A. Mauragis. Nepraraskime vilties. Vartiklis

Apie autorių >>>>>

Kai keikiame Šėtoną - keikiame kosminį Dievo atvaizdą, amžinąją Išmintį.

Šėtonas yra neatskiriamai susijęs su Dievo kultu, kaip kad gėris su blogiu vienas be kito neegzistuoja, taip ir neegzistuoja prieštaringos mistinės asmenybės, kurios vienokiu ar kitokiu būdu bendrauja su žmogumi. Pagal judaistinę krikščionišką doktriną šėtonas yra priešprieša arba antitezė Dievui, bet iš Biblijos to negalima pasakyti - daugeliu atvejų jiedu sutaria ir bendradarbiauja. Senajame Įstatyme šėtonas nedaug kur pasirodo, jis ten lyg ir nereikalingas. Pirmą kartą jį matome, rojuje gundantį Ievą, jo elgesys - gundyti moterį - nėra nei žiaurus, nei peiktinas. Juk ir pats Dievas Jahvė medelį su gražiais viliojančiais vaisiais pasodino pagundai - ne kam kitam. Taigi pagunda yra paties Dievo inspiruota.

Abelio žmogžudystėje šėtonas nedalyvavo, užmušė jį jo brolis Kainas. Ieškant kaltės, kaip mes ją šiandien suprantame, tektų pirma pažvelgti į Dievą Jahvę. Jahvės elgesys, kai jis atmetė Kaino auką, o Abelio priėmė, buvo skaudžiai įžeidžiantis, todėl į jį ir buvo atsakyta protestu. Auka neturėtų būti kaip prievolė ar duoklė, o kaip meilės išraiška brangiam asmeniui. Taigi dėl tos pirmos žmogžudystės nemaža kaltės dalis tenka ir Jahvei. Ir iš tikrųjų Biblija liudija, kad Jahvė daugelį kartų buvo žmogžudys. Jau nekalbant apie tvaną, kada visa žmonija ir visa, kas gyva, buvo nuskandinta, reikia prisiminti baisias žmonių skerdynes, kai Mozės Dievo Jahvės vardu dykumoje buvo išžudyta 23000 žydų (Iš 32, 28 - 29), arba Egipto pirmagimių vaikų išžudymą: „...Viešpats užmušė visus pirmagimius Egipto žemėje, nuo Faraono pirmagimio, kuris sėdėjo jo soste, lig pirmagimiui belaisvės, buvusios kalėjime, ir visus galvijų pirmagimius" (Iš 12, 29), arba nepaprastu žiaurumu pasižymėjusį Jeriko miesto gyventojų išžudymą: „...jie paėmė miestą ir užmušė visa, kas jame buvo, kaip vyrus, taip moteris, kaip vaikus, taip senius. Taip pat jaučius, avis ir asilus ištiko kalavijo ašmenimis" (Još 6, 21).

Reikia prisiminti, kad tose skerdynėse nedalyvavo šėtonas, jas įvykdė Jahvė, Abraomo Dievas, kaip kareivijų Viešpats. Kadangi pats Dievas Jahvė žudė ir naikino, tai šėtonas nebuvo reikalingas. Jobo knygoje skaitome, kad Dievas su šėtonu bendradarbiauja. Šėtonas padeda Jahvei išbandyti Jobo ištikimybę Viešpačiui. Štai Biblijos tekstas: „Vieną dieną, atėjus Dievo Sūnums pasirodyti Dievo akivaizdon, atsirado jų tarpe ir šėtonas" (Job 1, 6). Čia turime padaryti vieną žingsnį atgal, kad galėtume suprasti, kas yra tie „Dievo Sūnūs" - angelai ar velniai?

Kai Dievas Jahvė rūstavo dėl žmonių nedorumo ir gailėjosi pasaulį sukūręs, kilo jam mintis nuskandinti juos tvanu. Tas nedorumas atėjo į pasaulį ne iš Adomo vaikų, o iš Dievo sūnų. Biblija rašo: „Pradėjus žmonėms daugėti ant žemės ir pagimdžius dukterų, Dievo sūnūs, matydami žmonių dukteris, kad buvo gražios, ėmė jas sau moterimis pagal savo nuožiūrą." (Pr 6, 1-2). Tie Dievo Sūnūs ir iškreipė žmonių giminę: gimė milžinai ir gyveno po 500 - 900 metų, tas Dievui nepatiko, jis buvo nustatęs žmogui gyventi 120 metų. Tai ir buvo svarbiausioji priežastis, dėl kurios reikėjo tokią nelabą žmonių giminę išnaikinti tvanu.

