Erosas visuomenėje

Daugiau kaip prieš pusmetį redaktorius žadėjo paskelbti straipsnių eroso filosofijos tema. Pažadėti lengva, bet realizuoti nėra taip paprasta. Per tą pusmetį pasirodė tik vienas ne ypač didelės apimties puslapėlis. Tai "Gyvenimo keliai ir vieškeliai" (1998.05.24). Jis papildė ankstesnįjį straipsnelį: "Seksas - Interneto progreso variklis" (1997.10.11). Pagaliau - religinė studija Biblijos puslapyje. Tai "Prizmės" žurnalo pateiktas straipsnis "Bažnyčia ir seksualumas".

O dabar - atėjo laikas eiti toliau... Pateikiame Alphonso Lingio esė apie viena iš archaiškiausių eroso lygmenų.
 

JUODIEJI DIEVAI

ALPHONSO LINGIS

Karo pobūvis Irian Džajoje. Penkiametrinės ietys, styrančios į dangų virš šokančių galvų medžiotojų kūnų. Pabudę paukščiai spindi, lyg skraidančios kibirkštys, džiunglės virpa intensyviau ten, kur vyksta patraukliausias jų renginys. Juodi torsai blizga nuo kiaulės taukų; ryškiai raudonos, oranžinės mėlynos linijos zigzagais bėga per kaktas ir sunkiai alsuojančias krūtines. Galvos vainikuotos virpančiomis, orą čaižančiomis rojaus paukščių plunksnomis, jų pursluojančiomis kekėmis. Jie apsirėdę vien holimais, laikančiais jų varpas metro ilgumo erekcijose, kurios dar labiau apnuogina kūnus. Kalvos ir gerklės skamba nuo karo šūkių kaskadų. Plikas iššūkis, rėkianti arogancija, kvietimas į dvikovą, įžeidimas, provokacija, gyrimasis, puikavimasis, siaubūniška demonstracija.

Kur gi čia žmogiškasis orumas, arba bent savo, kaip žmogiškosios būtybės, prasmės suvokimas? Jie išėjo medžioti savo rūšies narius. Išpešę kūno plaukus ir išsitepę paskerstų kiaulių taukais, papuošę tankias galvos garbanas mirusių paukščių plunksnomis. Iš pradurtų šnervių styro šernų iltys. Šernų arba medžių kengūrų sėklidės pririštos prie riešų. Jų pačių varpos prailgintos iki dviejų trijų pėdų erekcijų pririštais prie sėklidžių moliūgais. Ką galėtų skelbti šis groteskiškas supersmaigas - agresyvią arogantišką jėgą, pasiryžusią apvaisinti džiungles žmonių giminės sėklomis? O gal, greičiau, žmonių giminė čia tokia, kokia buvo pradinėse pakopose, kai pati aiškiai nežinojo, kas ji tokia, ir buvo pabaisa paversta dar galingesnių, gigantiškesnių, destruktyvesnių bestijų koliažu? Varpa pavirto ne tiek išbrinkusiu apvaisinančios spermos organu, kiek kieta, sausa, smailia iltimi - organu, patvirtinančiu ne žmonių giminės pratęsimą, o jos naikinimą. Ne liauka, apvaisinančia moterų kiaušides, bet ragu, išdorojančiu savo gentainius.

