Patandžali. Joga sutra

Pradedame publikuoti Patandžali "Joga sutrą" su komentarais... Publikaciją palydi Vivekanandos įvadas

Antrasis vertimas laužtiniuose skliaustuose [ ... ] – Svami Vivekanandos. Jo komentaras – melsva spalva po pagrindinio komentaro.

Įvadas  |  Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      

Gandai apie tam tikrą taisyklių rinkinį sveikatos sustiprinimui Europą pasiekė anksčiau nei imta tyrinėti indų religinį-filosofinį palikimą. Tačiau bandymai „Jogą sutrą“ laikyti instruktyvia priemone nuvilia, nes Patandžalio tekstas nėra technikos perteikimas. O ir joga, kaip darbo su sąmone būdas, nėra kažkokia atskira indų kultūros sritis ar kurios nors mokyklos pasiekimas.

Kaip žanras, sutros yra trumpas konspektatyvus pagrindinių sistemos tezių pateikimas aforizmų forma be išsamaus išdėstymo. Jos negali būti teisingai išaiškintos be platesnio sistemos pateikimo (šastros). Jose sutinkamos metaforos, kurių pažodinis vertimas sukeltų beprasmybę ir teksto painiavą. Jos yra tradiciniais koncepcijų žymenimis. Čia verta paminėti K.Levi-Štrauso idėją: „Terminai kartais neturi jiems būdingos vidinės reikšmės, reikšmė nustatoma ‚pozicija‘, istorine funkcija ir kultūriniu kontekstu, o taip pat sistemos struktūra, kurioje jiems skirta funkcionuoti“.

Pirmasis skyrius. Samadhi

1. OM! Štai jogos mokymas.
   [ Štai susitelkimo paaiškinimas ] 

Aum „Joga“ reiškia koncentraciją (samadhi). Toji savybė yra būdinga visiems 5-iems psichikos lygiams (čita- bhumi). Pirmasis lygis, kuriame dominuoja radžas, įvardijamas „kšipta“ (išblaškytas). Jam būdingas netvarkinga mąstymo veikla, nuolatinis minties blaškymasis nuo vieno objekto prie kito. Kilus stipriam pavydui ar pykčiui, protas gali kartais susikoncentruoti, tačiau tai nesusiję su joga, kaip dvasinio vystymosi keliu. Antroji būsena „mudha“ yra priešinga pirmajai; joje dominuoja tamas; ji apibūdinama pasyvumu, inertiškumu, bukumu, sąmonės aiškumo nebuvimu, nesugebėjimu mąstyti apie dvasinius dalykus. Jo pavyzdžiu būtų protas, orientuotas į daiktus, turtus ir pan. Trečioje būsenoje „vikšipta“ protas kartais pasiekia gilią koncentraciją dvasiniais pagrindais, tačiau vis tik vyrauja nesusitelkimas. Ketvirtoje „ekagra“ būsenoje protas giliai ir stipriai susitelkia ties vienu objektu, jame vyrauja satva, aukščiausioji prakriti apraiška. Penktame „nirudha“ lygyje protas liaujasi funkcionuoti.

Pirmosios trys būsenos priskiriamos įprastinėms, ketvirta veda prie dvasinio tobulėjimo, kai realizuojasi sampradžniata-samadhi (I 17), pasiekiama „tikroji dalykų prigimtis“, susilpnėja klešos (II 3-9) ir karmos pančiai, o protas pasiruošia pereiti į penktą, aukščiausiąją ir paskutinę būseną, - o tada, visai nutrūkus jo veiklai, realizuojasi asampradžniata-samadhi (I 18), t.y. pasiekiama antsąmoninė būsena, nepaklusni laikui, erdvei bei priežastingumo dėsniams.

2. Joga – čitos funkcijų sustabdymas.
   [ Joga yra minties materijos {čitos} sulaikymas nuo tapsmo įvairiomis apraiškomis {vriti} ] 

Čita – tai psichika pačia plačiausia prasme. Ji pasireiškia 5-ių funkcijų arba modusų (vriti) pavidalu (I 5-11). Kadangi aforizme nėra žodžio „visų [funkcijų]“, tai reiškia, kad į jogos apibrėžimą įtraukiama ir sampradžniata-samadhi. Protas (čita) funkcionuoja 3-ių gunų (satva, radžas, tamas) ribose. Mat jis apsireiškia trimis aspektais: [sąmonės] aiškumas, aktyvumas ir inertiškumas. Jei aiškumą riboja radžas ir tamas poveikis, protas veržiasi į valdžią per antgamtinių sugebėjimų įgijimą ir randa malonumą jusliniuose objektuose. Jei vyrauja tamas, protas linkęs netikusiai veiklai, storžieviškumui, veržimosi nebuvimui, silpnumai, ko pasėkoje netenka įtakos, žlunga viltys, nepasiekiami norai. Jei visiškai pašalinta „dvasinio aklumo valktis“ (tamas), tačiau lieka radžas pėdsakai, protas pasiekia aiškumą ir linksta prie gerų darbų, išminties, jausmų šaltumo, teisios įtakos. Jei visiškai pašalinama radžas įtaka, tai protas tūno „pats savyje“ (svarupa), sužino skirtumą tarp satvos ir purušos bei pereina į apmąstymų (dhiana) formą, žinomą kaip „gėrio debesis“ (dharma-megha), kuri yra aukščiausias pažinimas-išmintis (prasamkhiana), aukščiausioji sąmonė (čiti-šakti), t.y., puruša, neveikiamas pokyčių, skaistus (nesuteptas gunų poveikiu ir begalinis – ne begaliniu baigtinių elementų kiekiu, o ta prasme, kad baigtinumo sąvoka jam netaikytina). Net aukščiausiasis žinojimas – skyrimas buhi ir purušos (viveka-khiati) yra priešingas šiai sąmonei. Kai atsiranda jausmų nebuvimas, neprisirišimas net šio žinojimo atžvilgiu, tada prote, netekusiame savo funkcijų, lieka tik slapti „psichiniai pėdsakai“ (samskaros). Tokia psichikos būsena yra nirbidža – arba asampradžniata-samadhi.

Pastaba: taip bus pateikiami Vivekanandos komentarai

Ši sutra turi būti paaiškinta. Privalu suprasti, kas yra čita ir kas vriti. Turiu akis, tačiau jos nemato. Atimkite galvoje esantį smegenų centrą, akys liks, tinklainė sveika, vaizdas veide, tačiau akys vis tik nemato. Taigi, akys tėra tik antraeilis instrumentas, o ne regos organas. Tasai yra smegenų nervų centre. Tačiau nepakanka ir dviejų akių bei nervų centro. Kartais žmogus miega atsimerkęs; šviesa ir vaizdas veide, tačiau būtinas dar ir trečias dalykas: sąmonė turi būti sujungta su organu. Akis tėra išorinis prietaisas; mums dar reikia smegenų centro ir sąmonės. Gatve rieda vežimai, o jūs jų negirdite. Kodėl? Todėl, kad mūsų sąmonė nesujungta su klausos organu. Taigi, pirma, yra instrumentas, tada organas ir trečia, sąmonė, sujungta su tais dviem. Sąmonė į save įspūdžius priima giliau ir perduoda juos apsprendžiančiam sugebėjimui – budhi, kuri reaguoja, ir kartu su ta reakcija iškyla idėja apie savo „Aš“. Tada įspūdis ir reakcija pateikiama purušai, tikrajai dvasiai, kuri tame junginyje ir suvokia daiktą. Organai (indrijos) kartu su sąmone (manasu), apsprendžiančiu sugebėjimu (budhi) ir savojo „Aš“ suvokimu (ahamkara), sudaro grupę, vadinamą antahkarana (vidinį įrenginį). Jie tik skirtingi procesai sąmonės, vadinamos čita, materijoje.

Minties bangos čitoje vadinamos vriti (tiesiogiai verčiant verpetai). Kas yra mintis? Mintys yra jėga, tokios kaip trauka ir atostūmis, ji siurbiama iš begalinių gamtos jėgų atsargos. Čita vadinamas įrenginys sudaro šios jėgos dalį, ir, kai toji dalis išsiskiriama, ji vadinama mintimi. Ši jėga mums pateikiama maistu; iš maisto kūnas paima judėjimo jėga ir kitas subtilesnes jėgas, iš kurių vėliau išsiskiria tai, kad vadinama mintimi. Taigi matom, kad nors sąmonė ir atrodo protinga, ji iš esmės neturi proto. Kodėl? Todėl, kad už jos protinga dvasia. Tik jūs esate protinga būtybe; o sąmonė tėra įtaisas, kurio dėka pažįstate išorinį pasaulį. Paimkime knygą; kaip knyga ji neegzistuoja už mūsų: tai, kas randasi už mūsų, nežinoma ir nepažinu. Egzistuoja priežastis, suteikianti postūmį sąmonei, o sąmonė atsako reakcija. Jei į vandenį įmesi akmenį, vanduo sureaguos bangų pavidalu. Reali Visata yra sąmonės reakcijos priežastis. Knygos, dramblio ar žmogaus formos už mūsų nėra; visa, ką mes žinome, tėra mūsų protavimo reakcija į išorinius poveikius. Kaip sakė Džonas Stiuartas Milis, materija yra „nuolatinė įspūdžio galimybė“. Ji tėra tik poveikis iš išorės. Kaip pavyzdį paimkime austrę. Jūs žinote, kaip susidaro perlas. Smėlio ar kito kieto kūno dalelė patenka į vidų ir pradeda erzinti austrę, kuri aplink smiltelę išskiria tam tikrą emalę, kuri ir sudaro perlą. Visa Visata yra, taip sakant, mūsų emalė, o tikroji Visata – smiltė. Paprastas žmogus niekada jos nepasieks, nes, bandydamas pasiekti, jis išskiria emalę ir mato tik savo paties emalę. Dabar žinomi, kas suprantama kaip vriti. Pats žmogus yra už sąmonės; sąmonė tik įrankis jo rankose, ir tik jo protinga asmenybė pasimato pro sąmonę. Tik kai jūs esate už sąmonės, ji tampa protinga. Kai žmogus palieka ją, ji suyra ir nieko nelieka. Taigi, čita – sąmonės materija, o vriti – bangos ir ratilai, kylantys, kai į ją atsitrenkia išorinės priežastys. Šios vriti ir yra visa mūsų Visata.

Mes negalime matyti ežero dugno, nes raibuliuoja paviršius. Tik kai raibuliavimas liaujasi ir vanduo nurimsta, mes galime įžvelgti dugną, Jei vanduo drumstas, dugno nesimato; jei vanduo nuolat juda, dugno taip pat nesimato, ir tik kai vanduo skaidrus ir ramus, mes matom dugną. Tas ežero dugnas – mūsų siela (dvasia), ežeras – čita, o raibuliavimas – vriti.

Sąmonė buvoja trijose būsenose. Viena būsenų – tamsa, ji vadinasi tamasu ir yra visiškai tokia pat kaip žvėrių ir idiotų; ji sujuda tik tam, kad kitiems padarytų žalą ir jokia kita idėja neateina šioje sąmonės būsenoje. Antroji būsena, veiksni, - radžas, kurio pagrindiniai siekiai yra valdžia ir malonumas: „Noriu būti galinas ir valdyti kitus“. Ir pagaliau tada, kai bangos nurimsta ir ežero vanduo tampa skaidrus, pasireiškia satva būsena – aiškumas, ramybė. Ji nėra neveiksni, o greičiau įsitempusi veiksmui. Ji yra didingiausia ramios jėgos apraiška ir lengvai virsta veiksnia.

Paleiskite pavadžius, ir žirgas nusimes jus. Tai gali padaryti kiekvienas; tačiau galintis sustabdyti šuoliuojančius žirgus yra stiprus žmogus. Kam reikia daugiau jėgos – leisti bėgti ar sustabdyti? Ramus žmogus ne tas, kuris neveikia, o tas, kuris sustabdo bangas, tad nereikia satvos klaidingai laikyti inertiškumu ar tingumu. Veikla yra žemesniosios jėgos apraiška, ramybė – aukštesniosios.

Čita visad siekia įgauti savo natūralią aiškią būseną, tačiau ją iš jos išveda organai. Sulaikyti ją, suvaldyti palankumą materialiems dalykams ir tą palankumą nukreipti atgal prie protingos esybės (t.y. dvasios) yra primas žingsnis į Jogą, nes tik taip čita gali įgauti jai būdingą ramybės būseną.

Nors čitą turi ir gyvūnai, nuo paties žemiausio iki aukščiausio, tačiau tik žmogaus formoje sutinkame protą, ir kol sąmonės materija negali priimti proto formų, ji negali praeiti visų pakopų ir išlaisvinti dvasią. Karvei ar šuniui, nors jie ir turi sąmonę, tiesiogiai pasiekti palaimos neįmanoma, nes jų čita kol kas negali įgauti tą formą, kurią vadiname protu.

Čita pasireiškia įvairiomis formomis: betvarkės, liūdesio, silpnumo ir susitelkimo. Tai keturios būsenos, kuriose pasireiškia sąmonės materija. Pirmoji, netvarkos, būsena yra veikla, ji siekia pasireikšti malonumo ar kančios forma. Kita buka forma - liūdesio, kurios vienintelis siekis yra kenkti kitiems. Komentatorius sako, kad pirma būsena yra būdinga devams, o antroji – demoniška forma. Vikšipa yra forma, kai sąmonės materija siekia savo centro. Ekagra, susitelkusi čitos forma, yra tai, kas mus veda į samadhi.