Šv. Rašto vertėjas J. Skvireckas^*) Dievo Sūnus interpretuoja kitaip, jis mano, kad tai galėjo būti Seto palikuonys, tarp kurių buvo dievobaimingų žmonių. Čia teologas J. Skvireckas suklydo - iš dievobaimingumo milžinai negimsta ir neina prieš Dievo valią. Lieka viena galimybė, kad tie Seto palikuonys nuskendo tvane, o Dievo Sūnus matome vėl, po tvano, Dievo akivaizdoje pasirodančius. Pas Dievą tie vadinamieji Dievo sūnūs buvo, be abejo, dvasios, o prie žmonių dukterų privalėjo turėti ir kūną. Taigi nėra abejonės, kad tai buvo velniai - nupuolę angelai. Bet su nupuolusiais angelais Jahvė elgiasi kaip su savo tarnais, o ne kaip su nusikaltėliais. Viešpats, pamatęs šėtoną štai kaip bičiuliškai jį prakalbina: „Iš kur ateini?´ Ir šėtonas sugeba įtikinti Dievą Jahvę, kad Jobas nėra jam ištikimas. Ir Dievas paveda šėtonui ištirti Jobo ištikimybę. Šėtono bandomas Jobas praranda visą savo turtą, šeimą - žmoną ir vaikus, pagaliau pats, pūliuojančiomis votimis išpiltas, kankinamas ir terorizuojamas, kad atsisakytų savo ištikimybės Dievui. Sakykime, kad šitoji religinė drama apie Jobą ir šėtoną yra poemos forma parašytas kūrinėlis, nieko bendro neturįs su realybe. Su tuo galima sutikti, betgi jos turinį teologai pateikia ne kaip poezijos kūrinį, o interpretuoja kaip tikrą įvykį, kuris gali kiekvienam žmogui atsitikti. Visa teologinė literatūra nedaug ką bendro turi su tiesa ir realybe, bet ji veikia žmogų ir padaro jį tikėjimo vergu, žmogaus dvasia sužalojama, nes jis praranda laisvą valią.

Reikia pasakyti, kad Senajame Įstatyme šėtonas su savo velniais ir demonais yra mažiau aktyvus kaip Naujajame Testamente, jų agresyvumas beveik nejaučiamas, jie elgiasi taip, tarsi būtų Jahvės tarnai. Gal dėl to, kad Jahvė pats užsirekomendavo esąs „galingas ir pavydus, atkeršijąs vaikams lig trečiajai ir ketvirtajai kartai už tėvų neteisybę" (Iš 20, 5). Kadangi Jahvė pats pasižymėjo dideliu žiaurumu, tai demonams nebuvo kas veikti, jie tik jam patarnavo, nes jis buvo ir demonų valdovas. Situacija iš pagrindų pasikeitė, kai Kristus ėmė skelbti meilės - malonės Dievą Tėvą, tada šėtonas su savo gvardija pasidarė agresyvus. Teologai interpretavo Kristaus karą su šėtonu; jiems trūko trečiojo Dievo Apreiškimo, bet jie jį gavo iš Jono, kurį pavadino šventuoju. Su tuo trečiuoju Jono Apreiškimu į krikščionybę atėjo antikristas. Tą patvirtino Naujasis Testamentas.

Nors religinės tiesos ir dogmos nėra pasikeitusios, tačiau realybė po 2000 metų kovos yra pakitusi. Velniai dingo iš gyvenimo, tačiau tebėra gyvi Biblijoje ir sėkmingai prisideda prie žmonių subedievėjimo.

Pasikeitus realybei, turėtų pasikeisti ir teorija apie šėtoną ir jo tamsių angelų kolegiją, kuri jau baigia nykti. Ar krikščionybė ne tuo pačiu keliu eina? Atrodo, kad taip! Krikščionybė be velnių prarado populiarumą; buvo laikai, kai tos pačios bažnyčios sakramentai, įvairūs pašventinti daiktai, maldos ir kryžiaus ženklai apsaugodavo žmones nuo velnių; šiandien, išnykus velniams, bažnyčios ištuštėjo, pajamos sumažėjo. Taigi ta prasme Bažnyčiai velniai buvo reikalingi. Kunigai skundžiasi, kad išpažinties einančių skaičius labai sumažėjo - neliko velnių, nebeliko ir nuodėmių. Šitas paradoksas tapo neišsprendžiama dilema, trukdančia Bažnyčiai augti, skleisti Dievo žodį.

