Skurdo kultūra

Pirmąkart "skurdo subkultūros" sampratą XX a. 6 dešimtm. pabaigoje pateikė Oscar Lewis. Įdomu, kad vargšas gali mąstyti ir pasielgti visai kitaip, nei iš jo tikimasi. Pvz., kai socialinio skyriaus darbuotojas parūpino pašalpą nedirbančiai vienišai moteris, ši, gavusi pinigus, iškart nusipirko keptą vištą, sėdo į taksi. Visus gautus pinigus ji išleido per pora dienų, nors buvo manoma, kad jų jai, taupiai leidžiant, užteks visam mėnesiui. Tad reikia paminėti, kad yra ir laikančių, kad skurdas netgi neegzistuoja.

O. Lewis savo idėją pristatė tarptautiniame kongrese 1958 m., o vėliau paminėjo knygoje "Penkios šeimos: Skurdo kultūros tyrimai Meksikoje" (1959), o plačiausiai išvystė knygoje "La Vida" (1966). Jis atkreipė dėmesį į pasikartojančias tendencijas tarp vargšų. O. Lewis tvirtino, kad skurdo kultūros vystymasis kyla iš industrinės kapitalistinės visuomenės, kuriai būdinga nelygybė. Jos kai kurios savybės: apmokamas darbas ir gamyba siekiant pelno, aukštas nedarbo lygis, ypač tarp nekvalifikuotų darbininkų, nesėkmingos socialinės, politinės ir ekonominės programos mažas pajamas turintiems, abipusio atsidėkojimo sistema, valdančios klasės dėmesys turto kaupimui, taupymas, vargšų kaltinimas dėl asmeninių nesugebėjimų iškilti.

O. Lewis išvardijo kai kuriuos skurdo kultūros požymius: Slum

  1. aktyvaus vargšų dalyvavimo ir integracijos svarbiausiuose socialiniuose institutuose trūkumas. Vargšai tvirtina turį kai kurias viduriniosios klasės vertybes, tačiau visumoje jie nesilaiko jų;
  2. Vargšų gyvenimas apibūdinamas prastomis ir ankštomis gyvenimo sąlygomis, neįsitraukimu į bendruomenę, minimalia organizacija už šeimos ribų. Tesusidaro tik atsitiktinės neformalios jų grupės lindynėse.
  3. Tarp dalies vargšų yra būdingas ilgos rūpestingos vaikystės nebuvimas, ankstyvas įsitraukimas į seksą, laisvi ryšiai ir silpni vedybiniai saitai. Pastebimas polinkis į šeimas su moterimi centre.
  4. Kitos tendencijos – stiprus marginalumo (atstumtumo) pojūtis, bejėgiškumas ir uždarumas.

Šios tendencijos ar charakteristikos pasiskirsto į grupes ir yra funkcionaliai susiję kiekvienoje grupėje. Yra ir tarpgrupinių ryšių. Atskiri aspektai nesudaro skurdo kultūros; ją sudaro jų sąveika. Ir ji persiduoda iš kartos į kartą dėl jos poveikio vaikystėje. Todėl skurdo panaikinimas dar nereiškia skurdo kultūros išnykimą.

Tačiau O. Lewis pažymi, kad nesi skurdžiai gyvenantys vysto tą skurdo kultūrą. Pvz., bendruomenėse, dar neturėjusio rašto, skurdo kultūra nesusidarė, nes visuomenė nebuvo pasidalijusi į sluoksnius. Neliečiamųjų kasta Indijoje jos nesukūrė, nes egzistavo kitos organizacijos, davė jam tam tikrą galią. Rytų Europos žydai irgi jos nevystė dėl jų religingumo ir raštingumo tradicijų (nors R. Cherry rado tam tikrų jos buvimo požymių). O taip kai kurios socialistinės šalys, kaip Kuba, kuriose skurde gyvenantys žmonės nepuola į depresiją ir apatiją.

Aptardamas skurdo kultūros ateitį, O. Lewis ją matė skirtingai šalyse su skirtinga jai priklausančių dalimi. Kur ji nėra išplitusi, socialinių darbuotojų sprendimai yra susiję su palaipsniu gyvenimo lygio pakėlimu ir įtraukimu į viduriniąją klasę. Ten, kur didelė visuomenės dalis gyvena skurde, reikia revoliucinių sprendimų.

Bendrai, O. Lewis skurdo kultūrą aprašo kaip gyvenimo būdą, tam tikrų tendencijų derinį, perduodamą iš kartos į kartą. Tai adaptacija prie skurdo, "buvimo dugne", tačiau jos nepaliekant. Jis išeina už tautinių ir etninių ribų, tačiau skirtingai pasireiškia. Jo modelis, kuris dabar vadinamas "marksistiniu humanizmu", nukreiptas prieš rasinius, nacionalinius ir regioninius diskriminacinius paaiškinimus.