Dabar naktis. Aš buvau įleistas, arba priimtas, į vyrų namus. Jie čia susirinko visi - tie, kurie buvo nuėję į savo žmonų namus, galbūt net santykiavo su jomis, dabar sugrįžo, taukuoti kūnai tingiai susipynę per miegą, sustingę moskitus atbaidančiuose dūmuose. Tebedėvintys holimus, lyg varpa, esant tarp vyrų, jau nebūtų vyriško bendrumo ir malonumo jausmų organas. Jie miega neramiai, trūkčiodami ir vartydamiesi vienas paskui kitą. Mane paguldė atokiau. Kaip sunku užmigti. Ne dėl kietų grindų, ne dėl dūmų; aš esu pakankamai daug stovyklavęs. Dėl jų: kokiu bendru susitarimu, kokiais įstatymais, kokiu bendro žmogiškumo jausmu turiu pasitikėti, kad priversčiau save užmigti šiuose namuose, kuriuose pilna grėsmingų, klastingai šnairuojančių išdrožtų dvasių, namuose, pastatytuose ant bambuko stulpų (po kiekvienu iš jų prieš tai buvo užkasta žmogaus kaukolė), šiuose namuose, pilnuose žmogėdrų? Ar aš išvis miegojau? Ar aš sapnavau košmarus apie siaubūnus, pabaisas - o gal visą naktį gulėjau be miego ir iš tikrųjų mačiau pabaisas akmens amžiaus nakty Dživikoje, Irian Džajoje?

Vyrai su dieną naktį atkištomis pusės rankos ilgumo stangriomis, visą parą tirtančiomis varpomis. Gal tai gryniausia ir kraštutiniausia falinės kultūros forma? Betgi ji neatrodo seksualiausia kultūros forma - išskyrų praradimas lytinių santykių metu jiems kelia siaubą, todėl jie santykiauja pripuolamai ir trumpai; jie vėlai veda ir turi ne daugiau dviejų vaikų, susilaikydami tuos penkerius metus, kai moteris maitina kūdikį, o po antrojo vaiko gimimo apskritai liaujasi santykiavę. Vyrų tarpe homoseksualizmo ir masturbacijos vengiama dėl tos pačios baimės prarasti išskyras. Kas yra tose gigantiškose varpų makštyse (įdėkluose), kurių jie niekada nenusiima, net ir miegodami vyrų namuose tarp vyrų?

Galima įtarti, ar tik jie nėra kastratai? Aišku, ne; tačiau išbėgę kariauti stačiomis varpomis, lyg spragilais jomis kuldami orą priešais save, ar jie patys nėra akivaizdūs kastracijos neišvengiamumo skelbėjai? Tai ne bulių įaudrintų, iš įniršio kanopomis draskančių žemę - varžybos, gal tai panašiau j falinių vyrų kastracijos mūšį? Gal būtent čia slypi jų siaubūniškos galvų medžiotojų visuomenės prasmė?

Galvų medžioklė - nuolatinė kiekvienos karo stovyklos priešiškumo kitai būklė - jų tarpe nėra kraštutinė bendruomeninių konfliktų sprendimo forma; greičiau atvirkščiai - agrarinės ir maisto rinkimo bendrijos, moterų bendrijos egzistuoja pačios galvų medžioklės labui. Jų visuomenė yra galvų medžiotojai pačia giliausia prasme; čia labai įprasta vyrams nedaryti nieko, išskyrus tai. Galvų medžioklė, o ne teritorinis karas, ne karas dėl platesnių žemių apsodinimo, ne dėl jų prijungimo; ir ne grobikiškas karas, nes priešo stovykla nenusiaubiama, tiksliau - nepaimama nieko, išskyrus jos vyrų galvas; tai nėra ir karas dėl užkariavimo, nes priešas nepaimamas vergovėn, bet suvalgomas. Taigi visuomenė egzistuoja tik galvų medžiojimo dėka, nes šie žmonės bendrauja tik kaip karo draugai.

Skaitykite šio straipsnio tęsinį
ir straipsnio trečioji dalis

 

Graikų Erotas
Christian Libens. Sekso poetika
Seksualumas kabalos požiūriu
Neteisėti kaltinimai neištikimybe
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Laukinės gamtos šauksmas
Nenormalumai kaip norma
Religiniai ištvirkavimai
Vartiklio momento erotika
A. Tolstojus. Pirtyje
Kibersekso pamokos
Vartiklis
NSO.lt