Filosofijos istorija
Vaišešikos mokyklos gamtos filosofija
Skaitykite:
Vaišešikos istorija
Atomai (paramanavas)
Didžiosios stichijos, mahabhutos
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Judėjimas (karma)Graikų ir vaišešikos atomizmas
Atomistinės sistemos Indijoje ir Graikijoje atsirado beveik tuo pačiu metu (1 tūkstm. pr.m.e. viduryje). Kai kurios užuominos apie galimą Demokrito kelionę po Rytų kraštus dar nėra pakankamas pagrindas tvirtinimams, kad būtent iš ten jis atsinešė (ar ten nunešė) savo idėjas.
Nepriklausomą kiltį galima aiškinti iš dviejų pozicijų. Pirma, kad atomizmas, paimtas kaip pasaulio sampratos principas, pagrįstas "nedalomumo" terminais, yra bendras intelektualinio vystymosi dėsningumas ir tada galima palyginti jų apraiškas. Antra, pabrėžiant kultūrų uždarumą ir savitumą, - spėjant esant dviejų skirtingų kultūrų nepalyginamumą.
Pagrindiniu graikų proto principu buvo dviejų sąvokų grupių opozicija: iš vienos pusės, kosmoso, harmonijos, ribos, logoso, polio (tvarkos idėjos įsikūnijimo), nusakančių tobulumo idėją, arba būties; iš kitos pusės, chaoso begalybės, barbarybės ir pan., kaip nuopuolio ir nebūties. Filosofijoje šis dualizmas pasireiškė per proto ir jutimų priešpastatymą. Kraštutinumą išreiškė Parmenidas: judėjimas, daugis, skirtybės, pokyčiai mums tik iliuzija; tai atmetus protas mąstys apie visišką rimtį, tapatumą, vienovę, nekintamumą, vienalytiškumą "Argi ne viena mąstyti ir būti?" Tokios pažiūros sukėlė daugelio filosofų nesupratimą ir prieštaravimus. Aristotelis rašė: "Svarstymuose tai, matyt, atrodo sklandžiai, tačiau realiai tokie požiūriai artimi beprotybei. Juk nėra tiek išprotėjusio žmogaus, kuris laikytų, kad ugnis ir ledas tai viena ".
Su eleutų tradicija susiję Leukipas ir Demokritas pabandė moksliškai paaiškinti ne tik mąstymą, bet ir jausmą "duoti jausmams patikimumo galią" (Sekstas. Prieš matematikus). Išlaikydami Parmenido būtį su visais jos atributais, jie davė gyvastį ir jos priešybei nebūčiai tuštumos forma. Iš esmės, tuštuma suteikė judesio, daugio, atsiradimo ir išnykimo galimybę. Tačiau Demokritas išlaiko tiesos ir nuomonės priešpriešą. Ypač ji pasireiškia per sąvokas "teisėtai" ir "neteisėtai" (tamsią, nenušviestą) gimusias mintis. "Teisėta" savaime teisinga mintis, tiesos pažinimo pagrindas. "Teisėtos" minties pasaulis vientisas (atomai ir tuštuma) ir skaidrus jai pačiai, o nuomonės pasaulis chaotiškas ir nesuprantamas jai pačiai. "Neteisėtos" minties sritis kasdienis samprotavimas, sprendimai apie jausmus. Sekstas Demokritui priskiria tokią frazę: "Kai neteisėta mintis negali [dėl perėjimo] prie labai smulkaus nei matyti, nei girdėti, nei uosti, nei skanauti, nei justi, o [tenka eiti] prie vis subtilesnio, tada į pagalbą ateina teisėta mintis".
Teisėtos minties pasaulyje klesti "izonomija" (pažodžiui, vienodas dėsningumas) vienodas pasiskirstymas arba vienodas tikėtinumas, kai "to nėra daugiau, nei to". Iš esmės, tai metodologinis principas, įvedantis galimybę atsirasti įvairovei ir daugiui, - iki pat teigimo apie vienu metu egzistuojančias priešybes. Tai atomistams nesukelia jokios "aporijos" (pažodžiui, trukdymų) ir net daugiau būtis ir nebūtis tarsi papildo viena kitą. Tuštuma atskiria atomus, o atomai parodo tuštumos ribas. Izonomija leidžia turėti daugybę pasaulių ("Jei pasaulis egzistuoja kurioje nors tuštumos dalyje, tai akivaizdu, kad ir visoje tuštumoje", Aristotelis. Fizika, III 4; "Jei tuštuma begalinė, tai begaliniai ir pasauliai", Filoponas), atomų formų įvairovę ("Nė kiek nedaugiau jie turi būti tokie, nei tokie"), tuštumą ("Nė kiek nedaugiau egzistuoja kažkas nei niekas"). Aristotelis tai paaiškina taip: "Amžinybėje nėra jokio skirtumo tarp galimybės ir buvimo" taigi begalinėje erdvėje ir laike gali egzistuoti bet kas.
