Nadina Bismut. Seksas filosofų gyvenime. Vartiklis

Apie autorę

Nadine Bismuth (g. 1975 m.) - Kanados rašytoja iš Kvebeko. Dalyvauja Metropolis bleu festivalyje. 2000 m. už apsakymų rinkinį „Les Gens fideles ne font pas les nouvelles“ gavo Kvebeko literatūrinę premiją bei Adrienne-Choquette premiją. 2009 m. išleido apsakymų rinkinį „Ar vedėte psichą?“
Ši esė „La vie sexuelle de l’ecrivain“, be abejonių, yra „menama“, tačiau joje keliami klausimai yra rimti.

Jean-Baptiste Botul‘as^*) knygoje „Imanuelio Kanto seksualinis gyvenimas“ nagrinėja filosofo gyvenimo stilių, kuriame, be įprastinio bendravimo, tebuvo studijavimas, studijavimas, studijavimas. Kantas be tik susilaikė nuo vedybų, bet ir niekad savo gyvenime nepaliko vietos moteriai, net mažiausios kertelės.

Vyrui likti skaisčiam visam gyvenimui yra neįprastas dalykas; dar labiau stebina, kad Kanto atveju tai tarytum prieštarauja jo patieks aukščiausiam moraliniam dėsniui: „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima per tavo valią galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu“. Tačiau, kadangi žmonija negali išnykti, visuotinė skaistybė negali būti visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau juk filosofai sudaro netiminę žmonių kategoriją, tad jų reprodukcijos metodas yra neįprastinis. Kad užtikrintų savo rūšies išlikimą, kad žmonija galėtų būti daugiau nei „primityvi banda be jokios kitos atminties išskyrus genetiką“, jie poruojasi atvirkščiai, t.y., „jie ne lenda, o traukiasi“. Tas pasitraukimas vadinamas melancholija. Tačiau kas yra melancholija? „Vienišųjų liga“, - sako Botula, - „kuriems savanoriškai šalinantis dėl melancholiškojo charakterio atsiranda kontempliayvaus gyvenimo stebuklas“. Tad Kanto skaistumas, toli gražu nepažeidžiantis jo pirmojo moralinio dėsnio, iš tikro buvo svarbus jo filosofiniam metodui ir nepaprastai pasitarnavo visai žmonijai.

Pastaba: bus pratęsta >>>>. Pastebėjus, kad puslapis yra dingęs, jis buvo dalinai atstatytas...

2002 m. dokumentiniame filme apie Ž. Deridą, filosofas, paklaustas, ką labiausiai norėtų pamatyti filme apie Kantą, Hėgelį ar Heidegerį, kiek pamąstė ir atsakė: „jų seksusalinį gyvenimą“. Toliau jis paaiškina, kad šie filosofai savo kūriniuose niekada nerašė apie savo seksualinį gyvenimą. Jie save pristatydavo kaip aseksualius. Tačiau filosofija turi daug ką pasakyti apie meilę bendrai, o gal net prasidėjo klausimu „Kas yra meilė?“ Ir vis tik filosofija dėmesį telkia į depersonalizuotų loginių ir visuotinių mąstymo sistemų konstravimą. Tradiciškai ten nėra vietos biografinėms introspekcijoms į savą seksualinį gyvenimą.

Platono ir Aristotelio rašiniai yra sklidini nuorodų į meilės klausimus. Veikėjų santykiai juose ne visada, taip sakant, platoniški. Palaimintasis Augustinas pradėjo išpažinties žanrą ir rašė, kad laiku, iki pradedant laikytis celibato, mylėjo daug moterų, prašydamas Dievo: „suteik man skaistumą ir susilaikymą, tačiau dar ne dabar“.

Gerai žinoma P. Abelaro ir Heloise d'Argenteuil meilės istorija. Jų meilės laiškai yra vienas didžiausių epistoliarinio žanro pavyzdžių, o jo meilės eilėraščiai buvo ne mažiau įtakingi nei jo gausūs filosofiniai rašiniai. Ž.-Ž. Ruso tai mini epistoliariniame romane „Julija ir Naujoji Eloiza“, esančiu išmonės ir filofinės refleksijos mišiniu. O „Išpažintyje“ jis aprašo savo mylimąsias, tarp jų ir madam de Warrens, Jis, kaip vėliau ir Kantas (parašęs traktatą apie santuokinių teises), stebėtinai nemažai rašė apie masturbavimąsi.

