Platonas. Kritijas  

„Kritijaus“ dialogas artimai susijęs su „Timėjumi“: čia tie patys veikiantys asmenys (Sokratas, Kritijus, Timėjus, Hermokratas), ta pati pokalbio tema (Atlantida). Tik dialogas nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, kai susirinkę dievai sprendžia Atlantidos gyventojų, kritusių į nuodėmingumo liūną, likimą – ir Dzeusas kreipiasi nedorėlius... Gali būti, kad Platono mirtis sutrukdė jam baigti šį dialogą...

Kritijas:
Drauguži Hemokratai, nors ir atvykai paskutinis, dar nepraradai širdies - greit tau bus atskleista padėties svarba, o tuo tarpu priimu tavuosius raginimus ir padrąsinimus. Tačiau šalia tavo paminėtų dievų ir deivių [Apolono ir Mūzų], aš ypatingai pagerbčiau Mnemosinę, nes visa mano kalbos svarba priklauso nuo jos palankumo, - ir jei aš galiu atsiminti ir perpasakoti tai, ką kalbėjo [Egipto] žyniai, o į čia parvežė Solonas, aš neabejoju, kad patenkinsiu klausytojų smalsumą. Taigi, nedarydamas daugiau nukrypimų, pradėsiu.

Pirmiausia, prabėgo devyni tūkstančiai metų nuo karo, kuris, sakoma, vyko tarp tų, kurie gyveno anapus Heraklio stulpų¹⁷⁾, ir tų, kurie šiapus, - apie šį karą aš kalbėsiu.

Vienoje kovotojų pusėje, kaip lyderis, yra minimi Atėnai, laimėję mūšį; kitai pusei vadovavo Atlantidos karaliai. Atlantida buvo sala didesnė už Libiją ir Aziją, tačiau vėliau nugrimzdusi po žemės drebėjimo. Ji laivams virto neįveikiamu dumblo barjeru, trukdančiu plaukti į bet kurią pasaulio dalį.

Pasakodamas paliesiu įvairias barbarų tautas bei helenų šeimas, gyvenusias tais laikais ir ta tvarka, kaip jos atsirasdavo istorijos sūkuryje, - tačiau iš pradžių aprašysiu tų dienų atėniečius ir jų priešus, o po to abiejų šalių valdžios institucijas ir vyriausybes.

Senaisiais laikais dievai tarpusavyje burtais buvo pasidalinę visą žemę. Tarp jų nebuvo vaidų ar kivirčų¹⁸⁾. Negalite neklysdami manyti, kad dievai nežinojo, kas jiems skirta valdyti, arba, tai žinodami, būtų siekę gauti geresnę vietą nei kiti. Kiekvienas gavo tai, ką skyrė burtas, ir kiekvienas po to apgyvendino savo valdas. Ir jas apgyvendinę, rūpinosi mumis, kaip piemenys rūpinasi savo kaimenėmis¹⁹⁾, išskyrus, kad jie nenaudojo botago ir nesukeldavo kūno skausmo, ko nevengia piemenys. Tai greičiau buvo lyg laivo vairininkai, lengvai vairuojantys visus gyvulius ir mūsų sielas įtikinėjimų vairu, atsižvelgdamas į jų pačių malonumus, - taip jie valdė visas mirtingas būtybes. Dabar skirtingi dievai turi valdas skirtingose vietose.

Hefaistas ir Atėnė, vieno tėvo brolis ir sesuo, būdami panašios prigimties ir turėdami panašų potraukį filosofijai ir menams, abu gavo šią žemę, kuri pati savaime pritaikyta išminčiai ir dorai klestėti. Ir jie joje apgyveno narsius juodžemio vaikus, o jų mintyse įdiegė valdymo darną, - jų vardai išliko, o darbai užmiršti tų, kurie sugebėjo išlikti gyvi negandai užėjus ir perėmė jų papročius, o taip pat amžių gelmėse.

Tais laikais čia neliko gyventojų, kaip jau sakiau, buvo likę kalnuose gyvenantys žmonės. jie neturėjo rašymo meno ir buvo girdėję tik valdovų vardus, bet mažai ką žinojo apie jų darbus. vardus jie perpasakojo savo palikuonims, o apie protėvių įstatymus ir dorybes jie tegirdėjo tik iš neaiškių padavimų.

