|
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis, 2007
Paskutinius metus, pagaliau išsiskyrusios su antruoju vyru ir susipykusios su sena drauge, jos žvilgsnį vis dažniau prikaustydavo mąslūs jaunuoliai, kokių, kaip paaiškėjo, pilna Maskvoje. Miesto šurmulyje juos buvo lengva atpažinti iš sulėtintų kampuotų judesių, svajingai klaidžiojančio žvilgsnio ir vaikiško supykimo ant netikusio pasaulio, kuriame gyventi juos privertė. Su vienu jų dieną drėgną kovo dieną, skambančią lašais, ji, pavėlavusi į električką,
atsidūrė prie aukšto staliuko ankštoje stoties kavinėje. Ilgšis šildėsi rankas, jomis apėmęs
karštos arbatos stiklinę, žvelgė šalia jos, tačiau jo slystantis, drovus žvilgsnis atkakliai
sugrįždavo prie jos plastmasinės lėkštutės su dviem sumuštiniais, ir ji galiausiai pasiūlė: Jaunuolis keistai sutrūkčiojo, tarsi jį būtų pagavę darant kažką nepadoraus, išblyškusį
veidą išmušė dėmės. Mosikuodamas, jis ėmė atsisakinėti. Tačiau ji ryžtingai pastūmė lėkštutę
prie jo stiklinės, ir jo ranka, tarsi pati savaime, prieš jo valią, įsikibo į sumuštinį su dešra. Jis
valgė susikaupęs, o pabaigęs mandagiai pasakė: Sudrėkę po valgio akys spinduliavo aiškų dėkingumą. "Jaunuolis išblyškęs / žvilgsniu
karštu", - mintyse šyptelėjo ji ir tarė: Iš tikrųjų ji buvo Elena, tačiau prieš daugelį metų, išleisdama pirmąjį eilėraščių rinkinį, ji pakeitė savo vardą, manydama, kad toks labiau tinka jos jaunystės eilių skambesiui. - Studentas? Jis tylėdamas linktelėjo ir iškart, bijodamas pasirodyti neišauklėtu, paskubomis paaiškino padėtį: baigėsi stipendija, gyvena bendrabutyje, laukia perlaidos iš tėvų. Bandė uždarbiauti nešiojo reklamą po namus, tačiau kažką supainiojo su adresais. Atleido. Ar nepatars Elina, "nežinau koks tėvavardis", kur dar galima užsidirbti?... Pasakyti tėvavardį ji griežtai atsisakė ("Kam pabrėžti amžiaus skirtumą> Vadink mane kaip visi, Elia" ir, žvilgtelėjusi į laikrodį, pasiūlė jam palydėti ją iki platformos. Pasiskundė: krepšys su noutbuku per sunkus jos konstitucijai. Ėjo prie električkos minioje per ištižusį sniegą. Iš apačios pažvelgusi į savo netikėtą palydovą, Elina pagalvojo, kad greta jo turėtų atrodyti neblogai: trumpi madingi kailinukai, jaunatviška kuprinytė ant nugaros, linksmi kirpčiukai iš po megstos kepuraitės su ilgomis nukarusiomis ausimis. Na o vaikinas, aišku, ne Belmondo, ilga noris galėtų būti trumpesnė, ir striukė su gaubtuvu, tarytum, plonoka, ne užmiesčio pasivaikščiojimams, tačiau batai aukštai suvarstomi, kaip omonininko, džinsai nenunešioti, iš po žieminės kepurės prasimuša balta sruoga. Jei jis neskuba, tarė jam, tai gal sutiks pavažiuoti su ja kelias stoteles? Tem nuo stotelės iki poilsio namų, kuriuose ji užsisakė numerį, bus 15 min. kelio. Ne, jis kaip kartas neskuba. Pro traukinio lanką nuplaukė nauji mikrorajonai su aukštais keistos-laiptuotos konstrukcijos namais, bėgo priemiesčio gyvenvietės. Kovo saulė išskydusia dėme skverbėsi pro debesų maršką skleisdama švelnią perlinę šviesą, Elinai keliančią neaiškią nuojautą. Tokioje laukimo būsenoje jai nuolat kas nors nutikdavo gyvenimo pasikeitimas, pavykę eilės. Kas šįkart? Meilės nuotykis su šiuo nerangiu vaikinu?.. Elina