Umberto Eco. Fuko švytuoklė

3 Bina Skaitykite komentarus

13 Li frere, li mestre du Temple Qu'esoient rempli et ample D'or et d'argent et de richesse Et qui menoient tel noblesse, Ou sont il? Que sont devenu? (Cronique a la suite du roman de Fauvel) Šventyklos broliai ir kariai, Nesuskaičiuokamais turtais galingi Ir kupini kilnumo, Kur jie dabar? Kuo tapo? Fauvel romansas*) (pranc.)

. . .   Skaitykite ištraukos pirmąją dalį

- Atrodo, tiems tamplieriams nebuvo saldu? – paklausė Diotavelis.

- Viskas atrodė kiek kitaip. Ordinas nuo pat pradžių gavo milžinišką paramą ir steigė savo būstines visoje Europoje. Alfonsas Aragonietis^**) padovanoja jiems kaimą, dar daugiau - užrašo jiems visą savo karalystę, jei mirtų nepalikęs įpėdinių. Tamplieriai nepasitiki likimu ir sudaro sandėrį, lyg sakydami, geriau mažiau, bet tuoj pat, o tas mažiau - pustuzinis tvirtovių Ispanijoje. Portugalijos karalius [t.y. Dinišas] dovanoja jiems mišką, kuriame dar yra saracėnų. Tamplieriai, jį apgulę, išveja lauk maurus ir, galima sakyti, įkuria Koimbrą. Dalis jų kaunasi Palestinoje, tačiau ordino dauguma veikia tėvynėje. Kas gi atsitinka? Jei kas vyksta į Palestiną ir jam ten prireiks pinigų, o bijo keliauti su papuošalais ir auksu, jis sumoka tamplieriams Prancūzijoje, Ispanijoje ar Italijoje, gauna kvitą, o šis jam apmokamas Rytuose.

- Tai akredityvas.

- Teisingai, jie išrado čekį, net anksčiau už Florencijos bankininkus. Tamplieriai per dovanas, užkariavimus ir finansines operacijas tapo daugiataute organizacija. Jai vadovauti reikalingi protingi žmonės, galintys įtikinti Inocentą II suteikti ordinui išimtines privilegijas: jam atitenka visas karo grobis. Už savo turtus, nesvarbu, kur jie būtų, jie neatsiskaito nei karaliui, nei vyskupams, nei Jeruzalės patriarchui, o vien tik popiežiui. Patys atleisti nuo dešimtinės, jie gali imti ją savo valdomose žemėse....

Jų nemėgsta vyskupai ir valdovai, bet negali be jų išsiversti. Kryžiaus žygių dalyviai - tai terliai, žmonės, nežinantys nei kur vyksta, nei ką ten ras; tuo tarpu tamplieriai tuose kraštuose lyg namuose: žino, kaip elgtis su priešais, pažįsta aplinką ir išmano kovos meną. Šventyklos ordinas - rimtas dalykas, net jei ir remiasi nutrūktgalvių smogikų būriais.

- Nutrūktgalvių? – paklausė Diotalevis.

- Dažnai – taip; ir kas kartą nustembi dėl prarajos, skiriančios tamplierių politinį bei administracinį išmanymą nuo jų veiklos a la „žaliosios beretės“ – vieni raumenys ir jokių smegenų. Prisiminkime Askalonos istoriją [...]

Vieną dieną Prancūzijos karalius, Vokietijos imperatorius, Jeruzalės Baldvinas III^***) ir du didieji magistrai - Šventyklos ir hospitaljerų - nutaria apgulti Askaloną: karalius su savo dvaru, patriarchas, kunigai nešini kryžiais ir vėliavomis, Tyro, Nazareto, Cezarėjos arkivyskupai - žodžiu, didelė šventė, aplink priešų miestą sustatytos palapinės, oriflamos, milžiniški skydai, būgnai... Askaloną saugojo 150 bokštų. Miestas jau kurį laiką ruošėsi apgulčiai. Kiekvieno namo sienose žiojėjo šaudymo angos - daugybė tvirtovių tvirtovėje.

Taigi tamplieriai, tokie patyrę, tuos dalykus turėjo žinoti. Bet ne, visų nuotaika pakili, statomi mediniai vėžliai ir bokštai, žinote, tokios konstrukcijos ant ratų, kurias pristumia prie apgultų sienų ir svaido ugnį, akmenis, strėles, o tuo metu katapultos iš toli jas bombarduoja dideliais akmenų luitais... Askaloniečiai bando padegti bokštus, vėjas jiems nepalankus, liepsnos apima sienas ir jos vienoje vietoje griūna. Spraga! Visi apgulėjai kaip vienas puola į tą vietą ir tuomet nutinka keistas dalykas.

Didysis tamplierių magistras liepia užverti kelią taip, kad į miestą patektų tik jo žmonės. Pikti liežuviai sako, kad jis taip padarė norėdamas visą grobį sudėti į Šventyklos iždą, palankieji teigia, kad, bijodamas pasalos, jis pasiuntęs į žvalgybą savo narsuolius. Šiaip ar taip 40 tamplierių pralekia miestą 180 km per valandą greičiu, atsitrenkia į priešingoje pusėje į sieną, sustoja dulkių debesyje, pasižiūri vienas į kitą klausdami, ką jie čia veikia, keičia judėjimo kryptį ir strimgalviais lekia atgal pro maurus, kurie iš namų apmėto juos akmenimis ir geležies strypais, užmuša visus, kartu su didžiuoju magistru, užverčia spragą, ant miesto sienų iškabina lavonus ir beprotiškai vaipydamiesi rodo krikščionims užpakalius.

- Maurai žiaurūs, - tarė Belbas.

- Kaip vaikai, - pakartojo Diotalevis.