Ir jie patys ir jų palikuonys stokojo daugelio būtiniausių pragyvenimui dalykų. Skirdami visą dėmesį savo gyvybinių poreikių tenkinimui, jie nesirūpino žiloje senovėje vykusiais įvykiais. Dėmesys mitams ir senovės tyrinėjimams atsirado tik jiems įkūrus pirmuosius miestus, kai atsirado laisvo laiko. Todėl ir išliko tik senovės žmonių vardai, o ne jų darbai.

Aš tai pabrėžiu, nes Solonas kalbėjo, kad žyniai savo pasakojimuose minėjo daug vardų, kurie buvo užrašyti dar iki Tesėjo laikų - Sokropas, Erechteusas, Eriktonijus ir Erysichtonas²⁰⁾, o taip pat ir moterų vardų.

<...>

O dabar, jei nepamiršau to, ką išgirdau dar būdamas vaikas, atskleisiu jums, kokie buvo atėniečių priešai ir kaip jiems klostėsi nuo pat pradžios, idant draugų viskas būtų bendra. Tačiau prieš pasakojant dar būtina trumpai kai ką paaiškinti, kad nesistebėtumėte, dažnai girdėdami helėniškus svetimšalių vyrų vardus. Jie atsirado taip. Kai Solonui atėjo į galvą panaudoti šį pasakojimą savo poemai²¹⁾, aiškindamasis tų vardų reikšmę, jis aptiko, jog egiptiečiai, pirmi šį pasakojimą užrašę, vardus išsivertė į savo kalbą, todėl ir pats Solonas, tyrinėdamas, ką kiekvienas vardas reiškia, užrašė juos išverstus į mūsų kalbą. Šiuos užrašus laike mano tėvas²²⁾, ir aš juos turiu iki šiol, o kruopščiai išnagrinėjau dar būdamas vaikas. Todėl nė kiek nenustebkite, išgirdę tokių pat vardų, kokių esama ir mūsų kalboje, nes priežastį jau žinote. O ilgas pasakojimas anuomet būdavo pradedamas taip.

Kaip jau anksčiau sakyta, dievai traukė burtus ir šitaip pasidalijo visą žemę, vieni — didesnėmis, kiti — mažesnėmis dalimis, įkūrė šventoves ir įsteigė aukojimus.

Taip ir Poseidonas, burtais gavęs valdyti Atlantidos salą, pradėjęs vaikus su mirtingąja, apgyvendino juos salos dalyje, kurią jums aprašysiu. Arčiau jūros, tačiau vis dar salos gilumoje nuvo lyguma, apie kurią sakoma, kad ji buvo gražiausia iš visų lygumų ir nepaprastao derlinga. Šalia šios lygumos, irgi salos gilumoje, maždaug už 50 stadijų, buvo neaukštas kalnas iš visų pusių nuolaidžiais šlaitais. Čia gimė pirmasis salos gyventojas, vardu Evenoras, turėjęs žmoną, vardu Leusipė. Jie teturėjo dukterį, vardu Kleitonė²³⁾. Mergina jau buvo subrendusi, kai mirė tėvai. Poseidonas ją pamilo ir palaikė su ja santykius. Rausdamas žemę, jis aptvėrė kalvą, kurioji ji gyveno, ratais iš vandens ir žemės - buvo du žemės ir trys vandens žiedai. Joks žmogus negalėjo pakliūti į salą ir joks laivas priplaukti. Pats jis, būdamas dievas, neturėjo sunkūmų įdirbdamas salos vidurį, kuriame tekėjo du šaltiniai - šalto ir karšto vandens. Juodžemis davė daug įvairaus maisto. Jam gimė penkios _dvynukų_ poros. Jis padalino salą į 10 dalių, ir vyriausiam pirmagimiui iš pirmosios poros atidavė motinos gimtąsias valdas - jos buvo didžiausios ir gražiausios. Paskyrė jį visų kitų valdovu. Kiti buvo princai ir valdė daug žmonių ir dideles teritorijas.

Vyriausias, tapęs karaliumi, vadinosi Atlantas⁵⁾ ir nuo vardo po to sala ir vandenynas buvo pavadinti Atlanto vardu. Jo jaunesnis brolis dvynys, gavęs didžiulius žemės plotus link Heraklio stulpų, prieš kraštą, kuris dabar vadinamas Gades, buvo vardu, kuris helenų kalba yra Eumelus, o šalies, kuri vėliau pavadinta jo vardu, - Gadeiras⁶⁾. Antra dvynių pora - Amferas ir Evaemonas, trečioji - Mnesėjus ir Autochtonas, ketvirtoji - Elasipas ir Mėstoras ir pagaliau penktoji - Adzajas ir Diaprėpas⁷⁾.
Visi jie ir jų palikuonių kartų gyveno valdydami, be savo sričių, dar ir daugelį kitų šios jūros salų, be to, kaip sakiau, savo valdžia siekė kraštus ir šioje Heraklio stulpų pusėje – iki pat Egipto ir Tirėnijos⁸⁾.