3. Tada regintis randasi savo prigimtyje (svarupa).
   [ Tuo metu (susitelkimo) regintysis (puruša) randasi savo (natūralioje) būsenoje] 

„Reginčiuoju“ suprantama puruša. Kai liaujasi psichikos (čita) funkcijos, t.y. jos įprastinė veikla, sudaranti jos neasiejamą savybę, ji tarsi nustoti egzistuoti. Tada puruša randasi savo tikrojoje būsenoje, „savo prigimtyje“, t.y. egzistuoja kaip aukščiausioji gryna sąmonė (čiti-šakti). Ši „izoliacija“ (kaivalja), išsilaisvinimas nuo visų prakriti apraiškų, yra jogos praksio tikslas. Įprastinėje psichikos būsenoje (vjuthana-čita) puruša nesa savo tikrojoje prigimtyje, nors realiai visada lieka „pats savimi“, nepriklausomai nuo empirinės tikrovės.

Kai bangos liovėsi ir ežeras nurimo, regim jo dugną. Tas pat ir su sąmone: kai ji rami, regim tai, kas sudaro mūsų prigimtį; nemaišome savęs nė su niekuo, o liekame patys savimi.

4. Kitaip – puruša susitapatina su čitos funkcijomis.
   [ Kitu metu (nesusitelkimo) regintysis susilieja su savo kaitaliojimusi ] 

„Kitaip“, t.y. priešingu atveju, kai psichikos funkcijos nėra sustabdytos. Taigi, yra dvi pragrindinės būsenos: prischikos funkcijos sustabdytos (čita-vriti-nirodha) arba nesustabdytos. Ir antruoju atveju puruša tariamai sutapatinamas su pažinimo veiksmais ir pan. bei suprantamas kaip veikiantis arba ką nors patiriantis („žinau“, „jaučiu“). Tai esminis suklydimas, kurį pašalina užsiėmimai joga.

Pvz., aš nuliūdęs, nes mane kažkas kaltina. Tai vriti pasikeitimas; ir aš tapatinu save su juo. Kaip rezultatas – kančia.

5. Čitos funkcijos 5 tipų; ir susijusios su klešomis arba nesusijusios.
   [ Yra 5 kitimo laipsniai, susiję su kentėjimais ir nesusiję ] 

Psichikos veikla yra dviejų rūšių: sąlygota klešų, t.y. nežinojimo ir pan. (II 3-9) ir nesąlygota jų, nukreipta į Pratyahara aukščiausio skiriančiojo žinojimo (khiati) realizacijai ir „priešpastatyta“ gunų pasireiškimams. Abi rūšys savo ruožtu sąlygojamos samskarų egzistavimo, t.y. giluminės atminties turiniu, ir tveria naujas samskaras, leidžiančias atsirasti psichikos veiklai, psichikos fliuktuacijoms (čita-vriti).

6. Tai – tikras žinojimas, suklydimas, vikalpa, gilus miegas ir atmintis.
   [ Jie: teisingas žinojimas, neatpažinimas, žodinis suklydimas, miegas ir atmintis ] 
7. Suvokimas, išvados, autoritetų paliudijimas yra tikro žinojimo atmainos.
     

Suvokimas (pratjakša) – psichikos vaizdinys, modifikacija, kylanti jutimų organų (indrijų) sąlytyje su išoriniais objektais: jis atspindi bendrumą ir išskirtinumą. Išvada (anumana) – loginis mąstymas. Autoritetų paliudijimas (agama) – žinojimas, kurio šaltinis yra pasisakymas to, kuris matė ir patyrė tai, apie ką pasakoja, ir, be to, pasižymi tokiomis moralinėmis-dvasinėmis savybėmis, kurios garantuoja jo žodžių patikimumą. Ir reikia pastebėti, kad dvasinių tiesų negalima tinkamai perteikti knygose. Būtinas kontaktas su tuo, kuris tas tiesas realizavo savo gyvenime. Tik tasai gali būti tikru dvasiniu mokytoju, guru.

Jei du mūsų pojūčiai neprieštarauja vienas kitam, mes tai laikome įrodymu; jei girdžiu kažką, kas prieštarauja kitam, stebėtam anksčiau, aš tai atmetu ir netikiu tuo. Yra trys įrodymų rūšys. Pirmas, betarpiškas pojūtis, pratjakša: visa, ką matom ir jaučiam, yra įrodymas, jei niekas neklaidina jutimų. Aš matau pasaulį ir tai pakankamas įrodymas, kad jis egzistuoja. Antras, anumana, išvada: matote požymį, ir nuo to požymiu pasiekiate jį turintį daiktą. Trečias, aptavakja, betarpiškas jogo stebėjimas; t.y. vieno iš pažinusių tiesą. Visi siekiame pažinimo, tačiau jūs ir aš privalome jo siekti atkakliai ir pažinimą pasiekiame po ilgo, varginančio apmąstymų proceso, o jogas, tikras Jogas, apsieina be šito. Prieš jo protą praeitis, dabartis ir ateitis – tarsi knyga, kurią jis skaito; jam nereikia viso to nuobodaus proceso, ir jo žodžiai yra įrodymu, nes jis mato prasmę savyje, jis Visažinis. Tokie, pvz., šventųjų raštų autoriai, nes tai įrodymai, ir jei kuris nors jų autorių (apta) gyventų dabar, jų žodžiai būtų įrodymu. Kai kurie filosofai ginčija tokius apta ir klausia: kas įrodo, kad jie sako tiesą? Tiesa todėl, kad jie matė tai, ką kalba, o visa, ką matau, yra įrodymas, jei neprieštarauja ankstesniam žinojimui. Yra žinojimas už jutimų, ir visad, kai jis neprieštarauja protui ir ankstesnei žmonių patirčiai, tas žinojimas yra įrodymu. Tačiau koks nors beprotis gali ateiti į šį kambarį ir pasakyti, kad aplink save jis mato angelus. Ar tai irgi bus įrodymu? Ne. Pirma, tai, kas gali būti įrodymu, turi būti realiu žinojimu, o antra, jis neturi prieštarauti ankstesniam, ir trečia, jis turi atitikti pranešančiojo charakteriui. Sako, kad žmogaus charakteris neturi reikšmės, o svarbu tik tai, ką jis sako. Tai teisinga kituose dalykuose: piktas žmogus vis vien gali padaryti astronominį atradimą; tačiau religijoje kitaip, nes nė vienas netyras asmuo niekad neturės galimybės valdyti religines tiesas.

Tad pirmiausia privalom žinoti, kad žmogus, kuris apsiskelbia apta, yra visiškai nesavanaudis ir šventas asmuo; antra, kad jis buvo už jutimų; trečia, kad tai, ką sako, neprieštarauja ankstesniam žmonijos žinojimui. Joks naujas tiesos atradimas neprieštarauja ankstesnei, o su ja dera. Ketvirta, ta tiesa privalo suteikti patikrinimo galimybę. Jei žmogus sako: „mačiau viziją“ ir pareiškia, kad man ji neprieinama, aš juo netikiu. Kiekvienas privalo turėti galimybę pats tai pamatyti. Nė vienas, kuris pardavinėja savo žinojimą, nėra apta. turi būti patenkintos visos sąlygos. Pirma, privalote žinoti, kad žmogus yra tyras ir neturi jokių paslėptų ketinimų, nesiekia naudos ar šlovės. Antra, jis privalo parodyti, kad turi antgamtinį žinojimą. Trečia, jis privalo mums parodyti kažką, ką galime patikrinti savo jutimais ir kas teikia naudą pasauliui. Mes privalom matyti, kad tai neprieštarauja kitoms tiesoms; jei tai prieštarauja kitoms mokslo tiesoms, nedelsiant atmeskite tai. Ketvirta, tas žmogus niekada neturi pateikti savęs kaip kažką išskirtinio, ir pateikti tik tai, ką pasiekti gali bet kuris kitas.

Taigi, yra trys įrodymų rūšys: betarpiškas jutimas, išvada ir apta žodžiai. Negaliu tiksliai išversti šio žodžio. Jis nereiškia apreikšto, nes apreiškimas ateina iš šalies, kai apta yra pats iš savęs. Tiesioginė šio žodžio reikšmė yra „pasiekęs“.

8. Suklydimas – klaidingas žinojimas, neatitinkantis pažinimo objekto prigimties.
   [ Betarpiškas pojūtis, išvada ir autoriteto liudijimas – įrodymo esmė ] 

Suklydimas pašalinamas tikru žinojimu. 5-ios klešos (II 3-9) – penkios pagrindinės suklydimo arba dvasinio aklumo (mocha) rūšys.

Antrasis vriti kitimas [redakt.: pirmasis kitimas – teisingas žinojimas, žr, 6 sutra] yra neatpažinimas, klaidingas vieno dalyko palaikymas kitu, pvz., jei perlų kriauklės gabalėlį palaikysime sidabro gabalėliu.

9. Vikalpa – žodinis pažinimas, neturintis realaus objekto.
   [ Žodinis suklydimas kyla iš žodžių, neatitinkančių tikrovės ] 

Vikalpa (vaizduotė) – fantastiniai vaizdiniai ir tuščios sąvokos, pvz., „kiškio ragai“, „nevaisingos moters sūnus“. Milžiniška mūsų sąmonės turinio dalis priskiriama šiai kategorijai.

Yra ypatinga vriti atmaina vadinama vikalpa. Ištartas žodis; ir mes, neskyrę sau laiko aptarti jo tikrąją prasmę, nedelsiant darome išvadą. Tai čitos silpnumo požymis. Dabar galite suprasti, kame glūdi susilaikymas. Kuo silpnesnis žmogus, tuo mažesnę galimybę susilaikymui turi. Nuolat save stebėkite šiuo atžvilgiu. Kai ruošiatės supykti ar nuliūsti, išsiaiškinkite,kaip gali nutikti, kad kažkokia jūsų gauta žinia jūsų sąmonėje sukelia vriti.

10. Miegas – čitos funkcija grindžiama nebūties suvokimu.
   [ Miegas yra vriti apimanti tuštumos jausmą] 

Prabudę po gilaus miego be sapnų, prisimename, kad radomės „nebūties“, „nebuvimo“ būsenoje. Taigi, miegas yra viena psichikos funkcijų, jos būsena, kai nėra budrumo būsenos ir miegama nesapnuojant.

Kitas vriti lygis vadinasi miegu ir sapnu. Prabudę žinome, kad miegojome; o atsiminti tegalime tik savo pojūčius. To, kas mūsų nebuvo suvokta, niekada negalime prisiminti. Kiekviena reakcija yra bangelė ežere. Taigi, jei miego metu sąmonė neturėjo bangų, nebuvo jokių pojūčių, teigiamų ar neigiamų, ir todėl mes jų neprisimenam. Tikroji sapnavimo priežastis yra ta, kad sapno metu sąmonėje nusirito kai kurios bangos.

Atmintis yra ypatinga vriti klasė, vadinama smriti.

11. Atmintis – objektų suvokimo išlikimas.
   [ Atmintis yra suvoktų dalykų (, kurių įspūdžiai vėl kyla sąmonėje,) (vriti) nedingimo pasekmė ] 

Suvokti įspūdžiai ir išgyvenima išlieka samskarų (psichikos pėdsakų) pavidalu. Atmintis yra dviejų tipų, nes susijusi tiek su įsivaizduojamais, tiek realiais objektais; pirmieji pasireiškia sapnuojant, antrieji būdraujant. Atmintis taikoma visoms 5-ioms psichikos funkcijoms, tame tarpe ir sau pačiai: įsiminimo procesas ir kiti atminties aktai įsimenami joje. Aprašytoms funkcijoms arba psichikos būsenoms būdingos malonumo, kentėjimo arba suklydimo (mocha) savybės.

Atmintis turi tas pačias priežastis. Jūs girdite žodį. Jis, tarsi į vandenį mestas akmuo, Čitos ežere sukelia ratilus, sudarančius vilnių eilę; tai ir yra atmintis (prisiminimas). Taip būna ir sapne. Kai ypatinga raibulių rūšis čitoje, vadinama miegu, pereina į prisiminimų raibuliais, tai vadinama sapnavimu. Sapnas yra raibulių forma sapno būsenoje, kuri budravimo būsenoje vadinama atmintimi.

12. Jų sustabdymas – pratimais ir neprisirišimu.
   [ Jų (vriti) suvaldymas pasiekiamas pratimais ir atsisakymu (prisirišimo nebuvimu) ] 

„Jų“ – tai yra 5-ių psichikos funkcijų. Pratimai (abhjasa) ir neprisirišimas (vairagja) – tarpusavyje susijusios pagrindinės priemonės išsivadavimo (mokša, kaivalja) pasiekimui. Visos kitos dvasinės praktikos priemonės įeina į juos. Upė, vadinama protu (čita), gali tekėti dviem kryptimis – link gėrio (kaljana) ir link blogio (papa). Tekėjimą juslinių objektų kryptimi susilpnina neprisirišimas, o pratimais „apmąstant atskyrimą“ (viveka-daršana) atveriami „vartai“ į atskyrimą, Todėl psichikos fliuktuacijų pristabdymas priklauso nuo abiejų – pratimų ir neprisirišimo.

