nieko nepaprasto, nes tas pats žmogus, mūsų stebimas ke lias minutes, gali būti ir žmogus, ir žmogus-paukštis, ir žmogus-žuvis, ir žmogus-vabzdys, - būtum taręs, kad tai du paukščiai, patinas ir patelė, ir patinas bando prisiartinti, o patelė - Žiupjenas - neatsako į jo manevrus, tačiau žvelgai į savo naująjį draugąbe nuostabos, įsmeigusi tarsi nieko nematantį žvilgsnį, aišku, manydama, jog šitaip geriausia jį sujaudinti ir patraukti po jo pirmųjų žingsnių, ir tiktai valosi plunksnas. Pagaliau šitoks abejingumas Žiupjenui, regis, nusibodo; tėra tik vienas žing snis nuo įsitikinimo, kad patinas pavergtas, iki jo paskatinimo persekioti ir geismo sužadinimo, tad Žiupjenas nutarė vykti į darbą ir išėjo pro vartus. Vis dėlto prieš dingdamas gatvėje, jis keliskart atsisuko, o baronas, bijodamas pamesti jo pėdsaką (su pasitenkinimu švilpiniuodamas ir netgi šūktelėjęs "iki pasimatymo" pusgirčiam durininkui, kuris priiminėjo svečius už kambario esančioje virtuvėje, tad jo netgi neišgirdo), skubiai puolė jį vytis. Tuo metu, kai zvimbdamas it didžiulė kamanė ponas de Šarl iusasėjo pro vartus, į kiemą įlėkė kita, šįkart jau tikra kamanė. Kažin ar tai nebuvo taip ilgai orchidėjos laukta kamanė, atnešanti jai brangią žiedadulkę, be kurios ji liktų skaisti? Tačiau vabzdžio išdykavimų stebėjimas nutraukė ir vėl mano dėmesį prik austė Žiupjenas, grįžęs po kelių minučių (galbūt pasiimti ryšulio, kurį vėliau nusinešė ir kurį buvo pamiršęs iš susijaudinimo, sukelto pono de Šarliuso pasirodymo, o gal dėl kokios nors paprastesnės priežasties), - Žiupjenas grįžo sekamas barono. O šis, nutaręs pagreitinti įvykių eigą, paprašė liemenininko ugnies, bet tučtuojau susigriebė: "Prašau jūsų ugnies, bet matau, kad pamiršau savo cigarus". Svetingumo įstatymai nugalėjo koketavimą. "Įeikite, gausite viską, ko pageidaujate", - tarė l iemenininkas, kurio veide panieka užleido vietą džiaugsmui. Dirbtuvės durys užsivėrė, ir aš negalėjau daugiau nieko išgirsti. Pamečiau iš akių kamanę, nebežinojau, ar ji buvo orchidėjos laukiamas vabzdys, tačiau jau neabejojau, jog įvyks reto vabzdžio ir įkalintos gėlės santuokos stebuklas, kai ponas de Šarliusas (tai paprasčiausias pirmų pasitaikiusių lemtingų atsitiktinumų palyginimas, visai neketinant moksliškai pagrįsti kai kurių botanikos dėsnių panašumo į tokį reiškinį, kuris kartais labai nevykusia i vadinamas homoseksualizmu), daugybę metų ateidavęs į šiuos namus tik tokiu laiku, kai Žiupjenas būdavo darbe, dėl atsitiktinio ponios de Vilparizi negalavimo pagaliau sutiko liemenininką, o drauge su juo laimę, teikiamą barono tipo žmonėms kokio nors į Žiupjeną panašaus žmogaus, kuris gali būti, kaip pamatysime, daug gražesnis ir jaunesnis už Žiupjeną, vyras, skirtas tam, kad ir tokie gautų savo dalį malonumų žemėje: vyras, mylintis tiktai senyvus ponus.