O iš Atlanto savo ruožtu kilo kita gausi ir šlovinga giminė, kurioje vyriausiasis, būdamas valdovas ir visuomet perduodamas valdžią vyriausiam palikuoniui, per ištisas kartas išsaugojo valstybę, o turtus jie sukaupė tokius, kokių niekada neturėjo nė viena valdovų dinastija praeityje ir vargu ar sukaups kada nors vėliau; taigi jie buvo apsirūpinę viskuo, ką buvo galima įsigyti tiek mieste, tiek visame krašte. Mat daug kas dėl toli siekiančios jų valdžios buvo įsivežama iš svetur, tačiau daugiausia to, ko reikia gyvenimui, teikdavo pati sala - pirmiausia visus, kokius įmanoma iškasti kasyklose, kietuosius ir lydžiuosius metalus⁹⁾, tarp jų ir tą, kurio dabar išliko tik pavadinimas orichalkas¹⁰⁾, o anuomet jis iš tiesų buvo kasamas iš žemės daugelyje salos vietų ir vertinamas labiau už visus metalus, išskyrus auksą. Miškas dosniai teikė visa, ko reikia statytojams, taip pat sočiai maisto naminiams ir laukiniams gyvūnams. Saloje ganėsi ir didžiausia dramblių¹¹⁾ kaimenė, nes pašaro pakako ne tik visiems kitiems pelkių, ežerų, upių, kalnų ir lygumų gyvūnams, bet ir šiam žvėriui, didžiausiam ir rajausiam iš visų. Be to, visa, ką kur kvapnaus dabar augina žemė - šaknis, žoles, medieną ar varvančias dervas, žiedus ar vaisius - [ir anuomet] ji [ten] gimdė ir puikiai augino.

Dar ir tuos naminius vaisius bei javus, kuriuos mes [šiaip] valgome ir kuriuos vartojame kaip duoną (įvairias jų rūšis vadiname ankštiniais), taip pat visus medžius, kokie tik teikia gėrimus, valgius bei aliejus, lygiai kaip netinkamus saugoti [atsargai] vaisius, kuriuos, kaip mielą paguodą pasisotinus po pietų, duodame pasismaginti ir pasmaližiauti pavargusiam, - visų šių gėrybių gyvavusi tais laikais po saule šventa sala teikė ir nuostabiai puikių, ir neaprėpiamą gausybę²⁴⁾. Taigi naudodamiesi visu tuo, kas auga iš žemės, jie įkūrė šventyklas ir valdovų rūmus, uostus bei laivų statyklas ir išpuošė visą kraštą, įrengdami viską štai tokia tvarka.

Pirmiausia virš jūros žiedų, supusių senąją metropoliją, [Atlantidos valdovai] pastatė tiltus, nutiesdami kelią iš rūmų ir į juos. O valdovų rūmus jie iš pat pradžių įkūrė ten, kur gyventa dievo bei jų protėvių, ir, paveldėdami vienas iš kito, tol nuolat lenkdavo pirmtakus pastangomis juos išpuošt, kol padarė šį pastatą savo dydžiu ir grožiu pribloškiantį tą, kuris jį pamatydavo. Pradėdami nuo jūros, iki išorinio [vandens] žiedo jie išrausė trijų plėtrų¹²⁾ pločio, šimto pėdų¹³⁾ gylio bei penkiasdešimt stadijų ilgio griovį ir atvedė juo kanalą iš jūros į aną žiedą tarsi uostą, įrengę žiotis, pakankamas įplaukti net didžiausiems laivams. Žemės žiedus, skyrusius vandens ratus [vieną nuo kito], jie greta tiltų perkasė kanalais, idant šiais iš vieno vandens rato į kitą galėtų įplaukti viena triėra¹⁴⁾, o iš viršaus užklojo perdangomis taip, kad po jais būtų įmanoma praplaukti, nes [perskirtų] žemės žiedų kraštai virš jūros lygio buvo pakankamai aukštai iškilę. Didžiausias ratas, į kurį atvestas jūros vanduo, buvo trijų stadijų pločio, o už jo ėjusio žemės žiedo plotis buvo lygus anam; iš dviejų kitų žiedų pripildytasis vandens turėjo dviejų stadijų plotį, o sausumos žiedas vėlgi buvo tokio pat pločio; na, o vandens ratas, supęs viduryje esančią salą, turėjo vienos stadijos plotį.

