Stomatologijos istorija  

  Taip pat skaitykite: Ar skaudėjo dantis senovės lietuviams?

Senovėje laikyta, kad dantyse slypi paslaptinga, su nemirtingumu siejama galia, o iš priešų paimti dantys nugalėtojui atneša jėgą, išmintį ir, jei ir ne amžiną gyvenimą, tai bent sveikatą. Tačiau nuo dantų skausmo negelbėjo nei vėriniai ar amuletai iš svetimų dantų. Kaltę pradžioje bandė versti antgamtiškoms galioms. Tačiau aiškėjo, kad aukomis stiprių dantų išprašyti nepavyksta. Teko ieškoti žemiškesnių priežasčių ir būdų. Ir taip gimė viena populiaresnių senovės „teorijų“ – apie dantų kirminą, kuris, įsikūręs dantyse, juos graužia, žaloja ir kelia skausmą.

Ji buvo išplitus Mesopotamijoje, Egipte, Indijoje ir Kinijoje, o vėliau – tarp graikų ir romėnų gydytojų (ir išliko iki pat 18 a. – 16-17 a. traktatuose gydytojai tvirtino savo akimis matė dantų kirmėles, o kai kurie ir juos aprašinėjo; pvz., 17 a. vokiečių profesorius teigė lietaus slieko dydžio kirminą išvaręs naudodamas kiaulės skrandžio sultis, Dantistai Kinijoje o jo amžininkas italas aiškino, kad jie atsiranda iš musių lervų, į dantis patenkančių su maistu). Ir keisčiausia, kad toji „teorija“ pasirodė arti tiesos – nustatyta, kad pagrindiniais karieso kaltininkais yra įvairūs mikroorganizmai.

O kadangi senovėje žmonių požiūris į įvairias ligas buvo pilnas įvairių prietarų ir mistinių įsivaizdavimų, tai ir kova su dantų kirminais buvo panaši: amuletai, burtai ir užkalbėjimai. Bet ir tada buvo ir praktinių priemonių, pvz., Kinijoje naudojo akupunktūrą ir arseno tirpalą. 3000 m. senumų kinų medicinos traktatuose, tarp kitko, siūloma po valgio praskalauti burną, naudotis „kramtomąja“ lazdele ir valyti dantis. Maždaug to laikotarpio yra ir rasti auksiniai dantų šepetėliai.

Suvokimas, kad dantų kirminas nelabai mėgstą švarią burną, atėjo gana seniai. Higieniniu tikslu indai nudojo dantų šepetėlius iš medžio šakelių, kurių galas išskirstytas į skaidulas. Didelį dėmesį burnos higienai skyrė Graikijoje, o dar toliau pažengė romėnai, supratę reguliarumo svarbą ir sukūrę specialius miltelius.

Majai dar 9 a. iki mūsų eros dantis pradėjo plombuoti, juos pragręždami nefrito ar vario vamzdeliu. Suko rankų delnais arba panaudodami virvutę, o ambrazyvu naudojo susmulkintą kvarcą.
Indai, manę, kad dantų skausmą sukelia dantų kirmino rangymasis, bandė jį iš ten išrūkyti arba išskalauti. Laikyta, kad kirminą reikia kasdien išgremžti specialiu grandikliu, o burną skalauti žolių nuoviromis. Smarkaus skausmo atveju galima buvo panaudoti zondą su karštu vašku, medum arba aliejumi. Kaip papildoma priemonė – ištrinti kūną aromatingais aliejais. O jei ir tai nepadėdavo, skaudamas dantis buvo šalinamas specialių žnyplių pagalba, kurių aprašymas randamas 6 a. pr.m.e. Indijos medicinos sistemos pradininko Sušrutos kompendiume.

Finikijoje ir Graikijoje dantų šalinimas laikytas pavojinga operacija, tad gydytojai pima panaudodavo priemones, nuo kurių dantys iškrisdavo patys. O jei jau tekdavo rauti, tai atlikdavo tiesiog rankomis. Žnyplės imtos naudoti, anot istorikų, tik 1-o tūkstantmečio pabaigoje, kurių išradimas priskiriamas medicinos dievui Eskulapui1).

Neskatintas dantų rovimas ir pas senovės žydus, laikiusius, kad tai gali sukelti akių uždegimą. Tačiau dantų skausmas buvo aukščiau religinių taisyklių ir buvo priskiriamas prie grėsmių žmogaus gyvybei, todėl leista jį gydyti ir per šabą, kai jokie kiti darbai nebuvo galimi. Specialus dantų gadinimas laikytas tokiu sunkiu nusikaltimu, kad šeimininkas, atsitiktinai išmušęs dantį savo vergui, privalėjo jam suteikti laisvę.

