Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
 
Ankstesni puslapiai:

Apie sinarchiją


Paslaptingos ertmės

Nežinoma žemė

Kur veda lėjos?

Pilkieji ir sinarchija


Ateiviai iš Žemės

Požemių pasaulis

Azijos širdis

Tuneliai po Andais

Nauja dėl Stounhendžo

Rodanti kelią


Papildomi puslapiai:

Šeiveris ir „Slėpiniai“

Plazma įrankiai ir požemiai

Apie telūrines sroves

R. E. Byrd'o dienoraštis

Vidinė Žemė: skrebutės

R. Bernard darbai

Kiti puslapiai:


Dropa skrituliai

Šventieji akmenys

R.Moore. Sapnai

Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija

R. Guenon. Rytai-Vakarai

Gnostikai;žvaigždžiavaikiai

Kabalos istorija

Gyveno milžinai...

Ateiviai iš pragaro


Magiją, Thelemą ir A. Kraulis
5 Gebura, 33

Tylėjau. Aljė palaukė, kol ėmiau gurkšnoti savąją batida, ir nutraukė nejaukią tylą.

Rasė arba, jei norite, kultūra sudaro mūsų pasąmonės dalį. Kita jos dalis apgyventa archetipinių figūrų, vienodų visiems žmonėms ir visiems amžiams. ... Jūs girdėjote mane pagarbiai kalbant apie tas antgamtines energijas, kurios mus supa šioje šalyje. Tačiau nemanykite, kad prielankiai žvelgiu į apsėdimo praktikas. Tai visai ne tas pat - būti įšventintuoju ir būti mistiku. Įšventinimas, intuityvus supratimas tų paslapčių, kurių negali paaiškinti protas - tai giluminis procesas, lėta dvasios ir kūno transformacija, galinti atvesti prie aukščiausiųjų savybių įgijimo arba net prie nemirtingumo įvaldymo, tačiau tai intymu, slapta. Išorėje to nematyti, tai kažkas drovaus, o svarbiausia - tyro ir atsieto. Todėl Pasaulio Viešpačiai yra įšventintieji, bet nesiekiantys mistikos. Mistikas jiems - vergas, dieviško apsireiškimo vieta, per kurią susekami paslapties simptomai. Įšventintasis įkvepia mistiką ir pasinaudoja juo taip, kaip jūs naudojatės telefonu - kad palaikytų ryšius per nuotolį; taip, kaip chemikas pasinaudoja lakmuso popierėliu - kad sužinotų, jog kažkur vyksta reakcija. Mistikas yra naudingas savo teatrališkumu, jis save demonstruoja. Bet tik įšventintieji atpažįsta vieni kitus. Įšventintasis valdo jėgas, kurios kankina mistiką. Šia prasme nėra skirtumo tarp cavalos apsėdimo ir šventosios Teresės Avilietės ar šventojo Jono nuo Kryžiaus ekstazės. Misticizmas - sumenkinta dieviškojo ryšio forma. Įšventinimas - ilgos proto ir širdies askezės padarinys. Misticizmas - demokratinis, jei ne demagoginis, reiškinys; įšventinimas - aristokratinis.

 
5  Gebura, 60

Vargšas kvaily! Esi toks naivus, kad patikėjai, jog atvirai mokysime tave didžiausios ir svarbiausios paslapties? Užtikrinu tave, jog tas, kuris norės pagal įprastą ir tiesioginę žodžių prasmę išaiškinti tai, ką rašo filosofai hermetikai, atsidurs labirinto vingiuose, iš kur negalės ištrūkti, ir neturės Ariadnės siūlo, kuris jį išvestų.
Artefio*)

Po Heidelbergo de Ko priėmė Prancūzijos karaliaus kvietimą užsiimti Paryžiaus valymu. Įtariu, čia kalba apie kanalizaciją. Jį domino Paryžiaus požemiai Tais laikais Paryžiuje nebuvo vientiso kanalizacijos tinklo. Buvo antžeminių griovių ir požeminių kanalųrezginys, apie kurį mažai ką težinojo.