- Geri diegai tie tamplieriai..., - susijaudino Doloresa.

- Man tai primena Tomą ir Džerį, - pareiškė Belbas.

---

Komentarai

Riterių ir tamplierių istorija

Viduramžių Europoje etika buvo išlikusi tokia pačia, kokia buvo „Nibelungų giesmėje“ ir islandų sagose. Dar 10 a. Skandinavijoje atsirado pagoniškas religinis Jomso vikingų ordinas, sudarytas iš karių, įrodžiusių savo drąsą ir paklūstančių griežtai disciplinai, gyvenusiems kareivinėse be moterų. Mirtis mūšyje buvo jų geidžiamiausiu tikslu – Valhaloje prisijungti prie Odino. Huskarių ordiną įsteigė karalius Svenas Skeltabarzdis, buvęs tų Jomso brolių vadu.

Daugelis Europos dvariškių turėjo skandinaviško kraujo ir šiaurinio karinio dalinio idėjos buvo labai gyvos 12-me amžiuje, o chansons de geste išreiškė tuos pačius pagoniškus idealus: fizinį šaunumą, plėšimo džiaugsmą ir keršto pareigą. Šiaurės Europos kultų sekėjai kėlė siaubą savo nepaprastu žiaurumu mūšyje. Vadovaujami karo vadų šutvės, jie trukdė taikiai vienytis Europai Romos imperijos rėmuose. <Ą-- https://en.wikipedia.org/wiki/Peace_and_Truce_of_God -->

Bažnyčia desperatiškai bandė sustabdyti nepaliaujamą kraujo liejimąsi. Ankstyvu bandymu buvo „Dievo paliaubos“ (Pax et treuga De), pirmąkart paskelbtos 989 m. ir po to 1027 m., įvedant savaitės dienas ir metų laikus, kai diduomenė neturėjo užsiimti žiaurumais ir kovomis. Ilgalaike priemone buvo laikoma riterystė, vietoje žudymo instinkto pasiūlant krikščionišką riterio idealą su kvazisakramentinėmis apeigomis: pasninku, ginklo palaiminimu ir netgi skaistybės įžadais:
„Riteris turi būti gailestingas be nedorybės, malonus be išdavystės, gailestingas kenčiantiems ir dosnus. Jis turi būti pasirengęs padėti vargstantiems ir įveikti plėšikus bei žudikus, teisingas teisėjas be palankumo ir neapykantos. Jis turi teikti pirmenybę mirčiai prieš negarbę. Jis turi ginti Šventąją Bažnyčią, nes ji negali apsiginti pati“ (Kretjenas iš Trua. Lancelotas).

Sagos buvo pakeistos romansais apie karalių Artūrą ir Galijos Amadį, beprotis virto Don Kichotu… Tačiau tas procesas truko šimtmečius, tad kilo aštri būtinybė kažkam kitam, greitesniam sprendimui. Asketinis impulsas sukėlė popiežiaus revoliuciją. Grigalius VII (1073-1085) tvirtai nukreipė popiežiaus valdžią vakarų pasaulio lyderiavimo ir teisėjavimo kryptimi, reikalaudamas, kad pasaulietinė valdžia paklustų dvasinei taip, kaip kūnas priklauso nuo sielos, įvesdamas popiežiaus armiją, Sancti Petri miliciją. Europa su nauja pagarba įsiklausė į dvasininkus. Ir kai 1095 m. Urbanas II pakvietė susigrąžinti musulmonų nuo 638 m. okupuotą Jeruzalę, jis sulaukė nepaprasto entuziazmo. Tai, kad Dievo miestas priklauso kitatikiams, prieštaravo Dievo įstatymui. Ir Šventasis karas suteikė nuostabią išeitį išliejant susikaupusią barbariškų feodalų energijai. Šūksniai „Deus li volt“ pasklido po visą Europą ir gausybė ginkluotų vyrų susirinko „šventojoje žemėje“ giedodami „Vexilla regis prodeunt“ himną.

Riteriai, dalyvavę pirmuose Kryžiaus žygiuose, buvo gobšių karių grupės, plėšikaujančios kartu ir asmeninę drąsą užleidžiant bendrai gaujos disciplinai. 13 a. pabaigoje toji ankstyvoji riterystė, kurią šv. Bernardas išjuokė už jos godumą, tuščios garbės troškimą, grubų smurtą pradėjo užleisti vietą literatūrinei riterystei, kaip asmeninės paieškos, savotiškos vienuolių piligrimystės atmainai. Klajojantis riteris, ieškantis „nuotykių“, dažnais susijusių su pasaulietine, erotine patirtimi, turėjo mažai bendrumų su sunkiais nusidėjėliais, bandančiais kryžiumi nusiplauti savo sunkias nuodėmes.

Jeruzalė buvo puolama 1099 m. liepą. Visi miesto gyventojai buvo išžudyti, tiek žydai, tiek musulmonai – per 3 d. nužudyta 70 tūkst. žmonių. Vietomis buvo einama iki kulkšnių krauju, šuoliuojantys raiteliai buvo apsitaškę juo.