iškvotė jo gyvenimo smulkmenas: ar vaikšto į diskotekas? O į teatrą? Niekada? Kodėl? Na taip, techninė disciplina - dalykas nelengvas, tačiau negi visai nelieka laisvalaikio? Aišku papildomo uždarbio problema. Nors dabar Internete galima surasti neblogą valandinį darbą. Jų pokalbį pertraukė skardi melodija jos kailinukų kišenėje atgijo telefonas. Elina kyštelėjo telefoną po ilga dryžuota ausine... "Taip, električkoje. Taip, žinoma, Kūrybos namuose. Dešimčiai dienų. Tikiuosi parašyti. Kiek? Ne daugiau 7 puslapių? Dėkui! Grįšiu paskambinsiu". Paslėpusi mobilųjį, išgirdo savo palydovo klausimą kuo dirbate? Nusijuokė: "Galima sakyti paukščiu. Čiulbu, o man už tai moka. Ne, ne dainininkė, užsiimu literatūrine veikla. Eilėraščiai, apybraižos, esė. Kiek moka? Įvairiai, bet būtų gerai, kad daugiau... Tarp kitko, kita stotelė mūsų". Nuo stotelės link poilsio namų juos vedė pažliugęs takelis. Jis šliaužė gūbrėtu šlaitu link kraštinių vasarnamių rajono namų. Vingiuotos gatvelės, suspaustos aukštų tvorų, panašios į tarpeklius, buvo tuščios, neprieinami akmeniniai statiniai su balkonais, bokšteliais ir visur kyšančiomis stebėjimo kameromis būtų atrodę negyvenamais, jei ne duslus sarginių šunų lojimas. - Čia gyvena nu-u labai pasiturintys žmonės, - ekskursijų gido tonu, pereinančiu į linksmą
sarkazmą, dėstė Elina, - tipo tie, kurie nežino, kas jų laukia rytoj: kalėjimo kamera ar žudiko
kulka. Beje, kam jiems, kaip ir visiems kitiems, apie tai žinoti? Vis tiek kažkurią akimirką žodis
"rytoj" gali reikšti tik viena išėjimą į nebūtį. Išvengti tokios rytdienos dar niekam nepavyko,
tad, galbūt, ir iš tikro reikia gyventi "čia ir dabar", branginant kiekvieną minutę?! Tu, Kostia, ar nemąstei apie tai? Noriu, kad jūrą skrostų šonu Nepririšta mūsų valtis; Ir su Dievu bei Šėtonu Noriu gulti ir keltis. 
- Tavo? Vinguriuojančio skersgatvio gale iškilo grotuota užtvara. - Kadaise čia, štai tame senoviniame name, buvo įsikūręs rašytojų Kūrybos namai, - parodijuojančiu-globėjišku tonu tęsė Elina. Tada pastatė keturių aukštų viešbučio korpusą kitiems ir kūrybinės kančios buvo nustumtos audringų toli nuo rašymo esančių žmonių pasilinksminimų. Nors rašantieji vis dar atvažiuoja, iš inercijos. Praėję namą su kolonomis, jie nuėjo prie viešbučio pastato, supamo sukritusių pusnių. - Būk užtikrintesnis: tu mano svečias, - ji davė instrukciją. Paliksime daiktus ir pietauti. Erdviame tuščiame hole, už užtvaros, pagyvenusi budinti su kažkuo kalbėdama skambčiojo raktais. Sprendžiant iš visko su įprastai pilko kailio katinu, įsitaisiusio ant jos tarnybinio stalo susimąsčiusio sfinkso poza. Taip pat tolimame kampe bumbėjo televizorius, kurį žiūrėjo dvi giliuose krėsluose snaudžiančios senutės. Antrame aukšte Elina atidarė numerio duris ir, nusviedusi ant sofos kuprinytę, plačiu gestu pakvietė: "Įsitaisykite, prince! Civilizacijos stebuklą vonią su karštu vandeniu turim". Tada jie perėjo pušų parką link stiklo-betono kubo, pristatyto prie senojo namo. Valgykla buvo beveik tuščia ("Visai ne sezonas", - paaiškino Elina). Tik nuošaliau nuo jų, prie staliuko už stiklo sienos, kažką triukšmingai šventė vyriška kompanija. Iš ten šūktelėjo Elinai. Ji nenoriai