Istorikas Al-Masudi. Vartiklis

Abu al-Hasan Ali ibn al Husayn ibn Ali al-Masudi (896-956) – arabų istorikas ir geografas, vadinamas „arabų Herodotu“. Pagrindinis veikalas „Aukso plovyklos ir brangakmenių kasyklos“ (947).

Pagal al-Masudi, jis gimė Bagdade, yra Mahometo bendražygio Abdullah Ibn Masud'o palikuonis. Buvo mutazilitų arabas. Daug keliavo beveik visą savo gyvenimą – po Persiją, Armėniją, Azerbaidžaną ir kitus Kaspijos jūros kraštus. 915 m. nuvyko į Farsą, o iš čia po metų per Bagdadą į Indiją, iš kur vėl grįžo į Farsą. Iš čia vyko į Kirmaną ir vėl į Indiją. 918 m. vyko į Gudžratą, taip pat, anot kai kurių, vyko į Dekaną, Ceiloną, Indokiniją ir Kiniją; per Madagaskarą, Zanzibarą ir Omaną pasiekė Basrą, kur užbaigė savo veikalą „Aukso plovyklas...“(947-948, pertvarkyta 956-957), kuriame aprašė savo įspūdžius iš įvairių šalių, jų žmones ir klimatą. Joje siekė medžiagą pateikti populiariai, plačiai daliai prieinama forma. Gal todėl nebuvo pakankamai kritiškas naudotų šaltinių atžvilgiu ir kartais įtraukdavo grynai legendinio pobūdžio siužetus (žr. apie Egipto piramides). Mažai žinome, iš ko jis pragyveno savo kelionių metu. Knygose aprašo asmeninius kontaktus su žydais, iranėnais, indais ir krikščionimis. Spėjama, kad žinių apie Kiniją gavo iš Abu Zaid al-Sirafi^*), kurį sutiko prie Persijos įlankos.

Iš Basros vyko į Siriją, kur sutiko Bizantijos admirolą Leo iš Tripolio. Iš ten keliavo į Kairą, kur parašė antrąją savo knygą „Laiko istorija“, susidedančią iš 30 tomų, kurioje aprašė aplankytų šalių geografiją ir istoriją. Taip pat parengė jos papildymą, kuriame chronologiškai išvardijo istorinius įvykius. Savo mirties metais Fustate (dab. Kairo teritorijoje) parengė paskutinę knygą, kurioje apibendrino ankstesnes bei ištaisė klaidas. Deja, iš 34-ių jo knygų teišliko tik 3, tarp jų paskutinioji, „Pastebėjimų ir peržiūrėjimų knyga“ (Kitab al-tanbih wa-l-oshraf...).

Savo knygose kritiškai vertino istorinius įvykius, įtraukė analizės elementus. Aiškino 955 m. žemės drebėjimo priežastis, aptarė Raudonosios jūros vandens klausimus ir kitas žemės mokslo problemas. Pirmasis, kuris paminėjo vėjo malūnus, išrastus Sidžistano musulmonų. Svarbus jo indėlis muzikos istorijai, nes pateikė svarbios informacijos apie ankstyvąją musulmonų muziką bei muziką kituose kraštuose.

„Aukso plovyklos“ yra nepaprastos reikšmės, nors yra kiek padrikos ir neaiškios struktūros. Ji prasideda pasaulio sutvėrimu ir žydų istorija. Tada įsiterpia skyriai, aprašantys ne islamiškųjų žemių (Indijos, Graikijos, Romos ir kt.) istoriją, geografiją, socialinį gyvenimą ir religinius papročius. Tarp įdomiausių fragmentų yra apie perlų rinkimą Persijos įlankoje, Rytų Afrikoje randamą gintarą, indų laidojimo papročius, sausumos kelią į Kiniją... Al-Masudi įtraukė ir istoriją senųjų civilizacijų, gyvenusių krašte iki įsigalint islamui (Asiriją, Babiloną, Egiptą, Persiją ir kt.). Vienintelis iš arabų istorikų užsimena (nors ir netiesiogiai) apie Urartu karalystę, kalbėdamas apie karus tarp Asirijos (karalienei Semiramidei) ir Armėnijos (vadovaujant Ara Gražiajam). Apžvelgė plačias turkų gyvenamas teritorijas, nurodydamas sėslių ir klajoklių turkų skirtumus. Rašė apie chazarų reikšmingumą ir pateikė daug šviežios informacijos apie juos. Jo pastebėjimai apie rusus yra svarbus ankstyvasis šaltinis. Jis pabrėžė, kad rusai nėra vien pirkliai, o yra sudaryti iš labai įvairių žmonių, nurodė centrinės valdžios silpnumą ir pagonybę.
„Aukso plovyklos“ Europoje tapo žinomos gana anksti. 1861-77 m. C. Barbier De Ménard'as ir Pavet de Courteille išleido vertimą į prancūzų kalbą.

