Paukščių lizdai. Vartiklis

Paukščiai gyvūnų pasaulyje yra tarp žinduolių ir roplių. Viena jų nuostabių ypatybių – rūpinimasis palikuonimis. Paukščiai krauna lizdus, juose deda kiaušinius ir savo kūno šilumos pagalba išperi jauniklius. Daugelio rūšių paukščiai nepalieka jų likimo valiai, - prižiūri, maitina, „auklėja“. Visa tai garantuoja gana aukštą reprodukcijos laipsnį ir palyginti didelį jauniklių išlikimo procentą.
Be to, lizdus įsirengia ne tik paukščiai, bet ir žinduoliai, varlės, žuvys, vabzdžiai. Lizdai gali būti pavieniai arba po labai daug vienoje vietoje (kolonija).

Marytė Raižytė

* * *

Gervės paliko burtažodį – 
Nežinomam vardui įspėti.
Iš žvaigždžių. Iš nakties. Iš vandens.
Tuoj grįš į pavasarį paukščiai,
Ir užges neįspėtos burtažodžio žvaigždės, -
Vaikštai liūdna tarp apsnigtų lazdynų
Ir laukiu vasaros.

Pagal išvaizdą, dydį, gyvenamąją vietą, skraidymą ir kita sparnuočiai labai skirtingi. Bet taip vieni į kitus nepanašūs ir jų lizdai – forma, konstrukcija, dydžiu. Labai nevienoda jų statybinė medžiaga, dar įvairesnės vietos, kur jie sukami. Lizdų skirtumai būna net vienos rūšies paukščių tarpe. Pvz., sakalas keleivis vidurio juostoje paprastai peri medžiuose, Vidurinėje Azijoje – ant uolų, o tundroje – ant žemės.

Kiekvieno perinčio paukščio biologinis tikslas yra aiškus – pratęsti giminę, neleisti išnykti rūšiai. Tai nemažai priklauso ir nuo lizdo kokybės, patvarumo, saugumo ir pan. Evoliucijos eigoje lizdai labai tobulėjo – ir net mūsų dienomis galima pasekti jų tobulėjimo eigą ir laipsniškumą.

Pačių primityviausių lizdų, o tiksliau, jų imitacijų, galima rasti ir mūsų miškuose bei paupiuose. Pvz., itin paslaptingo paukščio lelio lizdo net lizdu nepavadinsi. Tai mažas lygus žemės lopinėlis tarp kerpių, šapų ir spyglių sausame pušynėlyje ar šiaip miško retvietėje. Tiesiog ant žemės peri didysis apuokas. Mūsų upių bei ežerų akmenuotų, smėlėtų pakrančių vikruolio upinio kirliko lizdas – negili duobutė. Kiaušiniai sudėti tiesiog ant smėlio, tarp akmenėlių. Be gūžtos apsieina kai kurios pelėdos, tulžiai, bėgikai. Kai kurie paukščiai jokių lizdų nekrauna ir jų turėti negali. Antai imperatoriškieji pingvinai Antarktidoje savo vienintelį kiaušinį išperi laikydami ant letenų. Jų veisimosi laikas yra ne pavasaris, o ruduo. Tuomet suaugę pingvinai buriasi tradicinėse tuoktuvių vietose, kurias labai tiksliai pasirenka ir labai ryžtingai gina. Patelė padeda vienintelį kiaušinį, kurį po to paima globoti patinas. Patelės tuo metu iškeliauja į jūrą ir ten intensyviai maitinasi, kad vėliau galėtų pavaduoti tėvus. Likę patinai, kiekvienas su jam patikėtu kiaušiniu, susiburia į gausius pulkus, kad susiglaudę apsisaugotų nuo speigo ir siautėjančių vėtrų. Tuo metu temperatūra nukrenta iki -40^o, viešpatauja visiška tamsa (arktinė žiemos naktis). Perinčių pingvinų elgesys primena avilyje žiemojančias bites. Būrio pakraštyje buvę pingvinai po kiek laiko eina į vidurį, o viduryje – į pakraštį. Taip bendrai šildydamiesi, pingvinai peri beveik du mėnesius, per tą laiką praranda apie trečdalį savo svorio. Nors perintis pingvinas badauja, jo gūžyje visada lieka maisto pirmomis dienomis pamaitinti jauniklį. Paskui vaikus perima ir augina iš jūros grįžusios atsipenėjusios pingvinės.

