Gyvenimas po mirties: Vartiklis

Pagal medicinos prof. Roberto Lanza^*) skelbiamą biocentrizmo teoriją tokia mirtis, kokią žinome, tėra mūsų sąmonės sukurta iliuzija: „Mes tariamės žiną, kad gyvenimas – tai tik tam tikras anglies ir kitų molekulių junginių aktyvumas... Mes įtikėjome, kad esame mirtingi, nes mums 'įkalė į galvas, kad mes mirsim'. Kitaip tariant, mūsų sąmonė sieja gyvenimą su kūnu. Kadangi žinome, jog kūnai miršta, taigi mirsime ir mes“.

Biocentrizmas priskirtinas viseto (theory of everything) teorijoms ir siejamas su senovės graikų „gyvybės centro“ koncepcija, pagal kurią gyvybės ir biologija yra pagrindinė tikrovės ašis. Gyvybė kuria visatą, o ne atvirkščiai. Visatos objektų formą ir dydį apibrėžia žmogaus sąmonė. Pvz., žmogus regi žydrą dangų ir girdi aplinkinius sakant, kad dangaus spalva yra žydra. Tačiau žmogaus smegenų ląsteles galima pakeisti taip, kad žmogus matytų dangų žalią ar raudoną. „Tai ką matai, negalėtų būti tikrove neturint sąmonės. Mūsų sąmonė paaiškina, 'įkrauna' pasaulį“.

Kartu ir erdvė ir laikas tėra mūsų sąmonės įrankiai. O tai reiškia, kad mirtis ir nemirtingumas yra be erdvinių, linijinių ribų. Pagal kvantinę mechaniką vienu metu egzistuoja be galo daug visatų, kuriose vis kitokios situacijos. Kas tik gali įvykti, tam tikru momentu tose visatose ir įvyksta, - taigi, tikrovėje mirtis negali egzistuoti. Kai mes mirštame, mūsų gyvenimas tampa „daugiamečiu žiedu, sugrįžtančiu į multivisatų žiedyną … Kai mirštame, tai įvyksta ne atsitiktinėje biliardo rutulių matricoje, o neišvengiamoje gyvybės matricoje“. Biocentrizmas

R. Lanza cituoja dvigubo plyšio (Jungo) eksperimentą. Stebint, dalelė elgiasi tarsi kulka ir pralekia pro vieną ar kitą plyšį. Tačiau nestebint, ji elgiasi kaip banga – ir gali praeiti iškart pro abu plyšius. Tai, atseit, parodo, kad medžiaga gali rodyti tiek bangos, tiek dalelės savybes, - ir elgesys keičiasi priklausomai nuo asmens suvokimo ir sąmonės.

Objektyvi tikrovė gali būti taip pat paklusti natūralios atrankos dėsniams.Atrodo, kad kai kurios kvantinės būsenos „gyvybingesnės“ už kitas. Juk jei pasaulio stebėjimas keičia patį pasaulį, tai kaip tada gali egzistuoti kokios nors objektyvios tiesos? Juk tada kiekvienas žmogus ateičiai po savęs palieka kiek kitokią pasaulio versiją.

Tačiau, tvirtinama, kai kurios būsenos yra populiaresnės už kitas natūralios kvantinės atrankos (tai vadinama kvantiniu darvinizmu) – informacija apie tas būsenas plinta į aplinką ir ateinantys ir praeinantys stebėtojai mato tą patį „palankių būsenų“ kuriamą visatos vaizdą.

Jei ne kvantinis darvinizmas, pasaulis būtų visai neprognozuojamas: skirtingi žmonės matytų skirtingas pasaulio versijas. Netgi gyvybės tęstinumas būtų sunkiai įmanomas, nes negalėtume patikimai vertinti savo aplinką – mūsų stebėjimai nesutaptų su kitų žmonių stebėjimais.