^*) Abu Zaid al-Sirafi – 9 a. pirklys iš Basros, parašęs liudijimus apie Indiją ir Kiniją.

Pasakojimas apie juoduosius, jų kilmę, skirtingas jų grupes ir atmainas; apie jų vietoves ir jų karalius

Zandžiai, kartu su kitais al-achabišais [abisinais], kirto įlanką, atsiskiriančią nuo aukštutinės Nilo tėkmės ir įtekančio Zandžių jūrą. Zandžiai įsikūrė toje srityje ir jų apgyvendintos vietos ribojasi su Sofala³⁾ – tai zandžių šalies pakraštys, į kurią vyksta Omano ir Sirafo⁴⁾ laivai; ir jinai yra jų plaukiojimo palei Zandžių jūros pakrantę riba. Panašiai, kaip as-Sino [Kinų] jūros pakraštys šliejasi prie as-Sino šalies, [ ... ] taip [šliejasi] ir Zandžių jūros pakraščiai, ir Sofalos šalies, ir Vakvako⁵⁾ šalies pakraščiai. Tai šalys, kuriose gausu aukso, gausu stebuklų, derlingos ir karštos. Zandžiai jas pavertė valstybės centru, iškėlė sau karalių, kurį pavadino vaklimi⁶⁾, o tas pavadinimas ir kitiems jų karaliams per visus laiku [ ... ]. Vaklimi – o jis vadovauja kitiems zandžių karaliams – vyksta į žygį su 300 tūkst. raitelių.

Jų galvijai – karvės ir jaučiai, jų žemėse nėra nei arklių, nei mulų, nei kupranugarių, - ir jie jų nežino. Panašiai nežino [ir] apie sniegą, krušą nei jie, nei kiti al-achabišai [t. y. abisinai]. Tarp jų yra genčių su aštriais dantimis, ėdančių viena kitas. Zandžių gyvenamosios vietos randasi nuo įlankos, atskiriančios nuo aukštutinio Nilo, iki Sofalo ir Vakvako; jų gyvenamos vietos ir vientisi medvilnės pasėliai į ilgį ir plotį nusitęsę apie 700 farsakų sausuma – per slėnius, kalnus ir smėlynus.

Zandžių krašte gausybė dramblių, visi jie laukiniai, neprijaukinti. Zandžiai niekaip jų nepanaudoja – nei kare, nei kaip kitaip, o tik žudo juos. Jie į vandenį meta įvairių ten augančių medžių lapus, žievę ir šakas. Zandžiai slepiasi, o drambliai ateina atsigerti. Ir kai drambliai atsigeria to vandens, jis juos apdegina ir apsvaigina; drambliai griūna, ir jų kojos ir sąnariai negali judėti [ ... ]. O zandžiai išeina prie jų su pačiomis didžiausiomis ietimis ir juo nužudo, kad paimtų jų iltis. Jų žemėse perka dramblių iltis, kiekviena iltis 150 ar daugiau manų⁷⁾ svorio. Didesnė jų dalis iš Omano parduodama as-Sino [Kinijos] ir al-Hindo [Indijos] kraštuose. Jos iš zandžių šalies pristatomi į Omaną, o iš Omano ten, kur paminėjome, ir jei ne tai, tai dramblių kaulo islamo kraštuose būtų daug. [ ... ]

Zandžių krašte dramblys gyvena apie 400 metų; taip praneša ir zandžiai, nes jie savo žemėse žino ir tokį stambų dramblį, kad negalėjojo užmušti...

[ ... ] Kalba al-Masudi. [ … ]

Zandžiai iškalbingi, turi oratorių savo kalba. Ir atsistoja koks nors asketas iš jų, kreipdamasis į gausią minią su pamokslu, įteigdamas jiems artumą su Kūrėju, kviesdamas paklusti jam, baugindamas jo bausme ir galia bei primindamas jiems apie ankstesnius jų valdovus ir protėvius.

