Froido kelias

Neurologai naudoja naujausias technologijas, kad ištirtų pagrindinius Zigmundo Froido teiginius - kad sapnai perteikia neįsisąmonintus troškimus, kad trys psychės dalys (ego, id ir superego) – ar jie turi neurologinį pagrindą, o „pokalbio terapija“ pakeičia neuronų tinklą smegenyse. Tuo ypač pasidžiaugtų pats Froidas – nors jo pasekėjai jo teoriją laiko gryna psichologija, tačiau jaunasis Froidas savo teorijas grindė gyvūnų ir žmogaus smegenų tyrimais. Vis tik jo požiūris pasikeitė, kai jis ėmėsi gydyti „isteriškas“ moteris. Jos kentėjo nuo to, kas atrodė nuslopintais seksualiniais troškimais. Tai paskatino jo atsisakyti smegenų, kaip neuroninės mašinos, modelio ir pakeisti jį sąmonės kaip esybės, kurią veikia pasąmonės troškimai, modeliu. Ir vis tik paskutiniuose rašiniuose jis išreiškė viltį, kad vieną dieną mokslas pagrįs jo maksimas.

Zigmundas Šlomo Froidas (Sigismund Schlomo Freud) pasaulį išvydo Austro-Vengrijos Freibergo (dabar Priboras Čekijoje) mieste 1856 m. gegužės 6 d. pirmuoju 8 vaikų šeimoje. Po 4 m. jo tėvas, prekiautojas vilna, su šeima persikėlė į Vieną. Prekyba vilna niekada nebuvo labai pelninga ir Rytų Europos žydai kentė nuo antisemitizmo ir vargo. Vis tik Froidai dideles viltis dėjo į savo pirmagimį sūnų ir skatino jo ambicijas.

Z. Froidas 1873 m. pradėjo medicinos studijas Vienos universitete, kur buvo puikių dėstytojų, tarp kurių ir fiziologas Ernstas Brucke, Jo laboratorijoje Froidas tyrinėjo žemesniųjų gyvūnų nervų sistemą ir šiai tematikai buvo skirtos jo pirmosios publikacijos. Neurofiziologija buvo jaunas, tačiau kylanti disciplina.

1882 m. Froidas įsimylėjo 5 m. jaunesnę Marthą Bernays (Hamburgo rabino dukterį). Gabiam, tačiau neturtingam gydytojui labai reikėjo pinigų. Jis norėjo tęsti tyrinėjimus, tačiau nematė, kad universitete galėtų padaryti staigią karjerą. Tad pradėjo dirbti Vienos pagrindinėje ligoninėje, kur per tris metus išbandė save svarbiose srityse, tokiose kaip chirurgija, vidaus ligos ir psichiatrija.

Psichiatrijos skyriui vadovavo Theodoras Meynert‘as, smegenų veiklos tyrinėtojas ir smegenų sričių atsakingumo idėjos iškėlėjas. Jis laikė, kad bet kuris psichopatologinis sutrikimas (kalbos defektas, haliucinacijos ar psichinė liga) kyla iš fizinio defekto smegenyse. Tyrinėtojo svarbiausias uždavinys buvo skrodimo metu surasti tokius defektus. Meynertui įtarimą kėlė bet kokie pacientų nusiskundimai, neturintys aiškaus organinio pagrindo – tada laikoma, kad tai tik paciento vaizduotės padarinys ar net tiesiog apsimetinėjimas.

Prasidėjo pokalbių terapija

Froidas tapo lokalizacijos smegenyse specialistu, tačiau netrukus jo karjera pasuko visai į kitą pusę. 1885 m. jis 6 mėn. praleido Paryžiaus Salpetriere ligoninėje, kur Jean-Martin Charcot‘as ieškojo terapijos „isterija“ sergančioms moterims. Jas staiga apimdavo paralyžius ir afazija (nesugebėjimas rišliai kalbėti). Kai kurios jų vapėjo tarsi kliedėtų ar būtų labai seksualiai sujaudintos. Priežastis buvo neaiški, o įprastos priemonės (hidroterapija ar masažas) retai padėdavo. Tad charizmatiškasis Charcot‘as hipnotizuodavo pacientes ir įteigdavo, kad tuo metu jos patiria tuos simptomus. Dažnai pacientės elgdavosi „isteriškai“, tačiau, pasibaigus hipnozei, sakydavo, kad jaučiasi geriau. Froidą taip patraukė Charcot‘o entuziazmas, kad vėliau sa vo sūnų pavadino prancūzų gydytojo vardu (Jean-Martin).