Atvykėliai matė čia kitokį gyvenimą. Karalius dėvėjo auksinį burnusą ir kufiją ir rengė priėmimus, sėdėdamas sukryžiuotomis kojomis ant kilimo. Dvariškiai nešiojo apavą su į viršų užriestomis nosimis, turbanus ir šilkinius, Damasko muslino bei medvilninius drabužius, kurie taip skyrėsi nuo vilnonių ir kailinių prancūzų drabužių. Miestuose jie gyveno vilose su kiemeliais, fontanais ir mozaikų grindimis, pusiaugula ant divanų, klausydami arabiškų liutnų ir stebėdami šokančias merginas. Jie valgė cukrų, ryžius, citrinas ir melionus, prausėsi su muilu voniose ar pirtyse, jų moterys naudojosi kosmetika ir stikliniais veidrodžiais, tuo metu nežinomais Europoje. Pirkliai dangstė savo žmonas, o krikščionių laidotuvėse buvo galima pamatyti profesionalių raudotojų. Tačiau klimatas su trumpomis, tačiau audringomis žiemomis ir ilgomis tvankiomis vasaromis, bei naujos ligos, nepaisant arabų medicinos, išlaikė aukštą mirtingumo lygį. Tokį gyvenimą, nuolat lydimą mirties ženklų, kankinimų ar vergovės, galėjo ištverti tik labai disciplinuoti žmonės.

Tamplieriai tapo labai galingais ir įtakingais, kadangi nebuvo pavaldūs jokiai valdžiai, išskyrus Popiežiaus (Inocento II nuostata). Tai, o taip pat jų slaptos sueigos ir apeigos, kaip ir turtai, kurių gviešėsi gobšūs karaliai, nulėmė jų likimą. Prieš juos 1307 m. stojo Prancūzijos karalius Pilypas IV, kuriam reikėjo lėšų karui su Anglijos karaliumi Eduardu I⁷⁾. Kankinant iš jų išgauti tokių nusidėjimų prisipažinimai:

Kryžiaus mindžiojimas ir apspjaudymas;

Homoseksualumas ir sodomija;

Bafometo garbinimas.

1314 m. kovo 19-ą buvo saloje Senos viduryje sudegintas paskutinis tamplierių Didysis magistras Jacques de Molay. Pasakojama, kad prieš mirtį jis pakvietė Filipą ir popiežių Klemensą²⁾ prisijungti prie jo metų bėgyje. Neaišku, ar tikrai jis taip pasakė, tačiau Klemensas mirė jau po mėnesio, o Filipas IV – po 7 mėnesių.

Tamplieriai buvo vienuolių karinių ordinų pradininkai. 1118-ais į Jeruzalę atvyko Hugues de Payens¹⁾,  Andre de Montbard’as ir 7-i jų bendražygiai, kuriuos maloniai priėmė Jeruzalės patriarchas Baldvinas II⁶⁾ ir paskyrė miesto Šventyklą, nuo kurios ir kilo jų pavadinimas, „Vargingieji Šventyklos riteriai“ (pauvres chevaliers du temple; pilnas jų pavadinimas Pauperes commilitones Christi Templique Salomonici Hierosolymitanis). Vargingaisiais jie buvo todėl, kad gyveno tik iš malonės. Kol tebuvo tik 9-iese, jie nedaug ką teišgalėjo atlikti - nebent palydėti piligrimus iš Jeruzalės iki Jordano krantų.

Tamplieriai tuo metu neturėjo nei išskirtinių savybių, nei įstatų. Hugo de Payenas vyko į Vakarus, kur siekė Bažnyčios paramos bei verbavo naujus narius. Trua susirinkime (1128) šv. Bernardas jiems pasiūlė pertvarkytus benediktinų ordino įstatus (regulą). Jie priėmė ne tik tris pagrindinius įžadus, bet ir taisykles susijusias su elgesiu šventykloje, valgykloje ir miegamajame. Jie perėmė ir baltus cistersų apsiaustus juos papildę raudonais kryžiais.

1118-19 m. įkurtas tamplierių ordinas buvo „vargšų ordinas“, kurio pradinė funkcija buvo apsaugoti piligrimus kelyje nuo Džafos pakrantėje iki Jeruzalės. Tačiau įvyko esminė transformacija, kai šį besikuriantį ordiną ėmėsi globoti Šv. Bernardas iš Klervo, Andre de Montbard’o,⁴⁾ vieno iš tamplierių kūrėjų, sūnėnas. Iki jo atsivertimo dvidešimtaisiais gyvenimo metais, Šv. Bernardas buvo pasišventęs riterio karjerai, ir jam ėmus globoti tamplierius, šis ordinas tapo persmelktas Burgundijos riterių klasės idealų ir įsitikinimų.
Edvardas Burmanas⁵⁾. Asasinai – šventieji islamo žudikai, 1987

Per priėmimo į ordiną apeigas buvo kalbama apie Dievo nemirtingumą, taigi ir į Dievo Sūnaus nepažeidžiamumą. Jonas Kasanietis, Nogardos tamplierių vyresnysis, pasakoja, kaip priėmimo ritualo vadovas paliepia: „Tikėk Dievu, kuris nemirė ir niekada nemirs“.
Kai kandidatui atėjo laikas priimti įžadus, jis turėjo padėti ranką ne ant Biblijos, kaip buvo įprasta, o ant Mišiolo, atidaryto toje Mišių vietoje, kur minimas Kristaus kūnas. Keli broliai kunigai, tokie kaip Bertranas de Vilersas ir Etjenas de Dižonas, abu iš Langro vyskupijos, sakė, kad Mišių metu, kai buvo pašventinta Ostija, jiems buvo liepta praleisti žodžius Hoc est enim corpis meum [Tai mano kūnui] ..Tada jis prisiekė… laikytis papročių ir namų įpročių; ir padėti užkariauti Šventąją žemę. Po to jis buvo oficialiai priimtas į ordiną, o jam ant pečių uždėta balta mantija. Tada brolis kunigas sukalbėjo 133 psalmę“.
Noel Currer-Briggs⁸⁾. Drobulė ir Gralis, 1987