Indijos tradicijoje perėjimas į apmąstymų sferą, suprantamas kaip sansarinės sielos priklausomybės nuo ankstesnių poelgių įveikimas, yra aukščiausias žmogaus tikslas, kurio siekis panaikina žmonių socialinius ir intelektualiuosius skirtumus ir brahmanas, ir šudra gali rasti taką. Yra keli išsigelbėjimo keliai (mokša) ir skirtingai aprašoma išsilaisvinusios sielos (mukti) būsenos, tačiau esmė paprastai susiveda į tiesioginį (be indrijų dalyvavimo) objekto apmąstymą, kurio metu sąmonė (čita) įveikia savo priešiškumą būčiai (sat). kitais žodžiais, tik išėjęs iš savęs (konkrečios kūniškos sandaros), asmuo tampa savimi pačiu, tikruoju "Aš" (Atmanu, Puruša), tapačiu Visatai.
Tačiau jei indas tebūtų jogas ar asketas, tai vargu ar bereikėtų lyginti jį su graikų išminčiumi. Mat jogo patirtis ne tik buvo išgyvenama, bet ir tapdavo teorinio santykio objektu. Tai konceptualiai pateikiama upanišadose, mokyme apie Atmaną, Brahmaną ir jų tapatumą.
Vaišešikos atomai dažnai apibūdinami sąryšyje su ta pačia neempirinio absoliuto schema, kaip ir Atmanas-Brahmanas. Be to, tarp atomų, kaip absoliučių būties pradų, ir iš jų sudarytų daiktų, kyla esminis neatitikimas, kiek giminingas priešstatai nekintančio Brahmano kintančiam pasauliui. Tačiau vaišešika nenuėjo advaitos keliu, visa, kas kinta ir laikina, paskelbusios tik amžinojo absoliuto iliuzorine modifikacija (vivarta). Ji pasitraukia nuo realaus egzistavimo bei priežasties-pasekmės prielaidų. Tad jos nutolimas nuo monistinės upanišadų schemos gerokai didesnis nei graikų atomistų nuo eleutiškojo monizmo. Demokritas įvedė tik daugį, judėjimą ir kitimo galimybę, palikęs juslinį pasaulio vaizdą "atrodomybės" srityje. Tuo tarpu Prašastapada, sekdamas Kanada, teigė ir juslinio pasaulio tikrumą, jo šaltinį matydamas tuose pačiuose atomuose.
Todėl nenuostabu, kad vaišešikos atomai, skirtingai nuo grynųjų Demokrito atomų, turi makroobjektų "juslinį konkretumą" skiriasi skoniu, spalva, kvapu, temperatūra, - tačiau absoliučiai vienodi forma ir dydžiu. Ir dėsninga, kad vaišešikai jutimais besiremiančio pažinimo nepriešpastato grynajam protui. Tai tik "kompetencijos sričių" skirtumai ir neveltui pratjakša laikoma viena pramanų, patikimo pažinimo priemonių, kaip ir anumana (loginė išvada).
Indiškų sistemų ypatybė nepriklausomo jutimo organų (indrijų) egzistavimo pripažinimas; kurie savo esme nėra kūnas ir nėra objektas, o savotiškas tarpininkas, susidedantis tik iš žemės atomų ir žmogaus kūną jungiantis su kitomis didžiosiomis stichijomis (vandeniu, ugnimi, oru).
Atomai, sudarantys stichijas, kažkuo panašūs į jų sukeliamus pojūčius, tuo tarpu Demokrito atomai visiškai atsieti nuo juslinių reakcijų į juos. Todėl skonio pojūčius Abderitas aiškina atomų forma, juodą arba baltą spalvą 0 jų šiurkštumu ir lygumu, šiltumą apvalių atomų judrumu, šaltumą kubo formos atomų glaudžia sandara ir nejudrumu. Ir tuo, ir kitu atveju juslinis suvokimas aiškinamas principu "panašus pažįsta panašų". Vaišešikoje kiekvienas organas pažįsta tą stichiją, iš kurios atomų jis sudarytas. Taip svarsto ir Demokritas, tačiau jis remiasi ne juslinių savybių tapatumo, o atomų formų panašumu.