Visa, apie ką papasakojau, suvokiau, beje, tiktai po keleto minučių, nes tikrovei būdingas bruožas - slėptis tol, kol atsitiktinumas nuplėšia jos paslaptingumo šydą. Šiaip ar taip, tuo metu mane itin erzino tai, kad nebegirdėjau buvusio liemenininko ir ba rono pokalbio. Tuomet pastebėjau, jog gretimai Žiupjeno dirbtuvės, atskirtos tiktai plona pertvara, išnuomojama kita dirbtuvė. Kad ten patekčiau, man tereikėjo užlipti į savo butą, nueiti į virtuvę, nusileisti užpakaliniais laiptais į rūsį, pereiti juo po kiemu iki vietos, kur dar prieš kelis mėnesius stalius laikė savo medžiagas, o Žiupjenas ketino sukrauti anglis, ir užkopti keliais laipteliais, vedančiais į dirbtuvę. Šitaip priedangoje būčiau nuėjęs visą kelią ir niekas manęs nebūtų matęs. Tai buvo pat s protingiausias ir apdairiausias kelias. Bet pasirinkau kitą: prisispaudęs prie sienos ir stengdamasis, kad manęs nematytų, apėjau aplink kiemą lauke. Ir jei manęs niekas nematė, manau, tai buvo daugiau atsitiktinumas, o ne mano apdairumo rezultatas. Oka d pasirinkau tokį neatsargų kelią, kai kelionė rūsiu būtų buvusi tokia saugi, galiu paaiškinti trimis priežastimis, jei apskritai įmanoma apie jas kalbėti. Pirmučiausia mano nekantravimas. Po to galbūt neaiškus prisiminimas scenos Monžuvene, kurią stebėja u pasislėpęs priešais panelės Ventej langą. Iš tiesų, panašiose scenose, kurias man teko matyti, visa buvo atliekama labai neatsargiai ir visiškai neįtikėtinoje aplinkoje, tarsi šitokie atradimai būtų atlygis už labai rizikingą, nors ir slaptą poelgį.Paga liau, - man gėda prisipažinti, nes šitai taip vaikiška, - buvo ir trečia priežastis, kuri, esu tikras, man pačiam to nežinant, buvo lemiama. Kad galėčiau palyginti su tikrove - ir įsitikinti, jog juos paneigia faktai, - Sen Lu karinius principus,labai det aliai ištyriau būrų karą, turėjau dar kartą perskaityti senovinius ekspedicijų, kelionių aprašymus. Šie aprašymai mane uždegė, ir stengiausi juos taikyti savo gyvenime, kad būčiau drąsesnis. Kai ligos krizės prikaustydavo mane prie lovos ir keletą dienų b ei naktų ne tik nesumerkdavau akių, bet netgi negalėdavau išsitiesti, gerti ir valgyti, kai nebesitikėdavau, jog šitoks nusilpimas ir kančios kada pasibaigs, galvodavau apie keliautoją, išmestą ant kranto, apsinuodijusį nuodingomis žolėmis, karščiuojantį ir kalenantį dantimis, jūros vandens permerktais rūbais, o vis dėlto po dviejų dienų atsigavusį ir ėjusį kur akys veda ieškoti čiabuvių, kurie galėjo būti žmogėdros. Jo pavyzdys mane stiprino, įkvėpdavo vilties, ir man būdavo gėda, kad pasidaviau akimirko s nevilčiai. Galvodamas apie būrus, nebijojusius anglų armijų akivaizdoje žygiuoti atviroje vietoje, kad pasiektų tankumyną, sakiau sau: "Būtų gražu, jei pasiduočiau dabar, kai kovos laukas paprasčiausiai yra mūsų kiemas, kur - o juk Dreifuso bylos metais be jokios baimės keliskart koviausi dvikovoje - man grasina vienintelis ginklas: kaimynų žvilgsniai, bet kaimynai užsiėmę kitokiais rūpesčiais ir nežiūri, kas dedasi kieme".
Tačiau atsidūręs dirbtuvėje baiminausi, kad negirgždėtų grindys, nes mane pasiekdavo mažiausi trakštelėjimai iš Žiupjeno dirbtuvės, ir tuomet supratau, kokie neatsargūs buvo Žiupjenas ir ponas de Šarliusas ir kaip jiems pagelbėjo atsitiktinumas.