Sala, kurioje stovėjo rūmai, buvo penkių stadijų skersmens. Ją iš visų pusių, taip pat žemės žiedus ir plėtro pločio tiltus valdovai ratu apjuosė akmens sienomis, o ant tiltų visose vietose, kur jie ėjo virš jūros vandens, iš abiejų pusių pastatė bokštus ir vartus. Baltos, juodos ir raudonos spalvos akmenį jie kirto vidinės salos ir išorinio bei vidinio žemės b žiedų gelmėse, o akmens kirtyklose, kur likdavo tuo pat akmeniu iš viršaus dengtos dvigubos ertmės, įrengdavo vietas laivams stovėti. Kai kuriuos savo pastatus jie statė vienspalvius, o kituose meistriškai derindavo įvairių spalvų akmenis - žaismingumo dėlei ir idant suteiktų savo akiai su tuo susijusį pasigėrėjimą; taip pat sienas aplink išorinį žemės žiedą išilgai viso kiekvienos jų apskritimo jie apdailino variu; užliedami [išlydytą metalą] tarsi aliejų, c vidinio pylimo sieną padengė lydytu alavu, o paties akropolio sieną - orichalku, žėrinčiu tarsi ugnis¹⁵⁾.

Valdovų rūmai akropolio viduje buvo šitaip įrengti. Pačiame viduryje, aptvertas aukso siena, ten stovėjo Kleito ir Poseidonui skirtas šventas dievnamis, į kurį buvo nevalia įžengti; tai buvo vieta, kur jie kadaise pradėjo ir pagimdė dešimt valdovų giminę, ir šio įvykio garbei juodviem abiem kasmet iš visų dešimt sričių čia būdavo sunešamos aukojimo atnašos. Stovėjo ir vienam Poseidonui skirta šventovė, kurios ilgis buvo stadijas, plotis - trys plėtrai bei atitinkantis plotį aukštis ir kurios išvaizda buvo kažkokia neįprasta. Visą išorinį šventovės paviršių, išskyrus akroterijus¹⁶⁾, jie padengė sidabru, o akroterijus - auksu; viduje buvo regėti lubos iš dramblio kaulo, visos išmargintos auksu, sidabru ir orichalku, o sienos, kolonos ir grindys ištisai išklotos orichalku. Pastatė jie ten ir auksines statulas: patį dievą, stovintį karo vežime ir vadeliojantį šešis sparnuotus žirgus, tokį aukštą, kad galva jis siekė lubas, o aplink jį - šimtą Nereidžių ant delfinų (mat anais laikais žmonės manė, kad jų yra būtent tiek), taip pat daug kitų statulų, kurias paaukojo paskiri žmonės. Išorėje aplink šventovę stovėjo auksiniai visų pirmųjų dešimt valdovų ir jų žmonų atvaizdai, taip pat gausybė kitų brangių daiktų, kuriuos buvo suaukoję valdovai ir šio miesto bei jam pavaldžių polių pavieniai žmonės. Šią prabangą savo dydžiu ir apdaila atitiko aukuras; lygiai taip pat valdovų rūmai buvo verti tiek valstybės didingumo, tiek šventyklų grožio.

Valdovai naudojosi dviem šaltiniais — šaltu ir karštu, gausiai teikusiais vandenį, stebinantį tiek skoniu, tiek gydomąja galia, aptvėrė juos statiniais, greta pasodino medžių, tinkamų auginti prie šių vandenų, giraites ir nukreipė šiuos šaltinius į maudykles. Vienos maudyklės buvo po atviru dangumi, kitos — su karštu vandeniu — įrengtos po stogu žiemai, be to, atskirai valdovams, atskirai paprastiems žmonėms, atskirai moterims, atskirai žirgams ir kitiems jungą traukiantiems gyvuliams; kiekviena maudyklė buvo išgražinta taip, kaip reikalavo jos paskirtis. Vandens perteklių jie nukreipė į Poseidono alką, dėl derlingos dirvos apsodintą nepaprasto grožio ir dydžio medžiais, o jau iš ten akvedukais per tiltus nuvedė į išorinius žemės žiedus, kuriuose buvo įrengta daugybė šventyklų įvairiems dievams, sodų ir gimnazijų, vienų - vyrams mankštintis, kitų - žirgams, įrengtų kiekvienoje žiedinėje saloje; tarp jų buvo ir hipodromas žirgų lenktynėms, pastatytas didžiosios žiedinės salos viduryje ir ėjęs aplink visu jos ilgiu. Abiejose jo pusėse stovėjo daugybės valdovo ietininkų būstai, tačiau ištikimesniesiems sargyba buvo skirta mažesniajame žiede, esančiame arčiau akropolio, o išsiskiriantiems didžiausia ištikimesniems būstai buvo suteikti akropolio viduryje, aplink pačių valdovų gyvenamą vietą. Laivų statyklos buvo perpildytos tiek triėrų, tiek visokios joms priderančios įrangos, ir visko buvo parengta pakankamai. Tad šitaip buvo sutvarkyta vieta aplink valdovų rūmus.