Šiandieninis žmogus yra kitoks, palyginus su anų laikų žmogumi, kuris lengvai tikėjo velniais. Nebekalba apie velnius teologai, nustojo ir Bažnyčia jais gąsdinti, nors blogų darbų ir blogų žmonių ne sumažėjo, o padaugėjo. Tad kur dingo velniai? Ko gero jų niekada ir nebuvo. Jei tikime, kad Dievas yra vienintelis tobulas, visagalis Absoliutas, dangaus ir žemės Kūrėjas, tai Jo planas yra tobulas, o tikslas kilnus, kitaip būti negali. Šiandien Dievo kūryba nėra sustojusi, užbaigta, viskas tebėra procese, evoliucijoje, tobulėja ir skaidrėja, todėl sąvokas gera ir bloga turime suprasti kitaip: nėra gerų angelų ir blogų velnių, kam jie būtų reikalingi? Kaip Dievas amžinas, taip ir Jo kūryba amžina, mes esame tos didžios kūrybos mažos dalelės. Mūsų džiaugsmui, mūsų laimei, mes, žmonės, esame to proceso viršūnėje, esame individai, turintys laisvą valią ir pašaukimą tapti Dievo vaikais. Kokia didelė laimė būti žmogumi. Kristus šią tiesą yra apreiškęs Dievo Tėvo malone, meile, ir tai vienintelė protui - išminčiai priimtina Tiesa, nes tik tas įprasmina žmogaus egzistenciją ir kovą su blogiu. Kuo gi kitu galėtume džiaugtis, jei ne blogio pergale? Tas blogis reiškiasi ne per šėtoną, o per savo paties prigimtį. Kad galėtume nugalėti savo paties įgimtąsias pagundas, reikia artimo ir Dievo meilės, reikia tikėti savo didžiuoju pašaukimu, reikia norėti būti žmogumi. Tada pasikeičia vertybės, prašviesėja gyvenimo kelias. Artimo meilę pradedame suprasti kaip naują socialinio gyvenimo, teisingumo pakitimą, gerbdami žmoguje dieviškąjį pradą, reiškiame Jam savo meilę. Krikščionybė Dievą garbina, o Jam reikalinga meilė, krikščionybė ugdo Dievo baimę ir ištikimybę, o Jam rūpi taika ir meilė - broliška lygybė ir teisingumas.

Dievo plane nėra vietos nei angelui, nei velniui, tai pagoniško tikėjimo likučiai, šitoji garbės svita Dievui Tėvui nereikalinga, jis ne karalius ir ne Jo Ekscelencija, o Maloningas Tėvas. Koks džiaugsmas nušvito visai žmonijai!

Jei iš arčiau pažiūri į Bažnyčios mokslą ir į tuos senuosius šventraščius, teologinius raštus ir į jų dangaus bei žemės komentarus, tai ne tik prarandi tikėjimą, bet pamatai, kokioje tamsoje gyvename, kokiomis nesąmonėmis tikime. Ilgai negalėjau suprasti, ką Kristus norėjo pasakyti šiais žodžiais:

„Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų" (Mt 7, 6).

