Žanas-Pjeras Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?

Siekiant išeiti iš Aleksandrijos stiliaus1) ribų, dalis vakarų buržuazinės visuomenės pagimdė iki tol negirdėtą dalyką – avangardinę kultūrą. Rai tapo įmanoma dėl ypatingo dėmesio istorijos atžvilgiu – arba, tarkim tiksliau, naujam kritiniam visuomenės supratimui, istoriniam kriticizmui.   Klemensas Grinbergas

Avangardai priklauso praeičiai. Rizikuodamas pasirodyti paradoksaliu, pradėsiu nuo nagrinėjimo sąlygų, palankių diskusijoms apie „pabaigos“ problematiką ir, tuo pačiu, jos teigimui. Kartu šios sąlygos išjudina pagrindus, tarnavusius šiuolaikybės, laikomos jau pabaigta istorija, sukūrimui.

Akivaizdu, kad avangardų pabaiga sutampa su meta-naratyvų3) dingimu. Tiksliau, ji nulemta pasirodymu meno, atsisakiusio nuo originalumo reikalavimų tikrosios prasmės4) ieškojimo prasme; meno, liovusio save identifikuoti begalinėse paieškose tikslų5), viršijančių tiek naudojamų meninių kodų, tiek ir kodų, formuojančių jo socialines ir intelektualines sąlygas, galimybes. Prielaidos, maitinusios „postmoderno“ arba „meno po meno pabaigos“6) idėjas skamba unisonu su tomis, kurios aršiausiai kritikuoja „šiuolaikybės projektą“7)

Atvertų galimybių horizontas keičiamas ko-galimybių lauku, kaip istorijoje, suprantamoje kaip pabaigtą. Deni Riu gana tiksliai apibūdina šią situaciją knygoje „Kas yra šiuolaikinis menas?“8): „Šiuolaikybei ypatingai būdinga be paliovos atmesti labiausiai nusistovėjusius meno apibrėžimus, paremtus praeities, kad ir nesenos, kūrinių tyrinėjimu“. Svarbu, kad sekantį periodą dažnai pripažįstamas kokio nors meno apibrėžimo pagrįstumas, ir vėl kuriamos sąlygos, palankios tokio tipo apibrėžimams9). Šios situacijos simptomą galima įžvelgti ir tame, kaip meno apibrėžimų paieškas pakeitė klausimai, apibūdinę analitinės estetikos pradžią, ir pačioje debatų, kuriuos sukėlė šiuolaikinis menas, prigimtimi10).

1. Meno pabaiga ir avangardai

Greičiausiai, pirmąkart idėja apie tai, kad menas privalo turėti savo tikslą (ir pabaigą), aukščiausią išraišką rado Hėgelio filosofijoje, atitinkamai pagal jo istorijos sampratą. Toje pat idėjoje, vėl tapusiai aktualia dabar, tik dalinai išryškintos dvi mintys, ją sudarantys pas Hėgelį. Viena jų pagrindžia teleologiją, kur meno tikslingumas viršijamas religijos, o tada – ir filosofijos, o kita, derant su teleologijos pobūdžiu, menui nustato ribą. Menas taip virsta praeities figūra. Hėgelio istorijos samprata atitiko vieną šiuolaikinio meno ir avangardų charakteristikų: ji kvietė progresui, atviram ateičiai ir derėjo su inovacijos reiškiniu, pirmenybę atiduodant priimtinumo atitrūkimui - dialektinei aukščiausiu lygiu išraiškai – iš anksto patvirtinant radikaliausius jos aspektus, savais laikant Kristaus žodžius: „leisti negyviems laidoti savo mirusiuosius“11) Avant Garde

Skirtingai nuo to, kokią išvadą šiandien norėtų padaryti šios idėjos pagrindu, iš jos neseka menas, kuris, atsisakęs istorinės misijos, išlaikytų savo pozicijas poistorinėje perspektyvoje12). Kitais žodžiais, hegelizmas, nors ir suvaidino svarbų vaidmenį tame kaip, pradedant 19 a., atitrūkimo idėja įsikūrė intelektualiame ir meniniame peizaže, pilnai nepadeda apžvelgti sąlygas, palankias modernizmo atsiradimui. Kaip „meta-naratyvas“ jis buvo šiuolaikybės atiduotas apmokėjimui ateičiai ir, gali būti, padėjo santykiniam praeities nuvertinimui. To liudijimas – Malevičiaus deklaracijos: „Šiuolaikybės novatoriai privalo sukurti naują epochą. Tokią, kad nė vienu šonkauliu nesiliestų prie senos“13); dadaistinis užtaisas išsivadavimo mene nuo visko, kas nesusiję su menu14). Tokiu būdu, darosi pastebimu vaidmuo, nuo šiol skirtas kalbai tam, kad pažymėtų atitrūkimus, skelbiamus pačiame mene15).

Tačiau priimdama atotrūkių paskelbimo istorijos pabaigą, pateikdama ją „meta-naratyvo“, kurį galima būtų perskaityti tik tarp eilučių, pavyzdžiu, meno „pabaigos“ teorijos susipynė į istorijos logiką, nuo kurios jos, vis tik, norėjosi atsiriboti.

Kaip pažymėjo Rozalinda Kraus, avangardai parodė esą prisidėję prie tos istorijos idėjos, kuri, įteisinusi jų originalumo kultą, turėjo neišvengiamai atvesti į tikslo, vėl įtraukusį juos į kažką panašaus į naratyvą, įgyvendinimą. Panašus pasakojimas, vieną kartą pasibaigęs, galėjo tik patvirtinti istoriškumo principą kaip praeities, tuo pat matu kaip ir dabarties, paaiškinimo principą: „bet koks šiuolaikinio meno perskaitymas anksčiau ar vėliau susiduria su būtinybe kreiptis į Manė ir sukilti prieš istorinę dailę [ .. ] Šis naratyvo tipas išsiskiria ypatingu nesavarankiškumu: jis sudarytas iš momento, kai istorija netenka prologo tai kronikai, kai istorijos samprata lieka viena gyvybingiausių. Išimta kaip vertybių šaltinis, istorija išliko, vis tik, šiuolaikinio meno analuose kaip prasmės, ir tuo pačiu, paaiškinimo šaltinis. Dabar prasmė tampa praeities koeficientu, o paaiškinimas įsirašo į istorinį modelį“16).