Romėnai nuo pat respublikos žinojo viską apie savo Didžiąją Kloaką. Ko ieškojo de Ko? Tai buvo pretekstas ir, buvo Geležinės Kaukės laikai, siunčia ten katorgininkus, o šie ima plaukti su srutomis, įplaukia į Seną ir nutolsta su visu laivu, nes niekas nedrįsta sulaikyti šių pasibaisėtinų padarų, skleidžiančių nepakenčiamą smarvę ir aplipusių musėmis...

Tuomet Kolberas de Ko prie kiekvienos angos į upę pastato po žandarą ir katorgininkai miršta tiesiog tuneliuose....

Taigi, į valdžią ateina nauji žmonės, žinantys kažką daugiau. ... Daugelis namų turėjo požeminius kelius, vedusius tiesiai prie kanalų.

 
Komentarai ir paaiškinimai

„Po mūsų kojomis yra daugybė praėjimų - vieni jų siauresni, kiti platesni“
Platonas

Apdainuotoji Agartha - prarastasis senolių miestas, po kurį vis dar vaikšto Dievai. Praeitų dienų šlovės saugykla.

Kažkas paslaptinga yra tose olose bei tuneliuose. Gal prietema, o gal tai, kad jie veda į Žemės kūną. Jie yra daugelio kraują stingdančių pasakojimų tema, nekalbant jau apie Ž. Verno „Kelionę į Žemės centrą“. Daug legendų byloja apie egzistuojantį požeminių tunelių tinklą - kad jie veda į dingusius miestus, kad juos išrausė praeities išsivysčiusios civilizacijos (galbūt Atlantidos ar Lemūrijos palikuonys), kad jie yra ateivių bazės ar slapti valstybių kariniai objektai (tai neabejotina - giliai kalnuose ar po žeme).

Požeminis Paryžius

Kiekvienas miestas, be katedrų, restoranų ir tviskančių parduotuvių turi ir tamsiąją dalį. Miesto gyventojai po savęs palieka didelę atliekų uodegą, įskaitant savo pačių mirusius kūnus. Ir žvilgsnis į tai, kaip jie elgiasi su savo šiukšlėmis, atskleidžia daugiau apie miestą nei jo išorinis blizgesys. Paryžius nėra išimtis.

Kanalizacija

Paryžiaus kanalizacija (les egouts) išdidžiai save įvardijame kaip "labiausiai dvokiančiu pasaulyje muziejumi". Laiptais nusileidus nuo gatvių ar metro į nuotekų sistemą jus sutiks nelabai svetingas dvelksmas bei kriokiančio vandens garsai. Kelias po žeme veda per 500 km suženklintų drėgnų tunelių su milžiniškais varvančiais vamzdžiais virš galvos.

Kai ir visi senieji miestai, kadaise Paryšius pratekančią Seną naudojo tiek kaip geriamojo vandens šaltinį, tiek atmatų pašalinimui. Nuo Viduramžių, per atviras kanalizacijos angas gatvėse atmatos sutekėdavo į kloakas ir išsiliedavo į Seną. Tačiau 18 a. upės ekosistema jau nesusitvarkė su atmatų kiekiu. Paryžiaus atmatų dvokas rado atgarsį Patrick Suskind romane "Kvepalai" (1984), pagal kurį 2006 m. pastatytas filmas, kuriame pagr. aktorius Grenouille dirba odų dirbtuvėje prie upės – jos buvo didžiausi 18 a. upės teršėjai.

Napoleonas Bonapartas nusprendė sutvarkyti problemą, iš vienos pusės, ambicingais Paryžiaus perstatymo planais, o iš kitos, norėjo nudžiuginti paryžiečius švariu vandeniu. Buvo pastatytas 30 km ilgio požeminis kanalizacijos tinklas. 1850 m. baronas Haussmann'as, Napoleono III plačių ir tiesių bulvarų architektas, su Eugene Beldrand'u suprojektavo kanalizaciją, nutekinančią atmatas toli pasroviui, kartu atskiriant nuo geriamojo vandens sistemos. 1878 m. kanalizacijos ilgis buvo apie 600 km ilgio ir naudojo gravitacinę jėgą su siurblinėmis ten, kur buvo būtina. Kiekviena gatvę turėjo savo atšaką, o tuneliai buvo pakankamai erdvūs, kad galima būtų jais vaikščioti ir dirbti. Projektas užbaigtas buvo 1894 m., ir buvo verčiama visą panaudotą vandenį nuleisti į kanalizacijos sistemą (tout a l'egout).

