Pastaba: Jei jus sudomino abi Mauragio knygos,
knyga apie karalių Mindaugą ar
Wolfenbüttelio Postilė,
dėl jų įsigijimo sąlygų galite kreiptis pasiuntę laiškelį adresu
aidas@ktl.mii.lt
Galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Daniell Quinn knyga 'Izmaelis'. Atsiliepimai
Leidyklos 'Sidabrinis trimitas' knygos
James Dobson. Gyvenimas ant ribos
Džėjus ir Lila Kuperiai. Išsigelbėjimas iš Vandenio salos
Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins romanas "Palikti"
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;
ABRAOMO DIEVAS NĖRA MANO DIEVAS
Iš dienoraščio 1991.05.13
Aš dažnai pagalvoju: jeigu Kristus buvo Dievo sūnus ir turėjo misiją
apreikšti tikrą Dievą ir tikrą jo planą, kad žmonija galėtų suprasti savo
aukštą tikslą ir gilią gyvenimo prasmę, kodėl jis nepasirinko Graikijos
ar Romos, kur jau buvo iškili filosofija ir kiti mokslai, o pasirinko tamsią
Palestiną ir dar tamsesnę vergų tautą žydus? Studijuodamas religijų istoriją,
priėjau išvados, kad jokioje pagonių religijoje nebuvo ir, žinoma, nėra
taip iškreipta Dievo samprata, taip amoralus Dievo įvaizdis kaip Mozės
religijoje. Čia Mozės Dievas Jahvė, vos sukūręs gražų ir gerą pasaulį,
vos sutvėręs pirmuosius du žmones - Adomą ir Ievą, prakeikė visa, ką buvo
sukūręs - gamtą ir žmoniją, negailestingai kančiai. Negana to, kitą kartą
įtūžęs nuskandino visą gyvybę ir visą žmoniją, gailėjosi visa tai sukūręs,
tačiau paliko kiekvieno gyvio po porelę tolimesnei egzistencijai. Bet ir
tolimesnis bandymas nieko gero nedavė. Tada, palikęs savo kūrybą prakeikime,
susirado ištikimą Abraomą
ir su juo sudarė sandėrį, tikėdamasis, kad šis
išgelbės nuo Šėtono pinklių visą žmoniją. Už Abraomo ir jo palikuonių ištikimybę
Jahvė pažadėjo Abraomui sūnų, iš kurio kils nauja didelė galinga tauta,
per kurią bus palaimintos ir kitos tautos. Abraomas gilioje senatvėje susilaukė
sūnaus Izaoko, mirė laimingas kaip būsimas tautos patriarchas. Abraomui
mirus, būsimos tautos reikalai sutriko: Izaoko šeimoje kilo nesantaika.
Štai ką rašo Biblija: "Izaokas maldavo Viešpatį už savo žmoną,
kadangi ji buvo nevaisinga. Viešpats jį išklausė ir davė Rebekai galią
pastoti nėščia. Bet kūdikiai užsigaudavo vienas į kitą jos įsčiuje. Ji
gi tarė: "Jei taip turėjo būti, kam reikėjo man pastoti nėščia?" Ir ji
nuėjo pasiteirauti Viešpats, kuris atsakydamas tarė: "Dvi giminės yra tavo
įsčiuje, ir dvi tautos išeis persiskyrusios iš tavo vidurių, ir viena tauta
nugalės kitą, ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam". Jau buvo atėjęs metas
gimdyti, ir štai pasirodė, kad jos įsčiuje buvo dvynukai" (Pr 25,
21-25). Pirmasis buvo Esavas, antrasis - Jokūbas, vėliau pramintas Izraeliu.
Kai atėjo laikas palaiminti vyresnįjį sūnų, tėvas Izaokas buvo aklas
ir nematė, kurį iš judviejų palaimino. Esavas, sužinojęs, kad tėvas jau
palaimino jaunesnįjį Jokūbą, paprašė: "Palaimink taip pat ir mane,
mano tėve!" Jis tarė: "Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą.
O anas pridūrė: Teisingai praminta jį vardu Jokūbas; nes štai
jis antrą kartą mane apgavo; pirma jis atėmė mano pirmgimystę, o dabar
vyliumi išgavo taip pat mano palaiminimą" (Pr 27, 34-37).
Kaip matome, Abraomo Dievo pažadus paveldėjo ne Esavas, kaip pirmagimis,
o jo jaunesnysis brolis Jokūbas, apgaudamas aklą tėvą. Jokūbas, pasivadinęs
Izraeliu, sukūrė Izraelio tautą, o Esavas - Idumėją, kuri buvo prakeikta
ir tarnavo Izraeliui. Kristaus laikais idumietis karalius Erodas valdė
žydus ir prisidėjo prie Kristaus nužudymo. Taip supliuško Abraomo Dievo
pažadai.