Sąmonė, kad būti pajėgi neprisirišti, turi būti tyra, gera ir protinga. Kodėl turime užsiimti pratimais? Todėl, kad bet kuris veiksmas yra tarsi ratilai ežero paviršiuje. Virpesiai liaujasi, kas lieka? Sanskaros, įspūdžiai. Kai didelis įspūdžių kiekis lieka sąmonėje, jie susijungia į masę ir tampa įpročiu. Sako: „įprotis – antra prigimtis“; tai neteisinga; įprotis – pirmoji ir visa žmogaus prigimtis; visa, kas mes esame, yra įpročio rezultatas. Tai turi mus paguosti, nes jei viskas mumyse yra įprotis, tai mes galime bet kuriuo metu tiek sukurti savyje, tiek sunaikinti viską, ką norim. Kiekviena iš sanskarų, esanti iš sąmonės išeinančių svyravimų pasekme, palieka pėdsakus. Mūsų charakteris yra tokių pėdsakų suma ir pagal tai, kuri banga vyrauja, jis gauna atitinkamą toną. Jei vyrauja gėrio banga, jis tampa geru, jei silpnumas – silpnu, jei džiaugsmas – laimingu. Vieninteliu vaistu prieš blogus įpročius – priešingi įpročiai; visi blogi įpročiai, palikę pėdsakus, turi būti nugalėti gerais įpročiais. Darykite gera, nuolat žadinkite savyje pakylėtas mintis; tai vienintelis būdas nuslopinti žemuosius įspūdžius. Niekada nesakykite, kad koks nors žmogus beviltiškas; nes jis yra tik žinomas charakteris, įpročių serija, kuriuos galima suvaldyti naujais ir geresniais. Charakteris yra įpročių suma, ir tik naujų priešingų įpročių sukūrimu galima jį perdaryti.

13. Ir pratimai – čitos stabilumo siekis.
   [ Nuolatinė pastanga laikyti juos (vriti) visiškame paklusnume yra pratimai ] 

Kas yra pratimai? Siekis sulaikyti sąmonę čitos pavidalu, neleisti jai pereiti į bangas.

14. Ilgai, be pertrūkių, pamaldžiai atsidavus atliekami, jie įgauna tvirtą pagrindą.
   [ Jų pagrindas sutvirtinamas ilgomis ir pastoviomis pastangomis, lydimomis aistringa meile (siekiamam tikslui) ] 

„Stabilumas“ (sthiti) – proto, netekusio įprastinių funkcijų ir todėl „ramiai tekančio“ (prašanta-vachita), būsena. Tai aukščiausioji psichikos forma. Siekiu arba pastangomis (prajatna) kartu su veiklumu ir entuziazmu, nuolatiniais bandymais pasiekti tą būseną yra pratymai. Juos turi lydėti (tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas), brahmačarja (lytinis susilaikymas), tikras žinojimas (vidja) ir tikėjimas. Tai reikia daryti kasdien ir, esant galimybėms, kiekvieną akimirką. Nenutrūkstamas pratimas tas, kurio iš esmės pertraukia pasaulietiškos samskaros.

Neprisirišimas nepasiekiamas per vieną dieną, o tik ilgais nuolatiniais pratimais.

15. Neprisirišimas – sąmonė, kurioje viešpatauja daiktų siekimas; tiek regimų, tiek aprašytų šventuosiuose raštuose.
   [ Atsisakiusiųjų regos ar klausos priimamų dalykų troškimo ir jiems viešpatavimo rezultatas yra neprisirišimas ] 

Jei protas tampa indiferentiškas moterų, gėrimų, maisto, valdžios ir pan. atžvilgiu, o taip pat gerovės, kurią žada Vedos (rojus, bekūniškumas ir t.t.), tai vadinama neprisirišimu. Jis pasiekiamas įžvelgiant išskiriančiuoju žinojimu (prasamkhiana) tų objektų netobulumus (doša).

Šios dvi priežastys sąmonėje (ežere) sukelia įvairias bangas. Neprisiryšimas yra jėga kovai su jomis ir išlaikyti pavaldžią sąmonę.

Troškimų atsisakymas yra tai, ko mums trūksta. Einu gatve, o kažkas prieina ir paima mano laikrodį. Ta mano asmeninė patirtis. Aš tai matau ir mano čita nedelsdama ima jaudintis, įgaudama pykčio formą. Neleiskite tai. Jei negalite sutrukdyti pykčiui, jūs – niekas; jei galite – įvaldėte vairagėją. Gyvenimo patirtis jus moko, kad jusliniai malonumai yra aukščiausias tikslas. Tai baisus gundymas. Atmeskite jį ir sąmonės jos formos neįgavimo forma yra atsiribojimas; pajungti dvilypę jėgų priežastį, kylančią iš mano ir kitų patirties, tad čitos neleidimas būti priklausomai nuo jų yra vairagėja. Jėgos privalo būti mano valdomos, o ne aš jų. Šis protinės galios apsireiškimas vadinamas neprisirišimu. Vairagėja yra vieninteliu keliu į laisvę.

16. Išsilaisvinimas nuo gunų pasiekiant purušą yra aukščiausias neprisirišimas.
   [ Tai kraštutinis neprisirišimas, atmetantis net savybes, Purušai parodo (tikrą jo prigimtį) ] 

Per pratimus siekiant purušos, jogas, pamatęs netobulą visų (tiek žemiškų, tiek aprašytų Vedose) objektų prigimtį, pasiekia įgauna dvasinės regos aiškumą, Toks jogas, turintis aukščiausią atskiriantį žinojimą (pravivikta), skvarbų protą (budhi), yra nėra prisirišęs prie jokių pasireiškusių ar nepasireiškusių trijų gunų savybių. Taigi, yra dvi neprisirišimo rūšys. Tasai, apie kurį kalbama šiame aforizme, yra „absoliutus žinojimo apvalymas“ (džniana-prasada-matra). Tada jogas mato: „Pasiekta tai, kad turi būti pasiekta; šalintinos klešos pašalintos; nenutrūktama mirčių ir gimimų grandinė pertraukta“. Toks neprisirišimas – aukščiausia žinojimo būsena, kuri neatskiriama nuo išsivadavimo (kaivalja).

Aukščiausia galios apraiška – kai ji pašalina net mūsų prisirišimus prie savybių.

Pirmiausia turime suprasti, kas yra Puruša, Esatis ir kas savybės. Anot jogos filosofijos, visa sudaryta iš trijų savybių: tamaso, radžaso ir satva. Fiziniame pasaulyje jos apsireiškia kaip trauka, atostūmis ir valdymas. Visa, kas egzistuoja gamtoje, visos jos apraiškos, yra šių trijų kombinacijos. Pagal Sankhja mokyklos pasekėjus, gamta skirstomas į įvairias kategorijas. O žmogaus prigimtis aukščiau už jas visas, aukščiau gamtos. Ji nušviečiama savo pačios prigimtimi. Ji tyra ir tobula. Visa, ką protinga matome gamtoje, tėra tik atspindys tos esmės prigimtyje. Pati gamta bejausmė. Turime prisiminti, kad žodis gamta savyje turi taip pat mintį, - mintys yra gamtos jėga; nuo minties (žemyn) iki pačios grubiosios gamtos materijos – tai gamtos apraiškos. Gamta uždengia žmogaus esmę, ir kai ji nuima uždangalą, esmė tampa neuždengta ir pasirodo, kokia esanti. Neprisirišimas, kaip jis aprašytas 15 sutroje (kaip paklūstantis gamtai), labiausiai padeda esmės pasirodymui.

17. Jei samadhi lydi vitarka, vičara, ananda ir asmita, tai sampradžniata-samadhi.
   [ Susitelkimas, vadinamas teisingu žinojimu, yra tai, ką seka samprotavimas, atpažinimas, palaima, besavybinis “aš” ] 

Sampradžniata-samadhi minėta I 1 komentare. „Sampradžniata“ reiškia „sąmoninga“, t.y. išlaikiusi tam tikrą sąmonės ar žinojimo formą. Jos pasiekimo sąlyga – pirmas neprisirišimo laipsnis (I 15). Čia kalbama apie tolimesnes stadijas. Kai giliai susikoncentravęs protas objektu ima „grubius daiktus“ (suvokiamus jutimų organais) – tai vitarka („apmąstymas“); proto koncentracija į „subtilų“ objektą (I 45) – vičama („meditacija“); kita stadija apibūdinama palaima (ananda), o paskutinė – „ego-sąmonės“ išgyvenimu (asmita – II 6). Tad visos šios samadhi stadijos susiję su tam tikromis „atramomis“, skirtingai nuo asampradžniata-samadhi, kuri beobjektinė.

Samadhi skirstoma į dvi rūšis: sampradžniata ir asampradžniata. Sampradžniata turi 4 pavidalus. Šioje samadhi žmogus užvaldo visas gamtą valdančias jėgas. Pirmoji jos atmaina yra savitarka, kai sąmonė apmąsto tik vieną daiktą, jį išskirdama iš kitų. Yra du daiktų tipai apmąstymui: gamtos kategorijos ir puruša. Kategorijos savo ruožtu būna dviejų tipų: 24-ios neprotingos ir 1 protinga – puruša. Kai sąmonė sutelkta ties gamtos elementus, galvodama apie jų pradžią ir pabaigą, tai viena savitarka rūšis. Šiuos žodžius reikia paaiškinti.

Ši jogos dalis visiškai remiasi sankhos filosofija, apie kurią jau sakiau. Kaip atsimenate, savo „aš“ jausmas, valia ir sąmonė turi bendrą pagrindą, kuris yra čita, sąmonės materija, iš kurio jie visi išsirutulioja. Ši sąmonės materija ima jėgas iš gamtos ir iš jų išskiria mintį. Tačiau vėlgi, privalo būti kažkas, kartu perteikiantis ir jėgą, ir materiją. Tai vadinama avjakta, neapreikštoji gamtos iki sutvėrimo būsena, į kurią po ciklo grįžta visa gamta, kad vėl iškiltų jos po kito laikotarpio. Ir jos yra puruša, proto esmė. Pažinimas yra jėga; ir pažindami įgauname valdžią tam, ką pažįstame, tad protas, susikoncentruodamas ties atskirais elementais, gauna valdžią jiems. savitarka ir yra tasai meditacijos tipas, kurios objektais yra išoriniai pasaulio objektai savo grubiąja forma. Vitarka reiškia klausimą; savitarka - tai kas lydima klausimo, tad šiuo atveju mes tarsi užklausiame elementus, kad kartu su žiniomis apie save jie juos medituojančiam žmogui duotų ir valdžią virš savęs: valdžia – tai vis tas pats troškimų siekių įgyvendinimas, o šiame gyvenime nėra patenkinimo, tad beviltiška jo ieškoti. Sena, sena pamoka, kurią taip sunkiai išmoksta žmogus; įsisavinęs šią pamoką, žmogus palieka šios visatos ribas ir tampa laisvas. Įvaldęs savybes, kurias paprastai vadina okultinėmis, dar stipriau prisiriša prie pasaulio ir galiausiai žmogaus kančios tik sustiprėja. Nors kaip mokslininkas Patandžalis nurodo šias galimybes, jis nepraleidžia progos įspėti žmones dėl jų.

Yra ir kitas tokio susitelkimo variantas, kai žmogus siekia išimti elementus iš laiko bei erdvės, ir galvoja apie juos, kokie jie yra (patys savaime); tai vadinama nirvitarka – be klausimo. Kai apmąstantis kyla lygiu aukščiau ir savo objektu ima tanmantrą ir mąsto jį kaip esantį laike ir erdvėje, tai vadinama savičara, su išskyrimu; o kai tas pats apmąstymas kyla aukščiau laiko ir erdvės, o žmogus mąsto apie subtilius dalykus, tokiuos, kaip jie yra, tai vadinama nirvičara, be išskyrimo. Sekanti pakopa., - kai visi elementai, tiek grubieji, tiek subtilieji, yra atmetami ir apmąstymo objektu tampa vidinis mąstymo organas, o kartu kai jis apmąstomas kaip neturintis veiklos ir inercijos savybių, - tai sananda, palaimintoji samadhi. Ši samadhi, kai mes galvojame apie sąmonę kaip apmąstymo objektą, tačiau dar nepasiekėme aukščiausios sąmonės būsenos, kai ji tampa pakankamai brandžia ir susitelkusia; kai visos idėjos apie grubius ar subtilius elementus atmetamos ir objektu tampa tik sąmonė, tokia, kokia yra; kai iš „aš“ telieka tik satvos būsena, atskirta nuo visų kitų dalykų, vadinama asmita samadhi; ir ją pasiekęs žmogus pasiekė tai, kas Vedose vadinama „netekusiu kūno“. Jis gali mąstyti apie save kaip neturintį grubaus, ir teturintį tik subtilųjį kūną. Tie, kurie šioje būsenoje panyra į gamtą nepasiekę tikslo, vadinami prakritiliajija; o tie, kurie nesustoja nė prie jokių malonumų, pasiekia tikslą, kuris yra išsilaisvinimas.