Nedrįsau pajudėti. Germantų arklininkas, tikriausiai naudodamasis proga, kad jų nėra, iš sandėlio pernešė kopėčias į dirbtuvę, kurioje buvau. Ant jų užlipęs, būčiau galėjęs praverti langelį ir girdėti viską, kaip būdamas pas patį Žiupjeną. Bet bijojau suk elti triukšmą. Beje, nebuvo ir reikalo. Man netgi nereikėjo apgailestauti, jog tiktai po kelių minučių pasiekiau savąją dirbtuvę. Mat po to, ką pradžioje išgirdau Žiupjeno dirbtuvėje - o tai buvo kažkokie neaiškūs garsai, - spėju, jog dar nedaug žodžiųteb uvo pasakyta. Tiesa, šie garsai buvo tokie brutalūs, kad jei jų nebūtų atkartojusios viena oktava aukštesnės dejonės, būčiau galėjęs pagalvoti, jog visai čia pat kažkas kažką smaugia, o paskui žudikas ir jo atgijusi auka drauge maudosi vonioje, norėdami n uplauti nusikaltimo pėdsakus. Vėliau priėjau išvadą, kad esama tokio paties garsais reiškiamo dalyko kaip ir skausmas - tai pasitenkinimas, ypač tuomet, kai iškart po jo, - kad ir nėra baimės turėti vaikų, o šiuo atveju apie tai negalėjo būti kalbos, nors Auksinė legenda ir pateikia mažai tikėtiną pavyzdį, - pasirūpinama švara. Galiausiai, maždaug po pusvalandžio (per tą laiką spėjau tylutėliai užsiropšti kopėčiomis, kad matyčiau pro langelį, kurio taip ir neatvėriau), užsimezgė pokalbis. Žiupjenasryžting ai atsisakinėjo priimti pinigus, kuriuos jam siūlė ponas de Šarliusas.
Po pusės valandos ponas de Šarliusas išėjo. "Kodėl skutatės barzdą?, - tarė Žiupjenas baronui lipšniu balsu. - Barzda gi taip gražu!" - "Fui, kokia šlykštynė!" - atsakė baronas.
Jis šiek tiek stabtelėjo tarpduryje ir ėmė klausinėti Žiupjeną apie kvartalo gyventojus. "Ar pažįstate tą prekiautoją kaštonais ties kampu, bet ne iš kairės - anas tikras pabaisa, - o iš dešinės, tą stambų juočkį? O aną vaistininką priešais ir simpatiš ką dviratininką, kuris vežioja jo vaistus?" Šie klausimai Žiupjeną tikriausiai užgavo, nes jis it įžeista koketė niekinamai pasipūtęs atšovė: "O jūs, matau, tikras pliuškis". Šis skausmingu, lediniu ir manieringu tonu pasakytas priekaištas, žinoma, įž eidėponą de Šarliusą, ir jis, norėdamas užglostyti savo smalsumo sukeltą nepalankų įspūdį, kažko paprašė Žiupjeno, bet taip tyliai, jog negalėjau išgirsti žodžių, o kad Žiupjenas galėtų įvykdyti tą pageidavimą, jiems, be abejonės, dar reikėjo pabūti dirbt uvėje, ir tas prašymas tikriausiai taip sujaudino liemenininką, jog jis viską baronui atleido: pažvelgęs į barono veidą, riebų ir paraudusį po žilais plaukais, švytėdamas laime dėl paglostytos savimylos ir sutikdamas patenkinti pono de Šarliuso prašymą, p o kelių nelabai švankių pastabų, kaip, pavyzdžiui: "Turite stambų užpakalį!", Žiupjenas, šypsodamas, susijaudinęs, dėkingas ir pabrėždamas savo pranašumą, tarė baronui: "Na, gerai, senas šelmi!"