7-8 dešimtm. O Lewis teorija sukaukė nemažai kritikos, kurios svarbiausi aspektai yra šie:

Problemiška metodologija ir rašymo stilius. Kai kurie kritikai tvirtina, kad "La Vida" iškreipia Puerto Riko skurdo vaizdą. Tačiau rimtesnė kritika tvirtinanti, kad Lewis pateikiami duomenys neatitinka jo išvadų.

Skurdo kultūra tėra negatyvi. Nors O. Lewis ir pabrėžė, kad skurdo kultūra yra adaptyvi, jis kritikuotas, kad ją pavaizdavo labai neigiamai. Tačiau pats O. Lewis nemąstė apie kultūrą kaip apie "aukštąją" ar "gerąją". Jis bandė pateikti pozityvias, adaptyves kultūros puses tokias, kaip žemas pastangų lygis naudingas sumažinant žeminimą arba trumpalaikis hedonizmas leidžia spontaniškumą ir džiaugsmo potyrį.

Koncepcija kaltina vargšus dėl jų sąlygų. Valentinas aptaria visą pre-istoriją idėjos, kad patys vargšai turi tam tikras savaimines tendencijas jai ir kad kai kurios doktrinos jų socialinę padėtį ir nusišalinimą aiškina jų vidinėmis nuostatomis. Jis parodo, kad E. Franklin Frazier, N. Glazer ir D. P. Moynihan rašė apie tą "kritinę tradiciją", ypač dėl juodaodžių šeimų. Tačiau Valentinas sugretina skurdo ir žemųjų sluoksnių kultūras.

Skurdo kultūra prilyginama (kaltinama dėl) Juodaodžių kultūrai. Rasiniai skurdo aiškinimai turi ilgą istoriją ir visada turėjo genetinės lemties atspalvį – matyt todėl, kad nemaža dalis "spalvotųjų: JAV gyvena skurdžiau. Tuo metu, kai rašė O. Lewis, buvo paskelbtas "karas skurdui", nukreiptas daugiausia į juodaodžius, o tai padėjo sieti "juoduosius" ir "vargšus". Tačiau O. Lewis apie skurdo kultūrą rašė kaip reiškinį be nacionalinių ir etninių ribų, o jo tiriami meksikiečiai nebuvo mažuma savo šalyje. Neseni tyrimai, vienok, neparodė stipraus sąryšio tarp "juodųjų" ir skurdo kultūrų.

Skurdo kultūros (subkultūros) koncepcija neaiški. Vienas kritikų susijęs su tuo, kad skurdo kultūros koncepcija atėjo iš sociologijos ir niekada nebuvo tinkamai konceptualizuota antropologijoje. Ir O. Lewis nesistengė spręsti šios problemos. Tuo tarpu ji sukelia daug klausimų apie pačios kultūros sampratą, pvz., geografinę jos vietą. Kitaip tariant, ką reikia tirti norint tirti skurdo kultūrą? Jis negali tirti tik landynių rajonus, nes vargšų yra ir viršutinėse ir apatinėse klasėse, mieste ir kaime, skirtingose religijose ir pan. Tai kokia subkultūrai jie gali priklausyti?

Pvz., A. Miller tyrė JAV pietinius kaimiškuosius rajonus ir padarė išvadą kaip ir O. Lewis, kad pagrindinis dalykas, išskiriantis skurdo kultūrą, yra dalyvavimo socialinėje veikloje laipsnis. Taip pat jis pateikė ir skurdo kultūros tyrinėjimų apžvalgą. Buvo tiriami du aspektai: skurdas ir skurdo įveikimo politiką. Skurdo tyrimuose jis įžvelgė kelis metodologinius trūkumus: duomenų neatitikimus, per siauras teorines perspektyvas (kalbant tik apie priežastis ir praleidžiant procesus), tendencijos individualizuoti aiškinimus, tyrimai atspindi politikos poreikius.

Skurdo įveikimo politiko: išreikšta kritika turtingumo matavimams, kurie yra nelankstūs ir neatsižvelgia į visuomenės lūkesčius, skurdo kultūros orientacijai, nes ji intelektualiai diskredituota, dėmesys tik vargšams neliečiant ideologijos, orientacijai į šališkumą (parama teikiama tik tam tikriems sluoksniams, o tai sukelia kitų nepasitenkinimus) ir pan.