atsistojo, perėjo per salę. Ten ją įkalbinėjo pasilikti ("Aš ne viena"), kvietė ir jos palydovą ("Jį vargina daug žmonių"), pagaliau grįžo. Ir iškart, iš paskos, priėjo tasai, kuris šaukė. - Viena naujiena pavymui, - sugargsėjo jis bosu, nežymiai palenkęs į Elinos pusę stambią trumpai kirptą galvą, tačiau nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo prieš ją sėdinčio vaikino. Pas mane, Maskvoje, po mėnesio-dviejų išeina eilėraščių rinkiniokas, tu jau jo nepraleisk. Pavartyk "mūsų praeities vardan". O aš rytoj traukiu pas save, į Hamburgą, ta proga mes čia ir gaudžiam... Ji palaukė ir, pasilenkęs dar žemiau, prie jos šalia ausies besigarbanojančių sruogų, tylesniu balsu sududeno:
Po pietų jis lėtai ėjo į savo korpusą alėja, palei kurią galima buvo nuspėti po skylėtu
sniegu esančius suolelius, ir Elina, pažvairavusi į savo palydovą, tarė: Jie perėjo per tuščią vaikų žaidimo aikštelę su mediniu kalneliu ir sūpynėmis, paniro į tamsoką alėją. Ten, po senomis aukštomis pušimis, Elina sulėtino žingsnį ("Pažvelk, kaip viršūnės auksu tviska jos dar mato saulę!.."). Pri4jo prie vartų, už kurių drėgnu blizgančiu asfaltu lėkė burgzdami automobiliai ir melsvai švietė neoninis užrašas ant neaukšto pastato stogo: "Maisto produktai, 24 val.". Pasuko atgal. Saulės blykčiojimai pušį viršūnėse geso. Numeryje Elina, įkišusi ranką į kuprinytę, ištraukė plokščią konjako buteliuką ("atžymėsim netikėtą mūsų susitikimą...", papilstė į stiklines ("o būčiau nepavėlavusi į savo električką, galėjom prasilenkti..", susidaužė ("Na, drąsiau!"). - Tu neskubi? Električkos čia važiuoja dažnai. Bet gal tave nuvarginau? Jai norėjosi išsipasakoti dabar, nedelsiant. Ji papasakojo, kaip dar pirmoje santuokoje pasidarė lemtingą abortą, po kurio motinystė jai tapo negalima. Tačiau užtat parašė eilėraščių ciklą "Negimusiųjų riksmas". Skaitydama scenoje, matė sukrėstus moterų veidus. Taip, žinoma, tūkstantį kartų teisi Achmatova eilės auga iš gyvenimo piktžolyno, su kuriuo taip paprastai sugyventi neįmanoma. Nori su juo taikytis pakeisk jį. Į posmo skambesį. Į skambią aliteraciją. Ir tada palengvėja. Tu laisva. Tu valtis, skrodžianti jūros mėlynę. - Mes dvi valtys, kurių keliai susikirto, ar ne? Nenutildama, ji glostė rusvą Kostios sruogą, atsegė žemyn sportinės striukės užtrauktuką, atsegiojo marškinių sagas, pakišdama po jais rankas. Tuščias buteliukas nusirito ant grindų. Ten atsidūrė ir trukdžiusi kuprinytė. Teko užtrukti su batais drebantys pirštai Kostios neklausė, ji pati išnarstė ir nuavė juos. Nuogai išrengtas, jis sėdėjo, mėšlungiškai rankomis pridengęs tarpkojį, žvelgdamas, kaip ji nusimauna kelnes, nusirengia palaidinukę, atsega, išlenkusi nugarą, biusthalterį, kaip kažko ieško kuprinytėje ir ištiesia jam šlamantį kvadratinį paketėlį. Prieblandoje jos liekna figūra su nedidele krūtine atrodė visai mergaitiška. Švenniai stumtelėjusi, ji nugriuvo su juo ant sofos, atsidurdama viršuje. Ir užvaldė jį, šnabždėdama beprasmius žodžius pamažu greitėjančiu ritmu, artėdama prie beveik jau įveiktos viršūnės. Kai iki jos beliko vos keli žingsniai, Kostia krūptelėjo, sudejavo nesavu balsu, sustabdęs pergalingą Elinos kopimą. - Ką, aš tau pirma? Vakarieniauti