Kitu pažymėtinu pavyzdžiu yra S. Kierkegoro „Gundytojo dienoraštis“ – pasakojimas apie jaunos moters viliojimą, lengvai atpažįstamą kaip jo ryšių su Regine Olsen atspindys. Toliau sekė erotinė Didro^**) „Vienuolė“ bei Šopenhauerio traktatas „Apie moteris“. Hėgelis daug rašė apie krikščionišką šeimą, vedybas ir seksualumą bendrai, bet ne asmeniškai, tačiau lieka spėliojimai, kas buvo laiškuose, kuriuos sunaikino jo sūnūs, kad nebūtų „klaidingų supratimų“...

20 a. rasime Heidegerį, užimtą rūpesčio tema, tačiau atspindinčio jo meilės romaną su studente Hannah Arendt, žinomą iš jų laiškų. Ironiška, kad H. Arendt disertacijos tema buvo šv. Augustinas ir meilė. Ž.P. Sartras ir Simone de Beauvoir tikrai turėjo ką pasakyti ne tik apie jų tarpusavio meilę (apie tai skaitykite Pasimetusios merginos memuaruose). R. Barthes sėkmingiausia publikacija buvo „Meilužio diskursas“, kurį galima skaityti kartu su jo meilės nuotykiais po mirties paskelbtuose „Nutikimuose“. M. Fuko, prieš mirdamas nuo ŽIV 1984-ais, parašė tritomę seksualumo istoriją, nors joje ir neatspindėjo savosios „miegamojo filosofijos“, šią frazė pasiskolindamas iš Sade.

^*) Žanas-Baptistas Botulas (Jean-Baptiste Botul) - 1995 m. žurnalisto F. Pages ir kt. išgalvotas prancūzų filosofas. Jo vardas ir jo filosofija (botulizmas) kilęs nuo negalavimo, kurį sukelia Clostridium botulinum bakterija. Yra įsteigta ir Botulo vardo premija, suteikiama knygai, mininčioje Botulą. Kai kas netgi buvo suklaidinti, pagalvoję, kad tai realus asmuo.
Jam priskiriami išgalvoti darbai: „Imanuelio Kanto seksualinis gyvenimas“, „Nyčė ir mūsų dien demonas“, „Švelnioji metafizika“, „Skylė visame kame: susirašinėjimas su savimi“ ir kt.

^**) Denis Didro (Denis Diderot, 1713-1784) - prancūzų filosofas, dramaturgas, literatūros kritikas, enciklopedistas, švietėjas.
Pirmoji jo pjesė „Nesantuokinis sūnus“ pasirodė 1757 m., tačiau jo pjesės turi tik istorinę reikšmę. Vertingesnės jo apysakos, iš kurių paminėtinos „Žakas Fatalistas“ (1773), „Ramo giminaitis“ (paskelbta po mirties) ir kt.
Didro pažiūros buvo materialistinės. Jas išdėstė „Filosofiniuose laiškuose“, „Laiške apie akluosius“, „Mintyse apie gamtos aiškinimą“, dialoguose „D'Alambero pokalbis su Didro“ ir kituose moksliniuose bei grožiniuose kūriniuose. Jam materija esti vienintele substancija; įvairių materijos formų visuma yra esamybė. Materija susideda iš mažiausių nepriklausomų dalelyčių, kuriosos visą laiką juda ir veikia viena kitą. Judėjimas yra vidinė materijos ypatybė. Tam judėjimui jokio išorinio postūmio nereikėjo ir nereikia.
Didro nuolat kėlė ir svarstė estetikos klausimus. Jo grožio samprata primena klasicistų racionalistų mintis: grožio kategorija egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. Grožio kūrimas – pamėgdžiojimo aktas. Menas – gamtos mėgdžiojimas. Apie grožį sprendžiama pagal tai, ar meno kūrinys panašus į objektą.