Tačiau nėra tap, kad vieno turisto pamatytas architektūrinis paminklas pasikeistų ur kitas matytų jį kitokį ir taip toliau. Kvantiniame lygyje dievas noriai lošia žaidimų kauliukais, tačiau makroskopiniame lygyje jis žaisti atsisako. Kol kas dėl mažai suprantamo dekoherencijos reiškinio, sąveikaujant kvantinėms būsenos, šios sukuria vienintelį galimą „atsakymą“, suvokiamą kaip objektyvų reiškinį. Dekoherencija iš kvantinės „košės“ atrenka stabilias („žymeklio“ - pointer) būsenas, kurios atrodo tarsi klasikinės – pvz., užimtų griežtai apibrėžtą vietą erdvėje.

Aplinkai sutrikdžius kvantinę sistemą eliminuojamos visos, išskyrus žymeklio būsenas, kurias galima stebėti tiesiogiai. Tačiau paprastai duomenis apie sistemą renkame netiesiogiai, pvz., žvelgdami į medį iš tikro „matuojame“ lapų ir šakų poveikį atspindimai šviesai. Aplinka modifikuojama taip, kad joje liktų žymeklio būsenos pėdsakas. Objektyviam tikrovės matymui reikia, kad tokių žymeklių būtų daug. Tačiau tai atsitinka savaime, nes vieno asmens stebėjimas priklauso tik nuo mažutės pėdsako aplinkoje dalies – pvz., niekada neišnaudojami visi nuo medžio sklindantys fotonai, kad ir kiek žmonių tą medį bežiūrėtų.

Tasai pėdsakas „pasidaugina“ tiksliai, nes žymeklio būsenos yra stabilios – vienas pėdsakas netrukdo atsirasti kitam. Tai panašu į natūralios atrankos principą.

Ką nubraižė Penrouzas?

R. Penrouzo „Kelyje į tikrovę“ (2004) vienas skirsnis (1.4) pašvęstas didžiajai paslapčiai – apie žmogaus sąmonės poziciją tarp fizinės tikrovės ir matematikos pasaulio. Jis tą kompleksą vadino „trimis pasauliais arba trimis egzistavimo formomis“: fizikinio egzistavimo forma, mentalinio egzistavimo forma ir matematinio egzistavimo forma (Platono idėjų pasaulis). Aišku, kad šie pasauliai glaudžiai susiję, tačiau tie sąryšiai kartu ir mįslingi.

Tačiau paslaptingumo esmė aiški. Jei paimsime matematikos sferą, tai betarpiškas santykis su fizikiniu pasauliu sudaro tik tam tikrą visai nežymią matematikos dalį. Analogiškai, fizikiniame pasaulyje tik visai maža dalis susijusi su sąmone ir mentaline veikla. Ir pagaliau žmogaus absoliučių matematinių tiesų apmąstymai sudaro niekingą mūsų mąstymo dalį.

Tačiau iš tų visai akivaizdžių santykių susidaro aiškus paradoksas – kai bet kuris pasaulis savo mažoje dalelėje apima pilnai visą sekantį pasaulį. Tačiau abipusių sąryšių grandinė uždara...

Šio galvosūkio R. Penrouzas nepajėgė išspręsti. Tačiau jis nurodė, kad vietoje sprendimo galima parodyti dar vieną mįslingą idėją:

Gali būti, kad visi trys pasauliai tam tikra prasme visai nėra atskiromis esybėmis, o tik atspindi skirtingus aspektus vienos, labiau fundamentalios tiesos, aprašančios pasaulį kaip vieną visumą. Tiesos, apie kurią šiuo metu neturime nė mažiausio supratimo.

Sąmonė – kvantinio susiejimo pasekmė?

Ilgą laiką įtikinėjama, kad smegenys panašios į kompiuterį. Tačiau tai labai nuvertina smegenis. Vis tik nors neuronų ir tranzistorių palyginimas yra patogi metafora, smegenys yra itin efektyvios, jų energija atsinaujina ir jos pajėgios tokiems skaičiavimams, kurie nepasiekiami net pažangiausiems kompiuteriams. Tačiau yra dar vienas kompiuterių tipas – tai kvantiniai kompiuteriai.