Už trijų išorinių uostų ratu ėjo prasidėjusi nuo pat jūros siena, visose vietose penkiasdešimt stadijų nutolusi nuo didžiojo žemės žiedo bei pagrindinio uosto, ir susiėjo į vieną vietą ties jūron vedančio kanalo žiotimis. Erdvė greta šios sienos buvo tankiai apstatyta daugybe pastatų, o kanalas ir didžiausias uostas perpildytas laivų ir iš visur atvykstančių pirklių. Dieną naktį didelė jų gausybė skleidė garsų klegesį bei kėlė įvairiausią triukšmą bei bilsmą.

Taigi, mes daugiau ar mažiau prisiminėme, kas tada buvo papasakota apie miestą ir senąją gyvenamąją vietą. Dabar pabandysime prisiminti, kokia buvo kaimiška vietovė ir kaip ji buvo sutvarkyta. Pirmiausia, buvo sakyta, kad visas tas kraštas buvo aukštai ir staigiai leidosi link jūros, tačiau visa miestą supusi lyguma, pati apsupta kalnų, nusitęsusių iki pačios jūros, buvo lygi, 3 tūkstančių stadijų ilgio, o kryptimi nuo jūros į centrą – 2 tūkstančių.

Visa toji salos dalis buvo atsigręžusi į pietų vėją, o iš šiaurės užstota kalnų. Tie kalnai pagerbiami padavimu už tai, kad jie gausa, dydžiu ir grožiu lenkė visus čionykščius: ten buvo gausu gausių gyvenviečių, upių, ežerų ir pievų, teikiančių maisto visoms upių ir miško gyvūnams, o taip pat ddelių miškų, pasižyminčių rūšių įvairove, gausiai duodančių medienos visoms reikmėms.

Tokia buvo minėta lyguma, o jos apdirbimui triūsė daug karalių per daugelį kartų. Ji buvo pailgas keturkampis, didesne dalimi stačiakampis, o ten, kur jos forma buvo pažeidžiama, ją išlygindavo iš visų pusių iškastu kanalu. Pasakius, koks buvo to kanalo gylis, plotis ir ilgis, niekas nepatikėtų, kad galimas toks žmogaus rankų kūrinys, atliktas, be to, šalia kitų darbų, tačiau privalome perduoti tai, ką girdėjome: jis buvo išraustas pletro gylio, plotis per visą ilgį buvo stadija, o ilgis perimetru aplink lygumą sudarė 10 tūkstančių stadijų. Priimdamas intakus iš kalnų ir juosdamas lygumą, per kurią įvairiose vietose lietėsi su miestu, kanalas išsiliedavo į jūrą. Nuo viršutinės kanalo dalies, einančios išilgai jūros pakrantei, buvo statmenai išrausti beveik 100 pėdų pločio kanalai, vienas nuo kito nutolę per 100 stadijų. Juos ir miestą sujungus įžambiais srautais, jais į miestą buvo gabenama mediena iš kalnų ir įvairiausi vaisiai. Derlių nuimdavo du kartus per metus, žiemą gaudavo drėkinimą iš Dzeuso, o vasarą – iš kanalų.