Jie neturi įsakymo, kurio laikytųsi; tačiau jų karaliais turi kai kuriuos papročius ir politikos veiksmus, kurių pagalba valdo savo pavaldinius.

Valgo jie bananus, o šių labai gausu jų šalyje (panašiai yra ir Al-Hindo šalyje). Tačiau pagrindinę jų maisto dalį sudaro – durra⁸⁾ ir augalas, kurį vadina al-kalari⁹⁾, kurį kasa iš žemės kaip triufelius ir ar-rasano¹⁰⁾ šaknį. Šio augalo gausu Adeno šalyje ir prisišliejančiose iš Al-Jemeno žemių. Tasai al-kalari panašus į kolokaziją [lot. Colocasia], kuri auga Sirijoje ir Egipte. Maistui taip pat naudoja medų ir mėsą.

Jei kuriam iš jų patinka koks augalas, žvėris ar mineralas, tą ir garbina.

Jų salų jūroje nesuskaičiuosi dėl jų gausos; jose yra kokosų, kuriuos valgyti mėgsta kiti zandžiai.

Tarp kitų salų yra sala, tarp kurios ir zandžių kranto apie diena ar dvi kelio; joje gyvena musulmonai ir jų karaliai yra musulmonai. Ji vadinasi Kanbalu, atitinkamai su tuo, ką apie ją jau paskelbėme šioje knygoje.

³⁾ Sofala - istorinis uostas Mozambike prie Sofalos upės žiočių į Indijos vandenyną. Nuo 8 a. šiose vietose faktorijas ėmė statyti arabai, kur maždaug apie 752 m. ir įrengė vieną jų patogioje vietoje prie Sofalos žiočių, kartu atnešdami islamą. Per jį vyko iš Afrikos atgabento aukso prekyba. Vienas iš Vasko de Gamos bendražygių išsakė nuomonę, kad čia buvo Ofyro šalis ir iš čia kilo Sabos karalienė. 1505 m. uostą ėmė valdyti portugalai. Sofala prarado prekybinį pranašumą 1890-ais, 32 km į šiaurę įrengus Beira uostą.
Taip pat žr. >>>>>

⁴⁾ Bandar Sirafas arba Tahiri - uostas prie Persų įlankos Irano Bušero provincijoje, įrengtas 3 a. ir Sasanidų laikais klestėjęs kaip jūrų prekybos centras, tačiau sugriautas 970 m. Arabų laikais 9 a. jis smarkiai išsiplėtė ir iš čia vyko prekyba su Indija. Apie 11 a. patyrė nuopuolį ir 15-16 a. jau tebuvo vietinės reikšmės prekybos centru. Dabar jame apie 7000 gyv.

⁵⁾ Al-Vakvakas - toli esančios salos pavadinimas arabų Viduramžių tekstuose. Pagal arabus, ji buvo Kinų jūroje, ją valdė karalienė ir joje gyveno vien moterys. 10 a. „Indijos stebuklai“ pasakoja apie 945–946 m. įsiveržimą į Afriką žmonių, kuriuos vadino vakvakais (greičiausiai malaiziečiai). Jie 1000-čiu valčių atvyko į Tanganikos ir Mozambiko pakrantes ir pabandė nesėkmingai užimti Kanbalos tvirtovę.

⁶⁾ Vaklimi arba falimi - iškreiptas bantu kalbos žodis wafaleme - „karalius“.

⁷⁾ Manas - senovinis svorio vienetas, naudotas Vidurio Azijoje ir islamo šalyse. Buvo daug įvairių manų, nuo 812 g iki 8 ar 16 pūdų; pvz., Indijoje manas buvo 38 kg.

⁸⁾ Durra - afrikietiška sorų rūšis.

⁹⁾ Al-kalari (iš bantu k. kilali) - gumbinis augalas, greičiausia dioskorėja (jamsas).

¹⁰⁾ Ar-rasanas - maistinis ir vaistinis debesylas (Inula helenium), vartojamas jo šakniastiebis.

¹⁰⁾ Abu Ischakas al-Istachris (iki 908 - po 951 m.) - arabų geografas, kilęs iš Istachro pietvakarių Irane. Keliavo po Iraną ir aplankė aplinkines šalis. Apie 930-933 m. sudarė „Kelių ir karalysčių knygą“ – žemėlapių su paaiškinimais rinkinį. Apie 951 m. susitikęs su Ibn Chaukaliu, leido šiam pataisyti ir panaudoti savo knygą.