Tad jau kokius 30 m. tyrinėtojai spėlioja, ar smegenys nepanaudoja kvantinių procesų. Toji idėja nėra nauja. Britų fizikas, Nobelio premijos laureatas R. Penrose ir amerikiečių anesteziologas Stuart Hameroff’as^**) 20 a. pabaigoje pirmąkart pasiūlė šią kontraversišką koncepciją su savo sąmonės „organizuotos objektyvios redukcijos“ modeliu. Jie ėmė skleisti idėją, kad neuronų mikrovamzdeliai smegenyse užtikrina kvantinius procesus. Pvz., 1996 m. balandžio mėn. „Mathematics and Computers in Simulation“ žurnale jie teigė, kad sąmonė gali funkcionuoti kaip kvantinė banga neuronų mikrovamzdeliuose (tai vadinama Orch OR teorija apie objektyviąją redukciją). Ir nuo tada daugelis dalykų buvo užuominomis, kad kai kurios kvantinės savybės gali padėti susidaryti sąmonei.

Kvantinėje fizikoje el. dalelė egzistuoja kaip tikimybių „debesėlis“. Kontaktuodama su savo aplinka. kai ją matuoja matavimo prietaisas, ji praranda savo būsenų daugio superpoziciją ir kolapsuoja į konkrečią būseną, kurioje buvo stebima. R. Penrouzas iškėlė hipotezę, kad kaskart, kai kvantinės bangos funkcija kolapsuoja smegenyse, ir sukuriama sąmoninga patirtis. Bet jei tai teisinga, tai gali reikšti, kad kvantiniame lygmenyje sąmonė gali vienu metu rastis visur, kitaip sakant, sąmonė gali susisieti su kvantinėmis dalelėmis smegenų išorėje, galbūt, net susipindama su visos Visatos sąmone.

Kol kas kvantiniai efektai tėra stebimi tik laboratorinėmis sąlygomis esant ekstremaliai žemoms temperatūroms, artimoms absoliučiam nuliui. Vis tik nauji duomenys leidžia spėti, kad už tam tikras gyvybines funkcijas gali būti atsakingi kvantinio lygmens įvykiai. Pvz., manoma, kad augaluose kvantiniai procesai šviesą verčia energija. Pradžioje augalai fotonus verčia į materijos formą, juos transportuoja į augalo chloroplastus, kad pradėtų fotosintezę. To kelio metu eksitonai privalo judėti aplink kitas vidines augalo struktūras – ir pakankamai greitai, kad išsaugotų savo energiją. Spėjama, kad augalai turėtų išnaudoti superpozicijos savybę, kad vienu metų išbandytų visus galimus kelius. Tad eksitonai gali į paskirties vietą nukakti efektyviausiu keliu.

Ir gali būti, kad neuronai veikia „poveikio per atstumą“, t.y. kvantinio susiejimo principu. Kinai iš Šanchajaus un-to 2024 m. rugpjūčio mėn. straipsnyje „Physics Review E“ žurnale pakaitino reikalus dar vienu argumentu, kad vienas konkretus procesas smegenyse savo elgsena panašus į kvantinį susiejimą (kai dvi el. dalelės yra viena nuo kitos priklausomos net dideliais atstumais – ką net A. Einšteinas suglumęs vadino „bauginančiu“). Anot jų, mielinas, riebalingas aksonų apvalkalas, kuris neuronams yra tarsi izoliacija elektrą perduodančiam variniam laidui, yra terpė, palanki fotonų kvantiniam susiejimui. Tai potencialiai gali paaiškinti kognityvių sugebėjimų padidėjimą, o ypač neuronų sinchronizaciją, svarbią informacijos apdorojimui ir sparčiai reakcijai. Anot jų, mielino apvalkalo vidaus cilindrinėje ertmėje gali skatinti susidaryti pakankamam susietų fotonų kiekiui. Jie sukūrė matematinius modelius, parodančius, kaip infraraudonieji fotonai gali paveikti mielino apvalkalą ir perduoti energiją cheminiams ryšiams, ypač anglies ir vandenilio ryšiams, esantiems tame riebalingame audinyje. Tai, savo ruoštu, gali skatinti susietų fotonų porų susidarymą – ir būti savotišku „kvantinio ryšio resursu“ smegenyse.