Interpretacija, leidusi Grinbergui kvazikantiška dvasia Manė vardu pasveikinti kritinio meno santykio su savimi atradimą, yra praktiškai tos pačios prigimties, kuri atvedė Artūrą Danto prie galimybės Andy Warhol‘o kūrinyje išvysti istorijos užsibaigimą, likus be viso, kas iki tol sudarė jos pagrindinį pateisinimą17). Meta-naratyvų „mirties“ epocha, paskelbusi istorijos pabaigą, tuo pat metu atveda prie istoriškumo, kurio pagrindu avangardai siekė pasiekti radikalų atitrūkimą, principo ir supratimo įtvirtinimo.

Meną meno pabaigos ir postmoderno meną galima nagrinėti ir kaip diagnozę, ir kaip akivaizdžią emancipaciją. Jie, atrodytų, nurodo situacijos pasikeitimą ir kitų avangardų poreikio suvokimą, tačiau paveldi sampratą apie istoriškumą, išlaikantį juos nelaisvėje18).

Gali būti, ši samprata ir atsakinga už įsitikinimus, skelbiančius pabaigos neišvengiamumą ir atimančius prasmę iš visko, nuo ko jie tuo pačiu atsisakė? Avangardo originalumas, anot Rozalindos Kraus, buvo sumanytas kaip radikalus pari, pradedantis istoriją nuo nulio ir jos praeitį pateikiantis kaip švarų lapą. Ta prasme ji charakterizavo ir kitus istorijos pradėjimus, pagrįstus revoliucine paradigma. Kai Malevičius naujojoje Rusijoje šlovino „politinio gyvenimo centrą“, „krūtinę, į kurią sutrupa visa Valstybės, sukurtos senais principais, galybė“19) arba kai Hansas Richteris minėjo „misijas“: „kiekvieno žmogaus ‚misijos‘: sukilti prieš neteisybę, prieš nežmoniškumą mumyse pačiuose, kiekviename individe nuo gimimo iki mirties, prieš nehumaniškumo pasekmes: banalumą, karą, konformizmą, šovinizmą, naftą ir keptą viščiuką su bulvytėmis fri“; jie vienoje idėjoje apjungė menininko savarankiškumą, laisvę sutraukyti visas grandines, tame tarpe ir meno, naujų pradėjimų galimybes. Jie sekė istorijos, kuri buvo savo pačios pateisinimu, idėja – ir ėmė priemones, būdingas autonominio meno idėjai, tačiau jiems rašant pirmus pasakojimo puslapius, skelbusio meno tikslą, o kartu su tuo, matyt, ir jo pabaigą, tai ta meno ar jį atspindinčios dvasios „pabaiga“, jiems neatrodė mirtimi iš išsekimo. Jie buvo solidarūs su istorijos priešpastatymu priešistorei, kaip pas Marksą. Tačiau, kaip Marksui, taip ir revoliucijos mąstytojams, ši „istorija“ privalėjo atrodyti vienintele ir autentiška pradžia.

Kitaip sakant, tarp istorijos sampratos, palaikančios avangardus, ir istoriškumo tipo, į kurį juos nori paslėpti postmodernas, yra distancija, skirianti „pabaigą“, kuri privalėtų turėti „pradžios“ vertybę, ir „pabaigą“, išlaikančią visus šios istorijos įvykius laike po jos užbaigimo. Apie tai liudija faktas, kad įvykiai sumanyti pagrindu meno, ignoruojančio savo socialinį, institucinį ar politinį pavidalus. Kaip pastebėjo Raineris Rošlicas dėl Adorno20, „istorijos pabaigos“ ir avangardų mąstytojai nepakankamai įvertino „‘meno instituto‘ ir meno reintegracijos į kasdieninį gyvenimą avangardinę kritiką“21.

Aišku, kad toks projektas vargiai pritrauks tuos, kurie avangardą tapatina su neigimo galybe. Ir, iš to požiūrio taško, „avangardų pabaiga“ gali atrodyti kaip pralaimėjimas, pasireiškiantis ne tik atpažįstamais postmoderno bruožais, bet ir šiuolaikinio meno pavidalu, kuriame pagrindiniai pralaimėjimo bruožai yra greta atnaujinto meninės autonomijos koncepto rėmuose. Neatskiriamumo problema, paliesta Artūro Danto tekstuose, taip pat yra pralaimėjimo ženklu. Šioje situacijoje būtina nustatyti ribą, einančią tarp meno ir ne-meno, kuri nuolatinių perėjimų ir persitvarkymų sąlygomis palieka nuošalyje negatyvius ir nuospaudas pritrynusius priedėlius „ne“ ir „anti“22), kaip ir socialinio konteksto veiksnius, o tiksliau, ekonominio ar politinio. Kaip ir hegelizme, „pabaiga“ yra kartu ir kapituliacija23.

Tokio supratimo sėkmė priklauso, iš dalies, nuo šiuolaikinio meno būklės ir remiasi jausmais, Muzilio aprašytais „Žmoguje be savybių“, istorijos, judančios į priekį kupranugario greičiu, pavidalu24). Muzilis nesidomėjo dėsningumais, kurie galėjo išryškinti kažką bendra praeičiai, dabarčiai ir ateičiai, o kėlė paties istorijos, istorinio naratyvo ir didžiųjų įvykių pateikimo klausimą. Iš to požiūrio taško „pabaigos“ filosofija veikia savo pirmtakų dvasia, nors kiek ir kitaip. paskelbę, kaip atradimą, isporijos pabaigą, jie vis tiek suformuoja istorijos pateikimą, jos nepakeitę kita idėja. Istorija, kurią bandė pavaizduoti Muzilis, nebuvo sudaryta iš meta-naratyvų, neužsiėmė pagrindinių priežasčių paieška – ją būtų galima perteikti pasinaudojus, pavyzdžiui, dujš mechanika ar tvarkos ir betvarkės problematika. Postmodernas. Gali būti, padarė galą meta-naratyvams, tačiau jo mąstytojai įtvirtino schemą ir, tam tikru laipsniu, jo išskirtinumą.

