Adomo nuopuolis

Kairo Taimuriya bibliotekoje yra Jemeno da`i Husain ibn `Ali 165 psl. veikalo "Kitabu`l-idah wa`l-Bayan" kopija. Ji datuojama 1870.03.26 ir padaryta da`i al-Hasan b Ismaili nurodymu. Kadangi tokiu vardu tuo laikotarpiu nežinomas joks ortodoksų Dau`di vadovas, tai spėjama jį priklausius smulkiai sektai ar Sulaimanis.

Veikalas minimas Ivanovo ismailitų bibliografijoje nurodant autorių "Sayyidna Husain b.`Ali b.Muhammad b. al-Walid, 8-is da`i (Jemeno) mirė 667 safar mėnesio 22- ą (1268.10.31)". Jo tėvas parašė "Risalat Jala`i I-`Uqul".

Veikalas - glausti atsakymai į 25-is teologinio pobūdžio temas. Žemiau akcentuojamas dėmesys į devintą temą.

Pradedama nuo Nuopuolio prieštaravimų. Klausiama: jei medžio vaisiai buvo geri, kodėl drausta juos valgyti, o jei blogi, tai kodėl Dievas tą medį ten laikė? Kodėl draudimas tik vienam medžiui. Jis turėjo numatyti žmogaus Nuopuolį ir būsimus kentėjimus. Ir kodėl Dievas į Sodą nepriėmė Adomo palikuonių, kurie nebuvo nusidėję?

Pateikiami du (ir abu teisingi) atsakymai. Pirmasis - realiame pasaulyje; ir kitas - Alamu`l- Ibda, nematerialiame pirmapradyje pasaulyje egzistavusiame iki Tvėrimo. Abu aiškinimai yra alegoriniai.

Medis turėjo du aspektus: vienas geras, o kitas blogas. Gerąja prasme atžvilgiu medis yra Ilm Haqiqi, tikrųjų žinių, kurių atskleidimas (neparuoštiems asmenims) draudžiamas. Tai Korano Nemirtingumo medis, t.y. nemirtingumas pasiekiamas per tikėjimą Imamais (tekste "kai kuriais Hudud", tas terminas reiškia žynių ordiną). Kai kurie sako, kad medis atspindi Qa`im lygį, pateikiantį absoliutų pažinimą, kiti - Adoma Wasi, atnešusį Ta`wil, arba ezoterinį jo (Adomo) Shari`a aiškinimą.

Iblis iš Adomo perėmė slaptas žinias. Sakoma, kad tai pasėjo nesantaiką tarp brolių Abelio ir Kaino, pavydėjusio pirmojo Wasaya. Čia įdomi detalė - kad Abelis iš pradžių nužudytas religine, o tik po to fizine prasme.

Blogasis aspektas. Iblis yra medis, atskleidęs slaptąsias žinias (Adomui). Jis buvo sode, nes iš pradžių buvo da`i, bet vėliau ištremtas už aroganciją ir maištą.

Adomo palikuoniai ištremti iš sodo, Sodas tikrovėje reiškia daru`d-Da`wa, misiją, potencialų rojų. Tai, kad sodas yra danguje, išreiškia aukštesnį da`wa lygį. Kiekvienas jos lygis - kaip dangus lyginant su žeme.

Adomas yra aukščiausias lygis, Ta`yid, ir Nuopuolis reiškia jo nusileidimą į žemesnį Ta`lim lygį, o po to į primityviausią Mustajib lygį.

Toliau yra mokytojų lygis, kuris padeda Mustajibun, paprastų atverstųjų neturinčių da`wa, suprasti įstatymus ir pakilti į aukštesnį lygį.

Adomo palikuonys yra jo atverstieji ir pasekėjai. Adomas buvo paskutinis iš pirmesniojo Kašf ciklo ir naujojo Satr pradininkas. Tad jis gavo slaptąsias žinias ir jam nereikėjo pereiti per įšventinimų etapus, kaip reikėjo jo mokiniams. Tai jo buvimo sode prasmė.

Antroji interpretacija perkelia vyksmą į kosminę plotmę, Alamu`l-Ibad sodą, priešistorinį nematerialų pasaulį. Adomas atstovaują gyvąjį Protą, sukūrusį pasaulį ir žinomą kaip Adam Ruhani, dvasinis Adomas, nes neturėjo tankio ir materijos. Sode jis buvo su kitais septyniais protais. Gerasis medžio aspektas, prie kurio jis negalėjo priartėti, buvo pirmoji emanacija. Jo Iblis yra blogio įsivaizdavimas ir noras prilygti Pirmajai Emanacijai.

Draudimas yra paklusnumas Sabiq, prieš tai egzistavusiam. Jo pareiga buvo santykiuose su Tali atkartoti Tali ryšį su Sabiq. Medžio vaisiaus valgymas išreiškė jo ambicijas prilygti. Tad jis krito į nuodėmę ir buvo ištremtas iš sodo, prarasdamas pirmumą prieš likusius 7 protus, kurie buvo (11, 35) Korano žodžiai (Kalimat). Su tais žodžiais Adomas maldavo Dievo, t.y. Tali, kurs valdė jo likimą - ir buvo apvalytas ir grąžintas į sodą į ankstesnę padėtį. Per juos (žodžius) jis materializavosi. Jo palikuonys (dhurriya) buvo žmonės, kurie mėgdžiojo jį ir jo nuvesti į klystkelius. Iblis, jo blogio įsivaizdavimas ir ambicijos, krito į žemę ir negrįžo į sodą, kur pradžioje buvo su Adomu, kurio nuopuolį jis iššaukė. Iblis liko puolęs ir amžinai sugedęs.