18. Kitas samadhi tipas eina po nepertraukiamų pratimų čitos pristabdymo idėjoje-impulse [pratjaja]; joje išlieka tik samskaros.
   [ Yra kita samadhi, pasiekiama nuolatiniais pratimais nutraukus bet kokią protinę veiklą, kurioje čita išlaiko tik nepareikštus įspūdžius ] 

Tai tobula virš-sąmoninga asampradžniata samadhi, būsena, mums suteikianti laisvę. Pirmoji būsena nesuteikia laisvės, neišlaisvina dvasios. Žmogus gali pasiekti bet kokios rūšies galias ir vis tik vėl nukristi. Nėra jokio užtikrintumo, kol dvasia neiškyla virš gamtos ir virš sąmoningo susitelkimo.

Pasiekti tai sunku, nors pasiekimo metodas labai lengvas. Metodas tame, kad reikia laikyti sąmonę kaip objektą, ir kai tik kyla mintys, jas reikia nuvyti, neleidžiant jokiai minčiai prasiskverbti į sąmonę ir taip tampant jai visai laisva. Tą akimirką, kai jūs iš tikro tai padarysite, pasieksite išsilaisvinimą. Asmenims, bandantiems be įdirbio ir pasirengimo išlaisvinti savo sąmonę, pavyksta tarsi tik pridengti ją tamasu, nežinojimo elementu, kuris sąmonę aptemdo ir daro neprotingą ir juos atveda prie minties, kad jie jame sukėlė tuštumą. To atlikimo sugebėjimas yra aukščiausios įvaldymo galios apsireiškimas. Kai ši asampradžbiatos būsena, ant-sąmonės, pasiekta, samadhi lieka be sėklos. Kas tuo išreiškiama? Šioje susitelkimo būsenoje, kai lieką sąmoningumas, kai sąmonė suspėjo tik apraminti čitos bangas ir jas sustabdyti, jos dar išlieka, siekių forma, ir tie siekiai (arba sėklos), atėjus laikui, vėl taps bangomis. Tačiau jei sunaikinote visus siekius, beveik sunaikinote sąmonę, tada ji lieka be sėklos; sąmonėje daugiau nėra jokių siekių, iš kurių vėl ir vėl išsirutulioja gyvenimo augalas, tas nenutrūkstamas gimimo ir mirties ratas.

Galite paklausti: kokia gi bus būsena, kurioje neturėsime jokio žinojimo? Tai, ką vadiname žinojimu, yra žemesnė būsena už tą, kuri už žinojimo ribų. Turite nuolat atminti, kad kraštutinumai atrodo labai panašiai. Žemi šviesos svyravimai yra tamsa, o labai aukšti – irgi tamsa, tačiau vieni jų yra tikra tamsa, o kita – pernelyg apkrauta šviesa; ir vis tik jie atrodo tokiais pat. Nežinojimas yra pati žemiausia būsena, žinojimas yra vidurinė būsena, ir virš-žinojimas – aukščiausioji būsena. Pats žinojimas yra tam tikras įdirbis, junginys; tai nėra tikrovė.

Koks bus nuolatinių pratybų tame aukščiausiame susitelkime rezultatas? Visi senieji polinkiai į neramumą ir inertiškumą bus sunaikinti taip kaip ir polinkis į naudą. Tai visiškai tas pat, kas su metalais, kuriuos naudoja su auksu, kad pašalintų purvą ir ligatūrą. Kai auksas lydosi, šlakas sudega kartu su ligatūra. Tai ir yra nuolatinis valdymas jėga stabdyti ankstesnius netikusius polinkius, o kartu ir gerus. Geri ir blogi polinkiai išstums vienas kitą; ir liks dvasia visoje savo puikybėje, nesupainiota nei su gėriu, nei su blogiu; ir toji dvasia – visur esanti, visagalė ir visažinė. Atsisakydama bet kokių galių, ji tampa visagale, atsisakydama bet kokio gyvenimo – ji aukščiau mirties, ji pati tampa gyvenimu. Tada dvasia sužinos, kad ji neturi nei gimimo, nei mirties, kad jai nereikia nei dangaus, nei žemės. Ji sužinos, kad ji nei atėjo, nei nuėjo; prieš ją judėjo tik gamta, kurios judėjimas atsispindėjo dvasioje. Šviesi forma juda ir atsispindėdama kameros metama ant sienos, o siena neprotingai mano, kad juda ji pati. Tas pat su mumis: čita nuolat juda apsireikšdamas įvairiomis formomis, o mes manom, kad tos formos – tai mes. Visi tie suklydimai dingsta. Kai laisva Dvasia įsakys, – nemaldaus ar prašys, o įsakys, - tada, ko Ji bepageidautų, bus nedelsiant įvykdyta; Ji bus pajėgi padaryti viską, ko panors.

Anot Sankhjos filosofijos, tai ne Dievas. Sankja sako, kad šioje Visatoje negali būti jokio Dievo, nes, jei jis būtų, jis turėtų būti Dvasia, o Dvasia privalo būti arba susieta, arba laisva. Kaip susieta ir valdoma gamtos dvasia gali tverti? Ji pati yra verge. Iš kitos pusės, kam laisvai Dvasiai kažką tverti ir apreikšti visus tuos daiktus? Ji neturi jokių troškimų ir todėl neturi jokio poreikio tvėrimui. Ji taip pat sako, kad teorijoje apie Dievą nėra ir būtinybės, - viena pati gamta paaiškina viską; koks gi poreikis Dievui? Kapila moko, kad yra daug sielų, kurios nors ir beveik pasiekia tobulybę, tačiau nepasiekia pilnai, nes dar negali atsisakyti bet kokios galios. Jų sąmonė kažkuriam laikui panyra į gamtą, kad iš jos išeitų valdytojomis. Tokie dievai yra. Visi mes būsime tokiais dievais ir, anot sankhjos, Dievas, apie kurį kalbama Vedose, iš tikro yra viena tokių laisvų sielų. Virš jų nėra vieno amžinai laisvo ir palaiminto Visatos kūrėjo. Tačiau jogai sako: „Ne, yra Dievas; yra viena Siela, besiskirianti nuo visų kitų sielų, ir Jis yra amžinas viso, kas sutverta, Valdovas, amžinai laisvas visų mokytojų Mokytojas“. Jogai pripažįsta, kad tie, kuriuos sankhja vadina panirusiais į gamtą, taip pat egzistuoja, kad yra jogų, kurie nepasiekė tobulybės ir, nors laikinai neteko tikslo siekimo, lieka dalies Visatos valdytojais.

19. Samadhi pasiekimas bekūnėms bei susiliejusioms su gamta būtybėms – būtis [bhava-pratjaja].
   [ Samadhi, nelydima kraštutinio atsisakymo, tampa naujų dievų ir susiliejusiųjų su gamta pasirodymo priežastimi ] 
Yoga sutra

Asampradžniata-samadhi pasiekiama arba kitame aforizmą (I 20) nurodytomis priemonėmis, arba per „būtį“, kurią komentatoriai supranta labai įvairiai: „avidjos sukeltas objektyvus egzistavimas“, samskaros, kažkas įgimta ir t.t. Jogai samadhi realizuoja nustatytomis priemonėmis; bekūnės dievybės ir „ištirpę gamtoje“ būtybės samadhi realizuoja per „būtį“. Kokios tai „ištirpusios“ būtybės ne visai aišku, tačiau tiek joms, tiek dievybėms samadhi neveda į galutinį išsivadavimą.

Dievais indų sistemose vadina pasiekusius žymios, bet ne visiškos, dvasios tobulybės, atliekančiais kai kurias svarbias misijas.

20. Kitiems prieš asampradžniata-samadhi būna tikėjimas, veiklumas, atmintis, samadhi ir išmintis.
   [ Kiti šią samadhi pasiekia tikėjimo, energijos, atminties, susitelkimo ir tikrovės atskyrimo keliu ] 

„Kitiems“, t.y. jogams. Gilus tikėjimas pasirinkto dvasinio kelio teisingumu, sukeliantis proto apsivalymą ir ramybę, palaiko jogą. Jis sukelia veiklumą ir atkaklumą (virja), vedantį prie nuolatinių apmąstymų (smriti), skatinančių sampradžniata-samadhi (gilios koncentracijos) atsiradimą – taip atsiranda atkyrimo šviesa, per kurią jogas pasiekia „tikrąją daiktų prigimtį“, t.y. supranta daiktus tokius, kokie jie yra. Atsiranda neprisirišimas prie visko pažinaus ir galiausiai pasiekiama asampradžniata-samadhi.

Tai tie, kurie nenori dievų ar net ciklų valdančiųjų padėties. Jie pasiekia išsilaisvinimą.

21. Samadhi arti srauniai energingiems.
   [ Sėkmė ateina greitai skiriant didžiausią energiją ] 
22. Toliau taip pat skirtumas priklausomai nuo žemesniojo, vidurinio ir aukštesniojo lygio.
   [ Jos (samadhi) skiriasi priklausomai nuo panaudotų priemonių: lengvų, vidutinių ar aukštųjų ] 

Jogai devynių tipų pagal tai, kaip panaudoja minėtas priemones, kurių naudojimo intensyvumas gali būti silpnas, vidutinis ir stiprus. Kiekvienas šių lygių skirstomas dar į tris lygmenis. „Srauniai energingi“ (samvega) reiškia, kad jiems būdingas neprisirišimas, entuziazmas ir energija, nuolatinis užsiėmimas išsivadavimo siekiu.

23. Arba išvara-pranidhana dėka.
   [ Arba atsidavimu Išvarai ] 

Samadhi gali būti pasiekta ir išvara-pranidhana dėka („atsidavimu išvarai“; jos visuotinumo jutimu) – tai bhakti rūšis. Išvara tampa palanki jogui ir vykdo jo norą: pasiekiama samadhi ir išsivadavimas.

24. Išvara – ypatingas puruša,laisvas nuo klešų, karmos, jos vaisių brendimo ir samskarų talpyklos.
   [ Išvara (aukščiausias valdytojas) yra ypatinga puruša, nepavaldi kančioms, veiksmų ar troškimų pasekmėms ] 

Išvara – amžinai laisvas puruša, niekad nebuvęs ir nebūsiantis suvaržytas. Klešos – tai avidjos ir kt. klaidingo žinojimo atmainos.

Vėl turime prisiminti, kad ši Patandžalio joga paremta sankhjos filosofija, tačiau šioje nėra vietos Dievui, kai jogai pripažįsta Dievo buvimą, tiesa, nepripažindami daugelio idėjų apie jį, kaip, pvz., pasaulio tvėrimo. Išvara jogų nelaikomas Dievu kaip Visatos sutvėrėjas, nors, pagal Vedas. Išvara yra pasaulio kūrėjas. Kadangi Visata harmoninga, ji privalo būti vienos valios apraiška. Jogai, kaip ir sankhja, vengia klausimo apie pasaulio kūrimą, tačiau, norėdami įvesti Dievo buvimą, jo sampratą pasiekia ypatingu būdu. Jie sako:

25. Jame beribė visažinystės sėkla.
   [ Jame begaliniu tampa ta visažinystė, kuri kituose tik užuomazgoje ] 

Kiekviena būtybė turi tam tikro lygio praeities, dabarties ir ateities antgamtišką žinojimą (visažinystės gemalą). Jei tas žinojimas plėsdamasis pasiekia stadiją, virš kulios pakilti jau neįmanoma – tai ir yra visažinystė. Ji būdinga išvarai.

Sąmonė nuolat pereina nuo vieno kraštutinumo prie kito. Galite galvoti apie apribotą erdvę, tačiau pati mintis apie ją atveda jus prie beribės erdvės. Užsimerkite ir galvokite apie mažą erdvę; tuo pačiu metu, kai įsivaizduojate mažą ratą, už jo iškyla beribio įpročio ratas. Tas pat su laiku: pabandykite galvoti apie vieną sekundę ir kartu šio įsivaizdavimo aktu išliks įsivaizdavimas apie beribį laiką. Tas pats su žiniomis: žmogus turi tik žinių užuomazgą; tačiau negalite neįsivaizduoti beribių žinių aplink jas, nes pati mūsų prigimtis mums sako, kad egzistuoja begalinės žinios. Jas jogai vadina Dievu.

26. Jis ir senųjų mokytojas, nes neribotas laike.
   [ Jis, neribojamas laiko, yra senovės mokytojų globėjas ] 

Išvara buvo senųjų išminčių mokytojas (guru) šiame cikle ir bus būsimuosiuose pasaulio cikluose (sarga).

Be abejo, kad visos žinios mumyse; tačiau jos turi būti iškviestos kitų žinių pagalba. Nors sugebėjimas žinoti glūdi mumyse, jis privalo būti iškviestas; ir tas iškvietimas gali būti pasiektas, kaip sakė vienas jogas, per kitas žinias. Negyva, neprotinga materija niekada neiššaukia žinių; žinios aptinkamos žinojimo veiksmu.

Žinančios būtybės – privalo būti su mumis, kad iškviestų tai, kas yra mumyse, tad mokytojai visad buvo reikalingi. Pasaulis niekada nebuvo be jų; ir be jų negalėjo ateiti joks žinojimas. Dievas yra mokytojas visų mokytojų, kokie jie bebūtų didingi – dievai ar angelai, - visi jie susiję ir apriboti laiku, o Dievas nėra apribotas laiku.