Išvada, kurią padarėme, kaltinama ne vien filosofija; prie jos veda ir meno interpretacijos, atspindinčios priešingą požiūrio tašką. Avangardų istorija, parodydama situacijos dviprasmiškumą, išryįkina sąlygas, skatinančias dabartinį rezultatą.

Įsitikinimai ir lozungai, priskiriami šiai istorijai, nebūtų įmanomi be sąlygų, susiklosčiusių dar romantizme, kaip ir be socialinių ir institucinių struktūrų, kurių pagalba formavosi 19 a. menininko statusas. Autonomija, išreiškianti jų pagrindinę idėją, buvo prie ištakų dvilypumo tarp nuo gyvenimo atskirto meno ir į gyvenimą nukreipto meno; meno, orientuoto į save ir, iš kitos pusės, - radikaliausių ir giliausių socialinių ir politinių atitrūkimų. Tai paskatino Hansą Richterį pareikšti: „Bakuninas ir jo anarchistai-nihilistai sukūrė judėjimą, tapusį socialiniu, politiniu ir ekonominiu; tai kodėl gi ne meniniu?“25) Tai yra pagrindinė avangardo sudedamoji, tačiau jo lozungai apie emancipaciją nenumatė išsivadavimo nei nuo meno autonomijos dvilypumo, nei jos kritinės jėgos teigimo ar jos atsisakymo alternatyvos, pašalinančio atitrūkimą tarp meno ir gyvenimo. Grynumo idealas, būdingas abstrakcijai arba meno menui, atsigręžia dadaistų radikalumu ir meno ištakų paieškomis26). Prieš mus du bohemos veidai, atspausti intelektualaus, filosofinio ir meninio gyvenimo įvykiais, - jie įkūnija autonomijos reikalaujančios opozicijos figūras27).

Jų ambivalentiškumas, kaip ir mūsų meno ir jos sampratos dvilypumas, patarnavo sociologine ir ideologine medžiaga naratyvams, kur postmoderno filosofijų paskutiniame puslapyje yra meno ir avangardų pabaigos parašai. Tačiau mūsų klausimai liečia ne tik panašių naratyvų teisėtumą, bet ir šiuolaikinio meno ir jo ryšių su kultūra.

2. Menas ir masinė kultūra

1939 m. straipsnyje „Avangardas ir kičas“ Klemensas Grinbergas nusakė grėsmę, nurodančią, iš įvairių požiūrio taškų, aktualią santykių tarp meno ir kultūros būseną. Adorno pažymėto „kičo“ vystymasis šiandien pasireiškia tose meno ir masinės kultūros tendencijose, kurios, Grinbergo požiūriu, izoliavo avangardo meną nuo gerokai platesnio reiškinio, sukurto iš „masėms skirtų komercinių menų ir literatūros, su jiems būdinga koloristika, žurnalų viršeliais, iliustracijomis, reklama, skaitalu, komiksais, pop-muzika, šokiais pagal įrašus, Holivudo filmais ir t.t. ir pan.“. Tai netaikoma kitai Grinbergo diagnozei: „Milžiniški pelnai, gaunami kičo, yra pagundos šaltiniu pačiam avangardui, kurio atstovai ne visada priešinasi tai pagundai. Šlovės trokštantys rašytojai ir menininkai spaudžiant kičui modifikuoja savo darbus, o tai ir pilnai paklūsta kičui. Ir tada kyla liūdinantys ribiniai atvejai kaip kad populiaraus romanisto Simenono knygos Prancūzijoje ir Steinbeko iš JAV. Bet kuriuo, grynasis rezultatas visada kenkia tikrajai kultūrai“.

Avant Garde Grinbergo analizėje stebina tai, kad daugiau kaip per 20 m. prieš šešiasdešimtuosius, jis ne tik nujautė avangardų pabaigą, bet ir numatė situaciją, kurią vėliau paskelbta avangardų mirtis, atrodo, galutinai ratifikavo. Menas jau negali būti realia alternatyva paplitusiai kultūros komercializacijai, nes nepajėgia nuo jos gintis savo ateities numatymo negalimumo sąlygomis, kaip teigia Danto teorija. Panašioje ateityje meno atotrūkiai pasireikštų dar aštriau. Avangardinės kritikos nebuvimas, senųjų vertybių integracija rinkoje dar stipriau parodo prasmę to fakto, kad menininkas vis labiau paklūsta komisarui, ir todėl ne jo paties išsakomom formom bei reikalavimam28.