Štai teologai ir pati Bažnyčia, neturėdami jokių duomenų, tiki pasakojimu apie danguje kilusį karą, kai Liuciferis, užimantis aukštas pareigas, pirmasis po Dievo, išmintingiausias ir galingiausias Dievo kūrinys, sukilo prieš Visagalį Dievą, norėdamas Jį nuversti nuo sosto. Kas ir kada tą apreiškė, kur yra apie tai parašyta? Ieškojau išsamiai ir atidžiai šventraščiuose, teologiniuose raštuose ir nieko neradau, ir suprantu, kad negaliu rasti, nes čia yra nesąmonė, deja, patogi akliems miglą į akis pūsti. Nesistebiu, kad tokia fantazija sukurta, bet stebiuosi, kaip mūsų laikų teologai drįsta tokia nesąmone kaip šventa tiesa teologijos moksle operuoti. Kaip pavyzdį paimsiu Bernardą J. Kelly, C. S. SR, D. D., D. Litt. Tas mokytas teologijos daktaras, kelių teologinių veikalų autorius parašė knygą „GOD MAN and SATAN´, kuri dedikuota šv. Mykolui (arkangelui, kuris danguje laimėjo karą prieš šėtoną), Katalikų Bažnyčios cenzūruota ir išspausdinta Airijoje, Dubline, 1949. Tikėjausi šioje knygoje rasti atsakymus į visus man rūpimus klausimus. Deja, autorius į tuos klausimus neatsako. Jis teigia, kad taip nuo amžių pradžios tikėjo visų laikų žmonės, tai ir yra argumentas, kad taip tikime. Bet argi tai argumentas? Buvo tikėta, kad saulė sukasi apie žemę, o žemė stovi vietoje. Buvo tikėta, kad pasaulį Dievas sukūrė prieš 6 000 metų. Buvo tikėta, kad Dievas Mozei apreiškė pasaulį sutvėręs per 6 dienas ir kad Mozė parašė Pradžios knygą, o dabar matome, kad tas įkvėptasis autorius yra nežinomas ir jo apreiškimas neatitinka mokslo surastų tiesų nei laiko, nei tikrovės atžvilgiu. Vadinasi, tikėjimas Biblija neturi jokio realaus mokslinio pagrindo. Ir vis dėlto Bažnyčia, nepažindama nei autoriaus, nei tiesos, skelbia ją Dievo paslaptimi, nors tai yra nesąmonė, bet toleruoja ją ir prireikus naudojasi. Teologai tas tiesas gina, kaip gina advokatai pralošiamas bylas.

Taigi neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų. Juk tikime, kad Kristus nuo amžių pradžios yra Dievo Sūnus, tai kodėl tas įkvėptasis autorius Jo nematė, o matė tik Liuciferį, negi Kristus nedalyvavo tose angelų muštynėse? Sunku įsivaizduoti didesnį absurdą, tapusį dogma.

Nebeužtenka vien iliuzijų, nebeužtenka mitologinės pasaulėžiūros, nebeužtenka tuščių frazių; praėjo tie laikai, kai tikėjome naiviomis vaikiškomis pasakomis - nebeliko nei miškinių, nei monų, nei laumių, nei velnių. Pasakos išnyko, jos turi išnykti ir iš tikėjimo. Tikėjimas, paremtas pasakom, nustoja vertės.

Išpažintis, užuot kėlusi entuziazmą, kad nuodėmės atiduotos kunigui, sukelia kažkokį svetimą, nemalonų jausmą, lyg tu būtum vergas. Priverstas pasakyti svetimam tai, kas tau pačiam yra paslaptis, kurią gali žinoti tik pats Dievas be jokio prisipažinimo, pasijunti esąs ganomasis, kuris pats nesupranta, kas gera, kas bloga. Tas kaip tik ir nužemina žmogų, ir pavergia, prarandi atsakomybę, kai turi ganytoją. Kita vertus, išpažintis gelbsti žmogų: Dievas tau gali ir nedovanoti užtarnautos bausmės, o Bažnyčia turi teisę ir mirštančiam suteikti sakramentą ir tada drąsiai gali artintis prie Dievo, kuris tavęs nebegali nubausti. Arba vėl: žmogus užmušė žmogų, jis greitai skuba atlikti išpažintį, gauna išrišimą ir nurimsta: sąžinė jo rami, o su policija jis mokės susitvarkyti. Jei, tarkim, Bažnyčia turi tokius įgaliojimus teikti žmonėms nuodėmių atleidimus, „išrišti ir surišti´, tai Dievas bus labai prakišęs - į dangaus karalystę pateks daug blogų žmonių.

Jau pasakojau, kaip kartą Sidnėjuje nuėjau išpažinties pas atvykusio vyskupo palydovą, pagarsėjusį teologą. Kai jam per išpažintį pasakiau, kad tikiu į Dievą Tėvą, į Kristų, bet netikiu Bažnyčia, tai sulaukiau tokio pamokymo: „Kam jūs tais dalykais rūpinatės, palikime taip, kaip yra, mes, kunigai, irgi nežinome, kaip ten yra. Taip radome, taip paliksime. Žegnokis, duodu išrišimą´... Neturėjau galimybės daugiau kalbėti...