ji liepė jam eiti vienam ("Nieko nenoriu matyti"), davė pinigų ("Sumokėsi padavėjai, aš susitariau"). Be to jai reikėjo kai ką sumesti, kilo vienos esė idėja. O į Maskvą jis gali važiuoti rytoj ("Dar ne visai tau nusibodau?"). Salėje prie to paties staliuko, prie stiklinės sienos, dabar užtrauktos pusiau permatoma užuolaida, sėdėjo ta pati kompanija. Einu savo taku neeitu / keistam sapne ir užmarštyje, - iš ten sklido kimstelėjęs trumpaplaukio bosas. - Gyvenimas aistra padaugintas, / bejėgis kniūpsčias dugne. Skambčiojo peiliai ir šakutės, taurėse teliūskavo konjakas, padavėja nunešdavo tuščias
lėkštes, atnešdavo pilnas, o trumpaplaukis, pakibęs virš stalo tęsė: Skubiai valgydamas savo vakarienę, Kostia baugiai dairėsi, tarsi laukdamas, kad pašauks. Tačiau ten, prie triukšmingo staliuko, jis nerūpėjo, jie laukė efektingos pabaigos. Ir skaitovas, iškėlęs ranką tarsi atsisveikindamas, perskaitė paskutinį ketureilį: - "Lydžiu jus paskutiniu žvilgsniu/ iš skambančios nebūties. Kadaise jūs buvote greta/ bet nematėte manęs". Tada jis nuleido svarią galvą ant krūtinės, laukdamas aplodismentų. Sulaukė. Po to duslaus boso savininkas atsisėdo ir, apsiginklavęs peiliu su šakute, ėmė energingai doroti ką tik atneštą šnicelį balsų gausme. O balsai tuo tarpu ginčijosi: ar istorijos cikliškumas taip pat sukelia ir poetinių motyvų pasikartojimus? Argi dabartinė 21 a. pradžios poezija nepersmelkta Sidabro amžiaus nuotaikomis? Toks pat pasimetimas, toks pat dekadansas, toks pat amoralumas. - Tačiau tikroji poezija, - trumpaplaukis atsiplėšė nuo šnicelio, - visad šalia moralės. Vaizdinių stichija nepasiduoda moralinei reglamentacijai. Baigęs gerti arbatą, Kostia atsistojo, svarstydamas: ar nepasiimti su savimi poros riekučių
duonos. Dėl visa ko. Tačiau nežinodamas, kaip tai priims Elina, atmetė tą idėją. Jis jau ėjo
link išėjimo, kai išgirdo aiškų trumpaplaukio bosą: Tos frazės prasmė jį pasiekė ne iškart ir tik, prieidamas viešbučio korpusą, jis pajuto
veriantį skausmą. Tarsi jam į nugarą būtų dūrę geležimi. Elina jo laukė po stogeliu, žvilgsniu
perbėgusi jo veidą, pasitikslino ("Tau neprikiaulino?") ir, išgirdusi atsakymą "Ne-ne", paėmė
už parankės ("Prieš miegą reikia pasivaikščioti"). Priekyje, neryškioje žibinto šviesoje,
pasimatė iš priekio einančios senutės, televizoriaus mėgėjos, ir Elina staigiai pasuko į šoninę
alėją ("Nekenčiu senatvės"). Viršuje, virš tamsių pušų vainikų, pergalingai spindėjo riesti
mėnulio ašmenys. Jis draskė debesų maršką, džiūgavo žvaigždėtos nakties tamsoje, tai
prigesdavo, tai vėl suspindėdavo sidabro šviesa, skriedamas tarp debesų. Elina sustojo,
pažvelgė aukštyn. Sudeklamavo: "Kur mums plaukti?". Jie stovėjo greta, žavėdamiesi mėnuliu, ir Kostia tarė: Jie nuėjo tolyn ir Elina į žingsnių taktą deklamavo: Jiems priešais, alėjos posūkyje, pasimatė triukšminga užstalės polemistų grupė ("Na, šituos tiesiog niekinu!"). Teko vėl nusukti. Tačiau iš paskos ritosi juos siekdamas girto ginčo kamuolys. Boso solo šūkčiojo: "Ponai, pasakykite, ar galima Puškiną laikyti moraliu? O Lermontovą? O Nekrasovą? Jei tai, žinoma, jūs susipažinę su kai kuriais jų biografijų faktais..." - Jis apie tai kalba jau dešimt