Štai kodėl menas po meno pabaigos ne tiesiog netekęs savo ankstesnių spyruoklių. Taip pat, kaip ir paskelbta istorijos pabaiga, jis tegali būti konsensuso menu, net jei gali nustebinti vienos ir elitiškumo formų sujungimu su vienu iš istorinių avangardo šaltinių29. Grinbergas buvo teisus, pažymėdamas, kad avangardo menas maitinosi tomis galimybėmis, kurios galėjo būti jam suteiktos tik privilegijuotų ir, kartu, sugėdytojų klasių. Pagrindinės menininko paradoksalios sąlygos pusės, jo santykis su buržuazija pakankamai aprašyti, kad apie tai vertėtų kalbėti vėl. Mes galim pamatyti, kad šio santykio modifikacijos buvo apmokėtos, plačiąja prasme, kritikos, kuri avangardų atveju nusitęsė gerokai plačiau nei paprastas meninių kodų aptarimas, funkcijos susilpnėjimu. Dadaizmas yra kartu ir tuo ryškiu pavyzdžiu, įkūnijančiu dvilypumą, kuriuo pažymėtos daugelis avangardinių praktikų. Hansas Richteris laikė avangardo judėjimu būtinybe išsivaduoti nuo visa, kas ne svarbiausia. Ši tendencija, aiškiai būdinga ir tokiems menininkams kaip Malevičius ir Kandinskis, keistu būdu derinasi su pastoviu noru išmesti už borto visa, kas galėtų nors kaip nors susieti atotrūkio praktikas su iš anksto nustatytu meno konceptu. Iš šio požiūrio taško, dadaistinis anti- menas mažai sako apie suderintos pradžios, kuri galėtų galutinai jį įrašyti į padorią istoriją ar prijaukintų kontrastų žaidimą, paieškas. Ar ši pamoka yra pamoka visiems, kas bando įsprausti meną į apibrėžimo rėmus? Jei „meno klausimas“ – priešingai palyginamiems kūrinių privalumais visoje jų įvairovėje – sukūrė šiuolaikybės idealus, tai jis niekada neįgavo postmoderno meno apibrėžimo problemos formos, Artūro Danto interpretacijoje, atitinkamai su meno pabaigos, meno ir ne-meno paradigma30. Reikia pažymėti svarbų skirtumą, susijusį su dalelės „ne“ prasme abiem atvejais, atsisakymo jėgos prasmės, iš vienos pusės, ir paprastos kontrasto pozicijos šachmatų lentoje, kurios langeliai nuo dabar gali būti suskaičiuoti, prasmės. Su šituo stipriai susiję kritikos, o taip pat meno kritinės prasmės problemos. Avangardo menas iššaukė avangardistinę kritiką, kurios įsipareigojimai buvo tiek laisvi nuo institutų, kiek ir pats menas. Postmoderno menas, „meno pabaigos“ menas pakerpa sparnus kritikai, pasmerkdamas ją pagalbiniam, jei ne, tarkim, tarnybiniam vertinimų instancijų, pateikiamų meno centrų, muziejų ir, plačiau, institutų, atgaminimų vaidmeniui31).

Sutelkę dėmesį, kaip tai buvo ne kartą, į mitą apie meno ištakas, avangardai pamaitindavo iliuziją, kuri atvesdavo juos, prieš jų valią, prie to idealo, nuo kurio jie visaip atsisakinėdavo. Tuo pat metu jie aplink save brėžė ribą, kurią turėjo nubrėžti pati estetika atsidėkodama už įnešimą jos sociumu į diferencinį lauką, adaptuotą išskyrimų politikai šiuolaikinėse visuomenėse32. Tačiau, kadangi niekas niekada nebūna paprastu, jie tokiu būdu gynė neigimo, kuriam lieka pavaldi tikroji kritika, sugebėjimą. Įvairiose versijose meninė autonomija yra pagrindine to neigimo sugebėjimo dalimi, ir net jei ji gali įgauti meno menui ar panašių ideologijų išvaizdą, ji vis tik nėra sąlyga, kurios rezultate menas išsaugo laisvę ir savo kritinę galią, kaip laikė ir Adorno, ir Burdjė.

Ar tikrai „meno pabaiga“ atžymėjo ir jo autonomijos pabaigą? 20 a. mene meno ir gyvenimo atskyrimas tapo įvairių ir kontrastingų įverčių objektu. Noras pašalinti prarają tarp jų priklauso – tiek pat kaip ir priešingas polinkis: ištakų meno – šiuolaikybės logikai. Meno pabaigos menas pasirašo, matyt, jo dvigubą likvidaciją: ji palieka vietos svarbioms alternatyvoms, pro kurias sunku praeiti abejingai.

Avangardo mene atotrūkis paprastai turi dvigubą, meninę ir socialinę ar politinę reikšmę. Laukiama meno ir avangardo mirtis pakeičia atotrūkį ir prievartos , kurie buvo vieninteliais skirtumais nepriklausomai nuo laiko ir neatsižvelgė į privilegijų struktūras. Pasekmėje tampa įmanoma meno, kuris skatina elitarizmo kristalizaciją, už ką epizodiškai kaltinamas šiuolaikinis menas (nors elitarizmą galima laikyti avangardų pabaigos produkcija), socialinio-politinio pobūdžio neutralizacija33. Galima užduoti klausimą, ar nėra ta neutralizacija šiuolaikinėje situacijoje viena pagrindinių nuolat pasikartojančių meno pabaigos temų. Modernistinio judėjimo logika, tuo pavidalu, kuriuo ją galima schematiškai pateikti, buvo atvira inovacijoms, niekas negalėjo to sutrukdyti. Su gyvenimo susijusio meno idėja galėjo atgimti, jei nebūtų pasirašiusi sau mirties nuosprendžio. Postmoderno mene negalimas joks atotrūkis, kuria nebūtų numatytas iš anksto. Taigi ši idėja pasiekia ribą tik persikeliant, o ne atotrūkyje ar neigime. Gali būti, būtent tokiu būdu būtina interpretuoti bandymus, kuriuos ji paliko šalyje. Šie bandymai yra, pagal mane, dviejų formų: socialinės ir politinės formos, kuri meno klausimą perkelia į neapibrėžtą aplinką, bei ironinę formą, labiau individualią, ir tai pat laisvesnę postmoderno kalbos atžvilgiu.