Šv. Bernardas „ragino jaunus vyrus griebtis tamplierių kardo, palygindamas šventą, Dievui malonų tamplierių gyvenimo būdą su išsigimusiu pasaulietinių riterių gyvenimu, skirtu tuštybei, svetimavimui, plėšikavimui bei vagystėms ir daugeliu nuodėmių. Pasišventimas Kristui, skaistybei ir maldai, gyvenimui, kuris gali būti paaukotas kovoje su netikinčiaisiais, buvo pakankama atgaila už bet kokią nuodėmę ar daugybę nuodėmių. Tad Bernardas apsireiškė prieš sceleratos et impius, raptores et homicidas, adulteros, „nedorėlius ir bedievius, prievartautojus ir žudikus, svetimautojus“, kad tie išgelbėtų savo sielas, tapdami tamplieriais. Tas garantuotas nuodėmių atleidimas taip pat buvo išeitimi nukentėjusiems nuo atskyrimo nuo Bažnyčios. Priesaikos davimas liudytų paklusnumą Bažnyčiai, o didžiausia viso gyvenimo atgaila kare už Tikrąjį kryžių patenkintų Dievo reikalavimą nubausti kaltus“.
Džonas Robinsonas. Požemiai, ugnis ir kalavijas, 1992

Įšventinimo ceremonija, labai slapta, beveik visada vyko Jeruzalės Šventojo kapo bažnyčios rotondos kopijoje. Daugelis tamplierių bažnyčių ir koplyčių buvo pastatytos atsižvelgiant į tai - ir jų centre, kaip Segovijos Vera Kruz bažnyčioje Ispanijoje, dažnai buvo tikras Kristaus kapo modelis, kaip dviaukštis statinys su į viršų vedančiais laipteliais. Tam tikru metu buvo sukurta speciali ceremonija pašvęstiesiems, kurios metu jiems suteikta galimybė akimirksniui pažvelgti į aukščiausią žemėje pasiekiamą Dievo viziją, prieš kurią jie nusilenkdavo ją pagarbindami." - Ianas Wilsonas, Turino drobulė. Jėzaus Kristaus laidojimo audinys?
Ian Wilson⁹⁾. Turino drobulė: Jėzaus Kristaus laidotuvių drabužis? 1979

Nepaisydami griežtų vienuoliškų taisyklių, į Ordiną plūstelėjo nauji nariai. Tamplierių ordiną sudarė keturios brolių kategorijos:
riteriai, ginkluoti kaip Viduramžių sunkioji kavalerija,
seržeantai, sudarę lengvąją kavaleriją,
ūkvedžiai, užsiėmę šventyklos reikalų tvarkymu;
kapelionai, dvasinių poreikių atstovai, vilkėję bažnytinius drabužius.

Ordinas pradėjo sparčiai augti, nes derino du didžiausias Viduramžių visuomenės vertybes - religinę aistrą ir šaunumą mirties akivaizdoje. Popiežius juos atleido nuo visų įsipareigojimų tiek bažnytinei, tiek pasaulietinei valdžiai. Jų turtas nebuvo apmokestinamas. Tad jau 1156-ais Šv.Žemės klerikalai mėgino suvaržyti karinių ordinų neįtikėtinas privilegijas, tačiau Romoje jų bandymai buvo atmetami. Tad nenuostabu, kad religiniuose sluoksniuose augo nepasitenkinimas.

Tuo labiau, kad tamplieriai gavo nemažas Europos valdovų dovanas. Vien Prancūzijoje jie turėjo nemažiau 11 dvarų, Palestinoje su kardu rankose jie perėmė muhamedų turtus. Jų pilių liekanos vis dar garsios: Safedo, pastatyta 1140-ais, dykumos Karak'o (1143) ir, žinoma, Piligrimų pilis (1217). Tos pilys buvo kartu ir vienuolynai, ir kavalerijos stovyklos.

Tamplierių gyvenimas buvo pilnas kontrastų. Amžininkai vadino juos „liūtais mūšyje ir ėriukais širdyje, žiauriais riteriais kautynėse ir pamaldžiais vienuoliais šventykloje, negailestingais priešais ir atsidavusiais draugams“ (Jacques de Vitry). Atsisakę visų gyvenimo malonumų, jie abejingai žvelgė mirčiai į akis - buvo atakų priekyje, paskutiniai - atsitraukdami, visada paklusdavo vadui ir vienuolių disciplinai. Jie sudarė nemažą galią pasiekę savo gretose 400 riterių (neskaitant dar gausesnio seržeantų kiekio). Beveik per 200 metų jų gretose buvo apie 20 tūkst. brolių. Tamplieriai buvo saracėnų siaubas. Paimti į nelaisvę jie paniekinančiai atsisakydavo laisvės mainais už išsižadėjimą. Safedo apgulties metu 90 tamplierių žuvo, o dar 80 buvo paimti į nelaisvę ir atsisakę išsižadėti Kristaus mirė kankinio mirtimis. Dažnos riterių mirtys trukdė ordinui augti, tuo labiau, kad blėso ir Kryžiaus žygių dvasia. Tad į Ordiną buvo priimami ir nusikaltėliai, norintys išpirkti savo nuodėmes. Iš naujų nariš tebuvo reikalaujama aklo paklusnumo - tiek kaip kareivio, tiek kaip vienuolio. Jis turėjo pasivadinti amžiams „esclave de la maison“ (iš pranc. įstatų teksto). Jo nuoširdumo patikrinimui buvo suruošiamas slaptas išbandymas, kurio esmė niekad nebuvo atskleista ir kuris buvo daugelio kaltinimų pretekstas. Dideli Ordino turtai (klestėjimo metu jie turėjo net 9000 nekilnojamo turto valdų) irgi silpnino Ordino moralę. Tačiau labiausiai visuomenęerzino jų pasipūtimas ir jėgos garbinimas. Tačiau gan greitai Ordinui atsirado konkurentas, Gailestingieji riteriai, kurie pradžioje tik pamėgdžiojo tamplierius, o vėliau rimtai su juo varžėsi. Tarpusavio nesutarimai buvo ypač nenaudingi tuo metu, kai baisi Saladino galia grėsė visiems lotynų kraštams. Ir iš dalies tamplieriai buvo kalti dėl Jeruzalės praradimo.