Jų (palikuonių) būtis žemėje yra žemesniajame pasaulyje. Tie, kurie atgailavo, grįžo į sodą kaip anksčiau jų protėvis Adomas. Tad gerasis medžio aspektas yra Tali, o blogasis - arogancija.

Šio rankraščio svarba, kad jis perteikia ankstesnę ir grynesnę izmailitų poziciją nei Da`wa Qadima. Ir net populiarius Fatimidų veikalus Taju`l-Aqa`id, A`lamu-n-Nubawa ar Da`a`imu`l- Islam. Tad jis sulyginamas tik su Da`i Idris "Zahru`l Ma`ani", kitu slaptu jemeniečių da`i veikalu, parašytu kažkur po 200 m. Panašumai tarp jų, ypač kosmogonijos dalyje, nemaži.

Temos taip pat atitinka vieną Druza laišką, Risala Mustaqima bi Sha`ni`l Qaramita, kur veikėjai yra vietiniais vardais ir pateikta su papildomomis detalėmis. Ir jame aiškiai neišskirtos dvi interpretacijos - istorinė ir kosminė. Tad gali būti, kad mūsų aprašytas veikalas yra pilnesnės versijos santrumpa.

Krenta į akis ryškus alegorinis pobūdis. Išvarymas iš Sodo, Medis, Iblis yra simboliai - ir tuo izmailitai aiškiai išsiskiria iš ortodoksinio islamo. Įsidėmėtini trys veikalo aspektai. Pirmiausia, įšventinimų pakopų egzistavimas - trys jų įvardintos: Tayid, Talim ir Mustadžib. Visos jos Kalam i Pir, tačiau miglota ir dvasine prasme. Tai neįrodo Akhu Muhsin, Baghdadi, Ghazali ir kitų minimų 9-ių pakopų (tarp kurių nebuvo nė vienos čia paminėtų).

Antra, Dhurria, palikuonys, žodžio, kaip mokinių, išaiškinimas. Tai nėra izoliuota nuoroda ir dera su bendrąja Nasab Ruhani, dvasinio palikimo, doktrina, neblogai išdėstyta Rasa'il Ikhwani "Safa" ir atsikartoja daugelyje izmailitų ir Druze veikalų. Mokinio prasmė yra gilesne prasme nei vien tik fizinis palikuonis.

Trečia, kalbant apie Adoma, kaip paskutinį ankstesnės Kašf eros atstovą, aiškiai išsakoma izmailitų žmonių iki Adomo doktrina, kurią aršiai puolė sunitai. Tuo jis palaiko Nasiru ad-Din Tusi ir Druze laišką, iš kurių paskutinis išsako dar labiau šventvagišką mintį, kad Adomas neturėjo tėvų, taigi buvo savipatis imamas, be mokytojo ir pirmtako. [Indijos izmailitai tebeturi žodinę tradiciją apie pasaulį iki sutvėrimo su nuoroda į `Ali sakius, kad buvo daug žmonių iki Adomo].

Kosmogonijos interpretacija priartėja prie Zahru'l-Ma`ani. Įdomu, kad ji, kiek modifikuota, siejasi su neoplatoniškąja emanacijos teorija, perkelta į islamą pseudo-Empedoklio ir Ibn Masarra, o taip pat Aristotelio teologija, Farabi ir Ibn Sina. Toliau ji ankstyvųjų Fatimidų įtraukta į izmailitų mokymą kartu su kita gnostine koncepcija - pirmapradžio žmogaus (Adam Ruhani, Insan Qadim, Adam Qadmon). Jo pėssakus rasime Filono rašiniuose, pas midrašikus, Klemensą, krikščionis, mandėjus, manichėjus, kabalistų rašiniuose. Jis tapatinamas su gyvuoju protu.

Papildoma literatūra:

1. Tritton. Notes on some Ismaili MSS.m, BSOS, 7
2. Baghdadi, al-Farq bina-I-Firaq, 1935
3. Ivanow. An Ismailitie Work by Nasiru-d-Din Tusi, JRAS, 1931
4. Silvestre de Sacy. Expose de la Religion des Druzes, 1838
5. Kalam-i-Pir, 1935
6. An Ismaili Work, JRAS, 1931
7. Two Early Ismaili Treatises, 1933
8. Ivanow. A Creed of Fatimids, 1936
9. Hamdani. A compendium of Ismaili Esoteric// Ismailic Culture
10. Art Massignon. Karmatians in Encycle. Of Islam, 1934
11. Jewish Encyclopedia

Pranašas Mahometas
Adomo apokalipsė
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Skirtumas tarp šiitų ir sunitų
Šiitai, sufijai ir kiti
Mano sielos liūdesiai
Arabų filosofija: Ibn Sina
Jėzus Kristus musulmonams
Gnosticizmo ištakos: blogio misterija
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
Amžinojo gyvenimo siekis
"Kalnų Senis" - asasinai
Izmailizmo istorija
40 an-Navavi chadisų
Kaaba Mekoje
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Didysis bastūnas Chodža
40 Qudsi chadisų
Filosofijos puslapis
Religijos sritis