Tokiu būdu jogai daro dvi ypatingas išvadas. Pirmoji – mąstant apie apribotą sąmonė privalo galvoti apie neapribotą ir kad, jei viena suvokimo pusė yra teisinga, kita taip pat privalo būti teisinga tuo pagrindu, kad jų priežastis, kaip sąmonės suvokimų, vienoda. Paprastas faktas, kad žmogus turi truputį žinių, rodo, kad Dievas turi begalinį žinojimą. Jei galiu pasiekti vieną, kodėl negaliu kito? Protas žadina mane imti abu arba atsisakyti abiejų. Jei tikiu, kad yra žmogus su nedaug žinių, privalau pripažinti, kad kažkas už jo yra su begaliniu žinojimu. Antroji išvada – joks žinojimas negali būti pasiektas be mokytojo pagalbos. Teisinga tai, kaip sako naujieji filosofai, kad žmoguje yra kažkas, kas išsivysto iš jo pačio; visos žinios yra žmoguje, tačiau būtina tinkama terpė,kad jos būtų iššauktos. Negalime gauti jokių žinių be mokytojo. Jei yra žmonės-mokytojai arba angelai mokytojai, tai visi jie riboti; kas buvo mokytoju iki jų? Turime priimti Vieno mokytojo, neriboto laiku, išvadą; ir tasai Vienas mokytojas turi begalines žinias, be pradžios ir pabaigos, ir vadinasi Dievu.

27. Jį žymi šventasis žodis [pranava].
   [ Jį išreiškiantis žodis yra OM ] 

Tai OM – tarp šio žodžio ir juo žyminčiojo yra organiškas ir amžinas ryšys.

Bet kuri sąmonėje atsiradusi idėja turi atitinkamą dalį žodyje; žodis ir mintis yra neatskiriami. Išorinę minties dalį vadiname žodžiu, o vidinę – idėja. Nė vienas žmogus negali analizė keliu atskirti idėją nuo žodžio. Įrodyta, kad mintis, kad kalba atseit sukurta žmonių, t.y. žmonės sėdėjo ir sprendė klausimus apie žodžius, klaidinga. Žodžiai ir kalba buvo nuo tada, nuo kada egzistuoja daiktai. Koks santykis tarp idėjos ir žodžio? Nors matome, kad su idėja visada turi būti žodis, nėra būtinybės, kad viena ir ta pati idėja reikalautų to paties žodžio. Idėja gali būti viena ir ta pati 20-yje skirtingų šalių, kuriose kalba skiriasi. Mums būtinas žodis bet kurios idėjos išraiškai, tačiau nėra poreikio, kad tas žodis turėtų tą patį garsą. Skirtingose tautose garsai skiriasi. Mūsų komentatorius sako: „Nors visai natūralu, kad tarp žodžio ir idėjos yra santykis, tačiau tai nereiškia, kad tarp kiekvieno garso ir idėjos santykis privalo būti griežtai apibrėžtas“. Garsai kinta, o tuo tarpu santykis tarp garsų ir idėjų, aišku, toks pat. Santykis tarp idėjų ir garsų tik tada geras, jei egzistuoja tikras santykis tarp daikto ir jį žyminčio simbolio, ir be to simbolis niekada nebus imtas visuotinai naudoti. Simbolis yra juo žyminčio daikto išreiškėjas, ir jeigu žymimas daiktas jau turi egzistavimą, ir jei iš patirties žinom, kad simbolis reiškia tą daiktą ilgą laiką, mes įsitikinę, kad tarp jų randasi tikras ryšis. Ir net jei daikto nėra akyse, tūkstančiai jį atpažins pagal jo simbolį. Turi būti natūralus ryšis tarp simbolio ir žymimo daikto; tada, jei simbolis ištartas, jis primena mums jį žymimą daiktą.

Komentatorius sako, kad Dievą išreiškiantis žodis yra OM. Kodėl jis tai teigia? Yra šimtai žodžių Dievo įvardijimui. „Dievo“ idėja susieta su šimtu žodžių ir kiekvienas jų pripažįstamas dievo simboliu. Tačiau privalo būti visų tų žodžių apibendrinimas, tam tikras substratas, kažkoks bendras visų tų simbolių pagrindas; ir tasai bendras simbolis bus geriausiu ir tikriausiu simboliu iš visų. Tardami žodį naudojame gerklas ir gomurį kaip rezonatorių. Ar yra koks nors pagrindinis, labiausiai natūralus garsas? Toks garsas yra OM (AUM) – visų garsų pagrindas. Pirmas A garsas yra pagrindinis, raktinis, ištariamas neprisiliečiant jokia liežuvio ar gomurio dalimi; M, tariamas sučiauptom lūpom, yra paskutiniu garsu, ir U ritasi nuo paties pagrindo link burnos rezonatoriaus galo. Tad OM yra visas garso gaminimo reiškinys. Tokiu jis turi būti natūraliu simboliu, visų skirtingų garsų baze. Jis reiškia ištisą visų galimų žodžių eilę ir galimybę. Nepriklausomai nuo šių samprotavimų matome, kad šiame OM susikerta visos religinės Indijos idėjos; visos skirtingos religinės Vedų idėjos surinktos aplink šį OM žodį. Kokią reikšmę tai gali turėti Amerikai, Anglijai ir kokiai kitai šaliai? Tik tai, kad šis žodis išsilaikė visuose Indijos religinio augimo etapuose ir buvo naudotas įvairių idėjų apie Dievą išraiškai.

Monistai, dualistai, monodualistai, separatistai ir net ateistai priėmė šį OM. Jis tapo vieninteliu simboliu religiniam siekiui dideliam žmogiškųjų būtybių kiekiui. Imkim, tarkim, anglų „God“. Jis padengia tik ribotą funkciją ir jei eisite toliau už jos, turėsite prijungti būdvardį, pavadinti jį Asmeniniu ar Beasmeniu, arba Absoliučiu. Taip ir su Dievą išreiškiančiais žodžiais kitose kalbose: jų prasmės labai ribotos. O OM, atvirkščiai, apima įvairius religinius žymenis ir tokiu turi būti priimtas visų.

28. Jo kartojimas, jo prasmės apmąstymas.
   [ Jo (OM) kartojimas ir jo prasmės apmąstymas (yra kelias) ] 

OM kartojimas (džapa) su apmąstymu (bhavana), ką jis reiškia (išvara), užtikrina proto ramybę ir susitelkimą (čita-ekagrja).

Kam čia tas kartojimas? Mes neužmiršome sanskarų teorijos, kad įspūdžių suma lieka sąmonėje. Sąmonėje lieka visi įspūdžiai, visa jų suma; jie tampa vis labiau ir labiau nuslėpti, tačiau vis tiek lieka ten ir, kai tik gaus atitinkamą sužadinimą, vėl apsireikš. Molekuliniai virpesiai niekada nesiliauja. Kai Visata suyra, dingsta visi dideli svyravimai; dings saulė, mėnulis, žvaigždės ir žemė, tačiau atomuose išliks vibracijos. Kiekvienas atomas kurs tuos pačius virpesius kokius kuria milžiniški pasauliai. Panašiai čitos svyravimai nurims, tačiau tęsis kaip molekuliniai virpesiai ir, gavę naują sužadinimą, vėl apsireikš. Dabar mums suprantama, ką reiškia kartojimas. Jis yra didžiausias sanskarų žadintojas. „Viena bendravimo su Šventuoju akimirka priverčia avį perplaukti šį gyvenimo vandenyną“. Tokia visuomenės galybė. OM kartojimas ir jo prasmės apmąstymas yra taip pat ir palaikymas geros visuomenės sąmonėje. Darykite pratimus mokydamiesi samprotauti; ir samprotaukite, kai išmoksite. Taip gausite šviesą, praskaidrės esmė.

Tačiau tam reikia nuolat galvoti apie OM ir jo prasmę. Venkite blogos draugijos, nes jumyse yra senų žaizdų randai, o bloga draugija yra tasai karštis, kuris sukels jų atsinaujinimą; gera draugija, atvirkščiai, sukels gerus jumyse esančius, tačiau užslėptus prisiminimus. Šiame pasaulyje mums nėra nieko geriau nei gera draugija, nes jos poveikyje visi mūsų geri prisiminimai greičiau aptinkami.

29. Tuo pasiekiama individuali sąmonė [pratjak-četana] ir pašalinamos kliūtys.
   [ Iš čia gaunamas introspekcijos (sugebėjimas žvelgti į vidų) ir kliūčių pašalinimo mokslas ] 

Išvara-pranidhana pašalina kliūtis samakhi siekio kelyje ir jogas pamato savo tikrąją prigimtį (svarupa).

Pirmu OM kartojimo ir apmąstymo pasireiškimu bus sustiprėjusi introspektinė jėga ir ims dingti protinės ir fizinės kliūtys.

30. Tos kliūtys, trukdančios protui susitelkti, yra liga, apatija, abejonė, nerūpestingumas, tingumas, jausmingumas, klaidingi požiūriai, [reikiamo] lygio nepasiekimas ir [proto] nepastovumas.
   [ Liga, protinis tingumas, abejonė, apatija, pertrauka, klaidingi potyriai, nepavykęs susitelkimas ir nukritimas iš pasiekto aukščio yra (kelią) užtveriančių kliūčių esmė ] 

Liga (vjadhi) – negalavimas, sutrikimas; apatija (stjana) – proto neveiklumas, jo atsainumas dvasinei veiklai; abejonė (samšaja) – sąmonės svyravimas tarp dviejų pasirinkimų, tarp „taip“ ir „ne“ (pvz., ar veda joga link dvasinių vertybių?). Nerūpestingumas (pramada) – nepakankamas dėmesys samadhi siekiui pasitenkinant antraeiliais pasiekimais; tingumas (alasja) – proto ir kūno „sunkumas“, trukdantis energingam praksiui (pravriti) – tai tamas apraiška. Jausmingumas (avirati) – prisirišimas prie juslinių objektų (viįaja- samprajoga); klaidingi požiūriai arba sąvokos (bhranti-daršana) – suklydimai ir iliuzijos (I 8I 17; nepastovumas – nesugebėjimas pakankamai ilgai išbūti pasiektuose samadhi lygiuose. Tai 9 kliūtys – kurių pašalinimui reikia bendrauti su guru.

Liga. Mūsų kūnas yra laivas, mus plukdantis į kitą gyvenimo vandenyno krantą. Būtina juo rūpintis. Nesveiki žmonės negali būti jogais. Proto tingumas verčia mus prarasti susidomėjimą, be kurio nebus nei noro, nei energijos užsiiminėti. Koks stiprus bebūtų žmogaus įsitikinimas šio mokslo teisingumu, jo sąmonėje vis tiek kils abejonės tol, kol neatsiras tam tikri fiziniai reiškiniai, kaip, pvz., girdėjimas ar matymas per atstumą ir pan. Šios prošvaistės stiprina protą ir besimokantis tampa atkaklesniu.

Nuopuolis po pasiekimo. Po kelių dienų ar savaičių užsiėmimų sąmonė bus ramiai ir lengvai susitelkianti, ir pamatysite, kaip greitai judate į priekį; tačiau ateis diena, kai spartus jūsų progesas sustos ir pasijusite tarsi išmestas į krantą. Būkite atkaklūs. Kiekvieną pasisekimą lydi tokie pakilimai ir nuosmukiai.

31. Proto nesutelkimą lydi kančia, nusiminimas, kūno dalių virpėjimas, įkvėpimai-iškvėpimai.
   [ Liūdesys, minčių painiojimasis, kūno drebulys, neteisingas kvėpavimas lydi susitelkimo neišlaikymą ] 

Kančias sukelia pati žmogaus prigimtis, kitos būtybės, dangaus kūnų poveikis ir kt. Nusiminimas (daurmanasja) – prislėgta nuotaika, depresija, kurią sukėlė neįgyvendinti norai. Psichikos būsena atsispindi kūno funkcijoms ir turi glaudų ryšį su kvėpavimu. Gili proto koncentracija lydima kvėpavimo sulėtėjimo iki pat jo sustabdymo. Minimi reiškiniai susiję su išsiblaškiusia, nepastovia sąmone.

Susitelkimas protui ir kūnui suteikia visišką ramybę visą tą laiką, kai užsiimate. Kai pratimai atliekami su pertraukomis ir neteisingai, kyla nerimas. OM kartojimas ir savęs atidavimas Dievui sustiprins protą ir suteiks naujos energijos. Nervinis drebulys atsiranda beveik kiekvienam. Negalvokite apie jį, tęskite pratimus. Pratimai jį pašalins, ir vėl būsite ramūs.

32. Jo pašalinimui - [koncentracijos] į vieną objektą pratimai.
   [ To išgydymui (reikia atlikinėti) pratimą ties vienu daiktu ] 

Proto nesutelkimą galima pašalinti pratimais ir neprisirišimu (I 12-16). Pratimų objektu turi būti „kažkas viena“ (ekatatva), apie kurį yra skirtingų nuomonių: išvara, viena sankhja kategorijų (tatva) ir t.t.

Priverčiant sąmonę sutelkti dėmesį kuriam tai laikui ties vienu daiktu pašalinamos tos kliūtys. Tai bendras patarimas. Kitose sutrose tai paaiškinama ir nagrinėjama detaliau. Kadangi vienas ir tas pat pratimas negali tikti kiekvienam, tai siūlomi skirtingi metodai ir kiekvienas savo patirtimi suranda jam tinkamiausią.