Slum Antropologinė kultūros koncepcija vis labiau keitėsi naudojant klasės/ under-klasės socialinę/ ekonominę kalbą. Nėra aiškios ir under-klasės sampratos.Viena reikšmių – "segmentas vargšų, kurie nušalinti ne tik ekonomiškai, bet ir išreiškia kitą vertybių, požiūrių, tikėjimų, normų ir elgsenos rinkinį". Under-klases (underclass) koncepcija pradėjo vystytis po W. J. Wilson knygos "Mažėjantis rasės reikšmingumas" (1978) pasirodymo. Ji vis populiarėjo. Mat, ji yra labiau neutrali, mažiau įžeidžianti vargšus ir neturi normatyvinių aspektų. Ji apima ne visus vargšus, o tik atskirą jų dalį. Ir ji labiau dera su socialinės stratifikacijos teorijomis. Taigi, labiau tinkama struktūriniam skurdo paaiškinimui ir kartu labiau atitinka "laikmečio dvasią" (kuo mažesnę visuomenės dalį liečia, tuo mažiau reikia keisti visuomenę). Tačiau dabar jau kritikuojama, kad under-klasės koncepcija, taipogi kilusi iš marksizmo, turi būti įtraukta į geresnę teoriją, nes, atseit, marksizmas nepajėgus tinkamai išanalizuoti šiuolaikinę visuomenę.

Besiskirianti nuo materialistinių apibūdinimų yra kultūros koncepcija, kaip bendrų ir išmoktų idėjų visuma, išvystyta kognityvinių antropologų. Vienas populiariausių kultūrinio aspekto bendrumo (domeno) matavimų yra K. Romney, W. Batchelder ir S.Weller sukurtas kultūrinio konsensuso modelis, kuris remiasi prielaida, kad kultūriniai šablonai (kultūros subsistemos, susiję su vienu kultūros aspektu) turi susietą semantinė domeną. Apie jį galima sužinoti iš konsensuso apie jo sudėtį. Tokio tipo tyrimai susideda: iš domeno tinkamo nustatymo, jo elementų išvardijimo, surūšiavimo ir svarbos priskyrimo siekiant suprasti domeno dimensijas. Tyrinėtojai apklausiamųjų tvirtinimus priima tikimybiškai (jie gali būti teisingi arba neteisingi, priklausomai, kaip pasisakantysis žino tuos dalykus). Kultūrinio konsensuso modelis leidžia nustatyti "esminį atsakymą" (t.y., kultūriškai "teisingą" atsakymą į klausimą, t.y. tą, kuris priimtinas daugumai), nustatant kiekvieno apklaustojo kultūrinę kompetenciją (kokia žinių dalis bendra su kitais) ir patikrinant, ar apklausiamasis priklauso vienai kultūrai (jei atsakymai tenkina vieną faktorių).

Tad ar šiame modelyje vargšai turi savitą kultūrą? Tyrimai Brazilijoje tai neigia; ir tai dera su kitais tyrimais, kurie rodo, kad vargšų vertybės nesiskiria nuo kitų žmonių. Tačiau pabrėžiama, kad vargšai elgiasi skirtingai, nei jie sako. Atsakymo negalima gauti kultūrinio konsensuso modelyje, nes reikia žvelgti į platesnį atsiribojimo ir skurdo kontekstą. Pvz., W. Dresley ir Dos Santos matavo ir patiriamą stresą, kraujo spaudimą, sveikatos būklę.

Taigi, O. Lewis skurdo kultūrą beveik neįmanoma išmatuoti dėl jos apibrėžimo miglotumo. O kultūrinio konsensuso modelis kenčia nuo idealistinių prielaidų. Matyt, vis tik reikia sietis su materialiomis vertybėmis, norint išsamiau paaiškinti skurdo kultūros reiškinį.

Literatūra:

  1. O. Lewis. La Vida: a Puerto Rican family in the Culture of Poverty, 1966
  2. O. Lewis. Antropological Essays, 1970
  3. C. H. Berndt and al. Culture and poverty…// Current Anthropology, 1969, 10 (2-3)
  4. W. W. Dressley, J. E. Dos Santos. Social and Cultural Dimensions of Hypertension in Brasil: a Review// Cad. Saude Publica, 2000, 16 (2)
  5. D. Harvey, M. H. Reed. The Culture of Poverty: an Ideological Analysis// Sociological Perspectives, 1996, 39 (4)
  6. E. B. Leacock. The Culture of Poverty: a Critique, 1971
  7. S. M. Miller. The Culture of Poverty Research// Contemporary Sociology, 1982, 11 (5)
  8. M. Morris. Frim the Culture of Poverty to the Underclass: an Analysis of a Shift in Public Language// The American Sociologist, 1989, 20 (2)
  9. M. K. Opler, V.S. Erlich. Om Lewis' "Culture of Poverty"// Current Anthropology, 1986, 9 (5)
  10. Ch. A. Valentine. Culture and Poverty: Critique and Counter Proposals, 1968

Būk laimingas!
Piterio principas
Apmatai: Moralumas
Draugas ar priešas?
Atšilimas prieš Bilą Geitsą
Moters kelias į akademiją
Socialinės tvarkos problema
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Psichiatro-paciento santykiai
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Trobriandiečių primityvioji ekonomika
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Machizmo: varžymasis dėl garbės
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Mazochizmas – antropologinė paslaptis
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Nyčė: Prieblandos kumyras
Nenormalumai kaip norma
Nuo nihilizmo į Kristų
Laiko dvelksmas
Religijos samprata
Vartiklis