Grįžęs į Vieną vedė Marthą, su kuria per trumpą laiką susilaikė 6 vaikų. Kad išmaitintų sparčiai gausėjančią šeimą, Froidas tapo neurologu privačioje klinikoje, persikėlė į erdvesnį namą, kuriame galėtų priimti pacientus, kuriame ir pragyveno beveik 50 m., kol 1938 m. pasitraukė dėl nacizmo.

Netrukus ėmė dirbti su Joseph Breuer‘iu, eksperimentavusiu su hipnoze, kaip priemone psichikos ligoms gydyti. 1895 m. abu paskelbė „Hipnozės studijas“, kuri žymi psichoanalizės gimimą. Jiedu aiškino, kad „isteriškos“ moterys kenčia dėl „remiscencijų“ – prisiminimų fragmentų apie traumuojančius įvykius, tokius, kaip seksualinis užgauliojimas, kurie į sąmonę prasiskverbia kaip nerimą keliančios fantazijos. Šis tvirtinimas prieštaravo vyravusiai lokalizacijos teorijai.

Froidas išvystė „laisvų asociacijų“ techniką, skirtą isteriškų (ir kitų) asmenų nuslopintų prisiminimų pasiekimui. Kadangi tie daugiausiai glūdėjo pasąmonėje ir buvo sąmoningai nepasiekiami, Froidas liepdavo pacientams atsipalaiduoti gulint ant kušetės ir kalbėti visa, kas tik šauna į galvą. Analitikas pasižymėdavo kasdienes patirtis, sapnus ir pojūčius. Net pacientų pokštai ir anekdotai galėjo padėti atskleisti pasąmonės dramas. Froidas laikė, kad trikdžio įsisąmoninimas leis pašalinti sutrikimą per psichoanalizės „katarsio“ poveikį.

Tačiau Froido polinkis nebuvo gydyti pacientus. Praktika tebuvo jo teorijų išgryninimo priemone. Gautas žinias jis taikė visiems žmonėms. Ir 1899 m. jis padėjo psichoanalizės pagrindus išleisdamas „Sapnų aiškinimą“. Vėliau jis peržiūrinėjo, plėtė ir net atsisakydavo kai kurių savo teorijos minčių. Po Pirmojo pasaulinio karo jis postulavo apie antrąjį psichinės energijos šaltinį (greta libido), kurį vadino thanatos arba „mirties instinktu“. 3-me dešimtm. išvystyta psychės trijų dalių (id, ego ir superego) koncepcija.

„Sapnų aiškinimas“ žymi posūkį nuo neurologijos link psichologijos. Froido pozicija buvo ne vien terapija, bet ir tyrinėjimų metodologija. Tarkim, sapnų aiškinimas neturi nieko bendra su smegenų pažeidimais ar centrinės nervų sistemos sužadinimais. Tačiau Froidas tebemanė, kad veikia tiek psichologiniai, tiek biologiniai principai. Tai jį atvedė prie senos sąmonės-kūno problemos – ar mąstymas tėra vien neuronų veiklos rezultatas, ar jis kyla iš aukštesniojo lygmens. Froidas manė ją išsprendęs 1895- ais, kai pateikė vadinamojo „Mokslinės psichologijos projekto“ juodraštinį variantą. Jame rašė: „Ketinimas pateikti psichologiją kaip gamtos mokslą: t.y., parodyti psichinius procesus kaip išskiriamų materialių dalelių kiekybiškai determinuotas būsenas, leidžiant suprasti tuos procesus ir pašalinant prieštaravimus“. „Materialiomis dalelėmis“ greičiausiai laikyti neuronai, besijungiantys sinapsėmis; „kiekybėmis“ buvo neuronais tekančios psichinės energijos srauto lygis. Energija atsiranda arba jutimų organuose, arba pačiame kūne. Šios energijos iškrovimas (pvz., lytinio akto metu) sukuria malonumo pojūtį, taigi, to iškrovimo blokavimas sukelia nemalonumo pojūtį.

Taigi, Froidui mąstymo organas buvo tarsi elektros variklis su vidine relių sistema, nuolat nukreipiančia „elektros srovę“. Kažkaip, nežinomu būdu,

Kiti įvykiai: 1867 m. pasirodė Karlo Markso „Kapitalas“ 1875 m. Wilhelm Wundt‘as pradėjo dėstyti Leipcigo un-te, kur po 4 m. įsdteigė pirmąjį psichologijos ins-tą 1879 m. Ulme (Vokietija) gimė A. Einšteinas 1914 m. prasideda Pirmasis pas. karas Sarajeve nužudžius Austro-Vengrijos sosto įpėdinį Francą Ferdinandą 1933 m. Vokietijoje valdžią paima nacionalsocialistai 1938 m. kovo mėn. vermachto kariai įžengia į Vieną

ši sistema virsta nauja kokybe – sąmone. Froidas skelbė: „Kiekvienas sąmoningas veiksmas prasideda pasąmonėje“.