Modernizmo menas menininkui kėlė patikimumo išblaškymo, kurio formos tokios pat įvairios, kaip kad dažnai užmirštamos grupės ir judėjimai, uždavinį34). Šiame kontekste anti-menas išėjo toli už tų rėmų, kuriuose buvo iki šiol ir kuriuose meno istorija, kaip šventoji istorija, jį palaikė. Meno kritiko Nikolės Burrio bandymai, surinkti po „tarpusavio sąveikos estetika“ savaip iliustruoja šią pertekliaus formą. Menas jau senai ušėjo iš dirbtuvių ir muziejų. Kokias perspektyvas jis gali pasiūlyti, pranikdamas į socialinę sferą, atnaujindamas ryšius su moraliniais ir utopiniais siekiais, urie miglotai derinasi su komunotarizmo ar alterglobalizmo alternatyvomis? Gali būti, kad toks menas ir tokia „estetika“ neturi kitokios vertybes išskyrus simptomo vertybę. Būdinga, kad ją galima būtų rekomenduoti, kai daro Nikolė Burrio, kad postmoderno ideologija būtų apkaltinta istorijos išeikvojimu. Gali būti, kad tam tikslui istorijos sąvokos panaudojimu tarytum padaromas šuolis atgal, kas įamžina istorizmą, nuo kurio mūsų analizė ir vertinimai taip ir nepajėgė galutinai išsivaduoti36). Tame taip pat galima pamatyti vieną iš avangardo pabaigos variantų, išnykimo variantą, kuris socialiai atliktų meno neigimą ir kultūrinę integraciją laiko dvasioje, o taip pat būdą kaip paskelbti motyvacijų, kurioms iki šiol pakluso mūsų analizė, atsitiktinumą. Šios abejonės nepanaikina, vienok, galimybės jumorui ir ironijai tuo būdingu pavidalu, kaip jie pateikti pas menininkus, iš jų kuriančių savo meną. Jų kūriniai priklauso kitai istorijai, kitai menininkų ir rašytojų genealogijai kaip kat Žarri ar Brissė37), taip retai cituojamų net avangardams skirtose knygose ir kataloguose. Tokių menininkų kaip Dominiči kūriniai yra ryškus to pavyzdys38). Ši „kita istorija“, nepaveldima tiesiogiai, o suausta iš to, ką Vitgenšteinas vadina „šeimos panašumu“, ir turi mažai bendra su socialiniu meno pašaukimu, įtraukiant tas formas, kai jis kuo aštriausiai išjuokia mūsų kultūrinius ir socialinius standartus , kaip pas Polą MakKarti ar Maiką Kelli. Mišelis Fuko mokė, kad egzistuoja nuslėptos istorijos, išoriškai antrinės, iš kurių ir nuausta avangardo istorijair pasakojimą apie kurią, galbūt, reikėtų pavesti „idiotui“39). „Avangardų pabaiga“ nenusinešė tų istorijų su savimi, o paskelbta meno pabaiga jas paprasčiausiai ignoravo40).

3. Apibrėžimai

Nėra ir negali būti meninio judėjimo be noro pasireikšti. Viešas meninių praktikų ir kūrinių pobūdis daro juos susilietusius su tomis ypatybėmis, pagal kurias juos pripažino socialiniame ir kultūriniame kontekste. Kritika, maniestai, diskursas ar filosofinė analizė lygiai vienodai reiškia įvairius pavidalus, kurie privalo būti įrašyti į kontrastinį normų lauką, iš kurio jie pasirodė pasauliui41). Diskurso tipas, įsivyravęs avangardo pelenuose, nors ir pateikiantis save už iliuzijų pabaigos epochos diskursą, patemka į bentros taisyklės zoną. Jis patvirtina dalykų būklę, pats savo esme būdamas istorišku, ir niekas neatsakys į klausimą, iki kokio momento laikyti, ar jis savyje turi kaip tradiciją laikomo meno pabaigą ar ištakas.

Svarbų patvirtinimo proceso elementą sudaro pastangos duoti apibrėžimą. Panašios pastangos nepaliaudavo gaivinti tas filosofijas, kurios pradedant 18 a. naudojo meno konceptą specifiniams tikslams. Būdinga, kad analitinė filosofija atskleidė šią temą ne taip seniai, postmoderno teorijų atsiradimo laikotarpiu, ir net jei jiems nieko neįsipareigojus, ji palaikė laukiamus meno apibrėžimus ir skirtumus, kurie buvo išskirti ankstesnėje fazėje, kur viešpatavo kiti tikėjimai ir ambicijos, labiau prisitaikę menui, tapusiam, atrodo, visai nepriimtinu42). Kaip tai dažnai būna mene, tikrovė niekada nesusikuria iš vienos detalės; ideologija tik maskuoja kontrastus ir įtampą tarp jų. Meno apibrėžimo beviltiškumo pripažinimas pas tokius filosofus kaip Gudmenas arba neovitgenšteiniškume sutampa, galbūt, laike su paskutiniu avangardų atodūsiu ir diskursais, kurie, kaip patvirtina Grinbergo pozicija, prisotina meninį lauką imanentine jam teleologija, būdinga kiekvienam menų, apimant, Kanto pavyzdžiu, savikritikos struktūrą, ketinančiai nukreipti visus menus link pilnos savimonės pasiekimo. Pas Grinbergą avangardo idėja nenagrinėta atskirai nuo savęs pasiteisinimo, ir kiekvienas menas turėjo savo definicijų principą. Grinbergas norėjo rasti jame autonomijos garantiją santykyje su kultūra ir ta komercializacija, dėl kurios pasekmių jis gailėjosi. Vėlesnė 60-ųjų metų istorija parodė, kad jis buvo neteisus. Tuo labiau ši istorija pramynė kelią prie „pabaigos“ suvokimo, neišvedamo pats iš savęs; vėl kreipiąsis prie apibrėžimo paieškų, jis pagimdė meno, pašaukto į istorijos pabaigos paskelbimo liudininkus.

Avant Garde Laikotarpis, betarpiškai esantis prieš tą avangardų periodą, galėjo būti suprastas tuo pačiu metu ir kaip pirmapradžio meno tyrumo paieškos, ir kaip siekis atskleisti meną, nepriešpastatytą gyvenimui. Pop-artas, minimalizmas, konceptualusis menas ne iki tokio laipsnio svetimi šiai alternatyvai, kad jų nebūtų galima į ten įtraukti. Jie, gali būti, pasisakė prieš, laikydami, kad juos laiko šaltiniu apreiškimo, nušviečiančio atvirkštine tvarka ankstesnius istorijos, prie kurios juos ir priskylė, epizodus. Sąlygos, kurioms esant tai vyko, nėra abejingos avangardų ir meno pabaigų sutapimo fakto supratimui.