Ant letenų kiaušinius taip pat peri jūriniai paukščiai padūkėliai (Sula) - apie juos taip pat žr. >>>>>

Australijoje ir kai kuriose Filipinų salose išliko paukščių, kurie pagal savo veisimosi ypatybes mažai nutolo nuo roplių. Tai vištinių būrio didžiakojų šeimos paukščiai. Žinoma apie 10 šios grupės atstovų. Įdomu, kad didžiakojai visiškai neperi kiaušinių, nesuka lizdų, o dėties inkubavimui panaudoja natūralius šilumos šaltinius, tokius kaip krokodilai ir žalčiai. Didžiakojų paukščių pora, radusi tinkamą vietą, stipriomis kojomis sukasa į krūvą nukritusius miško lapus. Per kelias dienas paukščiai iš gana didelio ploto sužeria maždaug dviejų metrų aukščio pūvančių lapų kaugę. Lapai dar sumaišomi su žemėmis ir pradeda fermentuotis, panašiai kaip dirvožemis šiltadaržiuose. Kauburio viduje temperatūra pakyla iki +45- 50^o, jo viršuje patelė iškasa duobę, į kurią sudeda apie 10 kiaušinių. Švieži kiaušiniai būna balti, tačiau veikiant pūvančioms medžiagoms paruduoja. Patinas laikosi netoli krūvos ir nuolat kontroliuoja inkubuotų kiaušinių temperatūrą. Jei šilumos per daug – dėtį atkasa, jei per vėsu – užkloja storesniu lapų sluoksniu. Taip kiaušiniai perinami net 63 paras. Dar įdomiau, kad jaunikliai prasikala ir išsikapsto iš krūvos be jokios pagalbos ir jau visiškai apsiplunksnavę ir gali iš karto skristi. Paukščiukai gyvena savarankiškai, moka susirasti maisto, apsisaugoti nuo pavojų. Tai unikalus, iš amžių glūdumos atkeliavęs ir iki mūsų dienų išlikęs pavyzdys. Didžiakojai – reliktiniai paukščiai ir iš jų veisimosi būdo galima susidaryti vaizdą apie primityviausias pirmykštes sparnuočių perėjimo formas.

Pagal išsiritusių jauniklių išsivystymo lygį paukščiai skirstomi į dvi pagrindines grupes: viščiukinius arba vedžiojamuosius ir paukščiukinius arba lizdatupius. Pirmieji išsirita visai išsivystę, apaugę tankiais pūkais ir apdžiūvę gali sekti paskui tėvus. Tai daugiausia ant žemės gyvenantys ir vandens paukščiai. Antrosios grupės paukščių jaunikliai išsirita pliki, akli, jiems reikia nuolatinės tėvų priežiūros. Šiai grupei priklauso visi žvirbliniai, karveliai, pelėdos, geniai, irklakojai, gandriniai, plėšrieji ir kiti. Aišku, kad bejėgiams paukščiukams reikia kur kas patvaresnių ir tobulesnių lizdų.

Paukščių lizdai būna trejopi: uždari, pusiau uždari ir atviri. Uždarus lizdus paukščiai įsirengia uoksuose, išpuvusiose medžių drevėse, dirbtiniuose inkiluose, pastatų plyšiuose, urvuose ir kitose natūraliose sunkiai prieinamose vietose. Vieni paukščiai lizdus iškloja minkštai ir tik tada sudeda kiaušinius, o kitų dėtis būna tiesiog ant trūnėsių ar kieto dugno. Iš uokso landos formos ir dydžio galima spręsti, koks paukštis čia peri. Pvz., genys išsikala apvalią skylę, o meleta – pailgą.