Kas dėl karui tinkamų vyrų, tai čia galiojo tokie nuostatai: kiekvienas lygumos sklypas turėjo duoti po vieną karį-vadą, o kiekvieno sklypo dydis buvo 10 ant 10 stadijų, o iš viso sklypų buvo 60 tūkstančių; o tie paprasti kareiviai, kurie buvo surenkami iš kalnų ir likusios šalies dallies, priklausomai nuo jų kaimų ir vietovių, buvo paskirstomi po sklypus tarp vadų. Karo atveju kiekvienas vadas privalėjo suteikti vieną šeštąją karo vežimų dalį, tad viso karo vežimų buvo 10 tūkstančių, o be jų taip pat du žirgus jojimui su dviem raiteliais, dvikinkį vežimą, karį su mažuoju skydu, galintį išlipti iš jo ir kautis pėstininku, važnyčiotoją, du hoplitus, po du lankininkus ir svaidyklininkus, tris akmenų svaidytojus ir ietininkus, po 4 jūreivius, kad būtų surenkama pakankamas kiekis karių į 1200 laivų. Tokios buvo su kariniais reikalais susijusios taisyklės karaliaus srityje; 9- iose kitose srityse buvo ir kitų taisyklių, kurias išdėstyti ilgai truktų.

Tvarkos dėl valdžios ir pareigybių buvo iš pat pradžių nustatytos taip. Kiekvienas iš 10 karalių savo srityje ir savo valstybėje valdė žmones ir didesniąją dalį žemės, tad galėjo bausti bet kurį; tačiau jų santykiai tarpusavyje buvo reguliuojami atsižvelgiant į Poseidono nuostatus²⁵⁾ kaip buvo nurodama įstatyme, kurį surašė pirmieji karaliai orichalko steloje, esančioje salos centre, Poseidono šventykloje. Joje jie susirinkdavo kas penkti ar šešti metai, pakaitomis lyginiais ir nelyginiais metais, kad pasitartų dėl bendrų reikalų, išsiaiškintų, ar kuris jų nepadarė nusižengimų ir vykdydavo teismus. Kaskart, prieš kreipdamiesi į teismą, jie prisiekdavo štai tokią priesaiką: girioje šalia Poseidono šventovės laisvėje vaikštinėjo jaučiai; ir štai 10 karalių, likę vieni ir pasimeldę dievui, kad tasai pats parinktų tinkamą auką, pradėdavo gaudynes, tačiau nenaudojant geležies ir apsiginklavę tik lazdomis ir lasais, o bulių, kurį pavykdavo pagauti, iškeldavo ant stelos ir pritvirtindavo jos viršuje taip, kad kraujas nutekėtų per užrašą. Minėtoje steloje be įstatymų buvo ir užkeikimas, žadantis baisias nelaimes tiems, kas jų nesilaikys. Atlikę auką pagal savus papročius ir sudeginę visus buliaus organus, jie į taurę pripildavo vyno ir kiekvienas įmesdavo po gabalėlį sukrešejusio buliaus kraujo, o visa, kas liko dėjo į ugnį ir kruopščiai nuvalydavo stelą. Po viso to, pasėmę iš taurės auksiniais dubenėliais ir atlikę auką virš ugnies, jie prisiekdavo, kad teis pagal ant stelos užraštus įstatymus ir baus tą, kueis ka-kuo pažeidė įstatymą, o patys ateityje niekada nesielgs priešingai jam ir duos tik tokius įsakus, kurie suderinami su protėvių įstatymais. Taip prisiekę už save ir visus savo giminės palikuonis, kiekvienas jų išgerdavo ir padėdavo dubenėlį į dievo šventyklą, o tada, kai puota ir būtinos apeigos buvo baigtos, ateidavo tamsa ir išblėsdavo aukojimo ugnis, visi apsirėdydavo puikiausiais melsvai juodais drabužiais, susėsdavo aplink aukojimo ugniakurą ir naktį, užgesinę šventykloje visas šviesas, teisdavo ir būdavo teisiami, jei kuris jų buvo pažeidęs įstatymą; baigę teismą jie atėjus dienai užrašydavo nuosprendžius and auksinių lentelių ir kartu su stalais pašvęsdavo dievui kaip atmintiną auką.

Egzistavo daugybė ypatingų įstatymų apie kiekvieno valdovo teises, tačiau svarbiausia buvo, kad nė vienas jų neturėjo kelti ginklo prieš kitą, o visi privalėjo ateiti į pagalbą, jei kas nors panortų vienoje iš karalysčių nuversti valdovo valdžią, o taip pat pagal protėvių paprotį kartu tartis dėl karo ir kitais klausimais, palikdami aukščiausią pirmenybę Atlantidos karaliams. Be to nebuvo galima skirti mirties bausmę jokiam karališkam giminaičiui, jei dešimties taryboje tam nebuvo duota daugiau pusės balsų.

