|
Kokie jie buki! Grupelė mūsų verslininkų išvažiavo ilsėtis į Indijos vandenyno salas. Toje pat saloje
ilsėjosi ir amerikiečių grupelė. Amerikiečius galima atpažinti bet kurioje pasaulio vietoje iš
platėjančių į apačią figūrų. Vakare bare įsišnekėjome su jais. Amerikiečiai paklausė, iš kur mes. Atsakėme tiesiai: Vienas amerikiečių įtemptai pamąstė ir prisiminė, kad tai Portugalijos provincija. Mūsiškiai įsižeidė. Užgavo jų garbę. Ir atsirado vienas, radęs kaip atkeršyti už pažeminimą. - O jūs iš kur? paklausė amerikiečių. Amerikiečiai niekada nebuvo girdėję, kad to jų klaustų. Juk juos pažįsta bet kuriam pasaulio krašte. Jie svarbiausi žemėje! Tad iš pradžių nusprendė, kad tasai domisi valstija, iš kurios jie atvyko. - O! Mes iš Teksaso! Štai čia amerikiečiai ir pakibo. Lyg ir padoriai apsirengę, sportiškos išvaizdos, o nežino
svarbiausios pasaulio šalies?! O kol jie gromuliavo, ką čia atsakyti, antrasis mūsų
verslininkas uždavė klausimą, už kurį bet kuriame konkurse gautų pagrindinį prizą. Jis paklausė makdonaldiečių: Kitomis dienomis amerikiečiai su mumis nesikalbėjo. O tą vakarą jie ėjo iš baro pasimetę: Tualetas Anglas vėlai vakare Vilniuje prisivaišino alaus kaip reikiant. O ryte jam reikėjo važiuoti į
Klaipėdą autobusu. O jis gi nežinojo, kad mūsų autobusuose nėra tualetų. Pradžioje bandė
kentėti. Galiausiai neišlaikė, nuėjo pas vairuotoją, gestais rodo šiam, kad, girdi, jam labai
reikia... Tualetas žodis tarptautinis vairuotojas suprato, sustojo, rodo į mišką ir sako: Anglas po kurio laiko grįžta visai persisukęs, trypčioja nuo kojos ant kojos, ir beveik su ašaromis guodžiasi vairuotojui: Vargšas, pasirodo jis miške ieškojo tualeto. Kaip jam galėjo į galvą šauti, kad pas mus miškas ir tualetas tai vienas ir tas pats! Aloyzas Tendzegolskis. Gimtadienis Netyčia pažvelgiau į žmoną, rymančią prie lango ir staiga toptelėjo galvon: gimimo diena!.. Ne kartą esu pasisakęs prieš nepagrįstas šventes: koks gi tavo nuopelnas, kad gimei ar gavai vardą? Gimtadienius ir vardadienius išgalvojo paskutiniai veltėdžiai, nerandantys geresnės progos pasipuikuoti prieš giminaičius ir draugus. Visiškai kas kita laistyti diplomą ar kitą panašią pergalę. Daugiau mums tokių švenčių! Būtent tokiomis mintimis pernai palydėjau jos gimtadienį pirmąją mūsų bendro gyvenimo šventę. O štai žmona vėl susidūrė su ta pačia problema: beldžiasi naujas gimtadienis. Tačiau ir šis nepelnytas!.. Tačiau tiesiog graudu į ją žiūrėti: sėdi prie atverto lango ir dūsauja, prisiminusi nerūpestingos jaunystės dienas. Nesu šykštuolis ir neketinu tramdyti natūralių jos jausmų. Ko gailėti jai švenčių? Tuo labiau, kad ryškesnių darbo pergalių nenumatau nei buhalterijoje, nei namuose. Tegul švenčia, tegul džiaugiasi, tegu atgaivina savo jauną širdį! 0 aš,suprantama, parodysiu jai reikiamą dėmesį Kaip gi galiu neparodyti, jei rytoj mano gimimo diena! Jonas Kuvykas. Cepelinai Darbai griūte užgriuvo. Nebuvo kada pietų pavalgyti. Į namus urzgiančiu skrandžiu grįžau. Atrodė, jog vienas aviną praryčiau. - Ar pietūs gatavi? vietoj pasisveikinimo pakeltu tonu pasiteiravau Elytės. Nusimetęs kostiumą suskutau. - Reikėtų sutarkuoti, - ne taip drąsiai priminė šeimininkė. Sukandęs dantis ėmiausi tarkos. - Aš tuoj maišelį paieškosiu, tavo rankos stipresnės, greičiau nusunksi. Nesiginčijau, pačiam norėjosi greičiau. - Būk gerutis, dar ir mėsą sumalk. Kur čia nebūsi gerutis, jei žarna žarną ryja. - Į mėsą įmušk kiaušinį, įverk prieskonių, druskos, viską gerai išmaišyk, po to abu cepelinus lipdysime. Įmušiau, įbėriau, išmaišiau. Šokomės lipdyti. - Dabar paimk iš šaldytuvo lašinukų; kol išvirs, spirgučių paspirginsi, - komandavo toliau. Keptuvėje sučirškė spirgučiai. Puode užvirė vanduo, mano gyslose kraujas. Po 20 min. drąsiai įsakė: Kai karšti cepelinai buvo padėti ant stalo, Elytė pergalinga Afroditės šypsena nusišypsojo Po poros gerų cepelinų ne tik alkio, bet ir pykčio jausmas atlėgo. Trumpienos:
Tik mūsiškis gali: Tik mūsiškės gali: Tik pas mus: Papildomi skaitiniai: | |
- Mes iš Vilniaus!