Pusiau uždarų lizdų galima aptiktini negiliuose plačia anga uoksuose, po nulūžusio medžio atplaišomis, išvartomis, išpuvusiame kelme, už pastatų atbrailų, stačiuose skardžiuose. O daugiausia būna atvirų lizdų. Jie kraunami ant Žemės, laukuose, pievose, pelkėse, miške, sumedėjusių augalų tankmėje, švendrynuose, medžiuose, krūmuose, įvairių statinių išorėje bei viduje. Nors šios grupės lizdai ir vadinami atvirais, tačiau juos rasti kartais sunkiau nei uždarus. Atviri lizdai taip pat gali turėti šiltą gūžtą; ir gali būti be paklotės. Lizdo išvaizda, jo įrengimo būdas – charakteringi paukščio rūšies požymiai. Smulkūs giesmininkai suka dubenėlio formos lizdus. Tokių lizdų sienelės ir dugnas būna stori. Esama kūgiškų, piramidės formos lizdų. Jų pagrindas tvirtas, o gūžta negili arba jos visai nėra. Susukti ant žemės, medžiuose kabantieji, įpinti į šakas lizdai būna rutuliški, nupjauto rutulio, kiaušinio retortos pavidalo su įvairiose vietose įrengtomis landomis. Nors jų gūžtos paslėptos, uždaros, bet patys lizdai priskiriami atviram tipui. Toks, pvz., remezos kabantis lopšys, kuris primena kumštinę pirštinę, dažniausiai būna ant vėjo plaiskomų šakų, toli nuo kamieno. Stebėtina kaip vienas, už žvirblį smulkesnis patinėlis sugeba supinti tokį stiprų veltinį lizdą iš tuopų žirginių, nendrių pūkų, švendrų ir kt. Įdomu ir tai, kad remeza nupina dar ir antrą, trečią kabantį lopšį, jei pirmasis nenusiseka ar nepatinka patelei, kuri, beje, statyboje nedalyvauja, tik ją pasyviai stebi.

O štai karetaitė lizdą su siaura landa įsirengia kelmuose, išvartose, ant šakų. Gūžtą iškloja samanomis bei plunksnomis. Analogiškus lizdus suka pečialindos. Lizdas iš viršaus pridengtas žolėmis, o šone landa

Plokščius lizdus krauna plėšrieji paukščiai, didieji baubliai, laukiniai karveliai. Tai gruboki, be sienelių, kartais ir visiškai be įdubimo, be gūžtos, nesudėtingi statiniai.

Kai kurie paukščiai, pvz., baltieji gandrai, kovai, šarkos, pilkosios varnos, krankliai, pilkieji garniai tame pačiame lizde peri keletą metų. Daug metų perėjimui tinka kregždžių nulipdyti lizdai, ne vienerius metus tarnauja drevės, įvairiausios landos, plyšiai. Ilgaamžiai būna lizdai, kurie sukrauti iš šakų, tvirtos medžiagos, o augaliniai sparnuočių namai išlaiko tik vieną sezoną.

Bene daugiausia progų stebėti mūsų paukščių lizdų įvairovę yra Žuvinto rezervate. Juk čia iš maždaug 250 užregistruotų perinčių paukščių perinčių pasitaiko net apie 140 rūšių paukščių. Dailiausi yra karetaičių, nykštukų, uodeguotųjų zylių ir remezų lizdai. Negrabūs, netvarkingi yra karvelių keršulių, nendrinių lingių, juodųjų žuvėdrų lizdai. Pats didžiausias – gulbės, o mažiausias – ežerinės nendrinukės lizdelis.

Įdomūs plaukiojantieji paukščių namai. Tokius plūduriuojančius lizdus krauna ausuotieji ir rudakakliai kragai, upinės žuvėdros. Ausuotojo krago lizdas tarsi aisbergas – vandens paviršiuje kyšo tik maža jo dalis. Kai paukštis peri, dėtis visą laiką drėgna, pusiau apsemta.

Daili yra laukio iš pernykščių švendrų susukta pintinė, dar dailesni paslaptingų paukščių plovinių, ilgasnapių vištelių lizdeliai. O rudgalvių kirų kolonijoje – lizdų margumynas. Prie kirų paprastai glaudžiasi kiti vandens paukščiai, todėl vienu metu kolonijoje ir šalia jos galima pamatyti įvairių lizdų, eksponuojamų tarsi muziejuje.