metų, - buvusio vyro šūkčiojimą piktai pakomentavo Elina. Jam dabar ten, Hamburge, atrodo, kad didžiųjų nuodėmės daro jo parazituojantį gyvenimą šviesesniu. Jis visus metus veltėdžiauja gaudamas pašalpą, o prieš atvažiuodamas į Maskvą iškaulija pinigų iš įvairių fondų... Juk čia reikia pūsti dūmus į akis!.. Hole švietė televizorius. Prie jo giliuose krėsluose snaudė skulptūrinė grupė iš prisivaikščiojusių senučių ir budinčiosios, ant kurios kelių įsitaisė tas pats katinas. Įėjusi į numerį, Elina iš kuprinytės ant sofos iškrovė šūsnį žurnalų ("Paskaitinėk"), sėdo
prie rašomojo stalo, įjungė noutbuką ir geras 10 min. energingai taukšėjo per klavišus
nepastebėdama Kostios. Tada, išjungusi ekraną, tyliai tarė: Nusijuokusi patikslino: Ir vėl nutraukė žemyn jo striukės užtrauktuką, glostė jo krūtinę, nusirengė palaidinę ir kelnes, rietė nugarą, atsisekė biusthalterį, numetė jį ant sofos, šnabždėdama jam į ausį: "Tik neskubėk!" Jos kopimas šįkart vyko pagreitintai, be bučinių, staigiais iškvėpimais, sviedžiančiais tuos pačius žodžius: "Neapkenčiu! Visų! Visų!"Ji spėjo įveikti šią viršūnę kartus su mėšlungišku partnerio suvirpėjimu, sudejuodama iš paskos: "Neapkenčiu!" O po 10 min. vėl buvo prie rašomojo stalo, prie įjungto noutbuko ("Tu taisykis, o man reikia pastuksėti"). Neišvažiavo Kostia ir kitą dieną. Ėjo į valgyklą vienas, apsidairydamas paskubomis valgė. Padavėja sudėdavo į vienkartinius indus maistą Elinai (ji pasiskelbė serganti) ir jis nešė jį į viešbučio korpusą. Elina rasdavo prie nešiojamo kompiuterio arba vaikštančią po kambarį su mobiliuoju telefonu rankoje. Jis tvarkingai išdėliodavo atneštas lėkštutes ir tylomis pasišalindavo. Bastėsi parko alėjomis, nusukdavo į šalį kiekvieną kartą, kai priekyje ką nors pamatydavo. Galiausiai jis sniego dangoje po pušimis ištrypė savo taką link vaikų žaidimų aikštelės ir atgal, siuvo juo nesustodamas. Elina su juo išėjo tik vakarop. Ėjo greta, apie kažką mąstydama, tarsi būtų viena. jie perėjo per parką, priėjo automobilių stovėjimo aikštelę prie pagrindinio įėjimo ir išgirdo, kaip pašaukė. Trumpaplaukio kompanija triukšmingai krovėsi į seną "Volgą", o jis pats, kailine kepure su snapeliu, margu atsegiotu paltu, svyrinėdamas, stovėko prisilaikydamas už atvirų durelių. - Sudie, Elina, buvusi mano kinvarpa! šaukė jis. Paminėk mane savo maldose! Grįžusi į numerį, Elina vėl kalbėjo, nepastebėdama Kostios, mobiliuoju telefonu. Iš jos aiškių, su metalo gaidele, replikų buvo aišku: kalbama apie buto pasidalijimą su antruoju vyru, kurį ji vadino "Ponu ". Kompiuteriu ji neišjungė, sėdo prie jo, padėjusi mobilųjį, tačiau skambi melodija vėl atitraukdavo ją nuo stalo. Telefono ji neišjungė laukė kažkokio skambučio. Ir pagaliau jis suskambo. Skambino draugė Aska, ta pati, už kurią artimesnės nebuvo visus šiuos 10 m. Jų barnis truko jau trečias mėnuo, ir Aska padarė pirmą žingsnį. Skambutis buvo, atrodo, apie reikalus. Ji susipažino su vienu tokiu vienoje redakcijoje, kur galima užsidirbti. Pastovus užmokestis, eiti kas antrą dieną, juk šiandien iš atsitiktinių honorarų ir eilėraščiu rinkinukų nepragyvensi. Suprantama, siužetas su užsidirbimu tame skambutyje nebuvo svarbiausias, tačiau