Įkūręs tokią milžinišką ir stebėtiną galybę, viešpatavusią anuomet tuose kraštuose, dievas nukreipė ją prieš mūsų žemes, anot padavimo, štai dėl kokios priežasties. Daugelį kartų, kol juose viešpatavo iš dievo paveldėtoji prigimtis, Atlantidos valdovai buvo paklusnūs įstatymams ir palankūs dieviškajam pradui, kuriam buvo giminingi. Mat savo mintis jie kreipė teisybėn ir į tai, kas didu visais atžvilgiais, būdami nuolankūs ir išmintingi tiek bendraudami vieni su kitais, tiek pasitikdami tai, ką neišvengiamai atneša likimas, todėl į viską, išskyrus dorybę, žiūrėdami su panieka, savo turėtus turtus vertino kaip nereikšmingą dalyką ir lengvai tarsi nieko nevertą sunkumą nešė aukso ir kitų turtų naštą. Jie neklupdavo prabangos apsvaiginti, neprarasdavo savitvardos dėl turto, tačiau, likdami blaivaus proto, skvarbiai įžvelgdavo, jog net turtai auga dėl tarpusavio draugystės ir dorybės, bet, jeigu jie tampa rūpesčiu bei pasidaro garbstomi, nyksta ir jie patys, o kartu su jais pražūva ir dorybė. Kol jie šitaip samprotavo ir kol juose dar buvo likę dieviškosios prigimties, visi anksčiau minėti jų turtai augo. Tačiau kai dieviškoji paveldėtoji dalis juose sumenko, dažnai atskiedžiama viskuo, kas mirtinga, ir įsiviešpatavo žmogiškasis būdas, jie prarado padorumą, nebeįstengdami ilgiau nešti nė anksčiau įgyto turto naštos; tam, kuris sugeba matyti, jie atrodo gėdingi, nes iš savo brangenybių buvo pražudę tai, kas gražiausia, o tiems, kurie neįstengia įžvelgti, koks gyvenimas yra iš tiesų laimingas, jie atrodė nuostabiausi ir laimingiausi kaip tik tada, kai buvo kupini nedoro godumo ir jėgos.

Dievų dievas Dzeusas, valdąs įstatymais ir mokąs tokius dalykus pastebėti, susimąstė apie tai, kaip smarkiai pagedo garbinga giminė, ir, nusprendęs juos nubausti, idant po to, kai bus išmokyti saiko, taptų doresni, sušaukė visus dievus į šlovingiausią jų buveinę, stūksančią, pasaulio viduryje, iš kurios galima apžvelgti visa, kas gimsta, o sukvietęs pasakė: [ ... ]^*)

---

Paaiškinimai      

^*) Tolimesnė "Kritijaus" dalis nėra išlikusi...

¹⁾ Mnemosinė - atminties deivė, Mūzų motina.
²⁾ Solonas (apie 640/635 - 561/560 m. pr. m. e.) - žymiausias iš septynių išminčių, išleidęs garsiuosius įstatymus ir reformavęs Atėnų visuomeninę santvarką. Skaitykite Plutarchas. Biografijos: Solonas
³⁾ Sajisas - finikiečio Sajiso įkurtas miestas, garsėjęs savo išminčiais. Tuo pačiu vardu buvo vadinamas ir 'nomas' - sritis.
⁴⁾ Plutarchas teigė, kad Heliopolyje Solonas kalbėjosi su Psenofisu, o Sajise - su Sonchisu, - šie žyniai buvę patys mokyčiausi.
⁵⁾ Poseidono ir Kleitonės sūnaus Atlanto nereikia painioti su Prometėjaus broliu titanu Atlantu, ant pečių laikiusio dangaus skliautą.
⁶⁾ Gadeiras - šalies, buvusios netoli finikiečių Ispanijoje įkurto Kadiko miesto, valdovas.
⁷⁾ Atlantidos pirmųjų valdovų vardų reikšmės: Eumėlas - „turintis daug bandų“, Euaimonas - „karštakraujis“, Amferas - „apvalusis“, Mnesėjas> - „mastytojas“, Autochtonas - „kilęs iš žemės“ (vietinis), Elasipas - „žirgų gainiotojas“ (raitelis), Mėstoras - „patarė - „patarėjas“, Adzajas - „karštasis“, Diaprėpas - „šaunusis, pašlovintas“. ⁸⁾ Tirėnija – Italija; tirėnais vadinti joje gyvenę etruskai.
⁹⁾ Visas naudingąsias iškasenas graikai vadino „metalais”. „Lydieji metalai” - mums įprasti metalai, o „kietieji metalai” - tai uolienos.
¹⁰⁾ Orichalkas pažodžiui reiškia „kalnų varį”, tačiau Antikos tekstai nepaliko jokių konkrečių nuorodų apie tai, kokia buvo ši medžiaga ir kaip ji buvo kasama. Su mums įprastu variu orichalkas, ko gero, neturėjo nieko bendra.
¹¹⁾ Pirmas iš Antikos autorių dramblius yra minėjęs Herodotas.
¹²⁾ Plėtras - šeštoji stadijos dalis (~ 32 m).
¹³⁾ Pėda buvo lygi šimtajai plėtro daliai (~ 32 cm).
¹⁴⁾ Triėra - greitas karo laivas su trimis eilėmis irklų.
¹⁵⁾ Tai, jog orichalkas žėrėjo kaip ugnis, rodo, kad jo būta pakankamai tauraus metalo arba lydinio, atsparaus oksidacijai, nes paprastu variu apkaltos sienos labai greitai apsineštų patina.
¹⁶⁾ Akroterijai - skulptūriniai papuošimai pastato frontono kampuose.