Viktoras Hugo panaudojo kanalizacijos tunelius sąmokslui savo 10-ies tomų „Vargdieniuose“ (1862). Hugo draugui Emmanuel Brineseau buvo pavesta padaryti išsamią kanalizacijos ataskaitą, - tai suteikė rašytojui galimybę iš pirmų lūpų gauti tikslią informaciją apie požeminį Paryžiaus pasaulį. Romane Jean Valjean gelbsti 1832 m. sukilimo metu barikadose sužeistą draugą per kanalizacijos sistemą.

Kiekviena kanalizacijos atšaka pažymėta gatvės, esančios virš jos, ženklu. Tad tai iš tikro – kitas miestas po miestu. Laimei, ekskursijos po kanalizaciją metu su atmatomis iš arti nesuduriama, tačiau galima pažvelgti pro groteles į srautą, nešantį mūsų antžeminio gyvenimo ženklus. Tarp eksponatų yra medinės valymo valtys bei dideli mediniai rutuliai, kurie buvo įridenami į kanalizaciją ir veikdavo tarsi čiaupai, sulaikydami sąnašas, tačiau praleisdami vandenį. catacombs: Paris

Katakombos

Įėjimas į katakombas yra Mountparnasse kalno rajone 18 a. miesto sienoje ir kadaise pavadintas „Pragaro vartais“. Sraigtiniais akmeniniais laiptais nusileidžiama į 20 m gylį – giliau, nei kanalizacija. Jos yra gipso ir kalkakmenio kasyklų, siekiančių galų-romėnų laikus, dalis.

1 a. pr.m.e. šių kasyklų kalkakmenis buvo naudojamas sarkofagams, o vėliau miesto statiniams. Užleistos 1813 m. Tuo pat metu, kai Sena nesusitvarkė su miesto atmatomis, miesto kapinės irgi persipildė. Dažnos ligos Les Halles kaimynystėje privertė ekshumuoti masinius kapus gretimose Nekaltųjų kapinėse ir palaikus perkelti į kasyklą po Montsouris lyguma. 1786 m. kasyklos buvo pašventintos ir tapo oficialiomis laidojimo vietomis. Louis- Etienne Hericard de Thury, kasyklų vyr.inžinierius 1876-1854 m., chaotiškai sumestus kaulus sutvarkė "dekoratyviu" būdu. Kaulų perkėlimas vyko iki 1860 m.

Kaip ir kanalizacijoje, galerijos, vedančios į laidojimo vietas, atitinka gatves viršuje ir taip pat turi jų pavadinimus. Kaulai randasi po namais. Prieš įeinant į katakombas, jūs praeinate po užrašu "Arrete! C'est ici L'Empire de la Mort" (Sustok! Čia mirusiųjų karalija). Po tokios įžangos, visur pilna mirtingumo priminimų – tame tarpe iš Virgilijaus, Horacijaus ir La Martine. Kaulai sudėlioti į krūvas su tvarkingai išdėliotomis kaukolėmis. Apie 6 mln. palaikų ilsisi čia. Ir nors asmenys nenustatyti, tačiau likimo ironija lėmė, kad prancūzų kilmingieji sugulė greta su juos nužudžiusiais revoliucionieriais. Sakoma, kad katakombos yra Teroro laikotarpio aukų, tame tarpe ir Robespjero, kuriam mirties bausmė įvykdyta 1795 m. liepos 27 d., bei Liudviko XVI sesers Elisabetės, giljotinuotos lygiai prieš metus, namai. Tarp kitų išskirtingesnių asmenybių yra komikas Scaranouche, poetas ir akademikas Jean de la Fontaine (abu mirę 1694 m.), madam Pompadour, Liudviko XV kurtizanė ir Voltero draugė, mirusi 1764 m.