Esant tokioms ordinų varžytuvėms išeitimi galėjo būti jų susijungimas. Tai 1274-ais Liono pasitarime pasiūlė šv. Liudvikas, o 1293-iais pakartojo popiežius Mikalojus IV³⁾. To meto visuomenė reikalavo arba išardyti esamus Ordinas, arba sukurti juos pakeisiantį trečią. Tad ir šv. Liudviko anūkas Pilypas Gražusis, gerai žinomas savo godumu, negalėjo išlikti abejingas šiam klausimui.

^*) Fovelio romansas - 14 a. eiliuota satyrinė alegorija, priskiriama Prancūzijos karaliaus kanceliarijos darbuotojui Gervais de Bus. Pradinė 3280 eilučių versija datuojama 1310-1314 m. Ją 1316-17 m. išplėtė Chaillou de Pesstain. Joje gausu muzikinių intarpų. Poema pasakoja apie žirgą, padariusį karjerą karaliaus dvare, išjuokiant savanaudišką valdžios atstovų hedonizmą (žirgo vardo, reiškiančio „bėras“, raidės „f-a-v-v-e-l“ simbolizuoja žmogaus ydas – pagal jų pirmąsias raides).
Taigi poema parašyta krizės laikotarpiu: Filypo Gražiojo valdymo pabaiga, templierių teismas, rytų-vakarų bažnyčių schizma...

^**) Alfonsas I Aragonietis (Alfonso I el Batallador, apie 1073-1134) – Aragono karalius, gavęs Kariautojo pravardę už pergalę 29-iuose mūšiuose, tęsdamas tėvo ir brolio plečiamąją veiklą užimant almoravidų (musulmonų) miestus ir tvirtoves. Didžiausiu paisekimu buvo pusmetį trukusi Saragosos apsiaustis ir užėmimas (1118). Tačiau jis buvo sužeistas nesėkmingame mūšyje prie Fragos ir mirė pasiekęs vienuolyną. Neturėdamas paveldėtojų, buvo nurodęs palikti savo valstybę hospitalieriams ir tamplieriams, tačiau toji jo valia nebuvo įvykdyta – nauju Aragono karaliumi buvo paskelbtas jo jaunesnysis brolis Ramiro II Vienuolis (1075-1157).

^***) Balduinas III (Baldwin III, 1130-1163) – Jeruzalės karalius (nuo 1143 m.). Varžėsi su motina, buvusia jo regente, dėl valdžios susitaikydami tik 1154 m. Per Antrąjį kryžiaus žygį 1148 m. slapta padėjo musulmonams atremti kryžiuočius prie Damasko. Vėliau nuolat kovojo su savo vasalais ir saracėnais bandydamas išlaikyti griūvančią valstybę. Jam valdant sustiprėjo ryšiai su Bizantija. Mirė nunuodytas.

¹⁾ Hugo de Peinas (Hugues II de Payns arba Paynes, apie 1070-1136) – riteris iš Šampanės, tamplierių įkūrėjas ir jų pirmasis Didysis magistras (1119—1136). Galimi kiti pavardės variantai: Pejenas, Pejonas. 1104-07 ir 1114-16 m. grafas Hugo iš Šampanės aplankė Šventąją Žemę. Matyt jį lydėjo Hugo de Peinas, kuris liko Jeruzalėje ir negrįžo su grafu į Šampanę, nes minimas 1120 ir 1123 m. Artimųjų rytų kronikose. 1125 m. jis vėl paminimas, šįkart su titiulu „magister militum Templi“ (Šventyklos riterių magistras). Tais metais savo trečio vizito prie tamplierių prisijungė ir grafas Hugo iš Šampanės. Hugo de Peinas 1128 m. lankydamas Angliją ir Škotiją rinko pinigus ir verbavo vyrus, o taip pat netoliese Londono ir Edinburgo įkūrė ordino rezidencijas.

²⁾ Klemensas V (Raymond Bertrand de Got, 1264-1314) – Romos popiežius (1305-1314), pasižymėjęs tamplierių ordino uždraudimu.
Pirmasis popiežius, kuriam buvo uždėta tiara. Pagarsėjo nepotizmu, - kardinolais paskyrė daug prancūzų, o iš 25 kardinolų kolegijos narių 11 buvo jo giminaičiai.
Skelbė reformų dekretus, vadinamasias Klementinas. Siekdamas pagerinti misionierių rengimą Sorbonoje, Oksfordo, Bolonijos ir Salamankos universitetuose nurodė įsteigti graikų, hebrajų, arabų ir chaldėjų kalbų katedras.
Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ jį pasiuntė į aštuntąjį pragaro ratą.

³⁾ Mikalojus IV (Girolamo Masci, 1227-1292) – Romos popiežius (1288-1292), pranciškonas, Šv. Bonaventūro įpėdinis. Globojo menus.
1291 m. saracėnams užėmus Akko, paskutinį krikščionybės centrą Palestinoje, nesėkmingai bandė suvienyti tamplierių ir joanitų ordinus, surengti kryžiaus žygį į Šventąją žemę. Pradėjo krikščioniškąsias misijas Kinijoje, rėmė misijas Balkanuose ir Artimuosiuose rytuose.