Elina jis užkabino, ji ėmė tikslinti detales ir išsiaiškino: jai siūlo korektorės pareigas, tiesa, su neblogu atlyginimu ir su premijiniais. Po ilgokos pauzės, girdėdama ragelyje neramius Askos "Alio, alio! Kur dingai?", ji lėtai, nusileidusi iki žemiausio savo balso registro, prakalbo nesustodama: - Taip, tu tiksliai nusitaikei ir palietei skaudžiausią vietą man tikrai dabar baigiasi pinigai. Tačiau kaip tu gali man, žmogui su vardu, tegu ir neskambiu, tačiau vardu, siūlyti kažkokį korektorės darbą... Juk tai, su mano literatūrine kvalifikacija, tas pats, kaip krištolo vaza kalti vinis! Norėjai pažeminti mane?.. Be būtent tada, kai sukūriau geriausias savo eiles... Neskambink man niekada, girdi?.. Nie-ka-da! Ji išjungė telefoną ir nusviedė ant sofos, kur sėdėjo Kostia, ėmė blaškytis po kambarį, paspyrė ant grindų gulėjusią kuprinytę, murmėdamas: "Kokia vis tik ji žiurkė!" Žvilgsniu pastebėjusi Kostią ir tarsi nusistebėjusi jo buvimu, sustojo. - Ji net nesupranta, kam siūlo tą nusmurgusį darbą!.. Pradžioje bent būtų paklausiusi, ką čia sukūriau... Taip dar nebuvo! Nuotaika, ritmas, vaizdai! Į tas eilutes suspausta viskas, supranti, viskas!.. Perskaitysiu, klausykis... Margame užuolaidų fone jos mergaitiška figūra su šviesia palaidine ir tamsiomis kelnėmis
suakmenėjo su už nugaros sunertomis rankomis. Žemas balsas skambėjo įsitempęs tarsi malda, tarsi užkeikdamas kažką*):
. . . Mėnulio luotas sidabrinis Bedugnę perplaukia nakties. Nenori tas keistas likimų žaidimas Atverti slaptosios savo prasmės. . Baltasis kove, teikis man atskleist, Pušų ką paslėpei tu ošime, Aptemusiam lange ką vis slapstai, Miglon ar mėlin tu vedi mane? Miglota toluma. Nežinomybė tam kely. Bet vėjas - gaivus. Ir laikinas sniegas. Jau girdis vos-vos lašų skambesys, Juo mano burtas buvo pažymėtas. Atskleist man teikis, baltas kove, Ką aš išgirsiu dainoje pušų? Ir apie ką gi šnekučiuoja Šitie stogai lašėjimu savu? Kur neša mano luotas sidabrinis, Į kokią kryžkelę, atomazgą - mane? Bet tas keistas likimų žaidimas Palieka prasmę po paslapties skraiste. Paskutinę eilutę ji ištarė, išlaisvindama rankas, pakeldama aukštyn, o tada nuleisdama žemyn. Giliai įkvėpė: Ji kampe rado nuspirtą kuprinytę, pasiraususi jame ištraukė piniginę ir iš jos ištraukusi
pinigų, ištiesė Kostiai: Jis neįprastai užtruko ten, parduotuvėje, iki kurio buvo 5 min. kelio. Praėjo ketvirtis, tada pusė valandos, o jo nebuvo. Ji neištvėrė, užsimetė kailinukus, išėjo. Perėjo parką tuščiomis alėjomis link pagrindinio įėjimo, išėjo į šykščiai apšviestą kelią. Priešais, prie parduotuvės su melsvai švytinčia reklama, prie pačio kelkraščio, stovėjo dvi milicijos mašinos su įjungtais švyturėliais. Prie jų matėsi tamsūs žmonių siluetai. Kiek nuošaliau, ant sušalusios pusnies šmėkščiojo pažįstama pardavėja, išbėgusi iš parduotuvės su užsimestu paltu. Judėjimas keliu čia sulėtino tempą greitos užsieninės mašinos ir vietiniai "Žiguli",
pravažiuodami pro milicijos mašinas, staigiai sulėtindavo greitį. Praleidusi džipą, kiek
sulėtinusį greitį, Elina perbėgo kelią, užlipo ant stataus kelkraščio ir nuėjo, stengdamasi
nepaslysti, prie automobilių. Ten, tarp jų, uždengtas brezentu pailgas daiktas. Uniformuoti