33. Nuolat reiškiant geranoriškumą, užuojautą, bendrą džiaugsmą ir lygumą su besimėgaujančiais, kenčiančiais, gera darančiais ir blogaisiais - apvalomas protas.
   [ Draugystė, gailestingumas, abejingumas, savęs pačio apmąstymas ryšyje su daiktais, laimingo ar nelaimingo, gero ar pikto, priklausomai nuo sąlygų, ramina čitą ] 

Rekomenduojama laimingų atžvilgiu reikšti geranoriškumą, draugiškumą (maitri), kenčiančiųjų – užuojautą (karuna), drauge džiaugtis (mudita) su gera darančiais, su blogaisiais lygiuotis (upekša), t.y. elgtis ramiai, be pasibjaurėjimo ir niekinimo. Taip vystosi gerosios savybės (šukla dharma), o protas (čita) įgauna ramybę, aiškumą, koncentraciją ir t.t. Budizme geranoriškumas ir pan. vadinamas brahmavicharais arba „keturiais beribiais“. Jų tobulinimas neturi ribų. Geranoriškumą reikia plėsti visų atžvilgiu (ir priešų).

Reikia turėti šias keturias idėjų rūšis. Turime būti draugiški visiems, išreikšti gailestį nelaimingiems, būti laimingais su laimingais ir abejingais piktiems. Toks santykis turi būti su viskuo, kas mus supa. Jei mūsų minčių objektas geras, turime jį priimti draugiškai ir džiaugtis; jei nelaimingas, turime reikšti jam gailestį; jei jis kvailas, turim būti abejingi. Ši sąmonės nuostata įvairių mums pasirodančių daiktų atžvilgiu nuraminą sąmonę; didžiausi mūsų kasdienio gyvenimo sunkumai kyla iš nesugebėjimo palaikyti sąmonę ta kryptimi. Pvz., kai žmogus mums kenkia, mes norime į blogį reaguoti nedelsiant; ir kiekviena tokia reakcija parodo, kad neįstengiame nuraminti čitos: ji iškyla bangų pavidalu atsiliepdama į įspūdį ir netenkam jai valdžios. Bet kuri reakcija neapykantos ar pykčio pavidalu yra didelė žala sąmonei; o bet kuri pikta mintis, neapykanta ar mintis apie pasipriešinimą, jei jos nuslopintos, mums į naudą. Taip susilaikydami mes ne prarandam, o įgaunam gerokai daugiau nei manome. Kaskart, kai savyje nuslopiname neapykantą ar pykčio jausmą, tuo pačiu sukaupiant daug naudingos energijos, ir toji energija vėliau transformuojasi į aukštesnes jėgas.

34. Arba iškvepiant ir sulaikant kvėpavimą [pasiekiamas proto stabilumas].
   [ Iškvepiant ir sulaikant kvėpavimą ] 

Ramybę ir koncentraciją galima pasiekti specialiais kvėpavimo pratimais (II 49-53).

Čia kalbama apie praną. Žodis „prana“ nereiškia kvėpavimo. Tai energijos, persmelkusios visą Visatą, pavadinimas. Visa, ką regite Visatoje, visa kas juda ar veikia, arba yra gyva – pranos apraiškos. Prana vadinama Visatoje pasireiškiančių energijų suma. Toji prana, prieš prasidedant ciklui, būna beveik nejudrioje būsenoje, o ciklui prasidėjus, pati pradeda apsireikšti. Prana yra tai, kas pasireiškia kaip judėjimas, nervinis judesys žmoguje ar gyvūnuose, kaip mintis ir t.t. Visa Visata, įskaitant žmogaus kūną, yra pranos ir akašos darinys. Iš akašos susidaro įvairūs daiktų elementai, kuriuos jaučiate ir matote, o iš pranos – visos įvairios jėgos. Pranos išleidimas ir sulaikymas yra vadinama pranajama. Patandžalis, jogos filosofijos tėvas, duoda nedaug nurodymų dėl pranajamos; tačiau vėliau kiti jogai atskleidė daug apie pranajamą ir iš jos suformavo platų mokslą. Pagal Patandžalį, pranajama yra vienu iš daugelio būdų, tačiau jai nesuteikia išskirtinės reikšmės. Jis laiko, kad reikia tiesiog iškvėpti orą ir jį įkvėpti, kuriam laikui sulaikant kvėpavimą, - dėl to sąmonė tampa truputį ramesnė ir tiek. Tačiau toliau pamatysite, kad iš to išsivystė atskiras mokslas vadinamas pranajama. Labai neišsiplėsiu apie tai, ką kalba vėlesni jogai, Kai ką jau pranešiau jums, o dabar padarysiu tik nežymų pakartojimą, kad tai įsitvirtintų jūsų atmintyje.

Pirma, privalote atminti, kad prana nėra kvėpavimas, o tai, kas yra kvėpavimo priežastimi; prana - tai kvėpavimo gyvastis. Be to, žodis „prana“ vartojamas visų jutimų atžvilgiu; visi jie vadinami prana; prana vadina ir sąmonę. Taigi matom, kad prana yra tam tikros jėgos pavadinimas, nors, iš esmės, jėga jos vadinti negalima, nes jėga yra tik jos apraiška. Ji yra tai, kas pasireiškia jėgos ir visa, kas sukelia judėjimą, pavidalu. Čita, sąmonės materija, yra įrankis, įtraukiantis praną iš aplinkos ir iš jos sukurianti įvairias gyvybines jėgas: pirmiausia tas, kurios išlaiko kūno vientisumą, o tada mintį, valią ir kitus sugebėjimus. Kvėpavimo dėka galime valdyti visus įvairius judesius kūne ir įvairias nervų sroves, tekančias kūnu. Pradžioje imsime jas atpažinti ir vėliau pamažu įgausim sugebėjimą jas valdyti.

Vėlesnieji jogai laiko, kad žmogaus kūne yra trys pagrindiniai kanalai, kuriais nukreipiama prana: ida, pingala ir sušumna. Pingala jų aiškinimu yra dešinioji nugaros smegenų pusė, ida – kairioji, o nugaros smegenų viduryje yra sušumna – laisvasis kanalas. Ida ir pingala, jų nuomone, yra kanalai, veikiantys kiekviename žmoguje, ir jų pagalba atliekame visus gyvybinius perdavimus. Sušumna yra pas visus kaip galimybė, tačiau ji veikia tik pas jogus. Turite atminti, kad jogai keičia savo kūną: tobulėjant pratimuose kūnas keičiasi; jis jau ne tas pat, kurį turėjome iki pratimų. Tai visiškai racionalu ir paaiškinama: kadangi kiekviena nauja mintis tarsi turi pasidaryti praėjimą smegenyse, kuo ir paaiškinamas baisus žmogiškos prigimties konservatyvizmas. Žmogaus prigimtis ,mėgsta sekti jau nutiestais jame keliais, nes tai lengviau. Jei pavyzdžiu įsivaizduosime, kad sąmonė yra adata, o smegenų substancija yra minkšta medžiaga prieš ją, tada kiekviena mūsų mintis smegenyse daro tarsi dygsnį, ir tasai dygsnis išsilygintų, tačiau yra pilkoji medžiaga ir ši apvelia dygsnio paviršių, kad atskirtų jo kraštus. Jei nebūtų pilkosios medžiagos, nebūtų jokios atminties, nes atmintis reiškia minties praėjimą senais dygsniais tarsi iš naujo nueinant ankstesniu keliu. Jūs galbūt pastebėjote ir dabar, kad, kai kalbu apie dalykus, kuriais dėstau kelias gerai visiems žinomas idėjas, jas kombinuodamas taip ir kitaip, jas lengva sekti, nes keliai joms jau yra kiekvieno sąmonėje ir tereikia tik iš naujo jais nueiti. Tačiau štai atsiranda naujas dalykas, kuri būti nutiestas naujas praėjimas, ir tada tasai dalykas suprantamas ne taip lengvai. Štai kodėl smegenys (smegenys, o ne patys žmonės) nesąmoningai atsisako paklusti naujų idėjų poveikiui. Jis priešinasi, prana bando padaryti naujus praėjimus, o smegenys tam trukdo. Tame konservatyvizmo paslaptis. Kuo mažiau praėjimų buvo smegenyse ir kuo tankiau adata-prana darė tuos praėjimus, tuo labiau jis priešinsis naujoms mintims. Kuo giliau mąsto žmogus, tuo sudėtingesni dygsniai jo smegenyse, tuo lengviau jis priims ir supras naujas idėjas. Taip būna su kiekviena nauja mintimi: mes smegenims duodam naują įspūdį, išrėžiam naują kanalą smegenų materijoje. Todėl jogos pratimuose (sudarančiuose visai naują minčių ir akstinų seką) mes ir sulaukiam nemaža fizinį pasipriešinimą. Tokia pat priežastimi aiškinama ir tai, kad dalis religijos, liečiančios išorinę prigimtį, plačiai paplitusi, o kita dalis – filosofija ar psichologija – liečianti vidinę žmogaus prigimtį, tai dažnai nepripažįstama.

Turite prisiminti mūsų pasaulio apibrėžimą: jis yra tik begalinės esmės projekcija sąmonės plotmėje. Maža Begalinio dalis projektavosi į mūsų sąmonę, ir tai mes vadiname mūsų pasauliu. Tad yra pasaulis ir už jo – Begalybė. Religija susijusi su abiem: maža dalele, kurią vadiname mūsų pasauliu, ir su Begalybe anapus jo. Bet kuri religija, turinti sąryšį tik su vienu jų, būtų nepakankama. Ji privalo sietis su abiem. Dalis religijos, liečiančios Begalybės dalelės, aprėpiamas mūsų sąmonės lygiu, kuri tarsi pateko į sąmonės tinklą, į laiko, erdvės ir priežastingumo ląstelę, visiškai įprasta mums, nes mes patys esame tame lygyje ir supratime, susijusių su šiuo pasauliu, gyvavo nuo beveik neatmenamų laikų. Dalis religijos, susijusios su Begalybe, ankštesniu už mūsų sąmonę, mums atrodo visiškai nauja; idėjos apie ją, darydamos naujus kanalus smegenyse, kelia nerimą visai mūsų sistemai, štai kodėl atliekant jogos pratimus paprasti žmonės pradžioje jaučiasi tarsi išmušti iš vėžių.

Kad, kiek tai įmanoma, sumažintų apsunkinimus, Patandžalis išrado savus metodus, ir mes galine panaudoti tą jų, kuris mums labiausiai tinka.

35. Arba manas pastovumas pasiekiamas vystant juslinių objektų aukštesniojo lygio suvokimą.
   [ Tos susitelkimo formos, kurios atveda į neįprastus pajautimo jutimus, sąmonę daro atkaklia ] 

Ilgai sutelkus dėmesį į nosies galiuką atsiranda neįprasto (divja) kvapo pojūtis, į liežuvio galiuką – skonio ir t.t. Šie reiškiniai sukelia proto pastovumą, panaikina abejones dėl dvasinio siekio efektyvumo ir atveria kelią išminčiai, gimstančiai samadhi.

Tai natūraliai ateina kartu su dharana, susitelkimu. Jogai sako, kad sutelkus sąmonę ties nosies galiuku, po kelių dienu imi jausti neįprastą kvapą; sutelkus ties liežuvio pagrindu, pradedami girdėti garsai, o jei ties liežuvio galiuku – nepaprastas skonis, jei ties liežuvio viduriu – pajauti, tarsi bendrauji su kažkuo, o jei ties gomuriu – jis ima matyti keistus daiktus. Kai žmogus, kurį apėmė abejonės, panors užsiimti kai kuriais jogos pratimais, lyg ir netikėdami jų tikrumu, tai po neilgo pratimo, pasirodžius minėtiems reiškiniams, jo abejonės dings ir jis toliau tęs atkakliai užsispyręs.

36. Arba spindulingojo-ir-be-liūdesio apmąstymu.
   [ Arba (apmąstant) Spindulingąjį, nepasiekiamą jokioms kančioms ] 

Dėmesį sutelkus į „širdies lotosą“ (chridaja-pundarika) atsiranda budhi („proto“, aukščiausios psichikos apraiškos) suvokimas; jis spindintis ir panašus į beribę erdvę (akaša). „Širdies lotosas“ – vienas pagrindinių energetinių centrų (čakra), aprašomų jogos psichofiziologijoje.

Tai kitas susitelkimo būdas. Galvokite apie Širdies lotosą žemyn nuleistais žiedlapiais ir per jį praeinančią sušumna; sulaikykite kvėpavimą viduje ir tuo metu, kai iškvepiate, įsivaizduokite, kad tas lotosas pasuko žiedlapius aukštyn, o to lotoso viduje spindinti šviesa. Pamąstykite apie tai.

37. Arba protas [remiasi] neturinčiu aistrų.
   [ Arba (apmąstymu apie širdį,) atsisakiusią visų prisirišimų prie jutiminių dalykų ] 

Giliai sutelkęs dėmesį į kokio nors šventojo, pasiekusio jausmų nebuvimą, atvaizdą, jogo protas atsikrato aistrų ir tampa pastovus. Aistrų kupinas protas lengvai koncentruojasi ties pasaulio dalykais, tačiau jam sunku pasiekti intraversiją.

Paimkite kokį nors šventą veidą, kokio nors iškilaus žmogaus, kurį gerbiate, kokio nors šventojo, kurį žinote kaip visiškai atsisakiusį prisirišimų, ir mąstykite apie jo širdį. Toji širdis tapo neprieinama prisirišimams; galvokite apie tą širdį, tai nuramins sąmonę. Jei to negalite, yra kitas būdas.