- Grįžtu prie pokalbio apie tramvajaus konduktorių, - atkakliai varė savo ponas de Šarliusas, - nes, be kita ko, man gali to prireikti grįžtant atgal. Tikrai, kartais nutinka, jog aš it kalifas, einantis per Bagdadą kaip paprastas prekeivis, imu sektikoki ą įdomią asmenybę, kurios siluetas man patiko. - Čia atkreipiau dėmesį į vieną barono bruožą, kaip jau pastebėjau, būdingą Bergotui. Jei Bergotui tektų kada nors stoti prieš tribunolą, jis kalbėtų ne sakiniais, kurie galėtų įtikinti teisėjus, o bergotiško mis frazėmis, kurias įkvepia jo ypatingas literatūrinis temperamentas, nes jas vartoti jam būtų malonu. Panašiai ir ponas de Šarliusas kalbėjo su liemenininku tokia kalba, kokia kalbėdavo su savo luomo žmonėmis, netgi šiek tiek perdėdamas - ar todėl, kad drovumas, kurį stengėsi užgniaužti, skatino jį rodyti nepaprastą išdidumą, ar kad iš drovumo neleidžiančio jam susiimti (nes daugiau sutrinkame, kai turime reikalą su ne savo aplinkos žmonėmis), jis vis dėlto nusimetė šydą, apsinuogino, pasirodydamas tikr ai išdidus ir šiek tiek beprotis, kaip sakydavo ponia de Germant. "Kad nepamesčiau jos pėdsakų, - kalbėjo jis toliau, - it mokytojėlis, it jaunas ir gražus daktariukas šoku šios mažylės įkandin į tą patį tramvajų (kalbu apie jį moteriška gimine vien iš įp ročio, kaip sakoma apie kunigaikštį: "Kaip laikosi Jūsų Šviesybė?"). Jeigu ji keičia tramvajų, imu - galbūt su maro mikrobais - keistą daiktą, vadinamą "persėdimo bilietu", kurio numeris, nors jis įteikiamas man, ne visada būna pirmas! Šitaip keiči u "susisiekimo priemones" tris arba keturis kartus. Kai kada vienuoliktą valandą vakaro atsiduriu Orleano stotyje, o kaip iš ten grįžti? Gerai, jeigu tai būtų tiktai Orleano stotis! Bet vieną sykį, pavyzdžiui, vis negalėdamas užmegzti pokalbio, nuvažiavau iki pat Orleano viename tų siaubingų vagonų, kur tarp vadinamųjų "tinklelių" trikampių matai pagrindinių apylinkės architektūros šedevrų fotografijas. Buvo tiktai viena laisva vieta, ir priešais save išvydau istorinį paminklą - Orleano katedrą, pačią bja uriausią visoje Prancūzijoje, tad privalėjau norom nenorom į ją žiūrėti, nors šitai taip vargino, tarsi būčiau priverstas žvelgti į jos bokštus optinio plunksnakočio stiklo rutulėlyje, nuo ko gauni akių uždegimą. Išlipau Obrė drauge su savo jauna būtybe, kurios, deja, perone laukė giminės (o aš įtariau ją turint visokiausių ydų, tiktai ne giminaičius)! Laukdamas traukinio į Paryžių, turėjau vienintelę paguodą - žiūrėti į Dianos de Puatjė namus. Nors šioji dama sužavėjo vieną mano karališkų protėvių, mane labiau viliojo gyvesnis grožis. Kad nebūtų nuobodu grįžti vienam, panorau susipažinti su miegamojo vagono palydovu, omnibuso konduktoriumi. Beje, tai neturi jūsų šokiruoti, - padarė išvadą baronas, - tai vien tik žanro klausimas. Pavyzdžiui, kaip sakoma, su aukštuomenės jaunuoliais negeidžiu turėti fizinių santykių, tačiau nenurimstu, kol nepaliečiu, - turiu galvoje, ne materialia prasme, - jų jautrios gyslelės. Kartą, užuot neatsakinėjęs į mano laiškus, vienas jaunuolis rašydavo man laišką po laiško, tad man moraliai priklausė ir aš nurimau, ar bent jau būčiau nurimęs, jei mano dėmesio nebūtų patraukęs kitas. Įdomu, ar ne? Beje, ar nepažįstate nė vieno iš tų aukštuomenės jaunuolių, kurie čia ateina?" - "Ne, vaikeli. Ak taip, pažįstu vieną