Tuo metu Izraelis, vargo spaudžiamas, pateko į Egipto vergiją, užmiršęs
savo Dievą ir pažadus, garbino aukso veršį. Po 400 metų vergijos Abraomo
Dievas prisiminė žydų tautą vergijoje. Degančio krūmo pavidalu prisišaukė
Mozę, kuriam įsakė išvaduoti žydus iš Egipto vergijos. Mozė su savo broliu
Aaronu įtikino žydus, kad jų garbingam protėviui Abraomui Dievas už ištikimybę
yra pažadėjęs Kanaano turtingą žemę. Žydai patikėjo ir pasiryžo išsikraustyti
iš Egipto, bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis atsisakė juos išleisti.
Šioje Abraomo Dievo kovoje su faraonu matome, koks Dievas kerštingas, koks
amoralus, koks sadistas - jis net galėjo iš dangaus prisišaukti angelus,
kad tie išžudytų visus egiptiečių pirmagimius vaikus. Toliau matome žydus
dykumoje. Mozei užtrukus Sinajaus kalne, Aaronas suorganizavo savo senam
dievui - aukso veršiui - šventę. Mozė grįžo nuo kalno su dešimties Dievo
Įsakymų plokštėmis. Pamačius, ką daro žydai, plokštė jam iškrito iš rankų.
Tada jis Dievo vardu įsakė Levio sūnums užmušti aukso veršio garbintojus,
ir "tą dieną krito apie 23 000 žmonių" (Iš 32, 28). O likusieji
turėjo išmirti dykumoje, taip ir neišvydę Abraomo Dievo pažadų. Tik jų
vaikai peržengė Palestinos sieną. Vargas mums visiems, kai Dievo pažadai
yra vykdomi tokiu baisiu nusikaltimu humaniškumui: visas Jericho
miestas buvo išžudytas žiauriausiu būdu.
Ne, ne!... Abraomo Dievas ne mano Dievas. Jis gali būti Stalino, Hitlerio
Dievas, bet ne mano ir ne tų milijonų žmonių, kurie mirė jų nukankinti.
Štai turime Abraomo Dievo apybraižą, istorinį škicą, kuriuo paremta
krikščionybė. Abraomo Dievas sudogmatintas ir sutapatintas su Kristaus
apreikštu Dievu Tėvu. Ar įmanoma sveiku protu suprasti, kad tobulas ir
absoliutus Dievas neturėtų savo kūrybai jokio plano, keistųsi pats ir keistų
savo planus? Nesąmonė turėti tokio dievo įvaizdį. Tai - pasaka vaikams.
Tad ir lankome bažnyčias ne tikėjimui sustiprinti, ne tobulumo siekdami,
o pasidžiaugti sena įprasta tradicija, deja, kaskart silpnėjančia.
Savo gyvenime esu sutikęs daug gerų kunigų ir su jais artimai draugavęs.
Mačiau jų sunkius išgyvenimus, abejones; ilgi pašnekesiai ir diskusijos
man buvo teologinės pamokos, be kurių vargu ar būčiau išdrįsęs ieškoti
fatališkos klaidos Judo krikščioniškoje doktrinoje. Judaizmas mane tiesiog
gąsdino ir gąsdina, ir aš tvirtai apsisprendžiau, kad Abraomo Dievas nėra
mano Dievas, Kristaus Tėvas nėra Abraomo Dievas, bet krikščionybės Dievas
yra Abraomo Dievas, čia ir yra fatališka klaida, kurią ir noriu atitaisyti.
DIEVAS TREJYBĖJE
Krikščionybė Dievą išpažįsta Trejybėje. Kaip tokią Dievo sąvoką reikia
suprasti ir kada ji atsirado? Tokio Dievo termino nerasime nei Senajame
Testamente, nei Naujajame, nei Mozė, nei Kristus apie tokį Dievą nekalbėjo.
Teologijos prof. Viktoras Rimšelis rašo: "Trejybės paslaptis yra
dieviškosios gyvybės paslaptis, kuri yra už kiekvieno sukurtojo proto ribų"
(Lietuvių enciklopedija, t. XXXI, p. 434). Jeigu nėra tokio Trejybės
Dievo apreiškimo, tai kas ir kodėl tokio Dievo sampratą sukūrė? 1215 m.
Laterano IV Bažnyčios susirinkime nutarė, kad Dievas yra vienas Trejybėje:
"Tėvas neturi kilmės, Sūnus turi kilmę tik iš Tėvo, o Šv. Dvasia iš
abiejų - Tėvo ir Sūnaus" (Lietuvių enciklopedija, t. XXXI, p. 434).
