Toro (gamtos muzikos garsams pavaldūs)
O tuo metu visa pakrantė jau aidi nuo varlių kvarksėjimo - tai apkvaitusios dvasios senų girtuoklių ir lėbautojų, vis dar neatgailaujančių - jie nori išlaikyti senųjų puotų smagią nuotaiką, nors dabar jų balsai gargždūs ir gūdžiai liūdni, tai tik pasijuokimas iš linksmumo, vynas seniai prarado skonį ir tiktai pučia vidurius, o vietoj saldaus svaigulio, - tik persisotinimas ir išpampimas.
Štai vienas šiaurinėje pakrantėje, labai panašus į savivaldybės narį, leidžia
seiles, padėjęs smakrą ant lelijos lapo tarsi ant servetėlės, maukteli kadais paniekinto vandens ir
perduoda taurę ratu toliau, išleisdams kažką panašaus į "tr-r-r-o-o-n-k, tr-r-r-o-o-n-k".
Nuostabus vakaras, kai visas kūnas pavirsta vienu jausmu ir kiekviena savo pora geria palaimą. Gamtoje aš jaučiu keistą palaimą, aš - jos pačios dalis. Varlės skelbia nakties pradžią, o vėjas ribuliuojančiu vandens paviršiumi atneša lėlio dainą. Tačiau atokvėpis visuomet būna tik laikinas. Patys pikčiausi žvėrys nesiilsi, o ieško savo grobio.
Aš manau, kad žmonės iki šiol vis dar bauginasi tamsos, nors krikščionybė ir žvakės atrastos senai ir visos raganos pakartos. Mano manymu, sveika didesnį laiko dalį praleisti vienumoje.
Paprastai apie mus yra pakankamai erdvės. Mūsų horizontas niekada nesibaigia ties mūsų alkūnėmis. Nei miško tankmė, nei tvenkinys nesiremia tiesiai į duris - visuomet pasilieka gabalėlis mums pažįstamo ir nutrypto skynimo, pasisavinto ir atitverto, paimto iš Gamtos...
Taigi aš turiu savą saulę savą mėnulį ir žvaigždes, nuosavą mažą pasaulį. Kiekvienas mažytis pušies spyglys buvo kupinas artumo ir draugiškumo man.
Žmonė dažnai sako man, kad ten turėjau jaustis labai vienišas. Visa ši žemė, kurioje mes gyvename, yra tik taškelis Visatoje. Kodėl aš turėčiau jaustis vienišas? Argi mūsų planeta nėra Paukščių Take?
Aš įsitikinau, kad jokiomis kojų pastangomis negalima priartinti vienq prie kitos dviejų sielų. Ko gi labiausiai geidžiame, kad būtų greta mūsų? Tik ne minios ar geležinkelio stoties, ne smuklės...
Draugija, net geriausia, greit ima varginti ir blaško. Aš niekada nebuvau sutikęs geresnio draugo už vienumą. Mes dažnai esame vienišesni svetur, tarp žmonių, nei pasilikę vieni kambaryje. Kai žmogus mąsto arba dirba, jis visuomet vienas, kad ir kur jis būtų. Vienatvė nematuojama myliomis, kurios skiria vieną žmogų nuo kito.
Žmonių draugija dažnai pernelyg pigi. Mes susitinkame pernelyg dažnai, nespėję įgyti
jokios naujos vertės vienas kitam. Mums teko susitarti dėl kai kurių etiketo ir mandagumo taisyklių, kad tie
dažni susitikimai būtų pakenčiami ir mes nestotume į atvirą kovą. Žmogaus
vertė ne odoje, tad neprivalu ją nuolat liesti.
Kviečiu paskaityti apie Rigvedos "Himną varlei"
Kiti Toro tekstai:
Kraštas be kiškių
H. Toro. Gyvenimas be principų
Tegu upės teka plaštakių lapais
Kaip pažinti pupas?
Su pergale!
Laukinė prigimtis mane žudo
Odė kurmiams
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
Pedagogika
Kiek mokančių skaityti?
Toro: Mano sielos šnabždesys
Taip pat skaitykite:
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Filosofijos skiltis