Anot meno istorijos koncepcijos, atsisakiusios nuo bet kokio tipo teleologijų, reikšmingu tampa bet koks jos įvykis. Koks bebūtų avangardinio judėjimo originalumas, jis liudija tik pats už save. jeigu, kaip tai laiko Danto, Anri Warhol‘o kūryba burėjo apreiškimo efektą, ir pats Artūras Danto nusprendė, kad jį įpareigojo apšviesti istoriją, kuri nieko tam neprašė, tai esant retrospektyvios prasmės, turėsiančios tapti jos išpildymu, įdėjimo į istoriją sąlygai. Priešinga nuomonė aiškiai išreikšta tame, kaip dabar Danto remiasi Hėgeliu. Hėgelio filosofija dėl priežasčių, kurios glūdi tik jo ambicijose, neišvengiamai sekė tuo, kad iš šiuolaikinės Valstybės – tuo dažnai kaltinta – padarytų Dvasios, apgaubiančios ją savo gelmėse, odisėjos įminimą. Tokia sąlyga, prie kurios filosofija gali iškelti tikslą apimti dalyką, kurį rengėsi pasiekti: pademonstruoti jame vidujai glūdinčią pabaigą (tikslą)! Avangardų ir „meno pabaigos“ mintys gali pasirodyti kuklesnėmis. Nuo to jos ne mažiau pavaldžios analogiškai schemai: sujungti gijomis istorijos, kurių supratimas gali vykti tik atbuline tvarka, projekcijas, žyminčias žmogaus investicijas laike. Meno pabaiga nebūtų meno pabaiga, jei šis veiksmo tipas nepateiktų savęs tuo, kuo jis yra: pasakojimas, istorijos pasakojimo maniera, kuri, atsakant į kai kuriuos mūsų klausimus, ne mažiau panaši į stebuklingos lazdelės mostelėjimą, pažymintį švytinčiu ir blizgančiu brūkšniu numatančiu bendrą įvykių, kuriuos ketinta į ten integruoti, vardiklį. Taip išnagrinėta gausa (turima omenyje meninių praktikų heterogenetiškumas, ribų, kuriomis juos, matyt, supa skaidrumas) vyksta kitoje scenoje, nei susidorojimų ir konfliktų, kuriuos tarsi išskyrė iš bendrosios teleologijos, scena; pripažinimo be privilegijų ir išimčių, kuriuose galima pamatyti priešybę lygybės principams, skelbiamiems bendra komercializacija, scena.

Išvados

Avangardų pabaiga ir įsitikinimai, kuriems daugeliu atvejų mes irgi pritariam, turi tokią pat simptomo vertybę kaip ir faktai, sudarantys jų priešybę; tame pasireiškia išraiška kai kurių pagrindinių nesusipratimų, pagrįstų galimybėmis, neretai imamomis kaip išskirtinėmis ten, kur visai galima įsivaizduoti ir kitas, bei suteikti ontologinę reikšmę kitiems įsitikinimams, atitinkamai su tuo, kas padeda mums suprasti ir priimti mūsų nuožiūroje turimas sąvokas43). Norėdami išskirti vieną iš pasakojimų tipų, kuriam dėkingi mūsų analizės instrumentais, neišvengiamai sukeliam pavojui tokio tipo nesusipratimus. Tuo mes ignoruojame ne tik kontrastus, būdingus mūsų, duotai meno situacijai, bet ir antrą ar užpakalinį planą to, kad egzistuojanti situacija mene nedelsiant iškyla mūsų žvilgsniui. Avangardų pabaiga tik sukūrė regimybę to, kad situacija pasikeitė, įamžindama visa, su kuo jie atkakliai kovojo: visų rūšių sąlygotumai konsensusai, interesų žaidimai. Joks paaiškinimas, galiausiai, netinka. Geri paaiškinimai – tie, kurie atsiveria palaikant kitus kelius, kitas galimybes, bent jau, dėl patirties ir tyrinėjimo tipo, kitais žodžiais, vaizduotės ir rizikos. Nėra jokios būtinybės herojizmui – ne daugioau nei galimybėse, atsiveriančiose konceptų magijoje. Istorija, istoricizmas pernelyg susigyveno su „realumo prasmės“ kauke, nevietoje savimi pakeisdami tai, ką Muzilis vadino „galimumo prasme“44). Greičiausia, avangardai tai padėjo. Pabaigos diagnozės ir filosofijos, išsirutulioję apie žmogaus ar subjekto figūrą, ypač sustiprino tai, ką Nyčė pažymėjo kaip mūsų „istorijos prasmę“45). Ko verta diagnozė, jei viskas palikta toje pat būsenoje, o į kenčiantį kūną žiūrima kaip į mirusiojo kūną? Kokia bebūtų jų filosofija, kokia bebūtų simpatija, kurią ji sukelia, tarp tų, , kuriems menas pasislėpė praeityje, ir tų, kurie bando pateikti postmoderną kaip savotišką suklestėjimą, egzistuoja skirtumas, primenantis kitokį būdą padėti tašką.


Išnašos

1) Alexandrianism (angl.) – literatūrinis stilius, būtingas graikų rašytojams Aleksandrijoje (330 -30 m. pr.m.e.), kuriam būdingas eklektiškumas ir gausi ornamentika. Tame pačiame Grinbergo straipsnyje randamas platesnis Aleksandrijos stiliaus ir naujų jo įsikūnijimų apibrėžimas: „Praeityje tokia padėtis paprastai rasdavo sprendimą sustingusiame Aleksandrijos stiliuje, akademizme, kuriame tikrai svarbūs klausimai lieka nepaliesti, nes jų iškėlimas susijęs su polemika“.

2) K. Grinbergas. Avangardas ir kičas

3) Grands recits (originale) – išraiška apeliuoja į postmodernistinę Ž.-F. LiotaroA teoriją.

4) Origine (pranc.) – pradžia, originalite (pranc.) – originalumas. Todėl Kometti tekste žaidžiama giminingais žodžiais.

5) Prancūziškas žodis „fin“, vienu ir tuo pat metu, „pabaiga“ arba „galas“, „mirtis“, ir „tikslas“, turint omeny galutinį rezultatą. Šiomis dviem šio žodžio prasmėmis pagrįstas straipsnio sumanymas.