brunetą, lab ai aukštą, su monokliu, kuris visada juokiasi ir atsisukinėja". - "Nežinau, apie ką kalbate". Žiupjenas užbaigė portretą, bet ponas de Šarliusas taip ir negalėjo atspėti, apie ką kalbama, nes nežinojo, jog buvęs liemenininkas priklausė tiems, - o jų skaičius daug didesnis nei manoma, - kurie neprisimena mažai pažįstamų žmonių plaukų spalvos. Bet man šis Žiupjeno trūkumas buvo žinomas, tad pakeičiau brunetą blondinu, ir išėjo tikslus kunigaikščio du Šatelro portretas. "Tačiau grįžkime prie jaunu olių ne iš prastuomenės, - vėl prabilo baronas, - šiuo metu man susuko galvą vienas keistas vaikinas, inteligentiškas smulkus buržua, itin nemandagus su manim. Neturi jokio supratimo apie nuotolį, kuris skiria tokią nepaprastą asmenybę kaip aš nuo tokios mikroskopinės atplaišos, kokia yra jis. Pagaliau tai visai nesvarbu, šis asiliukas gali kiek nori bliauti mano didingos vyskupo mantijos akivaizdoje". - "Vyskupo! - sušuko Žiupjenas, visai nesupratęs pono de Šarliuso ką tik ištartų paskutinių frazi ų, tačiau priblokštas žodžio "vyskupas". - Bet tai visiškai nesiderina su religija", - tarė jis. - "Mano šeimoje buvo trys popiežiai, - atšovė ponas de Šarliusas, - o teisę dėvėti raudoną kardinolo mantiją man suteikė senelio brolis, jo d ukterėčia perdavė mano seneliui kunigaikščio titulą, kuris yra paveldimas. Matau, jūs liekate kurčias metaforoms ir abejingas Prancūzijos istorijai. Beje, - pridūrė jis, galbūt ne tiek darydamas išvadą, kiek informuodamas Žiupjeną, - jaunuoliai, ku rie manęs vengia - žinoma, iš baimės, nes vien tik iš pagarbos mano asmeniui nedrįsta prisipažinti mane mylį, - gali dominti mane tik tuomet, jei užima reikšmingą vietą visuomenėje. Bet ir tuomet jų apsimestas abejingumas gali sukelti tiesiog priešingas p asekmes. Jei tai ilgai užtrunka, man darosi šleikštu. Kad pateikčiau jums suprantamesnį pavyzdį, pasakysiu, jog kai buvo remontuojami mano rūmai, nenorėdamas sukelti pavydo tarp visų kunigaikštienių, kurios varžėsi dėl garbės suteikti man pastogę, praleid au kelias dienas vadinamajame "viešbutyje". Vienas aukštą aptarnavusių berniukų man buvo pažįstamas, parodžiau jam įdomų pasiuntinuką, uždarinėdavusį karietų ir automobilių dureles, kuris vis atsisakinėdavo mano pasiūlymų. Pagaliau įsiutau ir, norėdamas į rodyti, kad mano ketinimai švarūs, pasiūliau jam neįtikėtinai didelę sumą vien tik už tai, kad užliptų į mano kambarį penkias minutes pasišnekėti. Veltui laukiau. Tuomet jis pasidarė man toks šlykštus, jog išeidavau pro užpakalines duris, kad nematyčiau š io juokingo niekšelio snukio. Paskui sužinojau, kad jis negavo nė vieno mano laiško, nes pirmąjį pačiupo aukštą aptarnaujantis berniukas, kuris jam pavydėjo, kitą - dieną budintis šveicorius, kuris buvo labai "doras", o trečią - naktinis šveicorius, kuris mylėjo jaunąjį pasiuntinuką ir gulėdavo su juo patekėjus mėnuliui. Tačiau mano pasišlykštėjimas dėl to nė kiek nesumažėjo ir, net jeigu man patiektų šį pasiuntinuką kaip paprasčiausią medžioklės laimikį ant sidabrinio padėklo, su šleikštuliu jį atstumčiau. Bet štai, nelaimei, pradėjome kalbėti apie rimtus dalykus, o dabar baigiame taip, kaip ir tikėjausi. Tačiau galėtumėte man padaryti didžiulę paslaugą, jei įsikištumėte; betgi ne, jau vien tiktai mintis apie tai teikia man pramogą, ir juntu, jog dar niekas nesibaigė".