Mumijų tyrimai rodo, kad dantis gydė Egipte, o kai kurie būdai pateikti medicininiame Eberso papiruse (paskelbtame 1875 m.), laikomam esančiu nuorašu nuo originalo iš 3 tūkst.m. pr.m.e. Taigi, dantis buvo galima gydyti ne tik aukojant riebius avinus dievui Horui, bet ir specialiomis pastomis bei tepalais. Eberso papiruse2) aprašyta 11 įvairių receptų „dantų vaistams“: mažinantiems skausmą, šalinančių dantenų uždegimą (t.y. paradantozę ir parodentitą), valančių burnos ertmę. Viena tokia pasta buvo gaminama iš „trečdalio kmynų, trečdalio miros ir trečdalio svogūno“. Skausmo mažinimui naudoti rūgštūs vaisiai, o česnaką naudojo ir senovės judėjai (o Artimuosiuose rytuose tai paplitę ir dabar).

Dantu valymas. Pokstai O aukštą dantų gydymo lygį Egipte liudija žandikauliai su gręžtinėmis skylėmis dantų šaknų srityje, kad ištekėtų pūliai ar būtų pašalinamas uždegimas. Mus pasiekė vieno dantisto vardas, Chesi-Ra3), ir netgi jo atvaizdas, išlikęs medinėje panelėje kape netoli Sakaros4).

Patyrusiu gydytoju buvo ir Imhotepas5) („Ateinantis su ramybe“), gimęs paprastų žmonių šeimoje, tačiau tapęs vyriausiuoju žyniu ir faraono Džosero6) (apie 2780-2760 m. pr.m.e.) patarėju. Jis buvo ne tik gydytoju, bet ir statybininku, astronomu, poetu, kalbininku, patobulinusiu hieroglifų raštą. Vėliau buvo sudievintas, imtas laikyti dievo Ptaho sūnumi ir garbintas kaip medicinos dievas. Graikai jį tapatino su Asklepijumi.

O pas graikus pirmi dantų gydymai imti aprašinėti gana vėlai. Hipokratas (5 a. pr.m.e) duoda patarimus vaikų, kuriems dygsta dantys, priežiūrai ir pirmąkart panaudojama sąvoka „afta“ (žaizda, skausmo jausmas), kuri dažnai pasitaiko vaikams. Vėliau tai aprašinėjo graikų kilmės romėnų gydytojas Galenas7) (apie 129-200 m.) bei Avicena, parašęs „Gydymo knygą“. O štai senovės aprašymai apie žandikaulių lūžių gydymą įdomūs net šiuolaikinei veido chirurgijai.

Atrodo, kad Graikijos ir Romos dantistai galėjo suteikti įvairią pagalbą. Romėnas Celsas8) knygoje „Apie mediciną“ (1 a.) burnos ertmės ligas išskyrė į atskirą skyrių ir patarė neskubėti šalinti skaudamą dantį, o gydyti jį skalaujant arba aprūkant. Dantenų uždegimo gydymui jis naudojo nuovirus bei iš išorės karštus kompresus iš tešlos ir finikų, sukeliančių pūlių ištekėjimą. Jis mokėjo atverti absceses9) ir išgremžti pažeistą kaulą, nupjauti karieso pažeistus dantų kraštus.

Naują dantų gydymo etapą pradėjo romėnų chirurgas Archigenas10) (1 a.), aprašęs pulpito požymius ir sukūręs specialų grąžtą dantims. Gaila, bet toji gana efektyvi dantų gydymo metodika buvo ilgam užmiršta ir tik 15 a. Bolonijos ir Padujos universitetų prof. Džiovanis Arkolanis sugebėjo panaudoti Archigeno metodą ir jį aprašė „Praktinėje chirurgijoje“.

(...bus daugiau >>>>>   )  

Komentarai

1) Eskulapas (kitaip Asklepijas) - medicinos ir gydymo dievas, Apolono ir mirtingosios (kitoje versijoje nimfos) sūnus. Pagal vieną mito versijų, Apolonas nužudė nimfą Koronidę už neištikimybę, o kai nimfos palaikai buvo deginami lauže, iš jos įsčių išėmė kūdikį Asklepiją, kurį vėliau nunešė kentaurui Chironui, kad užaugintų jo sūnų. Asklepijas mirė nuo Dzeuso žaibo.
Asklepijo kultas labai išpopuliarėjo po 300 m. pr.m.e. Svarbiausia Asklepijo šventykla buvo Epidaure, šiaurės Peloponese. Asklepijaus atributai buvo gaidys ir lazda su apsivijusia gyvate. Jam aukoti gaidžiai, kas minima Platono dialoguose.
Taip pat skaitykite >>>>>

2) Eberso papirusas - Senovės Egipto papirusas apie augalus ir mediciną, datuojamas apie 1500 m. pr.m.e. Jį 1873 m. Liuksore nusipirko egiptologas G. Ebersas, o dabar jis saugomas Leipcigo un-to bibliotekoje.
Jame pateikiamas platus ligų ir jų simptomų sąrašas, diagnostika ir gydymas. Taip pat aprašoma vaistų gaminimas, kova su parazitais, dantų gydymas, ginekologijos ir kontracepcijos klausimai. Mažas skyrelis skirtas ir dantų gydymui. Pateikiamos ir įvairios magiškos formulės, padedančios gydymui. Papiruse yra ir astronominių stebėjimų duomenų.