6) A. Danto. After the End of Art, 1996. Meno “pabaiga” atveria epochą, kai inovacijų krizė, būdinga dialektiniam istorinio vystymosi Hėgelio modeliui, dingsta. Vystymasis, nenumatantis daugiau jokio tikslo, sustoja. Todėl amerikiečių filosofas ir meno kritikas Artūras Danto kalbėjo apie „meno istorijos pabaigą“..

7) Atsitraukimas nuo „moderno projekto“, pagal Jurgeną Habermasą, filosofiškai ir politiškai atitinka šį kritikos procesą. Žr. J. Habermasa. Modernas, neišbaigtas projektas

8) R. Denys. Qu‘est-ce que l‘art moderne? 2000

9) Per paskutiniuosius 15 m. meno apibrėžimų klausimas daugiausiai keltas analitinėje filosofijoje. Šis klausimas, nors kiek ir pasislinkęs laike, dera su motyvacijomis to, ką vadina „avangardo pabaiga“ ir, kai kuriuo mastu, ir „meno pabaigos“ motyvacijomis, net jei ši tezė nepripažįstama visų, kurie dienotvarkei pateikė „meno apibrėžimų“ klausimą.

10) Žr. rinkinį Ž.-P. Kometti, Ž. Morizo, R. Piuvė. Šiuolaikinė estetika (J.-P. Cometti, J. Morizit, R. Pouivet. Esthetique contemporaine, 2005). Įtikinamu diskusijų „šiuolaikinio meno“ klausimais liudijimu yra tas faktas, kaip juose aptariami „kriterijai“. Antruoju diskusijų dėl vertinimo klausimų, tuo pačiu metu, daugeliu atveju yra apibrėžimo klausimai.

11) Mt. 8:18. Palyg. Hėgelio: „Poveikis publikai lydimas mažesniu plepėjimu nei tų mirusiųjų, laidojančių savo mirusiuosius, veiksmas“ (Hėgelis. Dvasios fenomenologja).

12) Čia Ž.-P. Kometti nukreipia pas „postistorinę“ meno perspektyvą pagal Artūrą Danto, žr. 6 išnašą.

13) K. Malevičius. Aoie muziejų, 1919

14) „Mes buvo prieš meną tokiu pavidalu, kokiu jis tada egzistavo, tiesiog jis negalėjo adaptuotis prie to meto meno kritikos sąlyginumų ar oportunistinių požiūrių istorikų. Taip mes tikimės sudaužyti meno koncepciją, kad sukurtume kitą meną, skirtąą kitiems žmonėms ir kitai visuomenei“ – Hansas Richteris, interviu iš Filipo Serso knygos (P. Sers. Sur Dada. Entretiens avec Hans Richter, ed. J. Chambon, 1997).

15) Kalbos dalis apibrėžiama jau tuo, kokį vaidmenį vaidina 19 a. kritika, o taip pat avangardo manifestai ir kritika; ji pasireiškia elgesyje ir kūriniuose. Pažymėtina, ta prasme, dadaizmo menininkų patirtis.

16) R. Krauss. L‘originalite de l‘avant-garde et autres mythes modernistes, 1993. Šiame rinkinyje ir yra jos 1973 m. straipsnis „Sense anr Sensibility: Reflection on Post 60 Sculpture“, kurį ir cituoja Ž.-P. Kometti.

17) A. Danto. Beyond the Brilo Box: The Visual Arts in Post-Historical perspective, 1992. Meninėje Andy Warhol‘o akcijoje, išstačius skardines su sriuba „Brillou“ (1964), a. Danto mato meno tikslo išpildymą. Daugiau nereikia vystyti jo formų, nes jos neturi ypatingos reikšmės: žvilgsnis į daiktą be nuorodos į kontekstą ir/arba koncepciją. nepajėgus pats savaime nustatyti, ar esam prieš meno kūrinį, ar ne. ta prasme, laiko A. Danto, meno praktikai išėjo už jo istorinės misijos ribų ir gyvuoja „post-istorinėje“ perspektyvoje.

18) Žr. L. Vitgenšteinas. Filosofiniai tyrinėjimai, p.115: „mus į nelaisvę ima paveikslas. Ir negalim išeiti už jo ribų, nes ji mūsų kalboje ir toji tarsi negodžiai kartoja jį mums“.

19) Tas „paveikslas“ – istorijos paveikslas. Jis funkcionuoja kaip potraukio objektas, kurio poveikį Vitgenšteinas analizuoja kituose kontekstuose, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, kad mes objektą nagrinėjam tik iš vienos pusės (p. 140).

20) Rainer Rochlitz (1946-2002) – meno filosofas ir Valterio Benjamino, Jurgeno Habermaso ir Djerdja Lukačo vertėjas Prancūzijoje. Ypač išgarsėjo po knygos, skirtos šiuolaikinio meno ir avangardų problemoms „Nuvertimas ir įdėjimas“ (Subversion et subvention, 1994).

21) R. Rochlitz. Le desenchantement de l‘art// Les essais, 1992

22) Žr. D. Vallier. Art, anti-art et non-art, 1989. Apie Diušaną ir jo „Dviračio ratą“ Dora Valjė rašo: „Kiekviena iš formų, paveikiančių meną, veikianti tik meno atžvilgiu, gyvuoja tik interpretacijos lygyje, kur ji apibrėžiama kaip anti-menas... Skulptūra, suprantama tarytum skulptūra, netektų prasmės, jei būtų parduota kaip skulptūra. Šioje subtilybėje glūdėjo anti-meno tikslas. Dėmesio šiam niuanso trūkumas išprovokavo ne-meno, kurį palaikė galerijos, reklama, žiniasklaidos priemonės ir muziejai, spaudimą“.

23) Hėgelizme „pabaiga“ atitinka laiką, kai Dvasia pilnai suvokė save pačią, savo jėgų– laikomų „abstrakčiomis“ ir iliuzorinėmis - netekimo (ir sudarančių tą netekimą) kaina.