Va tik biologinėse sąlygose tai įrodyti bus nelengva... Tačiau mokslas ir yra tam, kad keltų hipotezes, kurias vėliau tikrintų...

Bet neseniai atliktas ir eksperimentas, kurio metu žiurkėms taikyta anestezija, įtikino mokslininkus, kad šių graužikų smulkios smegenų struktūros yra atsakingos už sąmonės patyrimą. Tai mikroskopinės tuščiavidurių vamzdelių struktūros, vadinamos „mikrotobulėmis“, kurios, kaip spėjama, atlieka neįtikėtinas operacijas kvantiniame lygmenyje (tai jau 30 metų vis labiau plintanti idėja). Eksperimento metu Masačūsetso Wellesley koledžo tyrėjai žiurkėms davė izofluraną – įkvepiamą bendros paskirties anestetiką, naudojamą sąmonės praradimo sukėlimui. Viena graužikų grupė gavo ir preparatą, stabilizuojantį mikrovamzdelius, o kita grupė – negavo. Ir tada pirmoji grupė išlaikė sąmonę ilgiau. Apie tai skelbiama rugpjūčio mėn. „eNeuro“ žurnale.

Pora ankstesnių studijų irgi parėmė kvantinę sąmonės perspektyvą, kai jų atliekamų eksperimentų metu į mikrovamzdelius patekę šviesos dalelės nepablogino signalo. Jack Tuszyński’s naudojo ultravioletinius fotonus sukeldamas iki 5-ių nanosekundžių trunkančius kvantines reakcijas, t.y. apie 1000 kartų ilgiau nei tikėtasi. Analogiškai Centrinės Floridos un-te buvo apšviečiamas vienas mikrovamzdelio galas ir išmatuojama, po kiek laiko šviesa jį palikdavo – ir tai buvo keli šimtai milisekundžių, t. y. daugiau nei reikia, kad smegenys atliktų visas savo funkcijas.

^*) Robertas Lanca (Robert Lanza, g. 1956 m.) – amerikiečių medikas ir mokslininkas, Wake Forest‘o un-to Regeneratyvios medicinos ins-to profesorius, „Ocata Therapeutic“ darbuotojas. Buvo komandos, kuri pirmoji pasaulyje klonavo žmogaus embrionus ankstyvojoje jų vystymosi stadijoje, o taip pat sukūrė kamienines ląsteles iš subrendusių ląstelių. 2001 m. jis pirmasis klonavo išnykstantiems gyvūnams priklausantį gaurą. Kartu su kolegomis parodė, kad galia panaudoti ląstelių branduolio persodinimą sustabdant senėjimo procesą. Neseniai su kitais pranešė, apie saugią technologiją, leidžiančią gauti indukuotas pliuripotencines kamienines ląsteles (iPS), kurias galima panaudoti klinikinėje praktikoje. Vystė mintis apie biocentristinę visatą (2007 m. straipsnis „Naujoji Visatos teorija“), pagal kurią biologiją reikia patalpinti po kitais mokslais. Išleido nevienareikšmišką priimtą knygą „Biocentrizmas, arba kodėl gyvybė ir sąmonė yra Visatos supratimo raktais“ (2009; kartu su B. Bernamu), o vėliau ir „Didysis biocentristiis projektas: kaip gyvybė kuria tikrovę“ (2020). Taip pat parašė (kai kurias su bendraautoriais) knygas, kuriose liečia audinių inžinerijos, klonavimo, kamieninių ląstelių, regeneratyviosios medicinos ir pasaulinės sveikatos apsaugos klausimus.

^**) Stiuartas Hamerofas (Stuart Hameroff, g. 1947 m.) - amerikiečių anesteziologas, vienas nanobiologijos pradininkų, Arizonos un-to profesorius, žinomas tyrinėjimais sąmonės srityje ir prieštaringais tvirtinimais apie sąmonės kiltį iš kvantinių būsenų smegenų mikrovamzdeliuose. 1994 m. kartu su R. Penrouzu sukūrė sąmonės „neurokompiuterinį Orch OR“ modelį, kurio pagrindu išvystyta „Kvantinio neurokompiuteringo teorija“.