1871 m. katakombos matė daugelio Paryžiaus komunos sukilėlių mirtį, kai jie slėpėsi tuneliuose ir mirė, kareiviams blokavus išėjimus. Beveik po 30 m., 19 a. pabaigoje, paryžiečiai buvo sukrėsti sužinoję apie slaptą koncertą, įvykusį Dievo kančios kriptoje. 45 mėgėjai muzikantai grojo Šopeno "Laidotuvių maršą", Saint- Saens "Makabriškąjį šokį" bei "Laidotuvių maršą", o taip pat Bethoveno "Eroica". Kaulų tarškėjimo imitacijai buvo naudojamas ksilofonas…

Kapinės

Sakoma, kad Pere-Lachaise kapinės yra lankomiausios pasaulyje. Jos suvaidino vaidmenį ir Paryžiaus komunos likime – jose 147 komunarai buvo apsupti, sušaudyti ir palaidoti. O jose palaidota daug garsių žmonių: Edith Piaf, Maria Callas, Isadora Duncan, Max Ernst, Šopenas, Jim Morrison, Balzakas ir Moljeras.

Jose, pavadintose Liudviko XIV nuodėmklausio vardu (beje, jėzuitas Pere-Lachaise siejamas ir su juodąja magija), architekto Brongniart suprojektuotose 1804 m., yra medžiais apaugusi kalva ir grįstos alėjos. Tai Paryžiaus didžiausia žalioji zona, sudaranti 44 ha: 5 tūkst. medžių, 25 paukščių rūšys, daugybė kačių ir net bičių kolonijos įsikūrė šiame nekropolyje.

Kiekvienas prancūzų kino gerbėjas žino, kad seksas ir mirtis yra nacionalinės vertybės, tad Pere-Lachaise kapinės puikiai abi jas jungia. Numanomi 12 a. meilužių Heloise ie Alebardo palaikai buvo perkelti į neogotikinio stiliaus marmurinį kapą 1817-ais.

Vienas populiariausių paminklų yra skirtas Osce Wilde, milžiniška Jacob Epstein'o sukurta nuogo sfinkso figūra, pastatyta moters – Wilde poezijos gerbėjos. Sfinksas yra ne tik su Wilde veidu, bet anksčiau turėjo ir milžiniškas genitalijas, kurios palaikytos nepadoriomis ir buvo "pašalintos" vyriausiojo prižiūrėtojo (anot legendos, jis falą naudojo prispausti popieriams).

Kitas populiarus kapas – 19 a. spiritualisto Alano Kardeko, ant kurio bronzinio biusto lankytojai uždeda rankas tikėdamiesi dieviško nušvitimo.

Kitos garsios Paryžiaus kapinės yra Montparnasse, kuriose palaidoti Ž.-P. Sartras, Simone de Beauvoir, Bodleras ir Beketas. Jos pagarsėjo nekrofilijos pasireiškimu. 1849 m. seržantas Francois Bertrand plikomis rankomis iškasdavo lavonus santykiavimui su jais. Jis net apkramtė kai kuriuos lavonus, kurių jauniausias buvo 7 m. amžiaus. Jis buvo pagautas, apkaltintas 15 nusižengimų, tačiau kalėjime praleido tik metus. Vienok, paleistas iš kalėjimo, po metų nusižudė.


Didžiojo kanjono mįslė

1909 m. balandžio 5 d. "The Phoenix Gazette" straipsnyje "Didžiojo kanjono tyrinėjimai" rašyta, kad G.E. Kinkaid ekspedicijos, remiamos Smitsonian instituto, metu rasta:

  • "mamutų salė" maždaug 1480 pėdų po žeme, nuo kurios atsišakoja bent tuzinas atsišakojimų į visas puses - tarsi "rato stipinai";
  • keli šimtai ertmių, kai kuriose rasta artefaktų (ginklų ir vario įrankių, nebūdingų vietiniams indėnams);
  • niša su mumijomis - vien suaugusių vyrų, suvyniotų į žieves;
  • altorių su tarsi Buda sukryžiuotomis kojomis sėdinčiu stabu abiejose rankose laikančiu po lotoso žiedą;
  • akmens lentelės su hieroglifais panašiais į Egipto

Tame straipsnyje paminima ir Hopi legenda apie tai, kad kadaise jų protėviai gyveno po žeme Didžiajame kanjone (daugiau skaitykite >).

1892-ais Frank Burns pranešė Crunf oloje esančioje Murphy slėnio Warrior upės pietiniame krante (Alabama) radęs keistus karstus. Atrodo, kad medinių karstų vidus iš pradžių buvo išdegintas ugnimi, o po to išgramdytas akmens ar vario įrankiais. Kiekvienas karstas yra 7,5 pėdų ilgio, 14-18 colių skersmens ir 6-7 colių gylio. Kiekvieno tuščio karsto viršus buvo atvožtas. Pavyzdžiai buvo pasiųsti į Smitsonian institutą bet muziejus "prateriojo" juos.