Šiais laikais daug žmonių priima sakramentą be išpažinties. Kaip taip galima? Sakramento priėmimas gali būti interpretuojamas ne kaip Kristaus kūnas ir kraujas, bet kaip Paskutinės vakarienės liūdnas prisiminimas. Tai suprantama ir iš tikrųjų duoda pagrindą prisiminti Kristų.

Čia noriu įterpti vieną trumpą epizodą, susijusį su šiuo straipsniu. Vakar vakare (1996 02 01) parašiau straipsnelį „Kas yra sąžinė´ ir nuėjau miegoti. Šį rytą mane pažadino keistas sapnas, kokio aš niekada nesu sapnavęs. Sėdžiu prieš kunigą, atlieku išpažintį, o jis žiūri į mane nustebęs ir nieko nesako. Kunigas be baltos togos, pasižiūriu į save - aš apsivilkęs senais kunigo marškiniais, jis žiūri, tvirtai akis įsmeigęs į tuos marškinius, o aš nežinau nei kaip pasiaiškinti. Tuo metu pabudau ir galvoju, kodėl toks keistas sapnas mane prižadino, kur mano klaidos, kur mano kaltė? Prisiminiau vakare straipsnį apie tai, kas yra sąžinė, parašęs.

Guliu ir galvoju, gal klaidų padariau - analizuoju savo straipsnį, klaidų nerandu. Mąstau, kodėl kunigas be togos, o aš senus jo marškinius apsivilkęs. Priėjau išvadą, kad turiu parašyti straipsnį apie išpažintį, juk tai didelės reikšmės turintis objektas, kurį užmiršau. Norint suprasti, kas yra sąžinė, reikia suprasti, kas yra išpažintis.

Atsikėliau, pasiėmiau „Lietuvių enciklopediją" (LE, t. IX), atsiskleidžiau - „Išpažintis". Ten rašoma:

„Išpažintis - savųjų nuodėmių, padarytų po krikšto, atskleidimas kunigui, turinčiam teisę ir galią jas išrišti, gauti sakramentiniam jų atleidimui. Tokia išpažintis Kat. Bažnyčioje vadinasi atgailos sakramentas. Religijų istorijos tyrinėtojai randa, kad nuodėmių išpažinimas buvo praktikuojamas beveik visose religijose. Kat. Bažnyčia yra paskelbusi visuotinio Tridento suvažiavimo nutarimų dogmą, kad išpažintis yra įsteigta paties Dievo. Ši tiesa seka iš dviejų Evangelijos tekstų: „Ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje" (Mt 18, l8); „Kam nuodėmes atleisite, bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos" (Jn 20, 23). Remdamasis šiais tekstais, Tridento suvažiavimas nutarė, kad paties Kristaus patvarkymu nuodėmėms po krikšto atleisti išpažintis būtinai yra reikalinga. Laterano IV visuotiniame suvažiavime 1215 buvo duotas tikintiesiems įsakymas atlikti išpažintį bent vieną kartą metuose. Šis įsakymas pakartotas Tridento suvažiavime, paskui įtrauktas į Bažnyčios kanonų teisę (nuostatas 906)".

Tas patvarkymas įvyko 1562 m. Toronte. Priimti šie nuostatai: apie Eucharistiją, Komuniją, Mišių auką, kunigystę, moterystę, skaistyklą, atlaidus, šventųjų garbinimą, jų relikvijas ir paveikslus. Šiais savo patvarkymais Bažnyčia įnešė daug naujo į liturginę išraišką ir drausmę, bet žmogaus vidiniam auklėjimui dėmesio mažai skirta, todėl tie naujieji patvarkymai žmogaus sielos nepakeitė, nepakeitė ir pasaulio. Privaloma išpažintis žmogų padarė veidmainiu, jam užteko vien Bažnyčios, kad būtų išganytas, tad žmogui nerūpėjo dvasinis tobulėjimas. Laisva žmogaus valia buvo ir tebėra Bažnyčios ignoruojama. Dievas valdo žmoniją predestinacija. Žmogus priklauso Bažnyčiai, o Bažnyčia - Dievui, kunigai, kaip Dievo tarnai, yra Dievo pašauktieji, o tai reiškia, kad jų nuodėmės nėra jiems įskaitomos, todėl nenuostabu, kad tiek daug matome blogų pavyzdžių. Kaip mes šiandien galime suderinti kryžiaus karus su Kristumi, kuris skelbė artimo ir Dievo meilę ir mirė už ją? Kaip galima suderinti tą bažnytinę prabangą su vargšų žmonių skurdu? Kaip jūs suderinate savo ekscelencijų, magnificencijų aukso insignijas su vargšo elgetos, išmaldos prašančio, terbele? Nėra ir negali būti jokios meilės, jokios lygybės, jokios teisybės Kristaus avidėje. Argi Jūs, Escelencijos, manote, kad galėsite tuo pačiu dangaus raktu atidaryti vartus ir sau, kuriuo taip lengvai atidarinėjate kitiems?