Prasidėjus šiai scenai, prieš mano ką tiktai atsivėrusias akis įvyko tokia akivaizdi pono de Šarliuso permaina, jog, regis, jį palietė burtininko lazdelė. Iki tol aš nieko nesupratau, tad nieko nemačiau. Yda (beje, tai sąlygiška sąvoka) lydi kiekvieną itg enijus, kurio žmonės nemato, nes nežino jį esant. Gerumas, klasta, vardas, aukštuomenės ryšiai ne rodomi, o slepiami. Netgi Odisėjas pradžioje neatpažino Atėnės. Bet dievus iškart atpažįsta dievai, kaip greit atpažįsta vienas į kitą panašūs, kokie buvo ponas de Šarliusas ir Žiupjenas. Iki šiol žiūrėjau į poną de Šarliusą kaip išsiblaškęs žmogus, kuris, žvelgdamas į nėščią moterį, nepastebi jos pastorėjusio liemens ir, kai ji šypsodama jam kartoja: "Taip, dabar aš šiek tiek pavargusi", įkyriai jos kl ausinėja: "Kas gi jums yra?" Bet kai tik jam kas nors pasako: "Ji nėščia", jis staiga išvysta jos didžiulį pilvą ir jau nieko daugiau nebemato. Protas atveria mums akis; išaiškėjusi klaida suteikia mums dar vieną pojūtį.
Tiems, kurie nemėgsta kaip šio dėsnio pavyzdžiais remtis savo pažįstamais, tokiais kaip ponas de Šarliusas ir į jį panašūs, kurių jie niekuo neįtarė, kol vieną dieną nuo kitų nesiskiriančio individo išorėje nepasirodė iki tol nematomu rašalu parašytos sen ovės graikams tokio brangaus žodžio raidės, tereikia, kad įsitikintų, jog juos supantis pasaulis pradžioje atrodo jiems nuogas, be daugybės papuošimų, matomų labiau apsišvietusiems, prisiminti, kiek kartų gyvenime jie buvo apsikvailinę. Vieno arba kito žm ogaus raidėmis nepažymėtame veide niekas nebylojo, kad jis brolis, sužadėtinis arba meilužis moters, apie kurią jie vos nepasakė: "Kokia bjaurybė!" Bet, laimei, kaimynas jums pašnibžda žodį, ir lemtingas šūksnis sustingsta jūsų lūpose. Tučtuojau, i t mane, tekel, fares, pasirodo žodžiai: jis - sužadėtinis, brolis arba meilužis tos moters, kurios jam girdint netinka vadinti "bjaurybe". Ir vien šis naujas suvokimas pergrupuos, perstatys ir sukeis vietomis dabar jau papildytas mūsų turimas žinias apie kitus šios šeimos narius. Pone de Šarliuse gyveno kita būtybė, skirianti jį nuo kitų, kaip, sakykim, arklys kentaure, ši kita būtybė susiliejo su baronu, ir aš jos niekada nepastebėjau. Dabar abstraktumas materializavosi, pagaliau suvokta būtybė nebegalėjo likti nepastebima, ir pono de Šarliuso virsmas nauju asmeniu buvo toks visapusis, kad ne tiktai jo veido, balso kaita, bet ir visa, kas buvo žema ir aukšta jo santykiuose su manimi, visa, kas iki šiol mano protui rodės nesuderinama, tapo suprantama, aki vaizdu, kaip frazė, kuri, atrodanti beprasmė, kol yra parašyta atsitiktinai išdėstytomis raidėmis, reikiamai jas išdėsčius, išreiškia nebepamirštamą mintį.
Tolimesnė dalis
Naujausia dalis
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
Hilė Harm. Viso labo tik širdis
Volė Šojinka. Interpretatoriai
G. Kapcanas. Būsena, ženklas
Džeko Keruako Kelyje
Skaitinių skiltis
Vartiklis