38. Arba remdamasis žinojimu, kylančiu iš sapnų ir gilaus miego.
   [ Arba (apmąstymu apie) žinojimą, ateinantį sapne ] 

Jogas, meditacijos objektu pasirinkęs sapno vaizdinius (svapna) arba gilaus miego nesapnuojant būseną, irgi gali pasiekti proto pastovumą.

Kartais žmogus sapnuoja, kad regi angelus, ateinančius ir kalbančius su juo; jam atrodo, kad jis ekstazės būsenoje, kad girdi ore skambančią muziką. Toks sapnas reiškia, kad žmogus yra ypatingose nušvitimo sąlygose ir, kai jis prabunda, sapnas jame palieka gilius įspūdžius. Galvokite apie tą sapną tarsi kaip vykusį tikrovėje, ir apmąstykite jį. Jei to negalite, mąstykite apie kokį nors šventą daiktą, kuris jums patinka.

39. Arba savo pasirinkto objekto meditacija [dhjana].
   [ Arba apmąstymai apie bet ką, kas traukia kaip gėris ] 

Gali medituoti apie bet kurį objektą. Įvaldžius koncentraciją, dėmesį galima perkelti į objektą, artimesnį jogos tikslui.

Apmąstymo objektu negali būti kas nors bloga, tik kas nors gera, kas ypač patinka; kokia nors labiausiai patinkanti vieta, kraštovaizdi, idėja, šiaip kas nors, ties kuo galite sutelkti dėmesį.

40. Jos galia siekia nuo mažiausio iki didžiausio.
   [ Tokiais apmąstymais užsiėmusių jogų sąmonė tampa neužtverti tiek atomui, tiek begaliniui ] 

Meditacija nuo mažiausiojo (atomo) iki didžiausiojo (Visata) sukuria sugebėjimą koncentruotis į bet kokį objektą. Protas pasiekė tobulumą ir jo nebereikia toliau valyti (parikarma).

Sąmonė šio pratimo dėka lengvai apmąstomi tiek smulkiausi, tiek stambiausi daiktai. Tuo sąmonės bangos silpnėja.

41. Kai [čitos] funkcijos susilpnintos, [jis], tarsi skaidrus brangakmenis, [pasiekia] samapati [sugebėjimą], t.y. tobulą suvokimą to, kas susiję su pažįstančiu, pažinimu ir tuo, kas yra pažinimo objektas.
   [ Jogas, kurio vriti tokiu bodu tampa bejėgiais (pavaldžiais), gauna gaunamam, tarpininkaujančiam ir gautame (esančiam, sąmonėje ir išoriniuose daiktuose) susitelkimuose ir tapatumuose panašiai kristalui (prieš įvairius dažytus daiktus) ] 

Čia aiškinama apie pastovumą (sthiti) pasiekusio proto ir jo objektų prigimtį. Jam būdinga koncentracijos (samapati) būsena, kurios atmainos bus aprašomos toliau. Į pažinų įeina prakriti ir iš jos išvestiniai dalykai (I 45; II 19). Kaip skaidrus kristalas įgauna fono spalvą, taip išvalytas protas dalykus suvokia neiškraipytai.

Koks tokio įtempto apmąstymo rezultatas? Turime prisiminti, kad vienoje ankstesnių sutrų Patandžalis nagrinėja įvairius apmąstymo laipsnius, t.y., kad pirmos eilės apmąstymo objektai turi būti grubūs, o antros – subilūs, o vėliau pereiti vis prie subtilesnių apmąstymo objektų ir kad visuose šiuose apmąstymuose, sudarančiuose tik pirmąjį toli gražu ne aukščiausiąjį laopsnį, gausim tą rezultatą, kurį galim apmąstyti taip pat lengvai tiek subtlius, tiek grubius objektus. Čia joga mato trys daiktus: gaunantį, gaunamą ir tarpinį, atitinkančius sielą, daiktą ir sąmonę. Mums duodami trys daiktai apmąstymui: 1) grubūs daiktai, tokie kaip kūnai ar materialūs daiktai; 2) subtilūs dalykai, tokie kaip sąmonė, čita; 3) savybes turinti puruša, bet ne pati puruša, o savojo „aš“ jausmas. Visais šiais apmąstymais sustiprinimas jogo pratimas. Kiekvieną kartą kai mąsto, jis gali pašalinti bet kokią kitą mintį; jis susitapina su tuo, ką apmąsto; kai mąsto, jis panašus į kristalo gabalą: greta gėlių jis tampa beveik tapatus joms: jei gėlė raudona. Kristalas tampa raudona; jei gėlė mėlyna, kristalas atrodo mėlynu.

42. Tame [samapati, kuriame] sujungta supratimas apie žodį, jo objektą ir objekto idėją, yra savitarka-samapati.
   [ Garsas, reikšmė ir iš to kylantis žinojimas, būdami susimaišę, - (vadnami samadhi) su apsvarstymu ] 

Taip žodis „karvė“ nurodo savo objektu esant žinomą būtybę. Idėja – tos būtybės suvokimas (sąvoka) mūsų prote. „Savitarka“ reiškia „mąstymą žodžių pagalba“, t.y., verbalinį, diskursyvų mąstymą (palyg. I 17).

Garsas čia reiškia virpesį; reikšmė – jį lydinčias nervines sroves, o žinojimas – reakciją. Visus skirtingus apmąstymus, apie kuriuos prieš tai kalbėjome, Patandžalis vadina savitarka (apmąstymu su apsvarstymu). Toliau jis mus veda vis aukščiau ir aukščiau prie dhianos. Tuose apmąstymuose, kurie vadinami „su apsvarstymu“, išlaikome subjekto ir objekto dvilypumą, kylantį iš žodžio, reikšmės ir pažinimo sumaišymo. Pradžioje yra išorinis virpėjimas, žodis; jutimų srovėmis perneštas į vidų, jis tampa prasme. Po to čitoje atsiranda reaguojanti banga, kuri yra žinia; tačiau visų šių trijų sumaišymas sudaro žinojimą. Visuose ankstesniuose apmąstymuose mes tą sujungimą gavome kaip apmąstymo objektą. Sekanti samadhi yra aukštesnė.

43. Nirvitarka[-samapati - tasai, kuriame], visai išvalius atmintį, [čita], tarsi netekusi savo prigimties, apšviečia tik objektą.
   [ Samadhi, vadinama „be apsvarstymo“, (pasiekiama), kai atmintis išvalyta arba išlaisvinta nuo savybių ir savyje teturi tik (apmąstomo daikto) prasmę ] 

Nirvartarka-samati – neverbalinė, viršdiskursinė koncentracija į „grubius objektus“; tuo pačiu iš atminties pašalintas žinojimas, gautas išvados ir autoritetų liudijimo dėka (I 7). Tai aukščiausia žinojimo apie tuos objektus atmaina, tiesioginis jų prigimties suvokimas (palyg. III 3).

Pratimas šių trijų apmąstymui atveda į būseną, kurioje tie trys nesusimaišo – galime juos atskirti. Turime pirmiausia stengtis suprasti, kas tie trys. Čia yra čita – į ežerą panaši sąmonės materija, ir virpėjimas – žodis, garsas, praeinantis jos paviršiumi tarsi raibuliavimas. Savyje turite tą ramų ežerą, o aš ištariu žodį „karvė“. Kai tik jis pasiekė jūsų ausį, kartu su juo čitoje susiformuoja banga. Toji banga atitinka karvės idėją, formą arba prasmę, kaip ją vadiname. Regima karvė, apie kurią žinote, iš tikro yra banga sąmonės materijoje, kylanti kaip reakcija į vidinius ir išorinius garso virpesius. Dingus garsui, dingsta ir banga; ji niekada nebūna be žodžio. Galite paklausti: kas gi vyksta, kai tik galvojame apie karvę netardami nė žodžio? Tą garsą ištariate patys. Silpnai savo prote sakote: „karvė“, - ir kartu su kuo kyla banga. Be garsinio sužadintojo negali būti jokios bangos; ir jei jisai neveikia iš išorės, jis randasi viduje; ir kai nurimsta garsas, nurimsta ir banga. Kas gi lieka? Reakcijos rezultatas, žinojimas. Šie trys taip glaudžiai susiję mūsų sąmonėje, kad negalime jų atskirti. Kai pasiekia garsas, jutimai vibruoja ir, kaip reakcija, kyla banga; tai taip betarpiškai seka vienas kitą, kad nėra galimybės atpažinti vieną be kito. Kai šiame apmąstyme treniruojamasi ilgai, atmintis, visų įspūdžių imtuvas, tampa išvalyta ir mes tampame gebančiais atskirti vieną nuo kito. Tai vadinasi nirvitarka, susitelkimu be apsvarstymo.

44. Tuo taip pat aprašyta ir savičara[-samapati] bei nirvičara[-samapati], kurių objektai yra subtilieji.
   [ Tokiu (susitelkimo) būdu su atpažinimu ir be atpažinimo (taip pat) paaiškinamas (apmąstymo būdas) apie sutilesnius dalykus ] 

Savičara-samapati – koncentracija į subtilius dalykus (sukšma-višaja) verbalinio mąstymo pagalba; ji apribota erdve, laiku ir priežastingumo dėsniu. Nirvičara-samapati – viršdiskursinė koncentracija į subtilius dalykus (palyg. I 17).

Vėl pritaikomas būdas, panašus į ankstesnį: tik ankstesniame apmąstyme buvo imami grubūs daiktai, o šiame – subtilūs dalykai.

45. Subtiliojo sfera pasibaigia neapsireiškusiame.
   [ Subtilesni dalykai išnyksta su pradhana ] 

5-i “grubieji elementai” - žemė, vanduo, ugnis, oras, erdvė (akaša) – savo potencijomis turi subtiliuosius elementus arba tanmatras, atitinkamai vadinamas kvapu, skoniu, spalva, lietimu (sparša), garsu. Subtiliau už tanmatras yra achamkara (ego), o už šį machata arba budhi (intelektas, protas). O subtiliausia ura prakriti arba pradhana (pro-materija), vadinama neapreikštąja (alinga). Galima sakyti, kad subtiliausias puruša, tačiau jo subtilumas kitokio pobūdžio. Anot sankhjos, pasaulio realijos skirstomos į 4 grupes:

  1. Puruša nesutvertasis (t.y., be pradžios) ir netveriantis;
  2. Prakriti nesutvertoji, kuri tveria;
  3. Machata (budhi), achamkara ir tanmatros sutvertos ir tveria;
  4. Manas, indrijos, machabhutos (grubieji elementai) sutverti, tačiau netveria (žr. ir II 19).

Grubūs daiktai iš esmės tik elementai ir visa, kas iš jų sudaryta. Sybtilųs dalykai prasideda nuo tanmatrų arba subtiliųjų dalelių. Organai, sąmonė, savojo „aš“ suvokimas, sąmonės materija (visų reiškinių priežastis), subalansuota satvos būsena, radžaso ir tamaso medžiagos vadinamos pradhana (svarbiausiaisiais), prakriti (gamta) arba avjakta (neapsireikštasis) – visa tai priskiriama subtiliems dalykams. Išimtį tesudaro tik puruša (siela).

46. Jie – tik samadhi-su-sėkla.
   [ Šie susitelkimo tipai turi sėklą ] 

4-ios samapati atmainos (I 41-44) savo objektu („sėkla“) turi išorinius daiktus (bachir-vastu), kuriems priskiriama prakriti ir visos jos apraiškos. Savitarka ir nirvitarka objektu turi „grubiuosius“ (sthula), o savičarka ir nirvičara – „subtiliuosius“ (sukšma) - žr. I 45.

Jie nesunaikina ankstesnių veiksmų sėklos ir todėl negali suteikti išsilaisvinimo; tai, ką jie duoda jogai, nurodoma tolimesnėse sutrose.

47. Nirvičara[-samapati] pabaigoje vidinio atmano išvalymas.
   [ Kai susitelkimas „be apsvarstymo“ išvalomas, tvirtai nustatoma čitos ramybė ] 
Meditation

Pašalinus psichikos „purvus“ (mala) budhi veikla išlaisvinama iš tamas ir radžas įtakos. Tai reiškia jogą tobulumą nirvičaroje, o taip pat „aiškios žinojimo šviesos“ (sphuta-pradžnia-aloka) pasiekimą, kai akimirksniu gaunamas visų dalykų suvokimas.

48. Toje [būsenoje atsiranda] tiesos-sklidinas-žinojimas.
   [ To žinojimas vadinasi „tiesos įvykdymu“ ] 

Žinojimas arba išmintis, sklidina tiesos (rita), neturinti jokių suklydimų pėdsakų (viparjaja, žr. I 8). Toji išmintis arba „aukščiausioji joga“ realizuojasi šventraščių studijavimo, apmąstymų ir meditacijos (agama-anumana-dhiana) dėka.

Tai paaiškinama sekančia sutra.