Tiek graikų, tiek indų atomistai jutimų organų veikimą aiškina pagal analogiją su lytėjimu, kai yra tiesioginis organo ir suvokiamo objekto sąlytis. Anot Aristotelio, Demokritas ir kiti "laiko, kad [visa, kas] jusliškai suvokiama pasiekiama apčiuopiant". Vaišešikoje, tarkim, akies spindulys, sudarytas iš ugnies atomų, "pagriebia" (grihati) daiktą. Demokritas aiškina apie ypatingą "atvaizdų", kurie vėliau pasiekia akį, ištekėjimą iš daiktų. Taigi matome skirtumą. Demokritui būdingas redukcionistinis aiškinimas, kai siekiamą visumą paaiškinti kaip dalių sumą. O, tarkim Prašastapada, linkęs remtis analogija, kai neregimas aiškinamas pagal panašumą į regimą, atomų savybes pagal panašumą į daiktų savybes. Todėl pirmasis neigia absoliutų juslinio pasaulio tikrumą, o antrasis jį laiko patikimu loginio pažinimo pagrindu. Tiesa, indiškoji tradicija neneigia aukštesnio racionalaus pažinimo lygį, tačiau vis tik nelaiko, kad jis gali atskleisti aukščiausiąją tiesą, gyvenimo prasmę. Pats savaime protas, neturėdamas tikėjimo pagrindo, nesunkiai nusirita iki tuščiažodžiavimo. Šankara aiškina: "Matome, kad vienų protingų žmonių sugalvoti argumentai pasirodo esą klaidingi: tai įrodo kiti, dar protingesni žmonės, o šių argumentus, savo ruožtu, atmeta treti. Kadangi skirtingų žmonių nuomonės skiriasi, argumentacija neturi patikimo pagrindo". Ir visuotinę vertę teturi tik vedos bei jomis besiremianti jogų patirtis.
Taigi indai skyrė ne du, o tris pažinimo rūšis: juslinį, racionalų ir jogos (šį kartais turėjo ir paprasti žmonės, tačiau jis labiau būdingas jogams, turintiems siddhi antgamtinius sugebėjimus). Vaišešika ir nyaya priskirtinos racionalistinėms mokykloms dėl ypatingos loginės išvados (anumana) svarbos. Tuo tarpu jogo patirtis vaišešikoje daugiau etinis idealas, moralinio dharmos dėsnio įsikūnijimas. Jogo sugebėjimai atsiranda dėka geros karmos, "užsidirbtos" teisiu elgesiu, apimančiu vedų studijas, savikontrolę ir t.t.
Jogo savybės būdingos ir graikų išminčiui. Demokritui išminčiaus siela tapati protui. Prašastapados požiūriu, protas (manas) ir mąstymo sugebėjimai (buddhi) kažkas laikina ir antrame plane lyginant su amžinąja siela (Atmanu), todėl transo būsenoje jogas ne tik išsilaisvina iš jausmų, bet ir įveikia savo loginio mąstymo ribotumą, susiliedamas su visata. Ypatingai treniruotas jogas gali pasiekti tai, kas paprastam žmogui tėra sąvoka (tarkim, atomai).
Vaišešikoje atomai įvesti, kad nutrauktų begalinį dalijimą. Panašiai aiškina ir graikai. Aristotelis tris dalijimo į dalis galimybes (žinomas ir nayakai): begalinis dalijimas, dalijimas gale gaunant tašką arba nieką, ribotas dalijimas (gaunant atomą). Galima tik spėti, ar Demokritas skyrė dalijimo formas. Tačiau iš turimos tekstinės medžiagos, galima išskirti tris aspektus: ontologinį absoliučiai tankios ir neperregimos būties, kurioje nėra ne-būties (kitaip, tuštumos), nedalumas; fizinis absoliučiai kirų kūnų "nenupjaunamumas" (atomai - pažodžiui, "nepjaunu"); eidetinis "vaizdo", "atvaizdo" formos nedalumas (būtent eidosas atomui suteikia individualumą).
Iš tokios nedalumo sampratos neseka, kad atomas turi būti be galo mažas. Ir netgi yra fragmentų, kurie liudija, kad Demokritas kalbėjo apie skirtingo dydžio atomus, netgi apie milžiniškus atomus, dydžiu prilygstančius mūsų pasauliui. Tad kai kurie tyrinėtojai laiko, kad Demokrito atomams negalima priskirti matematinio nedalumo, t.y. be galo mažo dydžio. Jų nuomone, Demokrito sistemoje matematinių nedalomųjų vaidmenį turi ameros (pažodžiui, "be dalių"). Tačiau atomų ir amerų atskyrimas gana problematiškas, tačiau Epikūras tą skirtumą daro, kai greta atomų kalba ir apie atomų dalis.
Bendrai imant, vaišešika neskiria ir todėl nesiekia pašalinti loginį atomo savybiškumo ir substancialumo neatitikimą iš vienos pusės ir jo dalių nebuvimo, nedalumo ir kt. savybių, iš kitos pusės. Vėlesnieji vaišešikos komentatoriai jau siūlė skirti idealų ir realų atomo dalumą. Idealus tai mintimis jo patalpinimas erdvinėje koordinačių sistemoje, ko dėka jis tarsi pasidalija į tiek dalių, kiek yra erdvės krypčių. Realus padalijimas vaišešikams pasirodo esąs ne tik super-juslinis, bet ir neerdvinis, nes atomo negalima įsivaizduoti be erdvės. Todėl tikroji atomo prigimtis pasiekiama tik betarpiškai jį apmąstant, - ir tas veiksmas pašalina išmąstomų savybių prieštaravimus.