⁴⁾ Andrė de Monbardas (Andre de Montbard, apie 1097-1156) – prancūzų riteris iš Burgundijos, 5-asis tamplierių Didysis magistras (1154-56), 1118 m. buvęs tarp 9-ių ordino įkūrėjų. Dalyvaudamas Kryžiaus žygiuose netruko tapti ordino senešalu (antruoju pagal rangą). Išrinktas magistru kaip paskutinis likęs gyvas iš pirmųjų 9-ių riterių – taip užkirsdamas kelią karaliaus Liudviko favoritui Guillaume II de Chanaleilles, per kurį karalius ketino valdyti ordiną. Užleidęs magistro vietą Bertrand de Blanchefort’ui, pasitraukė į Klervo abatiją. Buvo Šv. Bernardo motinos Aletės de Montbard pusbrolis, taigi jo dėdė.

⁵⁾ Edvardas Burmanas (Edward Burman, 1947-2020) - anglų rašytojas. Daug dirbo užsienyje, o paskutinius metus praleido Sardinijoje. Jo romanai pagrįsti Europos istorija ir kultūra, gerai dokumentuoti ir adaptuoti istorinei tikrovei. Tarp jo kūrinių paminėtini „Inkvizicijos paslaptys“ (1984), „Paskutinis tamplierius“ (1989), „Sardinija – mitų ir magijos sala“ (2019) ir kt. 2003-18 m. buvo verslo reikalais Kinijoje ir apie šią šalį parašė 4 knygas, kurių paskutinė „Terakotiniai kariai“ (2018).

⁶⁾ Balduinas II (Baudouin du Bourg, apie 1075-1131) – prancūzų riteris, Edesos kunigaikštis (1100-1118), Jeruzalės karalius (nuo 1118 m.), Balduino I sūnėnas. Daugiausia dėmesio kreipė į šiaurines Jeruzalės valstybės sienas (Antiochiją) ir į rytus, kur įsitvirtinti nesugebėjo. Jo valdymo metu Jeruzalėje susikūrė tamplierių ir Šv. Jono hospitalierių (1113) riterių ordinai. 1104 m. Edesą užpuolė seldžiukai ir kryžiuočių armija buvo sumušta, o Balduinas pateko į nelaisvę ir išpirktas grįžo į Edesą 1108 m., tačiau valdžią buvo paėmęs Tankredas Tarenskis, neketinęs jos atiduoti. Balduinui teko kreiptis pagalbos į Bizantiją. Jau esant Jeruzalės karaliumi, Balduinas vėl pabuvojo emiro Balako nelaisvėje (1122-24), po kurios Azazo apylinkėse  1125 m. sumušė seldžiukų armiją ir dalinai atstatė įtaką regione. 1129 m. kartu su tamplieriais nesėkmingai bandė užimti Damaską.

⁷⁾ Eduardas I Ilgablauzdis (Edward I Longshanks, 1239-1307) - Anglijos karalius (nuo 1272 m.) iš Plantagenetų dinastijos, dėl darbų administracijos ir teisės srityje buvo pavadintas „angliškuoju Justinianu". Apraminus maištus Anglijoje (1265), prisijungė prie 8-ojo Kryžiaus žygio į Šventąją žemę (1270), iš kurio grįžtant 1272 m. mirė tėvas ir karalius Henrikas III. Jo valdymo metu nusistovėjo pusiausvyra tarp karaliaus valdžios ir parlamento. Užėmė Velsą, sėkmingai kovojo su valstiečiais ir škotais (net pramintas „škotų kūju“) bei gynėsi nuo Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo. Kaimiškose vietovėse pastatė daug pilių ir miestų. 1290 m. iš Anglijos išvarė žydus. Tendencingai ir nepatraukliai pavaizduotas Holivudo istoriniame filme „Narsioji širdis“.

⁸⁾ Noelis Brigsas (Noel Currer-Briggs, 1919-2004) – anglų kriptoanalitikas, karo metu sėkmingai dešifravęs vokiečių šifruotes. Paskutiniu metu dirbo istoriku (nuo 1982 m. įsitraukė į Turino drobulės aiškinimąsi) ir parašė daug knygų, iš jų pora buvo apie Gralį, o taip pat „Rašysenos analizė versle“ (1973), „Hugenotų kilmė“ (2010) ir kt.

⁹⁾ Janas Vilsonas (Ian Wilson, g. 1941 m.) - produktyvus britų autorius, rašantis istorinėmis ir religinėmis temomis. Nagrinėja tokias temas kaip Turino drobulė ir gyvenimas po mirties. Jo knygos: „Reinkarnacija“ (1982), „Pomirtinė patirtis: nefikinio prado fizika“ (1987), „Kolumbo mitas: ar bristoliečiai anksčiau pasiekė Ameriką?“ (1992 ), „Turino drobulė: atskleidžiant paslaptį“ (2000), „Nostradamas anapus pranašysčių“ (2003) ir kt.

Tamplierių hierarchija

Pradinėje 1128 m. regula numatė tik 4 rangus. Mat net 11-ai metų praėjus nuo ordino įkūrimo, jame tebuvo vos keli nariai. Arba jie nepriimdavo naujų narių, arba turėjo sunkumų juos surasti. Tačiau kai jie išsiplėtė, jiems prireikė daugiau hierarchinių lygių:

Didysis magistras
Aukščiausias valdžios atstovas, atskaitingas tik popiežiui

Senešalas
Buvo Didžiojo magistro pavaduotoju ir patarėju

Jeruzalės karalystės vadas
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro

Jeruzalės vadas
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro

Tripolio ir Antiochijos vadas
Buvo atsakingas už savo sritį ir joje turėjo valdžią, panašią į Didžiojo magistro

Drabužininkas
Buvo atsakingas už tamplierių aprangą

Namų valdytojas
Atsiskaitinėjo aukštesniajai valdžiai, tačiau turėjo mažai valdžios

