Hermanas Hesė
Stiklo karoliukų žaidimas (istrauka)
- Na, - susijuokė Knechtas, - jei mes galim padaryti žmogų laimingesnį ir giedresnį, tai privalom ir daryti bet kuriuo atveju, nežiūrėdami, ar jis to prašo, ar ne. Ir kaip tu galėtum to nesiekti, netrokšti? <...>
- Pažvelk, - tarė, - į tą debesų landšaftą su dangaus properšomis! Išsyk galėtum pagalvoti, kad gelmė ten, kur tamsiausia, bet greitai permanai, kad visa, kas tamsu ir puru, yra tik debesys, o visata su savo gelme prasideda tų debesynų pakraščiuose ir fiorduose ir grimsta į begalybę, kur iškilmingai žėri žvaigždės, mums, žmonėms, esančios aukščiausiais šviesumos ir tvarkos simboliai. Ne ten pasaulio ir jo paslapčių gelmė, kur debesys ir juoduma, gelmė ten, kur šviesuma ir giedra. Štai ko noriu tave paprašyti: prieš eidamas gulti pažiūrėk dar valandėlę į tas jūrų įlankas ir sąsiaurius su daugybe žvaigždžių ir neatstumk minčių ar svajų, kurios gal aplankys tave bežiūrint.
Keistas virpulys nuėjo per širdį Plinijui, nežinia, iš skausmo ar laimės. Jis prisiminė, kad panašiais žodžiais kitados, seniai, labai seniai, skaisčioje, giedroje mokinio gyvenimo aušroje jis būdavo raginamas į pirmuosius meditacijos pratimus.
- <...> Ši giedra nėra nei žaidimas, nei gėrėjimasis savimi, ji yra aukščiausias pažinimas ir meilė, yra visokios tikrovės teigimas, budėjimas prie visų gelmių ir bedugnių krašto, ji yra šventųjų ir riterių dorybė, ji nenuslopinama, ir su laiku bei mirties artėjimu ji tiktai auga. Ji yra grožio paslaptis ir esmingoji kiekvieno meno substancija. Poetas, kuris ritmingu savo eilių žingsniu šlovina gyvenimo stebuklus ir baisenybes, muzikas, kuris juos paleidžia skambėti kaip gryną dabartį, yra šviesos nešėjas, džiaugsmo ir skaidrumo žemėje daugintojas, net jei jis veda mus per ašaras ir skausmingą įtampą. Gal poetas, kurio eilės mus žavi, buvo liūdnas vientulys, o muzikas - niūrus svajotojas, bet ir tada jo veikalas yra dievų ir žvaigždžių giedrumo dalis. Ką jis mums duoda, yra jau ne jo tamsa, kančia ir siaubas, o grynas šviesos, amžinos giedros lašas.
Ir kai ištisos tautos ir kalbos mituose, kosmogonijose, religijose siekia ištirti pasaulio gelmes, šitoji giedra yra paskutiniausias ir aukščiausias jų pasiekimų tikslas. Atsimeni senuosius indus, <...> - kentėjimų, mčstymų, atgailos, askezės tauta; ir vis tiek paskiausieji dideli jos dvasios vaisiai buvo šviesūs ir giedri, giedros pasaulio pergalėtojų ir budų šypsenos, giedri jos neaprėpiamos mitologijos personažai. Pasaulis, kaip tie mitai jį vaizduoja, pradžių pradžioje randasi dieviškas, palaimingas, spinduliuotas ir gražus kaip pavasaris - tai aukso amžius; paskui jis paliegsta ir genda vis labyn ir labyn, jis darosi grubus ir skurdus, o galų gale per keturis vis žemyn smunkančius amžius pasiekia tokią būklę, jog yra vertas, kad kvatojantis ir šokantis Šivas jį sumindžiotų ir sunaikintų - bet čia ne galas, nes viskas prasideda iš naujo; sapnuojantis Višnus žaidžiančiomis rankomis su šypsena kuria naują, jauną, gražų, spinduliuotą pasaulį.
Nuostabus dalykas: ši tauta, įžvalgi ir pakelianti kančias kaip retai kuri kita, su siaubu ir gėda amžiais stebėjo žiaurų pasaulio istorijos žaismą, be paliovos judantį godumo ir kančių ratą, ji įžvelgė ir perprato visos kūrinijos netvarumą, žmogaus godulį ir velniškumą, bet drauge ir jo gilų tyrumo ir harmonijos ilgėjimąsi, ir visai kūrimo grožybei ir tragikai reikšti surado tas puikias alegorijas apie pasaulio amžius ir kūrinijos žlugimą, apie rūstųjį Šivą, kuris sugedusį pasaulį šokdamas sutrypia į druzgus, ir apie šypsantį Višnų, kuris guli snausdamas ir iš auksinių dieviškų sapnų žaisdamas gimdo naują pasaulį.
3216 m. gruodžio 19-a, pirmadienis
- M-m-taip, - tarstelėjo demiurgas Mazukta, piktai žvalgydamasis po bekraštę dykumą. Švelniai
tariant, nedžiugina
- Juk nežinojau, kad taip nutiks, - kaltai teisinosi Šambambukli.
- Galėjai panaudoti kitokią formuluotę, - sakė Mazukta. Bet ne, panorai patoso ir štai rezultatas!
Šambambukli atsiduso ir nusuko akis į šalį.
- O ką aš tokio pasakiau... sududeno jis. Na, sausas čia klimatas, o žemės niekas neprižiūri. Aš ir
paprašiau vieną gentį tvarką palaikyti...
- Na, taip, - linktelėjo Mazukta, - tu jiems pažodžiui pasakei štai ką, cituoju: Klausykite, jūs išrinktoji
tauta, skirta kiparisams sodinti dykumoje. Argi galima taip į žmones kreiptis?
- O kodėl gi ne?
- O todėl, kad tavo kalboje jie įsiminė tik tai, kad jie išrinktoji tauta, o dėl ko išrinktoji linkę neprisiminti.
Na ir kokia nauda? Tik kad vaikšto užrietę nosį, ir nei dykumoje įsikuria, nei kiparisus sodina.