3) Chesi-Ra - aukšto rango valdininkas 3-ios dinastijos laikotarpiu valdant Džoseriui (ir, galbūt, Sekhemkhetui). Jis garsus savo piešiniais jo 1861 m. Sakaroje atrastame kape bei jame esančiomis kedro medžio panelėmis. Jis buvo vienu pirmųjų valdininkų, kuriam leista savo vardą sieti su saulės dievu Ra.
Jis turėjo daugelį titulų, kurių ginčytinas Wer-ibeh-sendžu, kuris gali būti verčiamas kaip „Didysis dramblio kaulo raižytojas“ arba „Didysis dantistas“.

4) Sakara – gyvenvietė Egipte, į pietus nuo Kairo. Netoli jos yra Memfio nekropolių, stambių laidojimo kompleksų (I, III–VI dinastijų faraonų) ir daugelio antkapinių paminklų ansamblių liekanos. Iš jų reikšmingiausia yra faraono Džoserio laiptuota apie 60 m aukščio piramidė.

5) Imhotepas - egiptiečių architektas, gydytojas, raštininkas, žynys, astrologas, poetas, vyriausiasis patarėjas, gyvenęs 2635–2595 m. pr.m.e. po savo mirties tapęs Egipto medicinos dievu. Garsi jo pastatyta laiptuota piramidė Sakaroje. Manoma, jog jis yra garsiojo Eberso papiruso autorius, taip pat Memfio medicinos mokyklos įkurėjas. Graikai jį tapatino su savuoju medicinos dievu Asklepijumi.

6) Džoseris („Šventasis“; taip pat Netdžerikhetas) - 3-ios Egipto dinastijos faraonas. Jo laikais Imhotepas pastatė laiptuotą piramidę Sakaroje. Manoma, kad Imhotepas buvo Džosero sūnus. Jam valdant įvyko Aukštutinio ir Žemutinio Egiptų apjungimas, o sostine tapo Memfis („Baltosios sienos“). Jis prijungė Sinajaus pusiasalį, kuriame buvo gausūs vario rūdos ir turkio ištekliai.

7) Galenas (Aelius arba Claudius Galenus, 129 - apie 200 m.) - medikas ir filosofas, buvęs Marko Aurelijaus gydytoju. Jis skrodė gyvūnus (beždžiones, šunis, meškas), tyrė žmogaus griaučius ir pirmasis aprašė žmogaus anatominę sandarą, 300 jo raumenų, centrinę nervų ir kraujagyslių sistemas. Padėjo farmacijos pagrindus. Jo idėjos vyravo Europoje beveik 1300 m.
Galenas patobulino Platono sielų filosofinę teoriją. Jis manė, kad organizme egzistuoja trilypė siela, kurią sudaro trys dalys: racionalioji, dvasinė ir apetito - ir kiekvienai sielos daliai priskyrė po organą: racionaliajai – smegenis, dvasinei – širdį, apetitinei – kepenis.

8) Aulas Kornelijus Celsas (Aulus Cornelius Celsus, apie 25 m. pr.m.e. - apie 50 m.) – Romos filosofas ir gydytojas, parašęs apie 20 knygų filosofijos, retorikos, teisės, žemės ūkio, karybos ir medicinos klausimais. Sudarė išsamią enciklopediją “Artes”. Medicinos veikaluose išdėstė patikimiausias to meto žinias apie higieną, terapiją, chirurgiją ir patologiją; padėjo pagrindus medicinos terminijai. Išliko tik 8 knygų skyrius „De medicina“.

9) Abscesė - pūlinys, susidaręs dėl lokalaus audinių uždegimo.

10) Archigenas - iš Sirijos kilęs 1-2 a. graikų gydytojas, prioklausęs eklektinei medicinos mokyklai. Žinomi jo kelių traktatų pavadinimai, tačiau tik keli jų fragmentai išsaugojo kiti autoriai. Kai kurie laikė jį priklausius pneumatikų medicinos mokyklai.

Žudantys smegenys
Mikrobiotechnologija
Faktas ar frenologija
Po truputį apie skonį
Autizmas: iškilūs ir keisti
Psichiatrijos pradininkas
Galvos chirurgija senovėje
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Ar skaudėjo dantis senovės lietuviams?
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Akis-smegenys: Užsipildanti spraga
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Kodėl taip šalta Antarktidoje?
Mirtino susiliejimo teorija
Mozarto muzikos galia
10 nederančių radinių
Šokio neurologija
Palaidoti medžiai
Pakeisti draugai
Žiedadulkės
Vartiklis