Kaip matome, Trejybės kilmė nėra Dievo apreikšta, o nutarta Bažnyčios
susirinkimo rankų pakėlimu. Kitaip sakant, Bažnyčia mums Dievą sutvėrė
tokį, kokį norėjo. Ar galime būti tikri, kad garbiname tikrąjį Dievą Tėvą,
kurį Kristus apreiškė kaip Meilę? Turime du skirtingus apreiškimus: Mozės
ir Kristaus. Ir štai Bažnyčia mums davė trečią variantą, be abejonės, buvo
pagrindas ir reikalas tą naują Dievo sampratą iškelti "už kiekvieno sukurtojo
proto ribų", kaip išsireiškė prof. V. Rimšelis. Iš tikrųjų joks žmogaus
protas tokio Dievo sąvokos negali suprasti - Dievas tapo absoliučia paslaptimi,
prie kurio joks protas negali prieiti. O tada negali būti ir jokio ginčo,
nes Mozės ir Kristaus apreikšti Dievai skiriasi kaip ugnis ir vanduo. Tai
vienas motyvas. Antras motyvas yra sudėtingesnis ir reikšmingesnis Bažnyčiai
- būtent noras savo dieviškas teises įtvirtinti juridine forma:
Kristui suteikti dieviškas teises - "surišti ir išrišti" formulės
juridinę galią. Dievas ir Sūnus yra skirtingos asmenybės, Kristus negavo
iš Tėvo įgaliojimo dangaus raktus atiduoti Petrui; Kristus tik aukos Avinėlis.
Bažnyčia pasijuto neturinti formalaus įgaliojimo nuodėmes išrišti ar jas
kam sulaikyti. Šis motyvas ir privertė Bažnyčią Dievą naujai interpretuoti.
Dievas naujoje interpretacijoje pakito, būdamas vienas, tapo juridinis
asmuo trijuose asmenyse su skirtingomis funkcijomis su skirtingomis teisės
normomis. Bažnyčia sukūrė tai, ko pati negali suprasti, tačiau teologai
šią dievišką painiavą stengiasi išaiškinti ir įrodyti, kad klaidos Kristus
nepadarė, atiduodamas dangaus raktus Petrui. Čia pasinaudosiu mūsų žymaus
teologo prof. Antano Liuimos studija "Teologinė Mistinio Kristaus Kūno
Sąvoka", atspausdinta "Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo
Darbuose" (IV t.,Roma, 1961). Ten jis rašo, kad Trejybės asmenys turi ne
tik moralinių vienas kitam įsipareigojimų, bet ir teisinių prievolių kiekvienam
žmogui. Kadangi Kristus per pasiaukojimą ir kančią ant kryžiaus sutaikė
Dievą su žmonija, tai žmonija per Kristaus nuopelnus įgijo teisę į Dievo
malonę kaip į savo (turto) nuosavybę. "Iš to - jis rašo, - kiekvieno
mūsų teisė į malones, į Jo pagalbą, o Dievo pareiga jas jam (žmogui) suteikti.
Ir niekas šitų teisių negali mums atimti ar jų užginčyti" (ten pat, p. 19).
Čia, kaip matome, yra visai kita struktūra tarp Dievo ir žmonijos:
Kristus skelbė Dievo Tėvo meilę kiekvienam žmogui, o Bažnyčia skelbia Dievo
pareigą išklausyti jos reikalavimus, nes ji vienintelė kompetentinga "išrišti
ir surišti".
Evangelistas Jonas rašo: "Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip
tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų" (Jn 1,17).
Malonė reiškia gailestingumą, betgi Kristus skelbė meilę;
šios dvi sąvokos nėra identiškos. Taip iš krikščionybės išbluko artimo
ir Dievo meilė. Liturginėse apeigose Bažnyčia nutolo nuo Dievo meilės,
ji tapo dangaus ambasada ir to vieno jai užtenka, kad būtų atskirti gerieji
nuo blogųjų.
Šioje sistemoje žmogus neieško savo Dievo ir nesirūpina koks yra jo
Dievas, svarbu, koks yra finalas, svarbu gauti "išrišimą". Tad nenuostabu,
kad turime gražius idealus, bet neturime entuziazmo jų siekti ir norėti,
pasitenkiname dienos gyvenimu ir Bažnyčios autoritetu, įgytu iš Kristaus
nuopelnų. O kaip yra su Dievu Tėvu? Jis paliktas nuošalyje ir neturi teisės
kištis į išganymą. Tą pačią mintį randame Apokalipsėje - ten Dievas Tėvas
rungtynėse su Šėtonu dėl pergalės nedalyvauja.
Skaitykite ištrauką Siono kalno niekšybės (p.384-394) bei
Šėtono teologija pagal senįjį įstatymą (iš 'Nepraraskime vilties')
Vėliau bus pateikta daugiau ištraukų iš šių dviejų knygų.
Pastaba: Jei jus sudomino abi Mauragio knygos bei
Wolfenbüttelio Postilė, dėl jų įsigijimo sąlygų galite
kreiptis pasiuntę laiškelį adresu
aidas@ktl.mii.lt
Galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Daniell Quinn knyga 'Izmaelis'. Atsiliepimai
Leidyklos 'Sidabrinis trimitas' knygos
James Dobson. Gyvenimas ant ribos
Džėjus ir Lila Kuperiai. Išsigelbėjimas iš Vandenio salos
Tim Lahaye, Jerry B. Jenkins romanas "Palikti"
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Susanos istorija
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį
Elohimų alchemija
Gūgliška banalybė