Tuneliai po Kalifornija

1985 m. "Search" žurnalo straipsnyje "Kalifornija plaukia ant vandenyno" remiamasi neįvardinto Karinio jūrų laivyno karininku teigiančiu Vakarų JAV pakrantėje esant platų tunelių tinklą. Jis sakė, kad JAV atominiai povandeniniai laivai kai kuriuos jų ištyrė panirdami po žeme į žemyną šimtus mylių. Taip pat:

  • San Andreas įduba yra yra iš tikro didelės užleistos ertmės, kurios dabar griūva;
  • Du atominiai JAV povandeniniai laivai ("Threster" ir "Scorpion") dingo paslaptingomis aplinkybėmis;
  • Dalis Kalifornijos "plaukia". Naftos kompanijoms pradėjus siurbti naftą iš po Long Beach, jis pradėjo "grimsti" - 26-ias pėdas, kol nebuvo nutraukta naftos gavyba.

Bishop (Kalifornija) pora, ieškodami petroglifų, atrado urvą, kurio apačioje buvo horizontalus tunelis. Ant vienos iš sienų buvo iškaltas veidas, iš kurio burnos liejosi vanduo. Staiga pradėjo kilti vanduo ir pora turėjo skubiai trauktis. Ji sakosi girdėjusi sklindančią muziką.

Vakarų Virdžinijoje darbininkai rado olas su keistais ženklais ant sienų. Jie irgi sako girdėję garsus primenančių fabriko staklių darbą.

Du vyrai, ieškodami guano šikšnosparnio Lassen kalno papėdėje aptiko gilią olą. Jie ja nusileido mylią ar dvi. Pagrindas buvo lygus tarsi kelias. Netikėtai jie sutiko tris keistus "vyrus", kurie paklausė, ar jie yra žmonės "iš paviršiaus". Tada juos nuleido dar giliau elektros varomu vežimėliu.

Keliautojai Ferdinand Ossendowski ir Nikolajus Rerichas sakosi sužinoję apie požemių rasę Centrinėje Azijoje, kurią įvardino kaip Agharta ar Agharti. Jie sakė, kad ten yra apie 20 mln. gyventojų visose Žemės vietose.

12 speleologų komanda nusileido į senovinę olą, kur sutiko požemio gyventojus;

Arkansas oloje į šiaurę nuo Batesville rastas žalsvai fosfarizuojantis tunelis, kur sutiktos 7-8 pėdų būtybės melsva oda (skaitykite Puolę angelai ir Nefilimai). Jos turėjo išvystytą civilizaciją ir sakėsi esą Nojaus palikuonys.

Agartha

"Agartha" yra budistinės kilmės žodis apibūdinantis Požemio pasaulį ar civilizaciją, kurios egzistavimu tikima. Jame yra milijonai gyventojų daugelyje miestų visoje žemėje, o sostinė - Šambala, kurioje įsikūręs Imperijos valdytojas, Pasaulio Valdovas. Manoma, kad būtent jis duoda nurodymus Tibeto Dalai Lama, esančiam "antžeminiu" jo pasiuntiniu. Susisiekiama keliais slaptais tuneliais jungiančiais Agartha su Tibetu. Panašūs paslaptingi tuneliai neria ir po Brazilija (skaitykite apie paslaptingus plazmos įrankius ir požeminį transportą). Jau Nikolajus Rerichas tvirtino, kad Tibeto sostinė Lhasa tuneliu sujungta su Šambala, o įėjimą į jį saugo lamos, o jiems saugoti paslaptį liepė Dalai Lama.

Spėjama, kad panašus tunelis gali būti ir po Gizos piramide Egipte - juo faraonai bendravo su dievais ir požemio "antžmogiais". Jų, kaip ir Budos, milžiniškos skulptūros dažniausiai neturi lyties. [Požemių dievas buvo Ozyris, irgi praradęs lytį].