Riterių vadas
Kaip ir namų valdytojas, atsiskaitinėjo aukštesniajai valdžiai, tačiau turėjo mažai valdžios

Riteriai
Kariai, vilkėje baltą tuniką ir kryžių. Kiekvienas turėjo po tris žirgus ir ginkluotės komplektus

Tukoplierius
Jo tikslas buvo vadovauti seržantams mūšyje. Jis galėjo vadovauti žygiui kartu su riterių apsauga

Jaunesnysis arklininkas
Buvo atsakingas už pėstininkus ir ekipuotę

Vėliavnešys
Tai buvo vienas iš seržantų, atsakingų už vėliavą

Seržantai
Šie kariai palaikė pajėgas ir neprivalėjo būti kilmingi. Nors panašiai ekipuoti kaip tikri riteriai, jie teturėjo vieną žirgą ir neturėjo ginklanešių

Turkopolai
Vietiniai kariai, besikaunantys kartu su tamplieriais. Panašūs į seržantus

Sergantys ir seni nariai
Neaktyvūs, bet vis dar priklausantys ordinui

Tragiškas tamplierių likimas

Žakas de Molė (Jacques de Molay) gimė 1244-ais Rahone, Jura (Vitre, Haute Saone provincijoje). Sulaukęs 21 m., 1265-ais jis įstojo į tamplierių ordiną (Beaune) ir 1298-ais tapo jo Didžiuoju magistru. Tai buvo pareigos, liudijančios galią ir prestižą, tačiau sunkios. Kryžiaus žygiai nepasiekė tikslo. Saracėnai sumušė kryžeivas ir užgrobė keletą svarbių miestų ir pozicijų. Jiems priešinosi tik Tamplierių ir Gailestingųjų riterių (vėliau Maltos) ordinų riteriai. Tamplierių ordinas nusprendė persitvarkyti ir atkurti buvusią galią. Jie išvyko į Kipro salą, tikėdami sulaukti naujo Kryžiaus žygio. Tačiau vietoje visuomenės paramos jie sulaukė galingųjų valdovų dėmesio, kurie gviešėsi į jų turtus ir galią. 1305-ais Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis panoro vadovauti tamplieriams iki tol paklususiems tik popiežiui. „“ Žakas save vadino „neraštingu kareiva“ (miles illetteratus), tačiau apie 1306 ar 1307-us metus nubrėžė labai svarbaus Kryžiaus žygio planą ir nuvyko į Pointiers, kad išdėstytų jį popiežiui Klementui V, kuris į išsikvietė iš Rytų. Tas planas savo kokybe pranoko kitus ir numatė vaidmenį Prancūzijos karaliui (kurio auka netrukus ir tapo). Taipogi jis priminė popiežiui apie sąjungą Liono susirinkime iš esmės patvirtintą popiežiaus Grigoriaus X. Išklausęs kaltinimus prieš Ordiną, jis meldė popiežių teisingumo ir sugrįžo į Paryžių.

Tad 1307-ais prasideda tamplierių persekiojimas. Pilypas Gražusis su preliminariu kaltinimu paremtu kelių degradavusių Ordino narių „atskleidimais“ po Prancūziją išsiuntinėjo slaptus įsakus, nurodančius tą pačią dieną suimti visus tamplierius ir ypatingai reikliai juos ištardyti. Tai jis padavė vien savo iniciatyva, tačiau pateikdamas, tarsi bendradarbiautų su Inkvizicija. Tamplierių turtus atima ir perduoda Pilypo sąjungininkams.

Žakas de Molė (1307 m. spalio 13 d.) ir daugelis kitų įmetami į kalėjimų požemius, kur 7-is metus laikom nežmoniškomis sąlygomis ir žiauriai kankinami verčiami prisipažinti atsisakius Kristaus ir tyčiojantis iš nukryžiuotojo. Tais laikais prisipažinimo išgavimui buvo naudojami žiaurūs kankinimai. Tuo labiau, kad Ordinas turėjo labai slaptą riterių įšventinimo ritualą. Slaptumas buvo grindžiamas pokalbio su kandidatu ar išpažinties paslaptimi. Tačiau slaptumas turėjo ir trūkumų.

Įšventinimai nevyko viešai ir jų nekontroliavo jokia aukštesnė valdžia. Išbaldymai dažnai buvo patikimi žemesniojo rango karininkams, kurie dažnai buvo šiurkštūs ir „netašyti“. Tad nenuostabu, kad jų metu galėjo būti įvairių pasityčiojimų. Tad jie davė pretekstą tamplierių priešininkams reikšti įvairius kaltinimus: spjaudymą ant kryžiaus, Kristaus atsižadėjimą, sodomija, stabų garbinimą ir pan. (laikas prisiminti, kad taip pat negarbingai, bet su dar baisesniais kaltinimais tas pats Pilypas apkaltino popiežių Bonifacijų VIII).

Dauguma riterių po baisių kankinimų prisiėmė kaltę. Dar kiti tuo prisipažino ir nekankinami (gal iš jų baimės). „Įrodymų“ pakako. Ir Molė iš dalies prisiėmė kaltinimus, tačiau atmetė kaltinimus dėl skaistybės pažeidimų, ir tą patį pakartojo ir 1307 m. spalio 25 d.

Kadangi pavaldžių popiežiui tamplierių teismas vyko be popiežiaus leidimo, tai Klemensas energingai protestavo ir anuliavo teismą sustabdydamas vyskupų ir inkvizitorių įgaliojimus. Tačiau Pilypas sugebėjo popiežiui Klemensui V (kuris buvo silpnos valios pasiduodantis spaudimui prancūzas) pakartotinai pateikti 72 tamplierių „prisipažinimus“ (Pointiers, 1307 m. birželis). Tad popiežius „įtiki“ ir paskiria 8-ių kardinolų komisiją.

