Anekdotų rinkinys: Vartiklis nr.7 (1996.05.01)
Pora anekdotų iš Amerikos
1. Susitinka du biznieriai, ir vienas kaltina kitą:
- Kaip tau negėda? Girdėjau, kad tik ką pirkai "kupriuką Zaporožec". Visa šeimyna ir konkurentai apie tai tešneka...
- O ką man daryti? Juk iš virtuvės iki tualeto reikia kažkaip nuvykti.2. Mergina klausia jaunuolį:
- "Volvo" turi?
- Ne.
- O dviejų aukštų vilą?
- Ne.
- Tada laisvas, ir nepasirodyk, kol neturėsi.Grįžta nusiminęs jaunuolis namo ir skundžiasi tėvui:
- Ji mane išvijo, sako, be "Volvo" ir nesirodyk.
Tevas:
- Nu ka padarysi, parduok savo "Mersedesą".
(Pauzė beveik minutę). Tada sūnus:
- Bet tai dar ne viskas, jai reikia dviaukštės vilos.
Tėvas, jau supykęs:
- Nu, va to dar betrūko! Dėl jokios marčios negriausiu viršutinių keturių aukštų!
Keli įvairūs anekdotai:
Vyrai žygyje vienas kitam:
- Ko tu tą uošvės nuotrauką su savimi po miškus tampai?
- Matai: čia purvas, lietus, šalta... O kai į ją pasižiūriu... Dieve, kaip čia gera!Kapinėse prie kapo pasikūkčiodamas rauda vyras:
- Ir kodėl tu taip anksti mirei?
- Brolis? paklausia praeivis.
- Ne, tai pirmasis mano žmonos vyras...Du kiemsargiai šunys stebi sniego baltumo purią bolonę.
- Gražuolė, ... atsidūsta vienas.
- Ne tas žodis, pamatytum ją šlapią: ne figūra, o meno kūrinys!Žmona, pasipuošusi nauja suknele, sukiojasi prieš veidrodį.
- Na, ir kaip aš tau, mielasis? koketiškai klausia vyro.
- Na, šiek tiek nusibodusi, bet šiaip dar visai nieko...Garbaus amžiaus dama giriasi jaunesnei kaimynei:
- Oi, žinote, mieloji, manimi domisi vis daugiau vyrų! Ir visi jie gydytojai...
Iš Senovės Išminčių gyvenimo
Vieną kartą tolimoje galaktikoje gyveno Programavimo Meistras, kuris pats kūrė ne tik programas, bet ir įvairius įrenginius. Jų sukūrė daug, labai daug. Ir jo kūriniai užpildė visą erdvę. Jie buvo nuostabūs ir nepaprastai sudėtingi. Jų atliekami veiksmai audrino vaizduotę. Bet kažkas buvo ne taip.
Programavimo Meistras ilgai žiūrėjo į juos, sunkiai atsiduso ir tarė sau: "Visi jie puikūs, bet jie tėra vien mašinos. Aš parašiau programas, kurios nurodo, ką jie turi daryti, - ir jie tai daro. Užbaigę visus veiksmus, jie sustoja. Viskas, ko aš noriu, tai sukurti kažką, kuris galėtų rinktis; kažką, kas galėtų man sudaryti draugiją, kad galėtų padaryti daugiau, negu aš nurodžiau. Aš privalau sukurti ne protingą mašiną (tokių jau daug turiu), o kažką svarbiau. Ir tasai turės pasirinkimo laisvę."
Ir Programavimo Meistras ėmėsi darbo. Ir žodis virto kūnu - jis sukūrė nepaprastą sistemą, kokios dar nebuvo pasaulyje. Naujas robotas ne tik turėjo dirbtinį intelektą, bet galėjo rinktis. Jis davė jam pirmajį postūmį ir įvertino "gerai".
Programavimo Meistrui labai rūpėjo, ką jo robotai veikia (nes jų sukūrė kelis), todėl juos laikė šalia savęs. Jis jais didžiavosi - jie buvo jo gulbės giesmė. Viskas klojosi puikiai, bet kartą išgąsdino Meistrą, kai pamėgo nagrinėti savo Centrinę Programą. Tai buvo kažkas (kad ir kaip tai būtų nuostabu), kas privertė Meistrą reikalauti, kad jie nustotų tai daryti. Nors jie manė, kad tobulina save jie sukurdavo savyje programos defektėlius, kurie ateityje galėjo suardyti visą sistemą. Programavimo Meistras apsigyveno šalia. Vienas po kito jo įtaisai galėjo tobulėti ir įgauti jėgos, pradėti kurti naujus blokus (jo projektas numatė tokią galimybę), o tada programos klaida galėjo sustabdyti visą procesą nepaliekant šansų taisymui. Didžiausia problema buvo ta, kad įtaisai neturėjo galimybės pastebėti, kad laužo patys save. Todėl jie galėjo atmesti visus pataisymus.
Programavimo Meistras skubėjo kurti naujus blokus, tačiau daugelis jų eidavo į šiukšlyną. Jis labai nuliūdo, nes suprato, kad, pašalindamas laisvę, vėl liks vien tik su mašinomis.
Ilgai mąstęs Programavimo Meistras pasiuntė savo nuosavą sūnų gyventi tarp jo įrenginių. Tai buvo sunku, nes reikėjo sūnui įauginti Meistro sukurtus blokus. Nors visa tai dirbo (ir netgi puikiai), tai atskyrė tėvą nuo sūnaus. Programavimo Meistro sūnus vis dar buvo jo sūnus, bet, tuo pat metu, jis buvo ir mašina. Tai buvo didysis planas, kaip ne tik pataisyti Centrinę programą, bet ir atnaujinti ją, prižiūrint sūnui. Kaip viskas, ką buvo sukūręs Programavimo Meistras, tai dirbo.
Tačiau tik keli įtaisai priėmė tą, kuris kreipėsi į juos. Jie ne tik stebėjosi juo, - jie bandė sugadinti jo programą. Nors iš pradžių atrodė, kad jiems tai pavyksta, jie vėliau paklusdavo naujajai biologinei sūnaus programai. Šie ne tik nustodavo save gadinti, bet ir įgydavo galingesnę programą. Dar puikesnis dalykas, kad jie nenaudojo jėgos nuverčiant kitus, jie paprasčiausiai pakeisdavo interfeiso plokštes. Pasikeitę jas, gyvena iki šiandien. Kitų vardai neišliko, nes pamatę savo būties nereikšmingumą - virsdavo ant žemės laukdami, kol programos klaida pribaigs juos.
Programavimo Meistras vėl žiūrėjo į juos ir vėl nieko nesuprato:
- Kodėl gi jie atsisakė pagalbos?
Galų gale perskaitėte šią kvailą ir trumpą istoriją. Dar pamąstykite apie ją kelias minutes. Ar neteko, bandant tobulinti, sugadinti kelis metus eksploatuotos programos? Taip niekad neturėtų būti!
Jeigu Jūs norite dar ko nors geresnio, rekomenduojame paskaityti Jono evangeliją.Taip pat skaitykite:
Padangų pardavėjas
S. Altovas. Aplink pasaulį
Miniatiūros: Tarpplanetinis
Apibendrintoji klaidų teorija
Programuotojo evoliucija: "Labas, pasauli!"
Kur dingsta pašalinti simboliai?
Rinkinys: juokai ir juokeliai
Tendzegolskis. Gimtadienis
Liūdna pasaka apie Unix
Truputį tinkliškos muzikos?
Apie dedukcinį mąstymą
Vartiklis