24) Žmogui „be savybių“ „yra malonumas kelti sunkumus savo polinkiams, kurie kadaise buvo kitokiais ... likusių be atsakymų klausimų tada buvo šimtai. Jie kybojo ore, jie degė po kojomis. Laikas judėjo. Žmonės, kurie tada dar negyveno, nenorės tuo patikėti, tačiau jau tada laikas judėjo kupranugario greičiu... tik nežinojo į kur. O ir negalėjo kaip reikiant išsiaiškinti, kas buvo viršuje, o kas apačioje, kas judėjo į priekį, o kas atgal“ (R. Muzilis. Žmogus be savybių).

25) Hansas Richteris, Filipo Serso knygoje.

26) šiuo atveju avangardo praktikai parodo negatyvią taktiką, paradoksaliai sąveikaujančią su viena iš labiausiai įsišaknijusių meno sampratų, būdingų apofatinei negatyvių teologijų taktikai. Žr. Ž.-P. Kometti. Menas be savybių (L‘art sans qualites, 1999).

27) Autonominio meno koncepcija telpa į kontrastų ir opozicijų, vienu metu liečiančių meną ir pažinimą, protą ir intuiciją, gamtos ir dvasios mokslus, faktus ir vertybes ir t.t., lauką.

28) Liuko Boltanskio ir Evos Čiapelo knygoje „Nauja kapitalizmo dvasia“ (L. Boltanski, E. Chiapello. Le nouveau esprit du capitalisme, 1999) aprašyti aspektai labai svarbūs tam požiūrio taškui. Likusia dalimi čia kylanti problema yra kritikos jos santykio su meno institutais atžvilgiu problema (žr. R. Rochlitz. Subversion et subvention, 1999).

29) Dėl meninių „elitų“ susidarymo žr. N. Heinich. L‘elite artiste, excellence et singularite en regime democratique, 2005

30) A. Danto. Banalybės pakeitimas (The Transfiguration of the Commonplace, 1981)

31) Žr. R. Rochlitz. Subversion et subvention

32) Imkim aprašymą, pateiktą Makso Vėberio, kai jis analizavo vaidmenį, kurį vaidino racionalizacijos procesai, juos charakterizavę, o taip tris racionalumo sferas, išskirtas J. Habermaso jo„Komunikacinio veikimo teorijoje“.

33) Tuo klausimu žr. pastabas knygoje D. Riout. Qu‘est-ce que l‘art moderne?

34) Marko Partušo knyga (M. Partouche. La lignee oubliee) iš šešėlio iškelia tuos judėjimus, taip pat nušviesdama tuos momentus, kurie daro santykiniais herojinės istorijos, sukoncentruotos į didžiąsias figūras (individualiąsias) motyvacijas. Tame jis, tačiau savaip, atkartoja Hanso Beltingo arba Mako Evilio apmąstymus su jų respektyvia tendencija užbaigti su tuo, ką Partušas, priėmęs Mako Evilio išsireiškimą, vadina „šventąja istorija“. Jis patalpina istoriją, tokiu būdu, į tuos trikdžius, kurie ją supa.

35) N. Bourriaud. L‘esthetique relationnelle, 2001. Burrio diagnozė nustatyta remiantis tuo, ką siūlp tokių menininkų kaip Pjeras Juingas, Noritoši Chirakava; arba tokių, kaip Feliksas Honzalez-Torres, atitinkamos praktikos. Pagal N. Burrio, „šiuolaikinis menas iš tikro vysto tokį politinį projektą, kuris bando investuoti į tarpusavio sąveikos sferą, ją problemizuojant“.

36) Žr. N. Bourriaud. Post-production, 2003. arba taip pat jo „Formes de vie“, kur skaitom: „Mes daugiau netaikom mūsų atspaudo pasauliui, mes jį diegiam“.

37) Alfredas Žarri ir Žanas-Pjeras Brissė – 19-20 a sandūros rašytojai, kielvienas savaip laikytas marginalais. A. Žarri ypač žinomas dėl pjesės „Karalius Jubiu“.

38) Žr. S. Lucariello. De Domicini, iš „Troubles“.

39) Atgaminamas karaliaus Lyro išsireiškimas „idiotas“ istorijos atžvilgiu, kartu šį išsireiškimą naudoja Ž.-I. Žuannė aprašant savitumą dailininkų, kuties pašventė savo knygą „Idiotija“ (J.-Y. Jouannais. L‘idiotie, 2000).

40) Savo knygoje „Užmiršti palikuonys“ (M. Partouche. La lignee oubliee) M. Partušas kelia 19 a. neoficialiosios poezijos svarbos klausimą; jos savybės išreiškiamos eilėmis, parašytomis kaip atsakymas „Šiuolaikiniam Parnasui“ („Parnasse contemporain“, „Le Parnassiculet contemporain“).

41) Žr. Dora Valjė ir pavyzdžius, nagrinėjamus Marko Partušo knygoje.

42) N. Gudmenas. Pasaulio sukūrimo būdai. Žr. Nelson Goodman. Languages of Art: An Approach to a Theory of Symbols, 1968. Gudmeno funkcionalizmas pateikia alternatyvą apibrėžimo paieškoms, atitinkant „meno” koncepto turinio heterogeniškumu tuo lygiu, kaip ir avangardui būdingi atitrūkimo praktikos.

43) Žr. L. Vitgenšteinas. Filosofiniai tyrinėjimai, p. 593: „Svarbiausia filosofinių negalavimų priežastis – vienarūšė dieta: žmonės savo mąstymą maitina tik vienu pavyzdžių tipu“.

44) R. Muzilis. Žmogus be savybių

45) Dėl „istorijos prasmės“ žr. F. Nyčė. Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui.

Papildomai skaitykite:
Išmagnetintojas
T. Gotjė. Mada kaip menas
Psichodelinės eros atspindžiai
A.Warhol - nuobodulio karalius
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangardo poezijoje
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Susijungia begalybėje per Dzen?
Jim Morrison, Amerikos poetas
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Gurdžijevas apie meną
Andy Warhol "Oksidacija"
Ignalinos krašto legenda
Mozarto muzikos galia
Visų dienų apmąstymai
Rodanti kelią
Prerafaelitai
Vartiklio naujienos
Meno skiltis