žmonės rūkė apie kažką negarsiai kalbėdamiesi. Pardavėja, mindžikuojanti nuo kojos ant
kojos, drebėdama iš šalčio ir jaudulio, pasipiktinusi tarė priėjusiai Elinai: Nulipusi nuo stataus kelkraščio ant kelio, Elina priėjo prie uniformuotųjų. Paprašė pakelti brezentą. - Jūs iš poilsio namų? Na pažiūrėkite, ar ne jūsiškis. Jei tik esate stiprių nervų. Pakėlė brezento kraštą, pašvietė žibintuvėliu. Elina išvydo juodą sustingusio kraujo dėmę, o joje nepatogiai nukarusią, skruostu prie asfalto prigludusią Kostios galvą. Ko kepurė gulėjo šalia. - Nepažįstate? Malyševas, pasirodo buvo Kostios pavardė. - Ne, ne mūsiškis. Pas mus daugiausia pagyvenę. Elina neryžtingai pasitraukė ir sustojo. Neturėjo jėgų iškart nueiti. Pardavėja, atsidususi, dalijosi mintimis su ja: Ji perbėgo atgal per kelią, nuėjo tamsiomis alėjomis link savo korpuso. Pušų viršūnes judino šaltas vėjas, o danguje vėl, kaip prieš dieną, permatomą debesų audeklą plėšė sidabro mėnulis. Jis dabar Elinai atrodė nereikalinga, kvaila dekoracija, trukdančia galvoti. O galvojo ji apie tai, kas bus rytoj: dirbančios čia moterys pakaitinės budinčios, valytojos, padavėjos pasakos perpasakos nakties įvykio detales, prisimins ilgšį, mėgusį vaikščioti parke savo paties išmintu taku. Lydės ją, Eliną, smalsiais žvilgsniais. O gal ir įkyrės užuojautos pilnais klausimais. Gali būti, kad kas nors kruopštus administracijoje pradės tyrimą: kur būtent ir kodėl čia gyveno žuvusysis?.. Ne, tai nepakeliama! Numeryje ji susidėjo į krepšį nešiojamą kompiuterį, užsimetė ant nugaros kuprinytę, nusileido į holą, atidavė raktą budinčiajai, pasakiusi, kad išvažiuoja neatidėliotinu reikalu, ant kelio susistabdė pakeleivingą "Žiguli" ir po ketvirčio valandos jau važiavo električka į Maskvą. Pustuščiame vagone snaudė keleiviai. Ratų dunksėjimas ramino. Praplaukiančių miegamųjų mikrorajonų šviesos skatino apmąstymus apie žmogaus gyvenimo beprasmybę, žadino neaiškius prisiminimus. "Vis tik, koks jis nevėkšla!.. netikėtai suirzusi apie Kostią pagalvojo Elina. Taip kvailai žūti!.." Ji jau buvo beatsiduodanti tam suirzimui, pereinančiam į visa ko neapykantą, tačiau ratų dundesy jai pasigirdo žinomas ritmas, prasiskverbė žodžiai, atgijo ir sublizgo vaizdas: "O Mėnulio sidabro luotas/ skrodžia nakties bedugnes". Elina pašnibždomis kartojo tas eilutes, ir atsitiktinai šalia jos užgesusi gyvybė atitolo, susitraukdama iki dulkelės dydžio, be pėdsakų išnykdama erdvėje. *) Redaktoriaus pastaba: čia pateiktas naujesnis Jotvingio atliktas eilėraščio Mėnulio luotas vertimas. Ankstesnis, deja, labiau pažodinis buvo: Mėnulio sidabro luotas Skrodžia nakties bedugnes; Ir likimo keistas mostas Slepia slaptas savo prasmes. Atskleisk, mano baltasis kove, Ką sumanei pušų apsupty, Ką slepi tamsioje rankovėje, Spyglių rūke kur mane vedi? Per miglas nežinomas kelias; Sniegas neamžinas ir dėmėtas. Lašų varpai skambina dieneles; Mano likimas jomis pažymėtas. Atskleisk, mano baltasis kove, Pušų giesmės spygliuotas stygas. Ką, ūkanotas pašnekove, Lašų kalba tau sako stogas? Kur mano sidabro luotas Per naktis su manimi šlaistės; Ir likimo keistas mostas Neatskleidžia likimo skraistės. Papildomi skaitiniai: |
