Pelė ir liūtas  (Egipto mitai)      

Vieną kartą dykumos pakrašty prie kalvų gyveno Liūtas. Jis buvo didžiausias ir stipriausias tarp savo gentainių ir visų kitų žvėrių, kurie vaikščiojo žeme, baimindamiesi jo.

Tačiau vieną dieną Liūtas išvydo Panterą, kurios kailis buvo sudraskytas ir visą kūną vagojo gilios žaizdos.
- Kas atsitiko? - paklausė jis. - Kas tai padarė? - Tai Žmogus, - atsiduso Pantera. - Nėra gudresnio už jį. Geriau niekada nepakliūti jam į rankas.

Liūtas supyko, kad gali būti toks žiaurus kitiems sutvėrimas, skriaudžiantis juos be jokios aiškios priežasties. Jis nusprendė vykti į Žmogaus medžioklę ir nuėjo į tą pusę, iš kurios pasirodė Pantera.

Po kiek laiko jis sutiko Mulą ir Arklį, pakinkytus į vieną jungą ir su dideliais geležiniais žąslais jų burnose.
- Kas taip pasielgė? - klausė jis.
- Tai Žmogus, - šie atsakė. - Jis mūsų šeimininkas. Nėra nieko gudresnio už jį, Karaliau Liūte.

Nuėjo tolyn Liūtas, dar labiau trokšdamas surasti tą žiaurųjį Žmogų, kai staiga sutiko kitą savo gentainį. Jo letenos buvo suspaustos medyje.
- Kas čia atsitiko, - klausė Liūtas. - Mane įspraudė Žmogus, - atsakė kitas Liūtas. - Jis blogis. Jis pasakė, kad gali sukurti amuletą, kuris man duos amžiną gyvenimą. Jis atvedė mane prie šio medžio ir padarė plyšį. Jis sakė, kad, jei aš įkišiu į šį plyšį leteną, jis pavers medį amuletu. Antra, ką aš žinau, - kai aš tą padariau, jis greitai išmušė pleištą ir medis sugnybė mano leteną. Tada jis sviedė saują smėlio man į akis ir nubėgo besijuokdamas. Aš mirštu šiose Žmogaus žabangose.

Liūtas įsiuto ir iš pykčio pradėjo staugti. Jis išvydo pelę, begančią skersai jo kelio ir pakėlė leteną, kad ją ištraiškytų. Tačiau pelė sucypė:
- Karaliau Liūte, aš per mažas kąsnelis tokiam kaip tu. Leisk man kvėpuoti, ir vieną dieną aš grąžinsiu skolą. Pasigailėk manęs dabar, ir aš padėsiu, kai būsi bėdoje.
Liūtas pamanė, kad tai labai kvaila ir nusijuokė. Bet kadangi pelė mažai tiko maistui, jis leido jai eiti.

Žmogus išgirdo Liūto riaumojimą ir iškasė jam skirtą duobę. Tą vakarą Liūtas toliau vaikščiojo ieškodamas Žmogaus ir įkrito į šią duobę, kurioje greitai įsipainiojo į vijoklių tinklą. Jis negalėjo pabėgti, todėl laukė, kada sugrįš Žmogus sugrįš ir užmuš jį.

Staiga jį pašaukė plonas balselis:
- Karaliau Liūte! Ar atsimenate mane? Aš atėjau tavęs gelbėti.
Maža pelytė įšoko į duobę ir ėmė graužti vijoklius. Daug laiko, visą naktį, ji graužė ir graužė. Tik prieš pat aušrą ji pergraužė paskutinį mazgą ir Liūtas pajuto, kad yra laisvas. Kartu, pelei besilaikant už jo karčių, jie iššoko iš duobės ir nubėgo tolyn nuo Žmogaus, - į dykumą, link gimtų kalvų.

Tai gi, kiekvienas turi savą jėgą; ir silpnas gali nugalėti stiprų.


Ozyrio mitas    

Pasakojimas apie Ozyrį niekur nebuvo išbaigtu pavidalu. Mus pasiekė Plutarcho pasakojimas.
Taip pat skaitykite kitaip atpasakotą šio mito versiją...

Rėją (Nut), Helijo (Ra) žmoną, pamilo Kronas (Gebas), tada Helijas prakeikė žmoną, ir paskelbė, kad ji nuo prakeiksmo nebus atleista nė vieną mėnesį. Tada Hermis (Totas), irgi pamilęs Rėją, sužaidė kauliukais su Selena ir iš jos laimėjo kiekvienos dienos 1/70 dalį, kas sudarė 5 d., kurias prijungė prie 360 d. Pirmąją papildomą dieną gimė Ozyris, o jo gimimą palydėjo balsas, skelbiantis, kad gimė didis valdovas.

Su laiku jis tapo Egipto valdovu ir pasišventė pavaldinių švietimui bei mokė žemdirbystės. Jis įvedė įstatymus ir išmokė žmones garbinti dievus. Vėliau savo kultūrinę misiją išplėtė į kitas šalis. Jam nesant, žmona Izidė taip gerai valdė šalį, kad Taifūnas (Setas) niekaip negalėjo jam pakenkti.