Popiežiaus tyrimas neapsiribojo vien Prancūzija. Tačiau daugumoje kitų šalių (Portugalijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Kipre) tamplieriai buvo pripažinti nekaltais - kaip ir daugelyje Italijos sričių. Tačiau Prancūzijoje inkvizicija siautėjo. 54 tamplieriai kaltinami prisipažinimų atsižadėjimu buvo sudeginti 1310-ųjų gegužės 12 d. Palaipsniui beveik visi tamplieriai prisiėmė kaltę.

1308 m. rugpjūčio mėn. Molė stoja prieš popiežiaus komisiją. Nuo čia prasideda paslaptingiausias tamplierių istorijos etapas. Kaip spėjama iš popiežiaus bulės „Faciens misericordiam“, Molė dar kartą pakartoja prisipažinimą, tačiau popiežiaus bulę perskaičius prieš kitą komisiją (1909 m. lapkritį), jis dukart persižegnoja ir sušunka: „Ar negalėtų Dievams šiems niekšams skirti tai, ką jie padarytų saracėnai ir totoriai!“ Komisija nusprendė, kad 1308-ųjų komisijos kardinolai primetė Molė kaltinimus tuo, ko jis nepadarė. Tačiau nusprendė, kad jam nepakartojus 1307-ųjų prisipažinimo, Pilypas turi pagrindą jį pasiųsti ant laužo kaip „apsimetėlį“.

1909-ais Molė parodė didelę drąsą. Išklausydamas „liudijimus“ apie tamplierių „nuopuolį“ jis pareiškė, kad apie tai nieko negirdėjo ir paprašė išklausyti mases. Teismas buvo vilkinamas. Visus įkalinimo metus Žanas de Molė liko ištikimas draugams ir kitiems riteriams. Jis atsisakė išduoti, kur yra Ordino iždas, ir kas yra jo rėmėjai.

Tuo pat metu popiežiaus komisija renka surenka dokumentus ir juos pateikia popiežiui, kad galutinai būtų nuspręsta Ordino ateitis. Atskirų asmenų nusižengimai neužtraukia kaltės visam Ordinui. Ir net esant prastai gynybai nepavyksta įrodyti, kad Ordinas laikėsi erezijų ar atlikdavo kokias slaptas apeigas. Tad 1311 m. Vienos visuotiniame pasitarime dauguma buvo už Ordino egzistavimą.

Neryžtingas popiežius laikėsi vidurio - Apaštališkuoju dekretu (1312 m. kovo 22 d.) jis paleido Ordiną jo nepasmerkdamas. Ordinas buvo suvaldytas, o jo turtai perduoti konkuravusiam Gailestingųjų riterių ordinui, kuriam pavesta ginti Šventas vietas. Tačiau Portugalijoje ir Aragone tamplierių turtas perėjo dviems naujiems ordinams - Kristaus (Portugalija) ir Montesos (Aragone). Tamplieriams buvo leista arba įstoti į naujus ordinus arba sugrįžti prie vienuoliško gyvenimo būdo (užtikrinant jų pragyvenimą).

Teliko nuspręsti didžiojo magistro ir trijų vyriausių Ordino narių likimą. Jie išpažino savo kaltę ir beliko tik vėl susijungti su bažnyčia. Tokioms viešoms iškilmėms prie Notre-Dame buvo surengta speciali pakyla. Tačiau lemiamu momentu Molė paskelbė apie tamplierių nekaltumą ir kaltinimų nepagrįstumą. Vardan tiesos jis paskelbė pasiryžęs paaukoti gyvenimą. Jis žinojo savo lemtį. Jis netrukus buvo vėl suimtas kaip „atsižadėjęs“. 1314-ųjų kovo 18 d. įvyko specialusis Žako de Molė ir kitų trijų Ordino vyresniųjų teismas, pasmerkęs Mole kalėti iki gyvos galvos. Kadangi kartu su Žaku „prisipažinimo“ atsižadėjo ir kitas riteris, Guy iš Auvergue. Pilypas įsakė juos dar tądien sudeginti ant laužo. Ši drąsi mirtis sukrėtė žmones, ypač kai netrukus mirė ir karalius, ir popiežius. Apie didįjį magistrą pasklido legendos, kad iš liepsnų jį pasiėmė pats Dievas.

Lieka keli neaiškūs klausimai:
Kodėl Paryžiaus tamplieriai nesikovė, kai buvo suimami?
Pasakojama, kad prieš juos suimant, iš jų pastatų išvažiavo sunkiai pakrautas vežimas. O Filipas niekada negavo tokių turtų, kokių tikėjosi. Tarytum jie leidosi paklusniai sunaikinami tam, kad būtų išsaugoti jų turtai. Bet kokie turtai? Aiškinama, kad tai kažkas svarbiau nei materialūs daiktai – tarkim, Sandoros skrynia arba Gralio taurė, o gal slapta Kristaus kraujo linija (Merovingų)?

Spėliojama, kad tie turtai galėjo būti Berenger Sauniere neaiškių turtų šaltinis, kad jie paslėpti Rennes-le-Chatteau ar Roslino koplyčioje.

Taip pat siūlome paskaityti:
Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas,
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Tamplieriai ir Bafometas,
Kalnų Senio asasinai,
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai,
apie kryžiaus simbolį,
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus
Izmailitų imamatas Persijoje po Alamuto žlugimo
Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį
Tamplierių ordino regula

Tai komentarai Umberto Eco knygai 'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Atsiliepimas apie knygą
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios
Ištrauka apie kompiuterius
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę
ir kas yra Ayers Rock uola
E.P.Blavatskaja apie milžinus ir
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai
Juodoji Mergelė Marija