Man atrodo, kad išpažintimi jūs priverčiate sąžinę tylėti, ir ji tyli. Visą atsakomybę prisiimate sau, ar tai ne per didelė rizika? Ar jūs kada nors pagalvojote, kad jums teks atsakomybė už tuos sakramentus, kuriais nuodėmes sulaikote ir atleidžiate? Bažnyčia kiekvienam didžiausiam nusikaltėliui atleidžia nuodėmes ir nuslepia juos nuo bausmės. Anais kryžiaus karų laikais vienuolius karius Bažnyčia aprūpindavo indulgencijomis, o tai reiškė, kad kiekvienas karys iš anksto gaudavo nuodėmių atleidimą. Tokie kareiviai, kad ir vienuoliai, būdavo nepaprastai žiaurūs: vyrus, paimtus į nelaisvę, vietoje išžudydavo, o moteris ir vaikus prievartaudavo ir kankindavo. Pasikeitė laikai, Bažnyčia tokių indulgencijų viešai nebedalija, bet išlaiko išpažinties paslaptį ir gali nuslėpti bet kokį didžiausią nusikaltėlį, ir šis kaltės nebejausdamas ramiai gyvena. Kiekvieną savaitę jis gali daryti nusikaltimus ramia sąžine. Ar tai nėra priedanga tam tikros rūšies nusikaltėliams pasislėpti nuo policijos ir nuo sąžinės?

Kristus apie išpažintį nekalbėjo ir pirmieji krikščionys jos neturėjo ir jiems nereikėjo. Kodėl nereikėjo? Kristus mokė savo mokinius, kaip reikia melstis, kaip susitikti su Dievu Tėvu ir kaip paprašyti nuodėmių atleidimo:

„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. /.../ Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Todėl melskitės taip:

Čia, kaip matome, išpažintis atliekama tiesiogiai Dievui Tėvui, be jokio tarpininko, bet su sąlyga, kad ir pats atleisi savo kaltininkams. Tai logiškas, suprantamas susitikimas žmogaus su Dievu Tėvu pačiame savyje, savo dvasioje, savo kambarėlyje užsirakinus, kad niekas netrukdytų pokalbio su Tėvu, nereikia nei žvakių, nei vargonų, kalbamasi dviese be jokios pompos ir be jokio teatro. Tik taip žmogus ir gali tapti Dievo vaiku.

Pirmieji krikščionys nieko nežinojo apie išpažintį, nebuvo ir vadinamojo atgailos sakramento. Tik 1215 m. Laterano IV visuotiniame suvažiavime tikintiesiems buvo duotas įsakymas atlikti išpažintį bent vieną kartą per metus. Reikia atsiminti, kad tai įvyko XIII a., kada Romos Katalikų Bažnyčia buvo pačiame savo žydėjime ir labai galinga. Išpažintis atsirado kaip tik tuo metu, kada eretikai pasidarė Bažnyčiai pavojingi. Buvo steigiami eretikų teismai ir jie deginami ant laužų, jų sekimas reikalavo ypatingų priemonių. Kas gali garantuoti, kad išpažintis nebuvo panaudota šiems reikalams, juk tai buvo kova už tikėjimą, už Dievą.