Ozyriui grįžus, Taifūnas su 72 bendrininkais ir Etiopijos valdove Aso1) surengė sąmokslą . Jis sužinojo Ozyrio išmatavimus, pagamino gražią dėžę, atneštą į puotos salę, ir gudrumu privertė Ozyrį atsigulti į tą dėžę. Dėžė buvo uždaryta ir įmesta į Nilą. Izidė prašo Ra pagalbos Tai įvyko 28-ais Ozyrio valdymo metais. Pirmuoju tai sužinojusiu buvo Panas arba Satyras, gyvenęs prie Panopolio2). Galiausiai žinia pasiekė Izidę, tuo metu Kopte3). Ji nusikirpo plaukų sruogą, apsirėdė gedulo drabužiais ir išvyko ieškoti vyro. Paieškų metu ji sužinojo, kad Ozyris suartėjo su jos seserimi Neftide ir jiems gimė Anubis. Su šunimis Izidė susekė kūdikį ir ėmė juo rūpintis, kad išauklėtų sau gynėją. Netrukus Izidė sužinojo, kad dėžę jūros bangos išmetė prie Biblo4), kur ji įstrigo tarp eglūno (tamarix) šakų. Su laiku medis išaugo taip, kad dėžė atsidūrė jo kamiene. To rajono valdytojas įsakė nukirsti medį ir iš jo pagaminti atramą savo namo stogui.

Tada Izidė atvyko į Biblą, pateko į rūmus ir tapo vieno valdytojo sūnų maitintoja. Tačiau vietoj krūties ji kūdikiui duodavo žįsti savo pirštą ir kasnakt jo kūną kišo į ugnį, kad užgrūdintų kūną, o pati tuo metu virsdavo kregžde ir apraudodavo savo likimą. Tačiau kartą motina pamatė sūnų ugnyje, suriko ir taip sutrukdė jam gauti nemirtingumą. Izidė valdovei papasakojo savo istoriją ir išprašė stogą remiantį stulpą. Ji jį perkirto, ištraukė dėžę ir taip ėmė raudoti, kad vienas valdytojo vaikų numirė iš baimės. Tada Izidė laivu parplukdė dėžę į Egiptą, kur atidarė dėžę ir apkabino vyro kūną. Buto mieste ji pastojo nuo mirusio vyro ir pagimdė Horą.

Tačiau vieną naktį Taifūnas, medžiojęs per mėnesieną tame krašte, rado dėžę ir atpažinęs jame buvusį kūną, sukapojo į 14 gabalų ir išmėtė po visa šalį. Tai išgirdusi Izidė paėmė valtį iš papiruso, augalą, kurio nepakenčia krokodilai, ir nuplaukė upe rinkdama Ozyrio kūno dalis. Kur ji rasdavo kokią dalį, ten įrengdavo kapą. Kai Horas užaugo ir gavo Ozyrio, grįžusio išį anapusinio pasaulio, palaiminimą, jis iškvietė į mūšį Taifūnas. Daug dienų truko jo kova, kol Taifūnas pateko į nelaisvę. Tačiau Izidė paleido belaisvį. Supykęs Horas nuo jos galvos nuplėšė karališką diademą, tačiau Totas jai atnešė karvės galvos formos šalmą. Kituose dviejuose Horo mūšiuose su Setu pergalė atiteko Horui.

Per Ozyrio kančias ir mirtį egiptiečiai tikėjosi gauti kūnišką atgimimą pasikeitusiame ir tobulesniame kūne. Todėl ir mirusieji tekstuose tapatinti su Ozyriu. Kaip amžinai gyvas Ozyris, taip ir tikisi amžinai gyventi; jei mirs Ozyris, mirs ir jie.


Paaiškinimai

1) Aso (kitaip Thueri) - teisingumo deivė ir Etiopijos karalienė. Ji yra pietų vėjo, pučiančio iš Etiopijos, personifikacija. Pučiančio kartu su khamsinu nešamas smėlis duoda tos pasakojimo dalies paaiškinimą, kurioje Neftidė lydi savo baisųjį vyrą (Taifūną-Setą).

2) Panopolis ( Achmimas) - miestas vidurio Egipte, Nilo dešiniajame krante, 4 km nuo Suhago. Kūrėsi 3 tūkstm. pr.m.e., buvo Aukštutinio Egipto nomo (Mino) sostine ir buvo vadinamas Ipu, Apu ir Khent-min. Jame buvo garbinamas vaisingumo dievas Minas. Graikams jis buvo Panopolis arba Chemisas.

3) Koptas (Kiftas) – nedidelis miestas rytiniame Nilo krante, 43 km šiauriau Liuksoro. Senovės Egipte vadintas Gebtu ir buvo svarbiu prekybiniu, politiniu ir religiniu centru. Jo dievu buvo dangaus dievas Minas, kurio simboliu buvo žaibas; vėliau imtas tapatinti su Horu kaip Minas-Horas. Osmanų imperijos sugriautas 16 a.

4) Biblas (Džubailis) - miestas vakarų Libane, Viduržemio jūros pakrantėje, 32 km į šiaurę nuo Beiruto. Kūrėsi 3 tūkstm. pr.m.e. kaip finikiečių uostas, intensyviai prekiavęs su Egiptu. Į Egiptą per jį vežtas papirusas, kuris vadintas biblos.

Papildomai skaitykite:
Egipto dievai
Abido malūnsparnis
Egipto Mirusiųjų knyga
Zep Tepi: pirmasis laikas
Egipto pasaulio tvėrimas
Apie Egipto „Mirusiųjų knygą“
Egiptietiška Betliejaus žvaigždė
Sfinksas: gal tai jau buvo?
Ka ir Ba - dvasia ir siela
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
Nubija ir jos istorija
Piramidžių mistika
Mitologijos skiltis
Vartiklis