¹⁷⁾ Čia užuomina į padavimą, kurį „Timėjuje“ (žr. Tim 20d-25e) pasakojo Kritijus. Heraklio stulpai – Gibraltaro sąsiauris.

¹⁸⁾ Kaip pasakoja Homeras (Iliada, 15:185-195), Krono ir Rėjos (Žemės) sūnūs Dzeusas, Hadas ir Poseidonas burtais gavo atitinkamai dangų, požemių pasaulį ir jūras, tačiau „žemė ir aukštasis Olimpas“ liko visiems bendrai. O kad pasidalijimas vyko ne taip jau taikiai, pasakoja Aeschilas („Prikaltasis Prometėjas“. 197-206).

¹⁹⁾ Čia Platonas panaudoja senovinį homerišką valdovo (arba vado) palyginimą su piemeniu, tautos ganytoju (žr. Iliada 2 85, 243, 254 ir kt.).

²⁰⁾ T.y. Egipto žyniai, su kuriais kalbėjosi Solonas, papasakoję jam apie Atlantidą. Čia paminėtų seniausių Atikos valdovų kiltis, anot mitų, glaudžiai susijusi su žeme. Atikos dinastijos pradininku buvo žemės pagimdytasis Kekropas, jo įpėdiniu buvo irgi žemės pagimdytasis Kranajus. Toliau Eriktonijus, kurį pagimdė Kranajaus dukra Atida (jos vardu ir pavadinta Atika).
Tačiau yra ir kita geneologijos versija, pagal kurią Atika mirė iki vestuvių, o dinastijos pradininkais buvo dievai Gėja, Hefaistas ir Atėnė, iš kurių kilo Eriktonijus, kurio palikuonimis buvo Erektėjus, Egėjas ir Tesėjas.

²¹⁾ Apie Solono poeziją žr. Tim. 21b-d.

²²⁾ Kritijaus tėvo vardas irgi buvo Kritijus. Aristotelis „Retorikoje“ rašo apie Solono elegijas skirtas Kritijui. Pusiau legendinė Kritijaus ir Platono geneologija gali būti pateikta taip: Poseidonas, tesaliečio Nelėjaus tėvas, kurio praanūkiu laikytas paskutinis Atėnų karalius Kodras. Solonas ir Dropidas buvo Kodro palikuonys; vyresnysis Kritijus – Dropido sūnus, o jaunesnysis Kritijus – Dropijaus anūkas, o Platonas – jo praanūkis.

²³⁾ Tikėtina, kad Evenoras su žmona gimė iš Deukaliono su Pira mestų akmenų. Pirmųjų Atlantidos gyventojų vardai niekur nepaminėti. Kleitonė, pagal mitą, tapo Poseidono žmona ir Atlantidos gyventojų pramote.

²⁴⁾ Čia perteikiamas aukso amžiaus, kai žemė pati gausiai teikė visa, be žmogaus įsikišimo, vaizdinys.

²⁵⁾ Būdinga, kad Atlantidos karaliai gyvena pagal Poseidono, o ne žmonių nuostatus. Panaši mintis vystoma „Timėjuje“ (Tim 24cd) .

Filosofijos skiltis
Platonas
Timėjas
Atlantidos skiltis
Datos ir Atlantida
Atlantida - tai Antarktida?
Platonas buvo teisus dėl įgimtų idėjų
Hieroklio komentarai Auksinėms Pitagoro Mintims
K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Teofrastas. Apie akmenis
Tezės: Šmeliovo paskaita
Griaustinis, Tobula mintis
Heraklitas iš Efeso
Kinikai
Vartiklis