Budistai sako, kad Agartha apgyventa prieš 6 tūkstančius metų, kai į ten savo gentį nusivedė šventasis žmogus. Tuos požemius aplankė ir daugelis kitų Cakya-Muni, Undur- Ghengen Paspa, Baber ir kt. Manoma, kad iš Agarthos išėjo čigonai - ir todėl dabar jie blaškosi ieškodami savo prarastų namų.

Ossendowski ["Beasts, Men and Gods"] tvirtino, kad Agharta susideda iš visoje žemėje esančių požeminių miestų, sujungtų tuneliais, kuriais dideliu greičiu lekia transporto priemonės [jam tai pasakė lamos Mongolijoje]. Visi požemio gyventojai apsaugoti nuo blogio ir ten nėra nusikaltimų. Mokslas vystėsi netrikdomas karų ir sukrėtimų, todėl pasiekė aukštesnį lygį.

Agartos dievai įvairiais laikais pakildavo į paviršių, kad mokytų žmones ir apsaugotų nuo karų, katastrofų ir susinaikinimo [žr. Donelly "Atlantis and Antediluvian World"].

"Ramayana" aprašo Rama, kaip Agarta pasiuntinį, skraidžiusį orlaiviu, gal būt, "skraidančiąja lėkšte" (skaitykiteSenovės Indijos oreivystės priešaušris). "Smranagana Sutrahara" mini, kad dangaus orlaiviais galima skristi ore ir dangaus būtybės jais gali nusileisti į žemę. Kinų legendos pasakoja apie dieviškuosius mokytojus atskriejusius oru (skaitykite apie kinų ir korėjiečių skraidančius vežimus).

Bet vienas didžiausių Agartos atstovų Amerikos žemyne (daugiau apie tai) buvo majų ir actekų, o iš esmės - visų indėnų, Quetzalcoatl, kuris, skirtingai nuo vietinių indėnų, buvo baltasis, aukštas ir barzdotas (skaitykite Baltasis Dievas actekuose). Jis nurodomas kaip Meksikos, Yucatan ir Gvatemalos indėnų "gelbėtojas".

Actekai jį vadino "Gausos" dievu ir "Ryto žvaigžde". Quetzalcoatl reiškia "Plunksnuotoji gyvatė", skraidantis išminties mokytojas. Jis atvyko į skraidančią lėkštę panašia priemone. Paslaptingai atsiradęs, paslaptingai ir išnyko - pažadėjęs grįžti (su tragiškomis pasekmėmis į Ameriką atplaukus ispanams. Montesuma tikėjo grįžus Quetzalcoatl, nes prieš tai virš Meksiko sukiojosi "ugnies kamuolys"). Jis dar vadintas Huemac, nes mokė indėnus doros ir skatino atsisakyti žiaurumų. Jis įvedė vegetarišką maistą, kurio pagrindas buvo kukurūzai, mokė pasninko ir kūno higienos. Harold Wilkins, archeologas, laiko buvus jį ir Brazilijos indėnų dvasiniu vadovu.

Žymiausias iš tunelių yra "Inkų kelias", (papildomai skaitykite Andų kalnų dvasios) prasidedantis keli šimtai mylių į pietus nuo Limos ir praeinantis po Cuzco, Tiahuanaco ir Tris viršūnes ir nuvedantis į Atacambo dykumą. Kita atšaka prasideda Arica, Čilėje - ją buvo aplankiusi E.Blavatskaja. Sakoma, kad po to, kai buvo nužudytas Atahualpa, šiais tuneliais Inka paspruko nuo ispanų išsinešdami turtus ir auksą ant 11 tūkst. llamas nugarų (skaitykite Tuneliai po Andais). Pasiliko tik Quechua gentis (skaitykite apie paslaptingą Kogi gentį). Tie tuneliai buvo išrausti dar iki inkų pasirodymą tame krašte - civilizacijos, kuri pastatė Tiahuanaco miestą (papildomai skaitykite Andų kalnų dvasios).

 

*) Artefijus (Artefius, apie 1150) – rašytojas, kuriam priskiriama daugelis alcheminių kūrinių (Ars sintrillia, Clavis sapientiae, Liber secretus, ...), kurių ištakos nėra aiškios, o autorystė miglota, bet vis tik kai kurie jie yra arabiškos kilmės. Renesanse buvo įsitikinimas, kad Artefijus gimė 1-2 a., o mirė 12-ame, nes buvo atradęs gyvenimo pratęsimo eliksyrą.