Bažnyčia save laikė atsakinga sielų ganytoja, tai su priemonėmis nesiskaitė, tą galime matyti atidžiai pastudijavę Naująjį Testamentą. Daugelį klastočių mokslininkai atskleidė, todėl šiandien neabejojame kad Naujasis Testamentas suklastotas. Pvz., Povilo laiškas žydams, kuriuo remdamasi Romos Katalikų Bažnyčia susiorganizavo ir tapo Antruoju Izraeliu, priėmusi tą patį dievo garbinimo kultą. Ji gali elgtis kaip nori, viskas yra galima: gali karus vesti, gali žmones žudyti, žemės nuosavybę iš kito atimti, kadangi viskas daroma Dievo vardu, tai nuodėmės nėra. Panašiai elgiasi ir žydai. Pirmuosius inkvizicijos teismus vykdė vyskupai, buvo specialus Domininkonų ordinas, jie ir šnipinėjo, ir teisė, ir žudė, teisme jokie liudininkai nebuvo prileidžiami ir jokie pasiteisinimai negaliojo. Vėliau į kovą su eretikais įsijungė ir valdžia. Anais laikais, kaip ir šiuo metu, žmogaus gyvybė buvo nebrangi, Kristus buvo ir tebėra paniekintas ant kryžiaus, jokios meilės tarp krikščionių nematyti.

Jei pažvelgsime blaiviomis akimis į tą pasaulio istoriją, kurią Mozė savo apreiškime skelbė žydams gavęs iš Dievo, tai pamatysime, kad tame apreiškime nė lašelio teisybės nebuvo: nei tas Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas, nei tas Dievas Adomui žmoną padarė iš jo šonkaulio, nei to pasaulinio tvano buvo, nei tas Nojus su savo pastatyta arka išgelbėjo viso pasaulio fauną ir florą (augmeniją ir gyvūniją), nebuvo nei to Abraomo, Izaoko, Jokūbo-Izraelio, Adonai dievų, nebuvo nei tos tautos, apie kurią kalba Mozė, o buvo tik aukso veršis, kurį žydai, būdami Egipto vergijoje, garbino kaip dievą. Buvo ir Mozė, kuris mokė žydus naujo tikėjimo, įkvėpdamas jiems didelę Dievo meilę ir dar didesnę baimę, o tie turtingos žemės, gausių palikuonių ir šviesios ateities pažadai svaigino žydus, esančius vergijoje. Taigi Mozė tapo žydų vadu, kuris tokio tikėjimo pagalba išvedė žydus iš vergijos.

Mozė turėjo didelį talentą, jis sukūrė žydų tautą, išauklėjo žiaurią generaciją, įskiepijo jai tvirtą tikėjimą ir panieką svetimiesiems, todėl ir šiandien jie tokie pat nelaimingi: žydai nepakenčia kitų, o kiti - jų, tą paliudija istorija ir pogromai.

Kristus atėjo pas žydus su dangiška ir žemiška meile, norėdamas pakeisti tautą ir pasaulį. Vos spėjo suorganizuoti savo apaštalų būrelį ir paskelbti savo dangiškas idėjas - Vieno Dievo meilę visai žmonijai - buvo suimtas, apkaltintas, nuteistas, prikaltas prie kryžiaus ir nužudytas. Tas pirmasis krikščionių būrelis, Kristaus meilės idėją perėmęs, labai sėkmingai skelbė naują religiją. Po 300 metų Romos imperatorius Konstantinas Didysis panūdo pakeisti romėnų religiją, nes senieji dievai nesugebėjo patenkinti valdovų. Valdovai norėjo įkurti visame pasaulyje vieną Romos imperiją, bet jiems nesisekė, kalti buvo dievai, tad dievus reikėjo pakeisti. Krikščionybė sparčiai plito toli už Romos imperijos ribų, todėl sugalvota ja pasinaudoti. Tam reikėjo pasiruošti, reikėjo įstatymo. Įstatymas buvo rengiamas slaptai. Krikščionys turėjo tikslą įkurti Dievo karalystę žemėje ir jiems sekėsi, bet imperatorius nenorėjo laukti, jis norėjo nukariauti ir paskelbti, kad Dievo karalystė jau įkurta. Bažnyčios tėvams padedant buvo parengtas įstatymas. Čia kaip tik ir prireikė Senojo Įstatymo dievų pagalbos ir taktikos. Taip atsirado Naujasis Testamentas. Kas jį redagavo, daug kartų prirašė ir keitė ir kada jis buvo Bažnyčios priimtas, istorijoje duomenų neturime. Vėliau Bažnyčia savo veiklą plėsdama surašė statutą, vadinamą kodeksu (Codex Iuris Canonici), šiandien jis turi 2414 kanonų. Reikia tik stebėtis tokia didele veiklos apimtimi. Kristui užteko vieno kanono - visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs patys jiems darykite (žr. Mt 7,12). Taigi dirbamas ne savo darbas.