49. Jo objektas skiriasi nuo žodinio ir išvadų žinojimo, nes priskiriamas ypatingajam.
   [ Žinojimas, gautas iš liudijimų ir išvadų, priskiriamas įprastiniams dalykams. Tuo tarpu žinojimas, gautas iš ką tik minėtos samadhi, aukštesnio lygmens: jis sugeba pranikti į ten, kur nesiekia išvada ir liudijimas ] 

Žodžių ir loginio mąstymo pagalba negalima pasiekti ypatingojo žinojimo (višeša) arba individualaus, nes jais galima perduoti tik bendruosius dalykus. Taip ir įprastinės pažinimo priemonės (loka-pratjakša) bejėgės prieš subtilius, slaptus ir toli esančius dalykus. Tie apribojimai įveikiami per ypatingus sugebėjimus, atsirandančius pasiekus samadhi.

Čia idėja tame, kad mes privalome gauti žinias apie įprastinius dalykus betarpiško suvokimo būdu, išvadomis iš jo arba autoritetų liudijimu. „Autoritetais“ jogai visad laiko riši arba reginčius mintis, kurie minimi Raštuose – Vedose. Pagal jų mokymą vieninteliu Raštų teisingumo įrodymu yra tai, kad jie yra autoritetų liudijimai, nors jie ir sako, kad Raštai negali visiškai mūsų įtikinti ir nepakankami pilnam žinojimui. Galime perskaityti visas Vedas ir vis tiek nieko neatlikti; tačiau treniruodamiesi tame, ko jos moko, pasiekiame būseną, įgyvendinančią tai, ką sako Raštai, kurioje praninkame į protui neprieinamą sritį, į kurią negali atvesti nei jutimai, nei išvados ir kur kitų liudijimai yra bejėgiai.

Šios sutros prasmė ta, kad įgyvendinimas yra tikroji religija, o visa kita tėra pasiruošimas: paskaitų klausymas, knygų skaitymas ar apmąstymai tėra tik dirvos parengimas – tai dar ne religija. Protinis pripažinimas ar nepripažinimas nėra religija. Pagrindinė jogų idėja tame, kad esant gerokai didesniam jutimo intensyvumui net religija gali būti betarpiškai priimta taip, kaip betarpiškai priimame jutiminius dalykus. Religinės tiesos, tokios kaip Dievas ir Siela, negali būti priimtos išorinių jutimų. Negaliu akimis matyti Dievo, nei liesti jį rankomis; mes netgi negalime samprotauti apie tai, kas yra už mūsų jutimams prieinamos srities. Čia protas mums neduoda nieko apčiuopiama; galim visą gyvenimą samprotauti apie tai, kaip prieš tūkstančius metų susidarė pasaulis, ir galiausiai pripažinti esantys nekompetentingi nei įrodyti, nei paneigti religijos pateikiamus faktus. Svarstymo pagrinde turi būti tai, kas betarpiškai priimta mūsų jutimų; iš to aišku, kad samprotavimas negalimas apie tai, kas už jutimų prieinamos srities. Jis niekada negali peržengti tų ribų ir todėl visa pažinimo sritis nėra prieinama jutiminiam suvokimui. Tačiau jogai sako, kad žmogus gali eiti toliau savo betarpiškų jutimų ir toliau savo proto. Žmogus turi gebėjimą arba jėgą eiti už proto ribų – ir toji galia yra kiekvienoje būtybėje, kiekviename tvarinyje. Jogos pratimais toji jėga sužadinama ir tada žmogus išeina už įprastinių proto ribų ir betarpiškai suvokia dalykus, kurie neprieinami protui.

50. Iš jo kylančios samskaros trukdo kilti kitoms samskaroms.
   [ Įspūdžiai, esantys tos samadhi pasekme, pašalina visus kitus įspūdžius ] 

„Iš jo“ – iš nirvičara-samapati arba sklidino tiesos žinojimo (I 48). Samskaros, priskiriamos išminties (pradžnia) samskaroms, trukdo kilti žemiško lygio (vjuthana) samskaroms. Išminties samskaros plečiasi išstumdamos žemiškas samskaras.

Ankstesnėje sutroje matėme, kad pasiekti virš-sąmoningumą galima tik susitelkimu ir kad trukdžiu jam yra ankstesni įspūdžiai, sanskaros. Kiekvienas mūsų pastebėjo, kad bandant koncentruoti savo sąmonę, mūsų mintys blaškosi. Kai stengiatės galvoti apie Dievą, būtent tuo metu pasireiškia visos šios sanskaros.

Kitu metu jos ne tokios veiklios; tačiau kai mes norime, kad jų nebūtų, jos tikrai pasirodo ir iš visų jėgų stengiasi savimi užpildyti mūsų sąmonę. Kodėl taip? Kodėl jos ypatingai pajėgios susitelkimo metu? Todėl, kas jas slopinate ir jos priešinasi visa savo jėga. Kitu metu jos nesipriešina. Koks nesuskaičiuojamas kiekis turi būti tų senų prisiminimų, slypinčių kažkur čitoje ir pasirengusių bet kada tarsi tigrai iššokti! Jos privalo būti nuslopintos, kad būtų tik viena, jūsų norima idėja, ir jokia kita. Tuo tarpu visos jos veržiasi pasirodyti vienu metu. Tai skirtingos sanskaros jėgos, trukdančios sąmonės sutelkimui. Jų nuslopinimui geriausia praktikuotis čia minimoje Samadhi, nes sanskara, kuri iškils kaip tokio susitelkimo pasekmė, bus tokia galinga, kad sulaikys visų kitų veikimą ir laikys jas pažabotomis.

51. Pašalinus net tas [samskaras], jų visų pašalinimo rezultate atsiranda samadhi-be-sėklos.
   [ Nuslopinimu šio (įspūdžio, kuris užstoja visus kitus įspūdžius), kai visi kiti sulaikyti, pasiekiama „sėklos neturinti“ samadhi ] 

Išminties samskaros randasi sampradžniata-samadhi būsenoje (t.y. nukreiptoje į kokį nors objektą, turint kažkokią „atramą“). Tačiau bet kuris objektas, koks bebūtų subtilus, tėra prakriti modifikacija. Visai sustabdžius (nirodha) psichikos veiklą (čita-vriti), susidaro beobjektė samadhi ir puruša įgauna savo tikrąją prigimtį (I 3), jis „švarus ir laisvas“. Tačiau tai tik santykinis apibūdinimas, nes puruša visada yra puruša, jis nėra susijęs nei su susaistymu, nei su išsilaisvinimu. Žodžiais neįmanoma išreikšti tos būsenos, ji neapibūdinama.

Jūs atsimenate, kad mūsų tikslas yra pasiekti pačią dvasią. Mes jos negalime matyti, nes ji susimaišiusi su gamta, su sąmone, su kūnu. Pats bukiausias žmogus mano, kad dvasia – tai jo kūnas; daugiau žinantis, kad dvasia – jo sąmonė; tačiau abu klysta. Tai, kas priverčia dvasią susimaišyti su gamta, sąmone ir kūnu, yra skirtingos čitos bangos, kurios pakyla, uždengia dvasią, ir mes tematome tik nežymius jos atspindžius per tas bangas. Taip, jei pakyla pykčio banga, mes matome pikto žmogaus dvasią ir sakom: „jis pyksta“; jei pakilo meilės banga, mes matome save atspindėtą toje bangoje ir sakom, kad mylime; jei tai silpnumo banga ir joje atsispindi dvasia. Mes manom, kad esam silpni. Tad įvairios idėjos kyla iš įspūdžių, sanskarų, uždengiančių dvasią. Tikroji dvasios prigimtis neregima iki tol, kol yra bend viena banga ežere – čitoje; ji niekada nebus regima tol, kol nebus sunaikintos visos bangos. Taigi, Patandžalis moko mus: pirma, apie tų bangų prasmę, antra, apie geriausią būdą slopinti jas, o trečia, kaip padaryti vieną bangą tokia stipria, kad ji nuslopintų visas kitas bangas, kad ugnis, kaip sakoma,surytų ugnį. Kai lieka tik viena banga, bus lengva nuslopinti ir šią; o kai tai pasiekta, samadhi – sutelkimas vadinamas netekusiu sėklos: ji nepalieka nieko, ir dvasia pasireiškia pilnai, kaip ji yra, visu savo spindesiu. Kai tik mes sužinosime, kad dvasia nėra kažkas sudėtinio, kad tik ji yra Visatoje vienintele paprasta ir, kaip tokia, ji negali būti pagimdyta, negali mirti; ji nemirtinga, sunaikinama, amžinai gyva proto Esmė.

Pirmasis skyrius  |  Antrasis skyrius  |  Trečiasis skyrius  |  Ketvirtasis skyrius      


Svami Vivekananda įvadas
(sutrumpintai perpasakota pagal „Radža joga ir Patandžali sutros“, 1906)

Nemažai mąstytojų mano, kad mes nediferencijuotos esybės dalelės, kurių diferencijuotoji būsena aukščiau absoliučios, nes toje būsenoje negali būti jokių savybių, tad yra bejausmis, sustiręs, negyvybingas. Ir mūsų gyvenimas, toks, kokį žinome, mums gali teikti malonumą, todėl jį turime branginti. Bet kodėl pasaulyje tiek baisybių ir nelaimių?

Šios nuostatos įvertinimui reikia pažiūrėi ir kitokius požiūrius. Iš seno atėjęs tikėjimas, kad žmogus (po mirties lieka toks, koks buvo gyvas, t.y. visi geri ir blogi jo bruožai išlieka amžiams (ir progus pakliūva į pragarą ar rojų). Tai nesąmonė. Ir naujesniosios mokyklos ima teigti, kad žmogaus paskirtis nuolat tobulėti (niekad nepasiekiant tikslo). Gražu, bet kvaila, nes nėra tokio dalyko, kaip judėjimas tiese. Viskas sukasi ratu. Be galo pratęsta linija virsta apskritimu. Visos gamtos jėgos veikia ratu. Tad tiek meilė, tiek neapykanta neišvengiamai grįžta atgal.

Kita vertus, kur veda visi mūsų siekiai ir viltys, baimės ir džiaugsmai? Tik į mirtį. Nėra nieko tikresnio nei tai. Tai kur tada judėjimas pirmyn, tiesia linija? Juk tai vėlgi judėjimas ratu – tai tarsi ūke gimusios žvaigždės, baigusios gyvenimą, vėl virstančios ūku. Taip yra visur. Augalas gauna gyvastį iš žemės, suira ir vėl virsta žeme.

Negali būti, kad tas pats dėsnis veiktų skirtingai skirtingose srityse. Gamtos dėsnis yra ir mąstymo dėsnis: mintis suyra ir virsta tuo, iš ko kilo. Tad ir mes neišvengiamai grįšime į savo pradžią, vadinamą Dievu arba Absoliutu (arba gamta – šimtu vardų).

O tasai sugrįžimas prie Dievo, ar ir yra aukščiausioji būsena? Jogai vienu balsu atsako, kad aukščiausia. Dabartinė žmogaus būklė yra išsigimimas. Tai kas genda ir išsigimsta, negali būti aukščiausia būsena. Žmogaus pradas yra tyras ir tobulas, tačiau jis krenta ir kris iki pat dugno, tačiau turi ateiti laikas, kai jis vėl ims kilti aukštyn – kad užsidarytų ratas. Tai dualistinis aiškinimas. Monistinis aiškinimas – žmogus pats savo esme yra Dievas ir juo vėl taps.
Pasaulis toks netikęs todėl, kad turime per jį praeiti, kad vėl atgimtumėm. Pasodinkite gilę ir po kurio laiko ji suirs, tačiau taps didingu ąžuolu. Tad ir mums reikia kuo greičiau „suirti“, tačiau ne savižudybės būdu, kas būtų blogiausiu pasirinkimu.

Tačiau toji aukščiausioji būsena nėra koks zoofitas ar akmuo, kaip mano kai kurie. Anot jų, tėra tik du egzistavimo būdai: akmens ir mąstymo. Bet kodėl tik du? Ar nėra ko nors aukščiau mąstymo? Ar akmuo ir Dievas vienodai neturi mąstymo proceso? Bet kam Dievui mąstyti!? Negi jam kas nors nežinoma? Akmuo negali mąstyti, Dievui nėra ko mąstyti.

Kita verta, daugybė iškilių žmonių sake, kad mūsų gyvenimas tėra tik mažas žingsnelis kelyje, o už jo – Begalybė. Ir nie ne tik taip sakė, bet ir nurodė būdus, kaip sekti jų pėdomis. Ir galiausiai, tiesiog nelieka kito kelio. Jei nėra aukštesniosios būsenos, tai kam mums sukti šį ratą?! Jei tai atmesime, mums liks tik tai, kas pasiekiama mūsų jutimams; ir imsime teigti agnosticizmą. Bet kodėl turime tikėti jutimais? Jei žmogus tikras agnostikas, tai jis stovi gatvėje ir miršta. I. Kantas bandė įrodyti, kad negalime pranikti už baisiosios negyvos sienos, vadinamos protu; ir būtent prieš šią mintį sukyla visa indų filosofija, siekianti rasti kažką aukščiau nei protas.

Sankhjos sutros
Patandžali joga
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Kundalini joga
Senoji Indijos istorija
Senovės indų astronomai
Kvėpavimo ritmas Vedose
O. Schrader. Arijų religija
Mitas apie arijų įsiverżimą
Kaip suprantu indų filosofiją?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Vaišešikos gamtos filosofija
Ajurveda. Himnas laikui
Senieji sankskrito raštai
Kelyje link Vedantos
Bhartrihari poezija
Katha upanišada
Adi Šankara
Datatrėja
Rigveda
Bharata
Guru
Vartiklis