Nuostabą kelia kai kurių paukščių mokėjimas prisitaikyti ir perėti neįprastomis sąlygomis. Yra žinoma, kad vandeninis strazdas kartais savo lizdą įrengia po kriokliu uolos plyšyje, užtvertame krintančio vandens siena. Prie jo neprieisi, niekaip nepamatysi. Vandeninių strazdų ypač gausu prie Vidurinės Azijos upių, kur daug kaskadomis krintančių krioklių. Sunku paaiškinti, kodėl kuosos traukia perėti į kaminus, o raudonuodegės – į palėpes. Dar keisčiau elgiasi paprastieji čivyliai. Jie neretai lizdus susisuka kultivatoriuose, betono maišyklėse, automašinose, traktorių varikliuose. Didmiesčių bokštuose, varpinėse, aukštų pastatų bokšteliuose peri sakalai, vanagai, čiurliai, ant plokščių gyvenamųjų namų stogų kartais įsikrausto žuvėdros, kirai. Latvių ornitologai buvo pranešę, kad viename priemiestyje lizdą susitaisė ... gervės. Tai vis paukščių šliejimosi prie žmogaus arba sinantropizacijos pavyzdžiai. Yra paukščių – lizdų statytojų, kurių veikla unikali ir labai įdomi. Tikrais betono gamybos meistrais galima laikyti flamingus bei braziliškuosius Molio Jonulus (Furmarius rufus). Šie iš molio stato plūktus namus, panašius į duonkepes krosneles. Š namo vidų eina lenktas koridorius ar net kelios raitytos landos. Molio Jonuko lizdas būna tvirtas ir paukštis juo naudojasi kelis metus.

Paminėtini pietryčių Azijos paukščiai ragasnapiai. Nors ir gana dideli, sulig mūsiške namine žąsimi, tačiau peri uoksuose. Pilną dėtį sudėjusią ir jau perinčią ragasnapio patelę patinėlis tarytum uždaro daboklėn. Uosto landą jis užglaisto moliu, savo gamybos betono skiediniu. Palieka tik mažytę skylę, pro kurią visą perėjimo laikotarpį maitina patelę, o vėliau ir išsiritusius ragasnapiukus. Tik po kelių mėnesių patinėlis praplatina skylę ir išlaisvina šeimą.

Tačiau dar nė vienas paukštis meistriškumu statant lizdus nepralenkė salanganų, gyvenančių Indokinijoje. Žinoma apie 20 jų rūšių. Skirtingų rūšių salanganos lizdo statybai naudoja skirtingas medžiagas – vienos deda daugiau medžių žievės ir atplaišų, kitos – kerpių, trečios – plunksnų, bet visuomet pagrindinė statybinė ir jungiamoji medžiaga yra jų pačių seilės. Kai kurių rūšių salanganos savo lizdus lipdo vien iš seilių. Tokius lizdus vietiniai gyventojai labai vertina, - iš jų gaminama kregždžių lizdų sriuba. Salanganos peri kolonijomis, o jų lizdai, kaip ir mūsiškių kregždžių, lipdomi ant stačių uolų ir jų atbrailų arba giliose ir ankštose olose. Vietiniai lizdų rinkėjai per metus „nuima“ 2-3 derlius. Smaguriai labiausiai vertina pirmuosisu vizdus, o vėlesniųjų kaina žemesnė.

Reikia paminėti ir lizdinį parazitizmą. Kai kurie, dažniausiai atogrąžų, paukščiai nekrauna lizdų ir patys neperi, o kiaušinius deda kitiems paukščiams, tiems užkraudami rūpestį jų palikuonimis. Toks lizdinis parazitavimas būdingas daugeliui gegučių, kai kuriems afrikiniams audėjams, amerikiniams varnėnams, medaus ieškotojams, netgi vienai Pietų Amerikos ančių rūšiai. Be kita ko, dalinis lizdinis parazitavimas gana dažnai pastebimas ir Žuvinte – taip elgiasi rudgalvės, o ypač kuoduotosios antys. Į vieną lizdą kiaušinius deda 3-4 vienos rūšies ir net kelių rūšių dedeklės. Labai paplitęs paprastųjų gegučių parazitavimas. Yra žinoma, kad gegutės sugeba apgauti net 125 rūšių smulkius paukštelius.

Iš kitų gyvūnų, mes tikrai esame susidūrę su „socialinių“ vabzdžių lizdais (pvz., skruzdėlynais): juos stato skruzdėlės, termitai, bitės, vapsvos ir t.t. Jie gali būti tiek antžeminiai, tiek požeminiai. Neretai juose net įrengia ventiliacijos sistemas ir atskirso patalpos motinėlėms, o aukščiu (pvz., termittnų) gali siekti kelis metrus.
Tarp roplių tėvišku rūpesčiu žinomi amerikietiški aligatoriai, upių pakrantėse ar augalų sąvašynuose statantys plačius lizdus iš dumblo ir augalų. Taip pat iš fosilijų žinoma, kad dauguma (o gal visi) dinozaurai taip pat statė lizdus savo kiaušiniams.