Bažnyčia savo raštus cenzūruoja, kad tikintieji nepaklystų, o pati klysta, besilaikydama tų senų dogmų, papročių ir prietarų. Bažnyčios klaidos labai aiškios, jokiu būdu nesuderinamos su Kristaus Apreiškimu ir mokslu, tad mums vienas kelias liko - perimti pirmųjų krikščionių praktiką ir metodus: kiekvienas tikintis į Kristų yra jo apaštalas, skelbia Kristų ir jo Gerąją naujieną ten, kur gyvena. Ten, kur gyvename, turime patys sau ir apaštalauti. Krikščionybė - ne mokslas, bet gyvenimo stilius, papročiai, tradicijos. Krikščionybė - ne bažnyčia ar malda, bet gyvenimo stilius, darna. Jei šiandien perimtume pirmųjų krikščionių apaštališką veiklą, turėtume vėl rinktis į agapes ir gyventi tokį krikščionišką gyvenimą, kokį gyveno pirmieji krikščionys, todėl jiems ir sekėsi. O kaip pasielgė Romos Katalikų Bažnyčia, tapusi Antruoju Izraeliu? Ji militarizavosi, susiorganizavo ir išėjo atsiimti Dievo jai skirtų žemių, idant galėtų jose įkurti Dievo karalystę. Vadinasi, tie patys Abraomo Dievo pažadai galiojo ir Bažnyčiai. Izraelio Dievas labai žiauriai elgėsi su vietos gyventojais, taip pat elgėsi su užkariauto krašto žmonėmis ir Romos Katalikų Bažnyčia. Šiandien ta pati tragedija ištikusi Palestinos krašto gyventojus. Taigi tas Mozės Dievas Jahvė pats vargsta ir kitus žudo.

Prieš 2000 m. toje pačioje Palestinos žemėje pasirodė Kristus su nauju Apreiškimu visam pasauliui, visai žmonijai. Kristus - tai nauja saulė, nauja šviesa šviečianti artimo ir Dievo Tėvo meilę visai žmonijai. Deja, šėtonas, antikristo pavidalu, pastojo jam kelią sakydamas: „Čia mano kunigaikštija". Ir Bažnyčia jam tarnauja. Tai istorinė tiesa. Mums reikia nugalėti antikristą, kad galėtume prieiti prie Kristaus. Kristus mums liko tik ant kryžiaus, kaip Dievo Avinėlis. Judaizmo ir krikščionybės konglomerate mes jo nejaučiame, tik kaip ant scenos, kurioje vyksta vaidinimas, matome buvusios tragedijos plakatą.

Mes neturime kito pasirinkimo, kaip grįžti į pirmųjų krikščionių gyvenimą, skelbti Kristų savo paties gyvenimu. Tačiau mes šiandien gyvename kitokiomis sąlygomis, esame kitokios dvasinės ir mokslinės orientacijos, todėl turime susirasti savo raiškos būdą, formą, kad galėtume išugdyti artimo ir Dievo meilę, socialinį teisingumą ir žmogaus sąžinės laisvę.

^*) Juozapas Jonas Skvireckas (1873-1959) - arkivyskupas, vertėjas. 1900 m. paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi. Vyskupu konsekruotas 1919 m. 1927 m. pakaunėje įsigijo buvusį Linkuvos dvarą ir jame įrengė pavyzdinę sodybą su skulptūromis, gėlynais ir vynuogynais. Profesoriaudamas ir jau vyskupu bei arkivyskupu būdamas, Juozapas Skvireckas yra daug rašęs. Skvireckas iš lotyniškosios Vulgatos į lietuvių kalbą išvertė Bibliją (1911-37). Karui baigiantis 1944 m. emigravo, apsistojęs Tyrolio kalnuose Šv. Vincento Gailestingųjų Seserų vienuolyne Zamse (Austrija). Čia naujai išvertė ir išleido išversta Psalmyną ir Senąjį Testamentą (išleistas 1955–58 m.).