Ypatingą svarbą turi višeša (skirtybė, rūšis) sąvoka. Ieškant objektų identifikacijos, nusakančios "kas jie yra", privertė įvesti antja višeši sąvoką daiktus skiriančią ribą kuri priskiriama atomams ir kitoms pirminės substancijos formoms. Atomų įvairovė yra begalinė. Atomai tarpusavyje atskiriami pagal "galinius skyriklius", kurių nešėjais jie yra.
Demokritui savybių nešėjais yra atomų forma, tvarka ir išsidėstymas. Jis dažnai naudoja ir eidoso (išorinė išvaizda) sąvoką. Visiškai neskvarbius, tankius Demokrito atomus visada supa tuštuma, esanti trūkio priežastimi. Neleidžiama jiems liestis. Lietimu jis vadina būseną, kai atomai yra arti vienas kito. Todėl, kad paaiškintų jų junginius, Demokritas išmąstė keistas jų formas (įvairius kabliukus), kuriomis jie tarsi tarpusavyje susikabina. Atomų neskvarbumas yra ypatingai svarbus, nes jis užtikrina, kad vienoje vietoje negali būti dviejų daiktų. Čia atsiranda panašumas su vaišešika, kai, atsakydami į budisto Vasubandhu kritiką, aiškino, kad atomai negali jungtis viename taške, nes neįmanoma, kad dvi, apribotos dydžiu ir taktilios, substancijos užimtų tą pačią vietą.
Tačiau vaišešikoje kyla specifinis klausimas ar atomai skvarbūs kitoms substancijoms, tarp jų ir akašai. Imant, kad akaša visa persmelkianti substancija (vibhu), tai ji turi būti tiek atomų viduje, tiek išorėje. O tai atomai padalija į dalis. Į tai Vatsjajana atsako, kad akašos visuotinumas ne tame, kad ji yra kiekviename taške, o kad ji sąlytyje su visais daiktais ir atomais. Taigi, akaša neatitinka Demokrito tuštumos, nes ši skiria, o akaša jungia. Daikto nebuvimas, tarkim puodo ant grindų, traktuojama kaip teigiama grindų savybė. Vieta nėra tuščia joje yra puodo nebuvimas.
O kaip susidaro pasaulis? Abiem mokykloms tai laipsniškas pradinės būsenos sudėtingėjimas. Demokritui, amžinai judantys atomai susiduria sukeldami sūkurius. Tų sūkurių centre susikaupia stambiausi ir mažiausiai paslankūs žemės atomai, o kiti sudaro apvalkalus. Pasaulių susikūrimas ir susinaikinimas kyla dėl atomų susijungimų ir atsiskyrimų, ką sąlygoja natūralios priežastys: judėjimas, forma ir dydis. Tuo tarpu Prašastapada pasaulio kiltį aprašo kaip atomų ir adrištų sąveiką ir, be to, bet kuris pradinės atomų būsenos sudėtingėjimas (diadų, triadų ir pan. susidarymas) vyksta ne dėl natūralių priežasčių, o pagal Išvaro apekša-buddhi pateiktas schemas. Taigi jis teigia esant moralinio dėsnio, dharmos, realizaciją.
Literatūra
- B. Faddegon. The Vaisesika System, 1969
- N.M. Chapekar. Ancient India and Greece, 1977
- Intercourse between India and the Western World, 1971
- J.W. Sedlar. India and the Greek World, 1980
- V. Subbarayappa. On Indian Atomism// Bulletine Institute of Science, vol. 21
- A.B. Kieth. Indian logic and Atomism: An exposition of the Nyaya and Vaisesika System, 1921
- R. Garbe. The Philosophy of Ancient India, 1897
- E. Frauwallner. History of Indian Philosophy, vol. 2, 1973
- D. Furley. Two Studies in the Greek Atomism, 1967
Vaišešikos istorija
Vaišešika: Erdvė ir laikas
Šankara ir vaišešikos atomizmas
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Reinkarnacija ir Atmanas
Senoji Indijos istorija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Filosofijos atsiradimo problematika
Indų astronomijos aspektai
Senieji sankskrito raštai
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Džainizmo filosofinės prielaidos
Jurgenas Habermasas
Patandžali joga
Džidi Krišnamurti
Ką nutyli būgnai?
Kur randasi siela?
Filosofijos puslapis
Trijų taisyklė