Vis tik Froidas nežinojo, kuriai sričiai priskirti savo teroiją – biologijai ar psichologijai. Ruošdamas „Projektą“, spalio mėn. jis rašė savo draugui Berlyne W. Fliess‘ui: „...visa tikrai atrodo esant mašina, kuri tam tikrą akimirką pradeda veikti pati“, tačiau jau po 5 sav. Jis rodo savo nusivylimą: „Daugiau nesuprantu tos mąstymo būsenos, kurioje išmąsčiau šią psichologiją“. Galiausiai Froidas atsisako neuroninės mašinos planų ir nebaigtas „Projektas“ atgula stalčiuje. Froidui nepavyksta sutaikinti smegenų ir mąstymo, nes nematė neurologinio pagrindo, leidžiančio atskirti sąmonės ir pasąmonės procesus. Ir tai nenuostabu, nes niekas nežinojo, kaip veikia smegenys. Neurono koncepciją W. Waldeyer‘is buvo ką tik įvedęs 1891-ais. Didelis klausimas buvo ar smegenų audinys yra vientisa, į kempinę panaši masė (kaip tikėjo italas C. Golgi), ar sudarytas iš daugelio smulkių elementų (ispanų histologo Santiago Ramon y Cajal koncepcija). C. Golgi sukūrė dažymo metodą, leidžiantį smegenų dalis tirti mikroskopu. Jį panaudojęs Ramon y Cajal nustatė siaurus plyšius tarp neuronų ląstelių, kas sukėlė mintį apie daugybės susijungimų turintį tinklą. Už tuos pasiekimus tiedu mokslininkai 1906 m. gavo Nobelio premiją.

Mokslininkai skendėjo tamsoje ir dėl anatominės smegenų funkcijos. Dar 20 reikėjo laukti ryšio nustatymo tarp paslaptingo pilko organo su patologiniais simptomais. Prancūzas Paul Broca ištyrė sergantį afazija pacientą, turėjusį neįprastų problemų su kalba. Jis suprato daugumą to, kas jam buvo sakoma, tačiau negalėjo nieko rišliai pasakyti. Jam mirus, Broca atliko skrodimą ir kairiojoje kaktos skiautėje rado pažeidimų (dabar vadinamoje Broca srityje) – čia buvo nustatytas kalbėjimo galimybės valdymas. O vokietis Carl Wernicke nustatė kalbos suvokimo centrą – kaktos skiautėje gerokai aukščiau Broca srities. Imta manyti, kad kiekvienas smegenų raukšlės vaga ir iškilimas turi priskirtą funkciją, tačiau Froidas buvo skeptiškas šiuo klausimu: „Apie psyche ar mentalinius procesus žinome du dalykus: pirma, kūno organą ir veiksmo vietą, smegenis (ar nervų sistemą) ir antra, mūsų sąmonės veiksmus, kurie yra betarpiški duomenys ir negali būti niekaip pilnai paaiškinami. Visa, kas randasi tarp šių kraštinių taškų yra mums nežinoma, ir kiek žinome, nėra tiesioginio ryšio tarp jų“ (Psichoanalizės apmatai, 1939).

Tame paskutiniame prieš pat mirtį pasirodžiusiame veikale Froidas pateikė svarbiausius savo psichologijos taškus: „Reiškiniai nepriklauso vien psichologijai; jie turi tiek organines, tiek biologines puses“. Ar Froido flirtas su biologija („biologija iš tikro yra neribotų galimybių sritis“) nebuvo vien „savęs nesupratimas“, kaip rašė filosofas J. Habermasas? Vis tik yra nemažai prielaidų manyti, kad Froidas tikėjo, kad vieną dieną psichoanalizė įgaus empirinį pagrindą.

Literatūra:

1. J. Sulloway. Freud, Biologist of Mind: Beyond the Psychoanalitic Legend, 1992
2. M. von Unwerth. Freud‘s Requiem..., 2005

Froidas grįžta
Draugas ar priešas?
Psichiatrijos pradininkas
Kas sukelia šizofreniją?
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Z. Froido asociacijų metafizika
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Kas blogai su tuo piešiniu?
Robertas Kochas ir Lietuva
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Kamieninės ląstelės sukelia vėžį
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Paskutinė gyvenimo valanda
Nenormalumai kaip norma
Kalimas – mokytumo motina
Saulė sukelia čiaudulį
Smegenys yra tampomi
Tik pusė pasaulio
Kelio suradimas
Frenologija
Vartiklio naujienos